Rudžianskienė, Milda

Multiple myeloma is a malignant plasma cell disorder characterized by clonal proliferation of plasma cells in the bone marrow, leading to end-organ damage such as anemia, renal dysfunction, hypercalcemia, and bone lesions. Despite advances in therapy, with the introduction of proteasome inhibitors and immunomodulatory agents, multiple myeloma remains incurable and the majority of patients eventually relapse or become refractory to treatment. Managing relapsed/refractory multiple myeloma therefore remains a major clinical challenge.

In recent years, anti-CD38 monoclonal antibodies, such as daratumumab and isatuximab, have significantly transformed the treatment landscape of multiple myeloma, contributing to improved clinical outcomes in terms of progression-free survival and response depth. By binding to CD38, an antigen highly expressed on myeloma cells, a direct cytotoxicity and immune modulation is triggered.

This literature review aims to evaluate efficacy and safety of treatment regimens containing anti-CD38 monoclonal antibodies in patients with relapsed/refractory multiple myeloma, based on clinical trials. The results emphasize the expanding therapeutic possibilities with anti-CD38 monoclonal antibodies, shaping future treatment strategies with enhanced efficacy outcomes.

SUMMARY Author: Elmie Esterhuizen Title: Factors Influencing Hematopoietic Stem Cell Mobilization During Autologous Stem Cell Transplantation in Patients with Hematological Malignancies Aim: This thesis aims to investigate factors influencing hematopoietic stem cell (HSC) mobilization in patients undergoing autologous stem cell transplantation (autoSCT) for malignant hematological diseases.
Objectives:

1. Investigate patient-specific factors influencing HSC mobilization in autoSCT in patients with malignant hematological diseases.
2. Evaluate disease-specific variables affecting HSC mobilization in autoSCT in patients with malignant diseases.
3. Analyze treatment-related factors predicting HSC mobilization in autoSCT in patients with malignant hematological disorders. Methodology: A retrospective observational cohort study was conducted at the Department of Hematology, Kaunas Clinics, Lithuanian University of Health Sciences. Data from 154 patients with Hodgkin lymphoma (HL), non-Hodgkin lymphoma (NHL), or multiple myeloma (MM) were collected from institutional databases between 2020 and 2024. The outcome variable was the absolute CD34⁺ cell yield (×10⁶ cells/kg). Results: The findings of the study identified age, prior radiotherapy, diagnosis, and certain induction therapies as significant statistical predictors of HSC mobilization. Two patient-related factors – age and prior radiotherapy – showed a statistically significant negative correlation with CD34⁺ cell yield, as indicated by their respective p-values of 0,0000067 and 0,012. Regarding disease-specific factors, Hodgkin lymphoma (C81.0, p-value = 0,000067), and aggressive T-cell lymphoma (C84.0, p-value = 0,047) demonstrated the strongest association with HSC mobilization – yielding significantly fewer CD34⁺ cells compared to other diagnoses. Finally, certain induction therapies – as treatment-related factors – played a key role in mobilization outcomes. DHAP (p-value = 0,0026), MTX-R (p-value = 0,0000047), and Vel-Dex (p-value = 0,023) showed a statistically significant favorable effect on CD34⁺ cell yields. In contrast, ICE had a statistically significant negative correlation with CD34⁺ cell yield, with a p-value of 0,021. Conclusion: It was concluded that HSC mobilization is a multifactorial process encompassing specific patient-related, disease-related, and treatment-related factors. The results support the implementation of individualized, patient-centered mobilization strategies. Recommendations: Practical recommendations involve early risk assessment, integration of enhanced mobilization regimens for high-risk patients, and diligent selection of induction therapies to optimize mobilization outcomes.

Autorė: Edita Jareckaitė Mokslinis vadovas: Doc. dr. Milda Rudžianskienė Darbas atliktas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas, Onkologijos ir Hematologijos klinika. Darbo pavadinimas. Netransplantuojamų pacientų naujai diagnozuotos mielominės ligos gydymas Dara-VMP chemoterapija: efektyvumas ir saugumas. Darbo tikslas. Įvertinti netransplantuojamų pacientų naujai diagnozuotos mielominės ligos gydymo Dara - VMP chemoterapija efektyvumą ir saugumą. Uždaviniai.

1. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara- VMP chemoterapija, demografinius/ epidemiologinius veiksnius.
2. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara -VMP chemoterapija, silpnumo balą pagal Patikslintą mielominės ligos gretutinių ligų indeksą (angl.: Revised Myeloma Comorbility Index - R-MCI).
3. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, atsaką į gydymą.
4. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, šalutinius reiškinius Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvinis, statistinės analizės, neintervencinis tyrimas pacientų, kuriems buvo pirmą kartą diagnozuota mielominė liga, pasitelkiant ambulatorines ir stacionarines ligos istorijas. Tyrimo objektas yra dokumentų, jų turinio analizė. Duomenys renkami ir apdorojami elektroninėje duomenų bazėje naudojant „Microsoft Office Excel“ ir „IBM SPSS Statistics subscription“ statistinius paketus. Tyrimo dalyviai. Pacientai, kuriems pirmą kartą diagnozuota mielominė liga ir kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, LSMU KK, Onkologijos ir hematologijos klinikoje nuo 2020.10.16 iki 2024.01.01. Tyrimo rezultatai. Retrospektyviniame tyrime analizuoti 38 pacientų duomenys. 75m. ir jaunesnių pacientų kategorija sudarė 45%, 75 - 80 metų - 42%, daugiau nei 80 m. sudarė 13%. visų tiriamųjų. Gero fizinio pasirengimo tiriamųjų kategoriją sudarė 26,3%; vidutinio fizinio pasirengimo – 57,9%; silpno fizinio pasirengimo – 15,8%. Pilnas gydymo atsakas stebėtas 13,2% tiriamųjų, labai geras dalinis atskas - 21,1%, dalinis atskas - 18,4%, ligos progresas - 7,9%, atsako į gydymą nebuvo galima įvertinti 39,5% tiriamųjų. Nehematologinės komplikacijos nustatytos 68,4% tiriamųjų, o hematologinėmis komplikacijomis nustatytos 10,5% tiriamųjų. Išvados.
5. Tyrime analizuoti 38 pacientų duomenys, tarp kurių buvo 34% vyrų ir 66%. moterų; diagnozės nustatymo metu 75m. ir jaunesnių pacientų kategorija sudarė 45%., tarp 75 ir 80 metų - 42% daugiau nei 80m. - 13% visų tiriamų asmenų; nustatyta, kad I stadijoje buvo 5% tiriamųjų; II stadijoje buvo 63% tiriamųjų; III stadijoje buvo 32% tiriamųjų.
6. Gero fizinio pasirengimo tiriamųjų kategoriją sudarė 26,3%, vidutinio fizinio pasirengimo – 57,9%, silpno fizinio pasirengimo – 15,8%; rasta statistiškai nereikšminga sąsaja, tarp pacientų silpnumo kategorijos ir pacientų Dara- VMP chemoterapijos pilno realizavimo (p = 0,318); remisijos trukmės (p = 0,651) ir ligos stadijos (p = 0,418).
7. Pilnas atsakas stebėtas 13,2%, labai geras dalinis atskas - 21,1%, dalinis atskas - 18,4%, ligos progresas stebėtas 7,9%, atsako į gydymą nebuvo galima įvertinti 39,5% tiriamųjų; rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp atsako Dara-VMP chemoterapijos gydymo realizavimo ir remisijos trukmės (p = 0,01) ir rasta statistiškai nereikšminga sąsaja tarp atsako Dara-VMP chemoterapijos gydymo realizavimo ligos stadijos (p = 0,15).
8. Nehematologinės komplikacijos nustatytos 68,4% tiriamųjų, o hematologinėmis komplikacijomis nustatytos 10,5% tiriamųjų; rasta statistiškai nereikšminga sąsaja tarp pacientų silpnumo kategorijos ir pacientų šalutinių reiškinių pasireiškimo (p=0,101).

Coronavirus disease 2019 is a contagious disease caused by severe acute respiratory syndrome coronavirus 2. The first case was identified in Wuhan, China, in December 2019. The disease has since spread worldwide, leading to an ongoing pandemic. Hemato-oncological patients are recognized as a particularly vulnerable group due to immunosuppression that is caused by the disease and the treatment. This research is a retrospective study in which we evaluate the clinical characteristics, type of hematologic malignancies, therapies and vaccination on the severity and outcomes of COVID-19 disease in adult patients with hematologic malignancies.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti sergančiųjų idiopatine trombocitopenine purpura epidemiologiją Kauno apskrityje bei įvertinti skiriamą gydymą ir jo efektyvumą. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų sergančių idiopatine trombocitopenine purpura epidemiologinius duomenis Kauno apskrityje.
2. Įvertinti sergančių idiopatine trombocitopenine purpura pacientams skirtų trombopoetino receptorių agonistų vidutinę dozę, gydymo trukmę. 3.Įvertinti demografinių, klinikinių, laboratorinių veiksnių įtaką rezistentiškumui gliukokortikosteroidams. Tyrimo metodika: Atlikta retrospektyvinė idiopatine trombocitopenine purpura sergančiųjų analizė, pasitelkiant ligos istorijas. Visi pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: šiuo metu stebimi ir gydomi trombopoetino receptorių agonistais pacientai. Šiose grupėse lyginama: lytis, amžius, užkrečiamos, gretutinės, autoimuninės ligos, hemoraginis sindromas diagnozės nustatymo bei gydymo metu, gliukokortikoidų ir trombopoetino receptorių agonistų dozė, paskyrimo eilė, atsakas į gydymą, remisijos trukmė. Gauti duomenys buvo apdorojami naudojant IBM SPSS Statistics 28.0.1.0 programą. Rezultatai: Stebimų pacientų grupę sudarė 21 vyras ir 22 moterys, iš kurių buvo 21 asmuo, kuriam <65 metai ir 22 asmenys, kuriems ≥65. Gydomų trombopoetino receptorių agonistais grupėje buvo 10 vyrų ir 15 moterų, iš kurių 19 pacientų, kuriems <65 metai ir 6 pacientai, kuriems yra ≥65. Autoimuninių ligų turėjimas ir hemoraginio sindromo pasireiškimas yra didesnis tiriamojoje grupėje, kai p- reikšmė atitinkamai yra =0,020 ir =0,010. Kortikosteroidų atsako trukmė stebimų pacientų grupėje yra 46,0 sav., o gydomų trombopoetino receptorių agonistais grupėje 15,0 sav., kai p=0,241. Atsakas į gydymą gliukokortikoidais stebimų pacientų dažniausiai buvo ankstyvas, o tiriamojoje grupėje yra atvejų, kai atsakas nebuvo stebimas, kai p=0,013. Kraujavimas gydymo metu nebuvo stebimas 39 pacientams kontrolinėje grupėje ir 14 pacientų tiriamojoje grupėje, kai p<0,001. Eltrombopagas dažniausiai buvo pasirenkamas kaip 2-3 eilės gydymas, o romiplostimas kaip 4 eilė gydymas. Vidutinė eltrombopago gydymo dozė buvo 50 mg, gydymo trukmė 88,0 sav., o paskyrimo laikas nuo diagnozės pradžios 84,0 sav. Romiplostimo skiriamoji dozė buvo 10 mcg/ kg, gydymo trukmė- 14,0 sav. ir buvo paskirtas praėjus ~276,50 sav. nuo diagnozės nustatymo. Amžius, autoimuninių ligų turėjimas, kraujavimas gydymo metu yra rizikos veiksniai, lemiantys rezistentiškumą gliukokortikosteroidams.4 Išvados:
3. Pacientai gydomi trombopoetino receptorių agonistais dažniau yra jaunesni nei 65 metai, serga autoimuninėmis ligomis, dažniau yra nustatomas hemoraginis sindromas prieš pradedant gydymą bei gydymo metu ir stebimas vėlyvas atsakas į gliukokortikoidus ar atsako negavimas, o stebimų pacientų grupėje yra stebimas ankstyvas atsakas.
4. Eltrombopago vidutinė skiriamoji dozė yra 50 mg, kuri vidutiniškai yra vartojama 88,0 savaitės, o romiplostimo skiriama efektyvi dozė yra 10 mcg/kg, kai gydymo trukmė vidutiniškai yra 14,0 savaičių.
5. Rezistentiškumą gliukokortikosteroidams lemia jaunesnis nei 65 metai amžius, bent vienos autoimuninės ligos turėjimas ir kraujavimo pasireiškimas gydymo metu.

Tyrimo tikslas: nustatyti ūminės mieloleukemijos gydymo atsako koreliaciją su klinikiniais, laboratoriniais ir molekuliniais požymiais. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti ūminės mieloleukemijos gydymo atsako koreliaciją su klinikiniais požymiais.
2. Nustatyti ūminės mieloleukemijos gydymo atsako koreliaciją su laboratoriniais požymiais.
3. Nustatyti ūminės mieloleukemijos gydymo atsako koreliaciją su molekuliniais požymiais. Tyrimo metodas ir tyrimo dalyviai: retrospektyvinio tyrimo metu analizuoti pacientų, gydytų LSMUL KK Onkologijos ir Hematologijos klinikoje, Hematologijos skyriuje 2017 – 2018 m., duomenys. Tiriamieji – 37 suaugę vyrai ir moterys, kuriems diagnozuota ŪML.Tyrimo metu vertinti diagnozės nustatymo metu registruoti duomenys: amžius, KMI, lytis, ŪML kilmė, leukocitų skaičius ir NPM1 mutacija. Po remisijos indukcijos (1-2 chemoterapijos kursų) įvertinta, ar tiriamieji pasiekė remisiją. Koreliacija tarp kintamųjų (požymio ir remisijos pasiekimo/nepasiekimo) tikrinta naudojantis Chi kvadratu suderinamumo kriterijumi, skirtumas statistiškai patikimas, kai p<0,05. Tyrimo rezultatai ir išvados: ŪML gydymo atsakas koreliuoja su amžiumi ir leukocitų skaičiumi. ŪML esant <60 m. amžiui sudaro daugiau remisijos pasiekimo atvejų (54,5%) negu esant ≥60 m. amžiui (45,5%) (p = 0,032) bei ŪML esant leukocitų skaičiui <100 x 10⁹/l sudaro daugiau remisijos pasiekimo atvejų (100%) negu ŪML esant leukocitų skaičiui ≥100 x 10⁹/l (0%) (p=0,016). ŪML gydymo atsakas nekoreliuoja su KMI, lytimi ir ŪML kilme, nes tiriant šių požymių koreliaciją su remisijos pasiekimu nebuvo gauti statistiškai patikimi skirtumai. NPM1 mutacijos koreliacijos su ŪML gydymo atsaku įvertinti nebuvo galima, nes nerasta duomenų apie pacientų ištyrimą dėl šios mutacijos. Kitų molekulinių žymenų šiame darbe tirti nebuvo planuota.

Inga Stonkutė. Skirtingų indukcinių gydymo režimų efektyvumo palyginimas, gydant pacientus, kuriems buvo naujai diagnozuota mielominė liga. Darbo tikslas: įvertinti atsaką į gydymą, skiriant skirtingus indukcinius gydymo režimus prieš autologinę kraujodaros kamienių ląstelių transplantaciją (autoKKLT) ir po jos pacientams, sergantiems mielomine liga (ML). Darbo uždaviniai: 1. Palyginti atsaką į gydymą, skiriant skirtingus indukcinius gydymo režimus prieš autoKKLT. 2. Palyginti atsaką į gydymą po autoKKLT, kai buvo skirti skirtingi indukciniai gydymo režimai. 3. Palyginti indukcinio gydymo trukmę bei chemoterapijos ciklų skaičių, skiriant skirtingus indukcinio gydymo režimus. 4. Palyginti indukcinių gydymo režimų veiksmingumą pacientams, kuriems nustatyta IgA tipo mielominė liga. 5. Palyginti indukcinių gydymo režimų veiksmingumą pacientams, kuriems nustatyta IgG tipo mielominė liga. 6. Palyginti indukcinių gydymo režimų veiksmingumą pacientams, kuriems nustatyta lengvųjų grandinių tipo mielominė liga. Darbo metodika: Analizuota suaugusiųjų, mielomine liga sergančiųjų pacientų medicininė dokumentacija 2014 – 2016 metais. Analizuoti 19 pacientų, gydytų LSMUL KK Hematologijos skyriuje bortezomibo – ciklofosfamido – deksametazono (CyBorDex) režimu, duomenys, bei 34 pacientų, gydytų Leipcigo Universiteto Klinikų Hematologijos skyriuje bendamustino – prednizolono – bortezomibo (BPV) indukciniu režimu, duomenys. Rezultatai: Iš 34 pacientų, kuriems buvo taikytas BPV režimas, prieš autoKKLT sCR pasiekė 8,82 proc., CR – 17,65 proc., VGPR – 45,00 proc. pacientų, o iš 19 tirtųjų, kuriems buvo skirtas CyBorDex režimas CR siekė 15,00 proc., VGPR – 41,18 proc. Po autoKKLT BPV grupėje sCR siekė 23,53 proc., CR – 23,53 proc., VGPR – 41,18 proc., o CyBorDex grupėje CR siekė 26,32 proc., VGPR – 31,58 proc. Bendrojo atsako į gydymą skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas prieš autoKKLT (p>0,05) bei vertinant atskirų mielominės ligos tipų (IgA, IgG, lengvųjų grandinių) atvejus grupėse (p>0,05), tačiau buvo statistiškai reikšmingas po autoKKLT (p<0,05) ir parodė BPV režimo pranašumą. BPV grupėje gydymo trukmė buvo 125,09 ± 6,30 (SE) dienos, o CyBorDex grupėje - 271,95 ± 28,95 (SE) dienos. BPV grupėje paciento gydymui buvo skirti 2,5 ± 0,16 (SE) chemoterapijos ciklai, o CyBorDex grupėje - 5,4 ± 0,41(SE) ciklai. Skirtumai buvo statistiškai reikšmingi (p<0,001). Išvados: BPV ir CyBorDex gydymo režimai buvo lygiaverčiai, vertinant pacientų atsaką į gydymą prieš autoKKLT ir atskirų mielominės ligos tipų atvejus. BPV režimas buvo pranašesnis, vertinant atsaką į gydymą po autoKKLT. BPV režimu teigiamas atsakas į gydymą buvo pasiektas per trumpesnį gydymo laiką, atsakui pasiekti reikėjo mažiau chemoterapijos ciklų.

Koaguliopatijomis sergančiųjų paruošimas operacijoms reikalauja atidaus priešoperacinio hematologinio paruošimo ir adekvataus hemostazės kontroliavimo siekiant koreguoti krešėjimo sutrikimus ir maksimaliai sumažinti kraujavimo riziką. Uždaviniai:Ištirti skirtingų koaguliopatijų pasiskirstymą tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų (LSMUL KK) operuojamų pacientų.Ištirti, kokie krešėjimo faktorių korekcijos būdai taikyti operuojant sergančiuosius koaguliopatijomis.Ištirti ir įvertinti krešėjimo faktorių korekcijos įtaką pacientų, sergančių koaguliopatijomis, operaciniam ir pooperaciniam laikotarpiams.Metodika: Analizuotos suaugusiųjų, sergančių VII,VIII arba IX kraujo krešėjimo faktorių (FVII, FVIII, FIX) stoka ir operuotų LSMUL KK, ligos istorijos. Rezultatai: Išanalizuoti 10 atvejų, amžiaus vidurkis buvo 55,8 ± 22,4 m. 37,5% pacientų nustatytas FVII trūkumas, 50% – FVIII, 12,5% – FIX. Pacientų, su FVII trūkumu, faktoriaus koncentracijos mediana (FKM) kraujyje prieš operaciją buvo 56,0 ± 8,6 %, pirmą parą po 41,0 ± 10,9 %. Sergančiųjų FVIII trūkumu, VFK prieš operaciją buvo 86,0 ± 8,5 % ,po 44,0 ± 14,5% . Sergančiojo FIX trūmumu bazinė FKM buvo 4%, po operacijos 53,0%. Pooperacinis kraujavimas (PK) stebėtas 20,0% atvejų. Pacientų su PK, amžiaus mediana buvo 61,5 ± 10,6 m., o pacientų be PK 55,0 ± 27,5 m. FVII stoka sergančio, kuriam pasireiškė PK priešoperacinė FVII konc. 42% , FVII stoka sergančiųjų, kuriems PK nepasireiškė 58,75 ± 9,8%. FVIII stoka sergančio paciento su PK FVIII konc. prieš operaciją buvo 79,0%, pacientų be PK 83,3 ± 10,4%.Pacientų, kuriems pasireiškė PK, hospitalizacijos trukmė 16,5 ± 6,3d., kuriems nepasireiškė 5,00 ± 6,3 d. Išvados:LSMUL KK operuojant sergančiuosius krešėjimo faktorių korekcija taikyta pulsinėmis intraveninėmis injekcijomis, krešėjimo faktorių korekcija turėjo teigiamą įtaką operaciniam laikotarpiui, operacinio laikotarpio komplikacijų nenustatyta. Pacientų, su PK, hospitalizacijos ir substitucinės terapijos trukmė buvo ilgesnės nei tų, kuriems komplikacijų nepasireiškė (Mann’o ir Whitney U testas p = 0,04 ir p=0,048). Sergantiems FVII ir FVIII trūkumu, kuriems pasireiškė PK hospitalizacijos metu sunaudotas didesnis kiekis krešėjimo faktoriaus koncentrato nei tiems, kuriems nepasireiškė.