Kiudelienė, Rosita

Darbo autorius: Kotryna Daukšienė Darbo pavadinimas: Vaikų užpakalinės kaukolės duobės navikai (retrospektyvi analizė) Tyrimo tikslas: Įvertinti vidutinį vaikų amžių diagnozuojant užpakalinės kaukolės duobės navikus, svarbiausius ligos požymius, gydymo pasirinkimo priklausomybę nuo naviko histologinio tipo bei ligos išeitis. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti vaikų užpakalinės kaukolės duobės navikų klinikinius simptomus ir jų pasireiškimą priklausomai nuo amžiaus grupės. 2. Įvertinti laiką nuo pirmųjų simptomų pasireiškimo iki diagnozės nustatymo. 3. Nustatyti užpakalinės kaukolės duobės navikų histologinius tipus ir vertinti jų sąsajas su gydymo pasirinkimu. 4. Nustatyti užpakalinės kaukolės duobės navikų histologinius tipus ir vertinti jų sąsajas su ligos išeitimi. Tyrimo dalyviai ir metodai: Į retrospektyvinę analizę buvo įtraukti 66 LSMU KK Vaikų ligų klinikos pacientai, kuriems 2014–2024 metais buvo diagnozuoti užpakalinės kaukolės duobės navikai. Buvo renkama informacija apie pacientų ligos nustatymo metus, diagnozės nustatymo amžių bei lytį, anatominę naviko lokalizaciją ir histologinį tipą, pirmuosius simptomus iki diagnozės nustatymo, paskirtą gydymą ir ligos išeitis bei skaičiuojamas laikas nuo pirmųjų simptomų pasireiškimo iki diagnozės nustatymo. Rezultatai: tiriamąją imtį sudarė 66 pacientai, iš kurių 36 berniukai (54,5 %). Amžiaus mediana – 6 metai (IQR 3–11). Histologiniai tipai: meduloblastoma (39,4 %), žemo piktybiškumo glioma (30,3 %), aukšto piktybiškumo glioma (4,55 %) ir ependimoma (9,1 %). Pagal naviko lokalizaciją: smegenėlėse (74,2 %), smegenų kamiene (21,2 %). 0–2 m. amžiaus grupėje dominavo koordinacijos sutrikimai (81,8 %) ir vėmimas (63,6 %). 3–6 m. amžiaus grupėje dominavo vėmimas (73,9 %) ir koordinacijos sutrikimai (60,8 %). 7–12 m. amžiaus vaikai dažniausiai skundėsi galvos skausmu (73,6 %) ir vėmimu (57,8 %). ≥13 m pacientai dažniausiai skundėsi galvos skausmu (90,9 %) ir pykinimu (81,8 %). Gydymo pasirinkimai: operacija (19,7 %), operacija su RT ir/ar CHT (54,6 %), RT ir/ar CHT be operacijos (21,2 %). Ligos išeitys: remisija (42,4 %), stabili eiga (19,7 %), ligos progresija (10,6 %), mirtis (27,3 %). Išvados: 1. Dažniausi pacientų simptomai buvo vėmimas (n = 39, 60,9 %), koordinacijos sutrikimai (n = 38, 59,4 %), galvos skausmas (n = 36, 56,3 %) ir pykinimas (n = 29, 45,3 %). Tarp amžiaus grupių išsakytų simptomų reikšmingai skyrėsi galvos skausmas (p <0,001) ir pykinimas (p = 0,02). 2. Laikas nuo pirmųjų simptomų atsiradimo iki diagnozės nustatymo svyravo nuo 3 iki 2558 dienų, mediana – 38 d. 3. Žemo piktybiškumo gliomoms statistiškai reikšmingai 2,4 karto dažniau buvo taikomas tik chirurginis gydymas (p = 0,05). 4. Stebima tendencija, kad aukšto piktybiškumo gliomos dažniau baigiasi mirtimi (p = 0,059).

Author’s name and surname: Liel Moreinis Research title – Diagnosis and management of iron deficiency anemia in children. Aim: To investigate and critically analyze current literature on the methodologies for the diagnosis and management of iron deficiency anemia in children. Assess the efficacy of existing diagnostic tools and evaluate the various therapeutic interventions available for pediatric iron deficiency anemia. Objectives:

1. To conduct a comprehensive literature review on risk factors and clinical presentation.
2. To conduct a comprehensive literature review on laboratory diagnostics tools in identifying IDA in pediatric patients.
3. To explore treatment approaches, including advanced pharmacological therapies and nutritional interventions. Methodology: Research method was conducted by searching through PubMed using the following keywords (iron deficiency in children) OR (anemia in children) OR (iron deficiency anemia in children) OR (iron deficiency anemia in pediatrics) OR (iron deficiency in adolescents) This led to 3539 articles and following the application of the first filters (Within the last 10 years * till Dec 2024, free full text, humans, English language, Age 0-18) this was narrowed down to 525 publications. This was further examined carefully according to the inclusion and exclusion criteria which resulted in 20 eligible publications. Results & Conclusion: The main risk factors for iron deficiency anemia in children are maternal iron deficiency, prolonged breastfeeding, high cow's milk consumption, and menstrual bleeding. Although clinical presentation starts with pallor and fatigue, it has a substantial influence on cognitive function and may have long-lasting neurodevelopmental repercussions. Serum ferritin is the most accurate indicator for diagnosis, albeit existing criteria might need to be adjusted. Age-and severity-appropriate dietary changes and iron supplements are used in treatment; ferrous sulfate exhibits the best results despite adverse effects. Recommendations: Screen high-risk children through comprehensive evaluations during checkups. Standardize diagnostics using higher ferritin thresholds and inflammation-adjusted markers. Develop customized treatments while educating parents on proper infant feeding and maternal supplementation.

Beno Kreišmono baigiamasis magistro darbas „Limfmazgių padidėjimo priežastys vaikams“, mokslinis vadovas doc. Rosita Kiudelienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Vaikų ligų klinika, Kaunas, 2024. Tyrimo tikslas: išsiaiškinti vaikų limfmazgių padidėjimo priežastis ir jų sąsajas su amžiumi, nustatyti klinikinius požymius ir gydymą. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti vaikų padidėjusių limfmazgių priežastis 2. Įvertinti vaikų amžiaus sąsajas su padidintų limfmazgių priežastimis. 3. Nustatyti padidintų limfmazgių vaikams klinikinius požymius. 4. Nustatyti vaikų padidintų limfmazgių gydymą Tyrimo metodai: ambulatorinių ir stacionaro ligos istorijų retrospektyvinė analizė. Duomenų analizės metodai: SPSS 20.0 programa (angl. Inc., USA, Version 20.0 for Windows). Tyrimo dalyviai: LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2022.01 – 2023.01 metais ambulatoriškai arba stacionare gydyti pacientai dėl limfmazgių padidėjimo (ligos kodai pagal TLK-10-AM- L04.0, L04.1, L04.2, L04.3, L04.8, L04.9, R59.0 R59.1, R59.9). Tyrimo rezultatai: iš 143 pacientų 111 (77,6%) buvo nustatytos limfmazgių (l/m) padidėjimo priežastys, dažniausiai – lėtinis infekcijos židinys 25,2% (n=28). Statistiškai reikšmingai dažniau l/m padidėjimas dėl bakterinės infekcijos buvo ūminis, su infekcinė mononukleozė – poūmis, su lėtiniu infekcijos židiniu – lėtinis (p<0,001, χ 2 =83,08). Vyriausi pacientai nustatyti su kačių įdrėskimo liga 11,5 (10 – 13) metų. Tiriamieji su didžiausiais išmatuotais l/m 2 (1,275 – 3,325) cm buvo su Staphylococcus aureus infekcija. Simptomai registruoti 89 iš 143, t.y. 62% pacientų. Dažniausi simptomai buvo karščiavimas, sloga ir l/m skausmingumas. Didžiausią padidintų l/m dalį sudarė 99 (55,9 %) kaklo l/m. Padidėję kirkšnies ir mezenteriniai l/m statistiškai reikšmingai dažniau buvo generalizuoti, o pažasties – lokalizuoti (p<0,001, χ 2 =34,53). Iš visų tyrime įtrauktų atvejų 92 ligoniams (63,9 %) buvo taikyta stebėjimo taktika, 23 (16,8 %) gydymas a/b, 24 (18,2 %) chirurginis. Tyrimo išvados: 1. Dažniausiai įtariama limfadenopatijos priežastis buvo lėtinis infekcijos židinys. Statistiškai reikšmingai bakterinė infekcija sukėlė ūmų limfadenitą, infekcinė mononukleozė – poūmį, o lėtinis infekcijos židinys – lėtinį. 2. 10 – 13 m amžiaus grupėje dažniausiai diagnozuota kačių įdrėskimo liga bei toksoplazmozė, o jauniausiems pacientams bei su didžiausiais limfmazgiais – S. aureus infekcija. 3. Simptomų turėjo 62% pacientų. Dažniausiai pasireiškė karščiavimas, sloga, limfmazgių skausmingumas. 4. 63,9% pacientų, turinčių limfadenopatiją, pasirinkta stebėjimo taktika, 18,2% skirtas operacinis gydymas, 16% – antibakterinis gydymas.

Autorius: Lina Navickaitė Pavadinimas: Vėlyvosios endokrininės komplikacijos po vaikų centrinės nervų sistemos navikų radioterapijos. Tikslas: įvertinti vėlyvąsias endokrinines komplikacijas po vaikų centrinės nervų sistemos navikų radioterapijos. Uždaviniai: 1. Nustatyti dažniausias vėlyvąsias endokrinines komplikacijas po vaikų centrinės nervų sistemos navikų radioterapijos. 2. Įvertinti vėlyvųjų endokrininių komplikacijų po vaikų centrinės nervų sistemos navikų radioterapijos pasireiškimo laiką. 3. Nustatyti veiksnius, kurie darė įtaką vėlyvųjų endokrininių komplikacijų pasireiškimui. Metodai: Atlikta retrospektyvi 2017 – 2022 m. LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje gydytų pacientų ligos istorijų duomenų analizė. Į tyrimą įtraukti 21 pacientai, atitikę šiuos kriterijus: 1. Jaunesni nei 18 metų amžiaus; 2. Diagnozuotas CNS navikas; 3. Taikyta RT; 4. Ne anksčiau kaip 3 mėn. po RT pabaigos diagnozuotos endokrininės komplikacijos. Tyrimui rinkti duomenys apie: pacientų lytį, amžių diagnozės nustatymo metu, naviko histologinį tipą bei lokalizaciją, taikytus gydymo metodus, suminę RT dozę bei pabaigos datą, užfiksuotas vėlyvąsias endokrinines komplikacijas ir jų diagnozavimo datą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis „IBM SPSS Statistics 29.0“ ir „Microsoft Excel“ programomis. Statistiškai reikšmingais laikyti skirtumai, kai p<0,05. Rezultatai: Dažniausios vėlyvosios endokrininės komplikacijos po vaikų CNS navikų RT yra nepakankama AH sekrecija (71,4%; N=15), žema kortizolio koncentracija (47,6%; N=10), mažas ūgis (42,9%; N=9) ir centrinis hipotiroidizmas (42,9%; N=9). Komplikacijų pasireiškimo laiko mediana yra 34 (3–126) mėn. Didesnės suminės RT dozės greitina žemos IGF-1 koncentracijos (r=0,975; p=0,005) ir žemos kortizolio koncentracijos (r=0,805; p=0,016) komplikacijų pasireiškimo laikus. Vaikai, kuriems po CNS navikų gydymo diagnozuojamas mažas ūgis, būna gavę statistiškai reikšmingai didesnę suminę RT dozę, nei šios komplikacijos nepatyrusieji (U=56,0; p=0,039). Mažo ūgio (p=0,040) ir žemos IGF-1 koncentracijos (p=0,038) komplikacijų pasireiškimas statistiškai reikšmingai priklauso nuo taikytos kompleksinio gydymo schemos, o nepakankamos AH sekrecijos (p=0,013) ir ankstyvo lytinio brendimo (p=0,041) – nuo histologinio naviko tipo. Išvados: 1. Dažniausios vėlyvosios endokrininės komplikacijos po vaikų CNS navikų RT yra nepakankama AH sekrecija, žema kortizolio koncentracija, mažas ūgis ir centrinis hipotiroidizmas. 2. Vėlyvųjų endokrininių komplikacijų po vaikų CNS navikų RT pasireiškimo laiko mediana yra 34 mėn. 3. Suminė RT dozė, kompleksinio gydymo schema ir naviko histologinis tipas daro įtaką vėlyvųjų endokrininių komplikacijų po vaikų CNS navikų RT atsiradimui.

Autorius: Rūta Marija Rainytė. Pavadinimas: Vaikų, sergančių optinio trakto glioma (OTG), diagnostikos ir gydymo rezultatai. Tikslas: Įvertinti vaikų optinio trakto navikų diagnostikos ir gydymo rezultatus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) vaikų onkohematologijos poskyryje 2005-2019 m. Uždaviniai: 1.Nustatyti klinikinius optinio trakto navikų simptomus vaikams. 2.Įvertinti sąsajas tarp naviko išplitimo ir klinikinių simptomų pasireiškimo. 3.Įvertinti optinio trakto navikų gydymo rezultatus. 4. Nustatyti optinio trakto navikų gydymo komplikacijas. 5.Palyginti pacientų, turinčių ir neturinčių NF1 diagnozę, optinio trakto navikų kliniką, atsaką į gydymą ir gydymo komplikacijas. Metodai: Atlikta retrospektyvi LSMU KK Vaikų onkohematologijos poskyrio pacientų, kuriems buvo nustatyta OTG, ligos istorijų duomenų analizė. Tyrimui rinkti 2005 sausio-2019 gruodžio mėn. duomenys apie: demografiją, naviko lokalizaciją, simptomus diagnozės nustatymo metu, histologinius ligos radinius, pradinio gydymo metodus ir ligos progresavimo gydymą, gydymo rezultatus bei komplikacijas. Pacientai buvo grupuojami pagal tai, ar jiems buvo nustatyta NF1. Tyrimo duomenų analizei atlikti buvo naudojama SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) progamos 26.0 versija ir MS Excel 2013. Rezultatai: Tyrimo metu nagrinėtos 40 pacientų ligos istorijos. Vaizdinių tyrimų pagalba dažniausiai diagnozuotas išplitęs navikas (40%). 50% pacientų buvo atlikta biopsija (n=20). Dažniausi OTG simptomai galvos skausmas, regos sutrikimas (po 27,5%). Navikui apėmus optinę kryžmę vyravo regos sutrikimas (66,7%), optinius nervus - žvairumas (37,5%), ligai išplitus į optinį traktą ir pogumburį - hipotalaminis sindromas, regos sutrikimas ir nistagmas (po 28,6%). 87,5% (n=35) pacientų buvo skirtas gydymas. Dažniausias gydymo metodas – chemoterapija (55%). Galutinis gydymo rezultatas – 85% (n=34) nustatyta stabili ligos eiga. 37,5% (n=15) pacientų buvo nustatytos chemoterapijos komplikacijos, iš kurių dažniausia neutropenija (86,7%). Dažniausia operacinio gydymo komplikacija - panhipopituitarizmas (37,5%). 65% (n=26) pacientų buvo nustatyta NF1. Jiems dažniau pasireiškė regos sutrikimas (19%), galvos skausmas (17%), NF- grupės pacientams - nistagmas (17,2%). Pradinis gydymas skirtas 84,6% (n=22) NF1+ ir 92,9% (n=13) NF1- pacientų. NF1+ pacientų grupei dažniau skirta chemoterapija (62,2%), o NF1- – operacinis gydymas (42,9%). Vertinant galutinį atsaką į gydymą NF1+ grupėje dažniau stebima stabili ligos eiga (92,3% (n = 24) vs 64,4% (n = 9) p = 0,026. Išvados: 1.Dažniausi OTG simptomai galvos skausmas, regos sutrikimas, žvairumas, hidrocefalija. 2. Išplitusi OTG dažniausiai pasireiškė galvos skausmais, optinės kryžmės pažaida -regos sutrikimu, optinių nervų – žvairumu, OTG apimanti kryžmę ir pogumburį– hipotalaminiu sindromu, regos sutrikimu, nistagmu. 3.Stabili ligos eiga pasiekta 85% pacientų. 4.Chemoterapijos komplikacijos stebėtos 37,5%, operacinės – 10% pacientų. Dažniausia chemoterapijos komplikacija – neutropenija, pooperacinė – panhipopituitarizmas. 5. NF1- grupės pacientams, statistiškai reikšmingai dažniau stebėtas nistagmas (p=0,001). NF1+ pacientų grupėje gautas reikšmingai geresnis atsakas į pradinį gydymą (p = 0,031).

Darbo tikslas ir uždaviniai buvo nustatyti demografinius, klinikinius ir laboratorinius rizikos veiksnius (RV), lemiančius ankstyvą mirtį vaikams, sergantiems hemofagocitine limfohistiocitoze (HLH) bei ištirti, kaip ankstyvas mirštamumas priklauso nuo diagnozės metu turimo RV skaičiaus. Tyrimo tipas - sisteminė literatūros apžvalga. Naudojantis PubMed paieškos sistema atrinkti straipsniai, publikuoti 2007-11-27 - 2017-11-27 laikotarpiu, kuriuose buvo analizuojami ankstyvos letalios išeities RV vaikams, sergantiems HLH. Atlikus straipsnių paiešką pagal nustatytus kriterijus, iš 16 rastų publikacijų į sisteminę apžvalgą įtrauktos 4 studijos. Apibendrinus tyrimų vienaveiksnės analizės rezultatus, statistiškai reikšmingi RV yra: hiperbilirubinemija, hipoalbuminemija, padidėjusi LDH koncentracija, karščiavimas, trombocitopenija, sumažėjęs Hb kiekis, AST koncentracijos padidėjimas, prailgėjęs ADTL, hipofibrinogenemijos nebuvimas, gelta, leukopenija, neutropenijos buvimas, neutropenijos nebuvimas, hipofibrinogenemija, prailgėjęs PT, padidėjęs kreatinino, feritino kiekis, EBV ir CMV infekcijų turėjimas, padidėjęs CSF ląstelių skaičius, padidėjusios IL-6, IL-10, TNF-α, IFN-γ koncentracijos. Apibendrinant tyrimų daugiaveiksnės analizės rezultatus, nepriklausomi RV yra: hipoalbuminemija, hiperbilirubinemija, trombocitopenija, neutropenija, ADTL prailgėjimas, hiperferitinemija, padidėjusi LDH, IL-10 koncentracija ir padidėjęs CSF ląstelių skaičius. Esant trims RV išgyvenamumas reikšmingai mažesnis nei esant dviem arba vienam RV arba jų nesant. Išvados: 1. Vaiko amžius ir lytis neturi reikšmingos įtakos ankstyvam mirštamumui sergant HLH. 2. Karščiavimas ir gelta yra reikšmingi ankstyvo mirštamumo klinikiniai RV pacientams, sergantiems HLH. 3. Vaikams, sergantiems HLH, reikšmingiausi nepriklausomi ankstyvos mirties RV yra hipoalbuminemija ir hiperbilirubinemija. Taip pat reikšmingi nepriklausomi RV yra trombocitopenija, neutropenija, ADTL prailgėjimas, padidėjusios feritino, LDH, IL-10 koncentracijos ir padidėjęs CSF ląstelių skaičius. 4. Kuo didesnis diagnozės metu nustatytų RV skaičius, tuo didesnė ankstyvo mirštamumo rizika vaikams, sergantiems HLH.

Tikslas: įvertinti vaikų nefroblastomų diagnostikos ypatumus, gydymą ir ligos išeitis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Vaikų ligų klinikoje 2000-2016 m. Uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų, sergančių nefroblastoma, skaičių bei pasiskirstymą pagal amžių ir lytį. 2. Įvertinti nefroblastomos histologinį tipą bei jo sąsajas su ligos stadija diagnozės nustatymo metu. 3. Įvertinti pacientų amžiaus, lyties, diagnozės nustatymo metų sąsajas su ligos išeitimis. 4. Įvertinti nefroblastomos ligos stadijos ir histologinio tipo, taip pat taikyto gydymo sąsajas su ligos išeitimis. 5. Palyginti ligos išeitis su kitais užsienio ir Lietuvos tyrimais. Metodai: Į retrospektyvinį tyrimą įtraukti visi pacientai, sirgę nefroblastoma ir 2000-2016 m. gydyti LSMUL KK. Rinkti duomenys apie ligos nustatymo metus, pacientų amžių ir lytį diagnozės metu, auglio histologinį tipą ir rizikos grupę, nustatytą ligos stadiją, taikytą gydymą, užfiksuotas komplikacijas ir ligos išeitis. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 25 ir Microsoft Excel 2007 programomis. Rezultatai statistiškai reikšmingi, jei p<0,050. Rezultatai: 2000-2016 m. diagnozuoti 29 nefroblastoma sirgę pacientai: 16 (55,2%) berniukų, 13 (44,8%) mergaičių. Amžiaus vidurkis 3,3 m. Histologinis tipas: 10 atvejų (34,5%) mišrus, 5 (17,2%) – blasteminis, 3 (10,3%) – anaplazinis, 1 (3,4%) regresinis ir 1 (3,4%) cistinis. 9 atvejais (31,0%) histologinis tipas tiksliai neįvertintas. 22 (75,9%) atvejų histologija vertinta kaip palanki, 7 (24,1%) atvejais nepalanki. Nustatyti 8 (27,6%) I stadijos, 11 (37,9%) II stadijos, 6 (20,7%) III stadijos ir 4 (13,8%) IV stadijos ligos atvejai. Bendras išgyvenamumas 82,8%. Išgyvenamumas 2000-2005 m. 60%, 2006-2011 m. 87,5% ir 2012-2016 m. 100,0%. Pagal amžių išgyvenamumas ≤1 m. 100,0%, 2 m. 50,0%, 3 m. 83,3%, 4-17 m. 87,5%. Išgyvenamumas pagal stadiją: I ir II stadijos po 100,0%, III ir IV stadijos po 50%. Išgyvenamumas pagal histologiją: palankios 81,8%, nepalankios 85,7%. Gydymo komplikacijos dažniau pasireiškė pacientams, kuriems skirta spindulinė terapija. Išvados: 1. 2000-2016 m. LSMUL KK gydyti 29 nefroblastoma sirgę pacientai, statistiškai nereikšmingai vyravo berniukai iki 5 m. amžiaus. 2. Nepalankios histologijos nefroblastoma dažniau diagnozuojama aukštesnės stadijos (p<0,05). 3. Vertinant diagnozės nustatymo metus statistiškai reikšmingai išgyvenamumas didėja (p<0,05). Pacientų lyties ir amžiaus sąsajos su išgyvenamumu statistiškai nereikšmingos. 4. Pacientai, kuriems liga diagnozuota didesnės stadijos išgyveno blogiau (p<0,05). Nefroblastomos histologijos sąsaja su išgyvenamumu buvo statistiškai nereikšminga. Gydymo komplikacijos išgyvenamumui įtakos neturėjo. 5. Nustatytas 82,8% išgyvenamumas pagerėjo nuo 2002 m. Lietuvoje atlikto tyrimo ir artėja prie Europos vidurkio.

Aistė Adakevičiūtė Karščiavimo metu atsitiktinai rastos neutropenijos įtaka vaikų infekcijų rizikai. Literatūra pateikia mažai duomenų apie bakterinių komplikacijų riziką karščiuojantiems vaikams su ne chemoterapijos sukelta neutropenija, todėl gydant vaikus su atsitiktinai rasta neutropenija kyla daug klausimų apie gręsiančias bakterines komplikacijas. Tikslas: Nustatyti ryšį tarp įgytos neutropenijos bei infekcinių komplikacijų karščiuojantiems vaikams. Uždaviniai: 1. Nustatyti neutropenijos dažnį vaikams karščiavimo metu. 2. Nustatyti neutropenijos sunkumą vaikams karščiavimo metu. 3. Nustatyti bakterinių komplikacijų dažnį karščiuojantiems vaikams. 4. Nustatyti neutrofilų sąsajas su kitomis kraujo ląstelėmis. Tyrimo metodai: Atliktas perspektyvinis stebėjimo tyrimas. Atrankos kriterijus atitikę asmenys priskirti tiriamųjų arba palyginamajai grupei, ištirtas ryšys tarp įgytos neutropenijos bei bakterinių komplikacijų karščiuojantiems vaikams, atlikta rezultatų analizė. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 348 pacientai, 1 – 36 mėnesių amžiaus. Karščiavimo metu 85,3 % tirtų vaikų atsitiktinės neutropenijos nebuvo, o neutropenija nustatyta 14,7 % tiriamųjų. Iš jų 49,0 % sudarė lengva neutropenijos forma, 33,3 % – vidutinė ir 17,6 % – sunki. Neutropenijos sunkumo formos pagal vidutinį neutrofilų skaičių tarpusavyje skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05). Vyresni vaikai serga lengvesne neutropenijos forma nei jaunesni, o berniukams sunkesnė neutropenijos forma pasitaiko dažniau nei mergaitėms, tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Neutropenijos sunkumas nepriklauso nuo karščiavimo trukmės (p>0,05) bei atsitiktinė neutropenija neturi įtakos didesnei bakterinių komplikacijų rizikai (p>0,05). Karščiuojantiems vaikams, kuriems atsitiktinė neutropenija nenustatyta, dažniau būna CRB>50 mg/l (p<0,05), o mikrobiologinis pasėlis išauga nepriklausomai nuo neutrofilų skaičiaus sumažėjimo (p>0,05). Esant neutropenijai reikšmingų sąsajų su kitais kraujo parametrais nėra (p>0,05). Tačiau kai neutrofilų skaičius kraujyje pakankamas, teigiama koreliacija nustatyta su CRB, leukocitais ir trombocitais. Išvados: 1. Atsitiktinės neutropenijos dažnis karščiavimo metu nėra didelis (14,7 %), o lengva neutropenijos forma sudaro beveik pusę (49 %) visų nustatytų neutropenijos atvejų, tačiau šios formos pasireiškimo dažnis lyginant su sunkesnėmis ligos formomis nėra reikšmingas (p>0,05). 2. Lengva neutropenijos forma nustatyta 7,2 %, vidutinė – 4,9 %, o sunki – 2,6 % visų tirtų karščiuojančių vaikų. Neutropenijos sunkumo formos pagal vidutinį ANS skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05), o karščiavimo trukmė nepriklauso nuo neutropenijos sunkumo formos (p>0,05). 3. Bakterinių komplikacijų dažnis karščiuojantiems vaikams nėra didelis, o CRB>50 mg/l dažniau būna tiems karščiuojantiems vaikams, kuriems atsitiktinė neutropenija nenustatyta (p<0,05). 4. Esant atsitiktinei neutropenijai reikšmingų sąsajų su kitais kraujo parametrais nenustatyta (p>0,05). Kai neutropenijos nėra, teigiama koreliacija nustatyta su CRB, leukocitais ir trombocitais.