Šabatina, Emilija

Tikslas. Išanalizuoti karščiuojančių kūdikių ir vaikų iki 36 mėn. amžiaus gydymo taktiką, parengiant sisteminę literatūros apžvalgą. Tyrimo metodai. Literatūros paieška buvo atlikta „PubMed“, „ClinicalKey“ „New England Journal of Medicine“, „Cochrane Library" duomenų bazėse. Duomenų bazėse literatūros šaltinių buvo ieškoma pagal reikšminius žodžius: children fever, fever phobia, definition, treatment, diagnostic, management, guidelines. Analizuoti įvairaus pobūdžio moksliniai straipsniai - apžvalginiai, retrospektyviųjų tyrimų, metaanalizių ir kitų tipų: apie vaikų karščiavimą, diagnostiką, gydymo taktiką, rekomendacijas. Išvados. Kūdikių ir vaikų karščiavimas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiamasi į gydymo įstaigą. Karščiavimas gali būti naudingas, mažinant bakterijų ir virusų kiekį, sergant infekcinėmis ligomis, todėl antipiretinių medikamentų vartojimas nebūtinai yra naudingas. Pagrindinis neigiamas karščiavimo poveikis yra vaiko jaučiamas diskomfortas. Klinikinis vaiko vertinimas yra svarbiausia konsultacijos dalis. Karščiavimas nėra pagrindinis rodiklis, vertinant vaiko būklę. Tinkamai atlikti įvertinimą padeda „Šviesoforo sistema“, su kuria galima nustatyti sunkios ligos tikimybę, bei tolesnę gydymo taktiką. Svarbu įvertinti medikamentų poreikį, pagrindinių medikamentų - paracetamolio bei ibuprofeno - dozavimą, paros dozę, vienkartinę dozę, intervalus tarp medikamentų vartojimo.

The acute coronary syndrome (ACS) is resulting in high healthcare sector expenditure and is also a life-threatening illness. Therefore, there is a need for an effective and economically optimal treatment strategy to address it. A comparison of 12-month patient treatment costs after ACS between two antiplatelet medication strategies was made in this pilot study. Our findings suggest that clopidogrel and aspirin therapy is the less expensive treatment option as compared to ticagrelor and aspirin whilst also showing non-inferior treatment effectiveness.

Podagra yra viena iš labiausiai paplitusių uždegiminių reumatinių ligų. Podagrinis artritas yra sunki bei neįgalumą galinti sukelti liga, kurią sukelia mononatrio uratinių (MNU) kristalų sankaupos sąnariniame tarpe, periartikulinėse struktūrose ir minkštuosiuose audiniuose, sukeliančios ryškią uždegiminę reakciją, pasireiškiančią pacientui sukeliamu dideliu skausmu. Bendras podagros paplitimas siekia 1–4 proc. visų gyventojų. Vakarų šalyse ši liga pasireiškia 3–6 proc. vyrų ir 1–2 proc. moterų, kai kuriose šalyse paplitimas gali siekti iki 10 proc. Visame pasaulyje sergamumas podagra didėja dėl prastų mitybos įpročių, pavyzdžiui greitojo maisto vartojimo, fizinio aktyvumo stokos, padidėjusio nutukimo dažnio ir metabolinio sindromo. Hiperurikemija yra vienas pagrindinių ir geriausiai išsiaiškintas rizikos veiksnys podagros išsivystymui. Kitas labai svarbus rizikos veiksnys yra mityba, raudona mėsa, jūrų gėrybės, vartojimas fruktoze (natūraliu vaisių cukrumi) saldintų gėrymų bei alkoholio vartojimas gal padidinti šlapimo rūgšties koncentraciją ir lemti podagros išsivystymą. Anamnezės surinkimas, apžiūra, laboratoriniai tyrimai ir rentgenografija arba ultragarsinis tyrimas gali būti naudojami podagros diagnozavimui. Diagnozė yra patvirtinama nustačius mononatrio uratinius (MNU) kristalus pažeisto sąratio sinovijiniame skystyje. Ūminiams podagros priepuoliams būdingas staigus paveikto sąnario skausmas, kartu pasireiškiant ir kitiems uždegimui būdingiems simptomams: padidėjusi odos temperatūra ties pažeistu sąnariu, patinimas, paraudimas ir ryškus jautrumas. Dažniausiai podagros paveikia sritis yra kojos nykštys (metatarsofalanginis sąnarys), likusiais atvejais įprastai paveikiami kiti pėdos sąnariai, taip pat kelio, alkūnės ir plaštakos sąnariai. [...].

Funkcinė dispepsija yra vienas dažniausių funkcinių gastrointestinalinių sutrikimų. Funkcinei dispepsijai būdinga postprandialinis pilnumas, ankstyvas sotumo jausmas, skausmas epigastriume ir/ar deginimo pojūtis epigastriume, galimas pilvo pūtimas, raugėjimas, pykinimas ir vėmimas. Funkcinė dispepsija paprastai nėra gyvybei pavojų kelianti liga, tačiau simptomai ženkliai pablogina pacientų gyvenimo kokybę, mažėja darbingumas. Remiantis patvirtintais naujausiais Romos IV kriterijais, pagal vyraujančius simptomus, funkcinė dispepsija yra skirstoma į du pagrindinius potipius: postprandialinio distreso sindromas (PDS) ir epigastriumo skausmo sindromas (ESS). Diagnozuojant remiamasi klinikiniais simptomais, tačiau būtina atmesti struktūrinę gastrointestinalinę ligą, įvertinti „aliarmo“ (perspėjamuosius) požymius, galėjusius sukelti simptomus. Diferencijuojama su medikamentų sukelta dispepsija (nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ir selektyvių COX - 2 inhibitorių) bei dirgliosios žarnos sindromu (DŽS). Funkcinės dispepsijos papitimas svyruoja nuo 20 proc. iki 40 proc. ir sudaro nuo 3 proc. iki 5 proc. apsilankymų pirminės priežiūros grandyje. Žarnyno infekcija sukelta Helicobacter pylori, Escherichia coli, Campylobacter jejuni, Salmonella, neseniai vartoti antibiotikai, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) vartojimas, antsvoris, rūkymas ir psichosocialinė disfunkcija yra rizikos veiksniai. Yra daug veiksnių, kurie dalyvauja funkcinės dispepsijos patogenezėje tokių kaip skrandžio motorikos sutrikimai, padidėjęs visceralinis jautrumas, H. pylori infekcija, pakitusi žarnyno mikrobiota, eozinofilinis duodenitas ir psichologiniai veiksniai. [...].

Dažniausiai miego arterijos stenozė (MAS) yra asimptominė. Esant didelio laipsnio MAS galima smegenų išemijja. Tyrimai rodo, jog kasmet 2-5% pacientų patiria galvos smegenų išeminį insultą. Todėl pacientus, turinčius rizikos veiksnių, reikėtų ištirti dėl MAS. Pradinei diagnostikai naudojamas ultragarso doplerinis tyrimas. Esant reikalui atliekami sudėtingesni radiologiniai tyrimai, iš kurių auksiniu standartu laikoma intervencinė procedūra - miego arterijos angiografija. Jau ultragarsinio tyrimo metu nustačius MAS reikėtų skirti medikamentinį gydymą antiagregantais ir antilipidiniais vaistais, koreguoti hipertenziją, laikytis sveiko gyvenimo būdo. Invaziniai gydymo metodai indikuotini nustačius 50 - 99 proc. kraujagyslės spindžio simptominę ar 60 - 99 proc. dydžio asimptominę stenozę. Pirmo pasirinkimo gydymo metodu laikoma endarterektomija. Stentavimo galimybę svarstyti siūloma pacientams, kuriems yra vidutinė ir didelė komplikacijų rizika atliekant operaciją atviru būdu. Per keletą pastarųjų dešimtmečių intervencinė radiologija labai patobulėjo. Atsirado distalinės, vėliau proksimalinės okliuzijos ir kitos technikos, apsaugančios pacientus nuo stentavimo metu galimo periprocedūrinio insulto. Stebint spartų stentavimo technikų progresą reikalingi nauji tyrimai įvertinantys mažai invazinio ir operacinio gydymo skirtumus.

Dirgliosios žarnos sindromas yra lėtinis gastrointestinalinio trakto sutrikimas, kuriam būdingas pilvo skausmas ir pakitusi išmatų konsistencija bei tuštinimosi dažnis. Kliniškai ligos sunkumas pasireiškia labai skirtingai, pradedant nuo epizodinio nestipraus skausmo iki stipraus skausmo kasdien, susijusio su psichologiniu distresu ir gyvenimo kokybės blogėjimu. Poinfekcinis dirgliosios žarnos sindromas (PI-DŽS) yra dažnas sutrikimas, kai DŽS simptomai pasireiškia po ūminio gastroenterito epizodo. DŽS paplitimas svyruoja nuo 7 iki 16 proc., naujai diagnozuotų DŽS atvejų dažnis per 12 mėnesių laikotarpį nuo persirgtos gastrointestinalinės infekcijos yra 10,1 proc.. Didesnis sergamumas DŽS nustatytas po parazitų bei pirmuonių sukeltų infekcijų – 49 proc., palyginti su 13,8 proc. po bakterinės kilmės gastroenterito. PI-DŽS išsivystymo rizika yra siejama su ūminės žarnyno infekcijos sunkumu, viduriavimo trukme, jaunesniu amžiumi, nerimu bei depresija ir moteriška lytimi. DŽS patogenezė nėra iki galo aiški, manoma, kad išsivystymą gali lemti keletas veiksnių. Sergantiems DŽS nustatytas ženklus žarnyno mikrofloros pasikeitimas: koliforminių bakterijų, Lactobacillus spp., Bifidobacterium spp. kolonijų skaičiaus sumažėjimas ir kitų organizmų (pvz. Enterobacteriaceae) padaugėjimas. Manoma, jog genų polimorfizmas gali turėti įtakos PI-DŽS išsivystymui, nes lemia TNF-α koncentracijos padidėjimą ir mažesnią IL-10 raišką. Putliosios ir enterochromafininės ląstelės gali didinti visceralinį jautrumą ir taip turėti įtakos DŽS simptomų pasireiškimui. Dėl lėto pažeistų enterinių nervų atsistatymo po infekcijos atsiranda PI-DŽS būdingas skausmas. PI-DŽS diagnozuojamas remiantis diagnostiniais kriterijais (Roma IV). Pagrindinis PI-DŽS kaip ir DŽS gydymas yra simptominis, nes iki šiol nėra išsiaiškinta tiksli šios ligos patogenezė. [...].