Rudaitis, Šarūnas

Darbo autorius. Greta Miškinaitė Darbo pavadinimas. Vaikų šlapinimosi sutrikimų gydymas atgalinio ryšio terapija LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje Tyrimo tikslas. Įvertinti atgalinio ryšio terapijos reikšmę vaikų šlapinimosi sutrikimų gydymui. Uždaviniai. Ištirti vaikų bendrąsias charakteristikas ir įvertinti urodinaminių rodiklių pokyčius prieš gydymą, po 1 ir 2 savaičių bei palyginti skirtingų amžiaus grupių rezultatus. Metodai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, analizuojant 2018–2024 m. gydytų 5–17 metų vaikų duomenis. Įtraukti 49 pacientai, kuriems urodinaminiai ir EMG tyrimai atlikti prieš gydymą, po 1 ir po 2 savaičių. Vertinti pagrindiniai urodinaminiai rodikliai ir EMG. Taikyti neparametriniai statistiniai metodai (p < 0,05). Rezultatai. Ištirti 49 vaikai (83,7 % mergaitės). Prieš gydymą dažniausiai nustatyta „staccato“ tipo kreivė. Po 1 savaitės nustatytas reikšmingas šlapinimosi srovės laiko padidėjimas ir aktyvaus EMG sumažėjimas. Po 2 savaičių nustatytas reikšmingas aktyvaus EMG sumažėjimas, kiti rodikliai nekito. Palyginus 1 ir 2 savaites, nustatytas šlapinimosi srovės laiko sumažėjimas ir šlapimo tūrio padidėjimas. Šlapinimosi kreivių pasiskirstymas reikšmingai nekito. Po 2 savaičių 5–9 metų vaikų grupėje nustatyti mažesni šlapinimosi srovės laiko, maksimalaus ir vidutinio šlapinimosi srovės greičio bei šlapimo tūrio rodikliai nei 10–17 metų grupėje, o kiti rodikliai reikšmingai nesiskyrė. Išvados. Atgalinio ryšio terapija per 2 savaites reikšmingai sumažėjo EMG aktyvumas, kiti urodinaminiai rodikliai reikšmingai nekito. Praktinės rekomendacijos. Atgalinio ryšio terapiją rekomenduojama taikyti ne trumpiau kaip 2 savaites, kadangi per šį laikotarpį nustatytas reikšmingas EMG aktyvumo sumažėjimas, rodantis teigiamą gydymo poveikį. Tolesnė gydymo trukmė turėtų būti parenkama individualiai, atsižvelgiant į klinikinį efektą, urodinaminių rodiklių pokyčius ir vaiko amžių. Esant nepakankamam pagerėjimui, tikslinga tęsti terapiją, derinant ją su savarankiškais tarpvietės raumenų pratimais namuose.

This thesis explores the genotype-phenotype correlations of nephronophthisis in children, the leading genetic cause of end-stage renal disease in the pediatric population. With nephronophthisis resembling as a genetically and clinically heterogeneous condition and clear correlations still dispersed across individual studies, the research analyzes recent literature to identify the most frequently reported mutations, examine how specific genotypes relate to distinct clinical presentations, and assess the influence of mutation types on phenotypic severity. This literature review seeks to provide an updated overview of which are the more commonly reported disease-associated genes and their clinical correlations.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti ir išanalizuoti vaikų, turinčių šlapinimosi sutrikimus, nemedikamentinio gydymo galimybes ir gydymo priemonių efektyvumą. Darbo uždaviniai: Išsiaiškinti vaikų šlapinimosi sutrikimų priežastis, bendrąsias sutrikimų charakteristikas. Dieninio šlapimo nelaikymo nemedikamentinio gydymo galimybės. Dieninio šlapimo nelaikymo nemedikamentinio gydymo efektyvumas, esant skirtingoms dieninio šlapimo nelaikymo priežastims. Naktinio šlapimo nelaikymo nemedikamentinio gydymo galimybės ir jų efektyvumas Tyrimo metodika: Tyrimas yra sisteminė literatūros apžvalga, atlikta naudojantis elektronine “PubMed” (MEDLINE) duomenų baze. Literatūros apžvalga, jos planavimas ir duomenų analizė buvo atlikta laikantis PRISMA (angl. Preferred Reporting Items for Systematic Reviews and Meta-Analyses: The PRISMA statement)sisteminės apžvalgos reikalavimų. PubMed sistemoje buvo atrinkti ne senesni nei 20-ies metų, anglų kalba parašyti straipsniai ir tyrimai, kuriuose buvo vertinami vaikų šlapinimosi sutrikimų charakteristikos, priežastys ir nemedikamentinis gydymas. Rezultatai: Duomenų bazėje pagal pasirinktus raktinius žodžius atlikus paiešką buvo iš viso rastos 292 mokslinės publikacijos. Į sisteminę apžvalgą įtraukta 13 mokslinių straipsnių, kai buvo atsirinkta pagal atmetimo ir įtraukimo kriterijus. Septyniuose straipsniuose buvo rašoma apie nemedikamentinio gydymo metodus ir gautus rezultatus juos taikant. Dviejuose straipsniuose buvo vertinama vaikų sergančių šlapinimosi sutrikimai gyvenimo kokybė. Dviejuose buvo lyginami nemedikamentinio ir medikamentinio gydymo rezultatai. Viename vertinama šlapinimosi sutrikimus turinčių vaikų emocinės ir socialinės problemos. Išvados:

1. Dieninis šlapimo nelaikymo sutrikimas sutinkamas rečiau nei naktinė enurezė, jis dažniau būna magaitėms nei berniukas, NE – berniukams. Šlapinimosi sutrikimų dažnis yra didesnis jaunesnio amžiaus vaikams ir mažėja su amžiumi.
2. Dieninio šlapimo nelaikymo sutrikimo specifinę uroterapiją sudaro fizioterapija, elgesio ir įpročių keitimas, biologinis grįžtamasis ryšys, neuromoduliacija ir žadintuvų naudojimas terapijoje.
3. Biologinio grįžtamojo ryšio efektyvumo vertinimo rezultatai nėra patikimi. Neuromoduliacinis gydymas efektyviausias hiperaktyvios šlapimo pūslės gydymui. Fizioterapijos efektyvumas yra nežymiai didesnis nei įpročių modifikacijos terapijos. Kombinuotos uroterapijos atveju visiškas pasveikimas buvo stebimas beveik pusei tiriamųjų, geresnis nei vidutinis atsakas į terapiją trečdaliui pacientų.
4. Nemonosimptominei naktinei enurezei gydyti taikomas dieninio šlapimo nelaikymo sutrikimo gydymas. Monosimptominei naktinei enurezei nemedikamentinis pirmo pasirinkimo gydymas – enurezės žadintuvas. Rekomendacijos: Prieš gydymą atsižvelgti į Tarptautinės vaikų kontinencijos draugijos gaires, dėl naujausios informacijos. Lietuvoje tikslinga atlikti tyrimą dėl šlapinimosi sutrikimų paplitimo tarp vaikų. Nemedikamentinis gydymas turėtų būti pirmo pasirinkimo gydymas vaikų šlapinimosi sutrikimams. Reikalingi didelės apimties tyrimai gydymo efektyvumui įvertinti.

Darbo pavadinimas: Vaikų šlapimo organų infekcijos antirecidyvinio gydymo naujovės (literatūros apžvalga) Darbo autorius: Erika Zubrickytė Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti šlapimo organų infekcijos (ŠOI) vaikams etiologiją. 2. Išsiaiškinti dabartines vaikų ŠOI antirecidyvines gydymo priemones. 3. Įvertinti profilaktinio antibakterinio gydymo efektą ŠOI pasikartojimams, inkstų funkcijos blogėjimui, inkstų randėjimui bei arterinės hipertenzijos išsivystymui, esant skirtingo laipsnio vezikoureteriniam refliuksui (VUR). 4. Išanalizuoti nemedikamentinių profilaktinių priemonių naudą pasikartojančių ŠOI gydyme. Metodai: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis elektronine MEDLINE duomenų baze. Apžvalgos planavimas ir duomenų analizė buvo atlikta laikantis PRISMA sisteminės apžvalgos reikalavimų. PubMed sistemoje buvo atrinkti ne senesni nei 20-ies metų, anglų kalba parašyti straipsniai, kuriuose buvo vertinamos vaikų šlapimo organų infekcijų antirecidyvinio gydymo naujovės. Tyrimo rezultatai: Atlikus paiešką, iš viso buvo rastos 2946 publikacijos, atitinkančios visus kriterijus ir temą, galutiniam vertinimui atrinkti 16 straipsnių. Tiriamųjų skaičius – 11265. 4 straipsniuose buvo vertinamas bakterijų jautrumas, 8 – profilaktinio antibakterinio gydymo efektas ir 4 – nemedikamentinio gydymo efektas ŠOI pasikartojimui. Išvados: 1. Dažniausias šlapimo organų infekcijų sukėlėjas vaikams – E. coli, o ŠOI pasikartojimus dažniausiai lemia įgimta šlapimo organų patologija ir šlapinimosi bei tuštinimosi sutrikimai. 2. ŠOI pasikartojimų prevencijai skiriamas antibakterinis profilaktinis gydymas. Profilaktikos trukmė priklauso nuo priežasties ir ŠOI pasikartojimo dažnio. 3. Ilgalaikis antibakterinis profilaktinis gydymas sumažina ŠOI pasikartojimų dažnį ir yra naudingas esant III – V laipsnio VUR, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimams. 4. Dabartiniai tyrimai nenurodo, kad antibakterinis profilaktinis gydymas daro teigiamą poveikį inkstų randėjimui ir inkstų funkcijai, nepriklausomai nuo VUR laipsnio. 5. Duomenų, įrodančių spanguolių produktų ir probiotikų gydymo efektyvumą šlapimo organų infekcijos pasikartojimui, nepakanka. Rekomendacijos: Tikslinga peržiūrėti 2013 m. ŠOI gydymo ir profilaktikos protokolą, atsižvelgiant į pastarųjų metu tyrimų duomenis ir gaires.

Autorius: Simona Nikolaičiukaitė. Darbo tema: „Vaikų, turinčių šlapinimosi sutrikimus, gyvenimo kokybės vertinimas“. Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti ir išanalizuoti vaikų, kurie turi šlapinimosi sutrikimus, gyvenimo kokybę ir įvertinti rezultatus lyginant su vaikais, kurie šių sutrikimų neturi. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti straipsniuose nagrinėjamus 5 - 17 m. vaikų, kuriems yra šlapimo nelaikymas, bendrąsias charakteristikas. 2. Sužinoti, kokia yra vaikų, kurie turi naktinius šlapinimosi sutrikimus, fizinė sveikata. 3. Įvertinti, kokia yra vaikų, kurie turi naktinius šlapinimosi sutrikimus, psichinė, psichosocialinė sveikata bei santykis su aplinka. 4. Išsiaiškinti, kokia yra vaikų, kurie turi dieninius šlapinimosi sutrikimus, psichinė ir psichosocialinė sveikata bei santykis su aplinka. Tyrimo objektas: Mokslinė literatūra, kurioje aprašyti 5- 17 metų vaikų, pildžiusių gyvenimo kokybės anketas, gyvenimo kokybė. Tyrimo metodika: Mokslinės literatūros apžvalgos planavimo ir duomenų analizės bei aptarimo metu buvo laikomasi PRISMA atrankos sistemos (angl. Preferred Reporting Item for Systematic Review and Meta-Analyses) metodinių rekomendacijų. Paieškai naudotos PubMed (medline), Sciencedirect, Google Scholar ir kt. duomenų bazės. Literatūros apžvalgoje naudojami šaltiniai yra ne senesni nei 10 metų. Literatūra pasirinkta atsižvelgiant į tyrimo uždavinius ir nagrinėjamus aspektus. Rezultatai: Šlapimo nelaikymas yra labai dažna problema vaikų amžiuje. Apie 30 – 40 proc. vaikų, apsilankančių vaikų nefrologo konsultacijose, vargina įvairūs šlapinimosi sutrikimai. 7 metų amžiuje nepastovus dieninis šlapimo nelaikymas vargina 3,2 - 9,0 proc., o nuolatinis šlapimo nelaikymas dieną nustatomas 1,8 - 9,0 proc. vaikų. Dieninis šlapimo nelaikymas 11 ir 13 metų vaikų grupėje yra: nepastovus šlapimo nelaikymas 1,1 - 12,5 proc., nuolatinis šlapimo nelaikymas 0,9 proc. Apie 5 – 7 milijonai 7 metų ar vyresnių vaikų skundžiasi naktiniu šlapimo nelaikymu. Naktinis šlapimo nelaikymas dažnesnis berniukų grupėje, o taip pat vaikams, kurių tėvams buvo diagnozuota naktinė enurezė. Didėjant vaikų amžiui, šlapinimosi sutrikimų dažnis mažėja ir 15 metų vaikų grupėje siekia 1 – 3 proc. Šlapinimosi sutrikimai, nepriklausomai nuo to ar tai dieninis ar naktinis šlapimo nelaikymas, turi neigiamą poveikį 5 - 17 metų vaikų gyvenimo kokybei. Pastaroji vertinama, naudojant įvairius specializuotus ir/arba standartizuotus klausimynus: vaikų gyvenimo kokybės vertinimo klausimynas PedsQL (angl. Pediatrics Quality of Life) standartizuotas bei specializuotas klausimynas PinQ (angl. Pediatric Incontinence Quality of Life). Nustatyta, jog vaikų, kurie skundžiasi šlapinimosi sutrikimais, prastesnės gyvenimo kokybės vertinimo srtiys: psichologinė būklė - sergantys vaikai 74,5 (sveiki 95,9) balai, emocinė savijauta: sergantys 62,8 (sveiki 73,0), socialinė būklė: sergantys 74,2 (sveiki 93,1), gyvenimo kokybė mokykloje: sergantys 66,6 (sveiki 89,3), psichosocialinė savijauta: sergantys 68,4 (sveiki 85,0). Bendra vaikų gyvenimo kokybė: sergančių vaikų - 70,1 (sveikų 88,9) balai. Vaikų, kurie skundžiasi naktiniais šlapinimosi sutrikimais, fizinė sveikata yra prastesnė lyginant su sveikąja populiacija. Tokie vaikai linkę į nuovargį, dažnesnes šlapimo organų infekcijas. Psichinė, psichosocialinė sveikata bei santykiai su aplinkiniais, noras eiti į mokyklą vaikų, turinčių naktinę enurezę, yra prastesnis. To pasekoje būdinga žemesnė gyvenimo kokybė bei psichologinių problemų atsiradimas. Vaikai, kuriems nustatyti šlapinimosi sutrikimai, linkę slėpti savo ligą, vengti bendravimo ir buvimo su bendraamžiais, ypač nakvynių pas draugus. Ligai užsitęsus ilgiau gali atsirasti ilgalaikis nerimas, depresija ar dėmesio koncentracijos pokyčiai. Dieninis šlapimo nelaikymas neigiamai veikia vaikų gyvenimo kokybę. Nustatytas neigiamas poveikis šioms gyvenimo kokybės vertinimo sritims: demėsio sutrikimas sergantiems vaikams būdingas 24,8 proc. (sveikiems 13,8 proc.), bloga savijauta, depresija sergantiems 14,5 proc. (sveikiems 11,6 proc.), elgesio problemos sergantiems 11,8 proc. (sveikiems 6,2 proc.), nerimo sutrikimai sergantiems 11,4 proc. (sveikiems 6,8 proc.), socialinės baimės sergantiems 6,8 proc. (sveikiems 5,4 proc.). Dieniniu šlapimo nelaikymu besiskundžiantiems vaikams būdinga socializacijos stoka, prastesni mokymosi rezultatai, tokie vaikai taip pat vengia užklasinių užsiėmimų, jaučiasi drovūs bei gėdijasi savo ligos, dėl to stengiasi dažnai keisti drabužius, vengia gerti vandenį dienos metu. Išvados: Šlapimo nelaikymas yra labai dažna problema vaikų amžiuje. Naktinė enurezė dažniau pasireiškia berniukams nei mergaitėmis, taip pat vaikams su teigiama šeimine anamneze, priešingai dieninis šlapimo nelaikymas dažnesnis mergaičių tarpe. Šlapinimosi sutrikimai neigiamai veikia vaiko tiek psichologinę, tiek socialinę, tiek fizinę sveikatą. Žinant tai, svarbu ne tik laiku diagnozuoti ir efektyviai gydyti šlapinimosi sutrikimus, bet ir periodiškai vertinti vaikų gyvenimo kokybę. To pasekoje laiku pastebėjus gyvenimo kokybės pokyčius siekti juos pagerinti ir nukreipti specialisto konsultacijai.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti monosimptominės ir polisimptominės naktinės enurezės priežastis ir simptomus. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti vaikų naktinio šlapimo nelaikymo bendrąsias charakteristikas ir nustatyti naktinio šlapimo nelaikymu sergančių vaikų dažnį visų apsilankiusiųjų vaikų konsultacinėje poliklinikoje grupėje.
2. Palyginti vaikų, kuriems nustatyta monosimptominė ir polisimptominė enurezė, bendrąsias charakteristikas.
3. Įvertinti naktinės enurezės priežastis, šlapinimosi, tuštinimosi, ultragarsinio tyrimo skirtumus vaikams, kuriems diagnozuota monosimptominė ir polisimptominė enurezė.
4. Nustatyti naktinio šlapimo nelaikymo ypatumų skirtumus monosimptominės ir polisimptominės enurezės vaikų grupėse. Metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu buvo analizuojamos vaikų, kuriems diagnozuota monosimptominė ir polisimptominė naktinė enurezė, ambulatorinės kortelės, bei jose esantys šlapinimosi dienynai. Vertintas vaikų amžius, lytis, paveldimumas, enurezės tipas, maksimali šlapimo pūslės talpa, šlapimo nelaikymas dienos metu, „šlapių“ naktų skaičius per savaitę, šlapimo kiekis nakties metu, obstipacijos, echoskopijos duomenys. Duomenys analizuoti naudojant Microsoft Excel 2016 ir SPSS Statistics programinėmis įrangomis. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05. Rezultatai ir išvados: Į vaikų nefrologą nuo 2018 metų sausio iki 2018 metų gruodžio, dėl naktinės enurezės (NE) kreipėsi 71 vaikas, iš jų 60,6 proc. (n = 43) berniukų ir 39,4 proc. (n = 28) mergaičių. Vaikų amžiaus vidurkis 6,79 ± 2,69 metai. Vaikai su naktine enureze sudaro 0,6 proc. visų tų metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų (LSMU KK) vaikų konsultacinėje poliklinikoje konsultuotų vaikų ir 16,4 proc. visų LSMU KK vaikų poliklinikoje vaikų nefrologų konsultuotų vaikų. Pirminė naktinė enurezė pasireiškė 67,6 proc. (n = 48), o antrinė – 32,4 proc. (n = 23). Monosimptominė naktinė enurezė (MNE) nustatyta 57,7 proc. (n = 41), polisimptominė naktinė enurezė (PNE) – 42,3 proc. (n = 30). Monosimptominės ir polisimpominės enurezės grupėse šlapimo pūslės talpos, šlapinimosi dažnis dienos metu statistiškai patikimai nesiskyrė. Vaikų grupių, kuriems yra PNE ir MNE obstipacijų dažnis statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė sergantiems polisimptomine naktine enureze. Echoskopuojant MNE ir PNE grupėse patologijos nenustatyta. 21,1 proc. (n = 15) vaikų tėvų teigė, kad artimi giminaičiai yra sirgę NE. Naktinės poliurijos dažnis ir „šlapių“ naktų skaičius tarp vaikų MNE ir PNE grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Praktinės rekomendacijos: Tikslinga tęsti tyrimą su didesne tiriamųjų imtimi. Daug vaikų, kuriems diagnozuota NE, yra 5 metų amžiaus. Šie vaikai šeimos gydytojo be jokių tyrimų ir gydymo yra iš karto siunčiami trečio lygio konsultacijai, tačiau pradiniai tyrimai ir gydymas visgi turėtų būti šeimos gydytojo, o nesant efekto vaikas turėtų būti nukreiptas vaikų gydytojo nefrologo konsultacijai.Taip pat pastebėjau nepakankamą informacijos sklaidą pacientų ir gydytojų tarpe.

Darbo tikslas: Įvertinti atgalinio ryšio terapijos reikšmę vaikų disfunkcinio šlapinimosi gydymui. Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti 5 - 17 m. vaikų, kuriems yra disfunkcinis šlapinimasis, bendrąsias charakteristikas.
2. Palyginti urodinaminių tyrimų duomenis prieš pradedant atgalinio ryšio treniruotes ir po savaitės gydymo.
3. Palyginti urodinaminių tyrimų duomenis prieš pradedant atgalinio ryšio treniruotes ir po dviejų gydymo savaičių.
4. Palyginti urodinaminių tyrimų duomenis po savaitės ir po dviejų gydymo savaičių.
5. Palyginti atgalinio ryšio terapijos efektyvumą po dviejų gydymo savaičių 5 - 9 metų amžiaus grupėje su 10 - 17 metų amžiaus grupe. Metodika: Retrospektyviai tirti vaikų, kuriems diagnozuotas disfunkcinis šlapinimasis, urodinaminių tyrimų duomenys- prieš pradedant atgalinio ryšio terapijos treniruotes, po savaitės (sav.) ir po dviejų sav. Išanalizuoti duomenys: amžius, lytis, šlapinimosi srovės laikas, maksimalus šlapimo srovės greitis (Q max), vidutinis šlapimo srovės greitis (Q ave), šlapimo tūris, šlapinimosi laikas, šlapinimosi kreivės forma, elektromiografijos (EMG) aktyvumas šlapinimosi metu, maksimali EMG vertė (EMG max). Statistinė analizė atlikta naudojantis SPSS Statistics ir Microsoft Excel 2016 programinėmis įrangomis. Statistiškai reikšmingu lygmeniu laikyta p < 0,05. Rezultatai ir išvados: Visi tirti vaikai buvo mergaitės, kurių vidutinis amžius 9,7 ± 2,7 metai. Dažniausiai stebėta „nutrūkstanti“ šlapimo kreivė: prieš treniruotes 60 %, po sav.- 55 %, po dviejų sav.- 50 %. Prieš gydymą visų vaikų tarpvietės raumenų EMG buvo aktyvi, po sav.- 95 %, po dviejų- 70 %. Po sav. treniruočių reikšmingai sumažėjo šlapimo tūris- nuo 191,3 ml iki 150,8 ml (p < 0,05). Po 2 gydymo sav. reikšmingai sumažėjo EMG max- nuo 620 uV iki 140 uV (p < 0,05) bei tarpvietės raumenų EMG aktyvumas- prieš procedūras EMG buvo aktyvi 100 % vaikų, po procedūrų- 70 % (p < 0,05). Palyginus urodinaminių tyrimų duomenis po sav. ir po 2 sav., statistiškai reikšmingai sumažėjo EMGmax- nuo 930 uV iki 140 uV (p < 0,05). Gydymo atgalinio ryšio terapija efektyvumas skirtingose amžiaus grupėse reikšmingai nesiskyrė. Praktinės rekomendacijos: Tikslinga tęsti atgalinio ryšio terapijos efektyvumo tyrimą su didesne tiriamųjų imtimi ir palyginti klinikinę gydymo reikšmę. Vaikus gydyti ne trumpiau kaip dvi savaites. Jei dviejų gydymo savaičių nepakanka, tęsti treniruotes namie. Gydymą pradėti iš karto diagnozavus disfunkcinį šlapinimąsi, tačiau svarbu vaiko motyvacija ir noras pasveikti.

Aim: To analyse and compare different diagnostic methods for the diagnosis of vesicoureteral reflux in children.

Conclusions

1. Voiding cystourethrogram is gold standard method and preferred method for evaluating lower urinary tract, urethra, bladder and for diagnosis of VUR in children.

2. In comparison with VCUG, Indirect radionuclide cystography can be used for follow up for patients with VUR. It can be used in the diagnosis of VUR as an alternative to VCUG in selected cases. Indirect radionuclide cystography can’t show precise anatomical changes, but it has less radiation rate. Therefore VCUG is the best method to use.

3. The accuracy of Contrast enhanced voiding urosonography compared to VCUG with sensitivities ranging from 26% to 53% and specificities up to 80%. It is a safe, but not sufficient precise method.

The aim of the study - to identify and evaluate if urinary ultrasonography is necessary for all children who are diagnosed with monosymptomatic nocturnal enuresis. Retrospective case-control study was carried out, 298 children (age 5-17 years) were enroled to the study. The case group (children with monosymtomatic enuresis) consisted of 68 children. The control group contained of 210 children for whom ultrasonography was performed for other reasons than monosymptomatic enuresis. Case and control groups didn‘t differ according to age, mean age and sex. Majority of the patients with monosymptomatic nocturnal enuresis were age ≤10 years, had less than 3 wet nights per week, normal voiding frequency during daytime and everybody were poliuric at night. No changes in ultrasonography was noted in the monosymptomatic enuresis patients group. 14 (6.7%) control group patients had changes in urinary tract system ultrasonography. Ultrasonography changes in urinary tract system were diagnosed more frequently in control group comparing with monosymptomatic enuresis group patients (p<0.001). Our study supports the opinion of other authors that there is not necessary to perform renal bladder ultrasonography for the cildren with monosymptomatic nocturnal enuresis.