Bižienė, Renata

Bakalauro baigiamojo darbo autorius: Nokšaitė R. Tema: Genų, atsakingų už atsparumą antibiotikams, paieška bičių mikrobiotoje Mokslinis vadovas: Lekt., moksl. darb., dr. Renata Bižienė Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų institutas, dr. K. Janušausko genetikos laboratorija Santraukos turinys:

Augantis antimikrobinėms medžiagoms atsparių bakterijų skaičius yra susijęs su antimikrobinių junginių naudojimu klinikinėje medicinoje ir žemės ūkyje, kas taip pat turi įtakos ir aplinkos mikrobiotai. Būtent todėl, bakterijos gali išgyventi ir plisti per atsparumo antibiotikams genus (ARG), o vėliau ilgainiui taip išsivysto ir bakterijų atsparumas. Kaip ekologinį bioindikatorių ir kontrolinį objektą, rodantį, kad ekosistemoje yra atsparumo antibiotikams genų, galime laikyti bites. Kadangi jų mikrobiota gali kaupti ARG ir veikti kaip atsparumo genų kaupėjai ir skleidėjai. Medunešė bitė (Apis mellifera) yra pagrindinė medaus gamintoja. Be to, jos yra svarbios entomofilinių augalų apdulkintojos. Tačiau įgytas atsparumas antibiotikams turi įtakos bičių funkcionavimui ir išgyvenamumui. Šio tyrimo tikslas - nustatyti genus, susijusius su atsparumu antibiotikams skirtingose bičių šeimose bei įvertinti šių genų paplitimo dažnius Lietuvoje ir tarp jos regionų.

Tyrimas atliktas su 105 bitėmis iš 4 skirtingų Lietuvos regionų (Kupiškio, Kaišiadorių, Lazdijų, Klaipėdos rajonai). Bičių mikrobiotoje buvo ieškoma amino glikozidams (aph), beta laktamams (blaZ), tetraciklinui (tetM) ir sulfonamidams (sul1 ir sul2) atsparumą lemiančių genų. DNR išgryninimui naudotas komercinis GeneJET genominės DNR išgryninimo rinkinys, tikslinių genų fragmentai pagausinti atlikus lizdinę polimerazės grandininę reakciją (PGR), o po jos gauti produktai analizuoti agarozės gelyje. Statistinė duomenų̨ analizė atlikta naudojant Microsoft Excel programą. Nustatyta, jog 52 mėginiai iš 105 (49,5 proc.) buvo teigiami bent vienam genui, atsakingam už atsparumą antibiotikams. 52 (49,5 proc.) mėginiuose aptiktas sul2 genas, 3 (2,9 proc.) buvo teigiami tetM genui, 1 (0,9 proc.) sul1 genui, o aph ir blaZ genų neaptikta. 4 (8 proc.) mėginiai buvo teigiami daugiau nei vienam genui. Didžiausias genams teigiamų mėginių skaičius (86 proc.) gautas ištyrus bites iš Kupiškio r. Taip pat 33 proc. Kaišiadorių r. bičių turėjo atsparumo antibiotikams genus, kituose 2 regionuose jie neaptikti. Gauti rezultatai, rodo, jog Lietuvos bičių labiausiai paplitęs yra sul2 genas, o tikslinių genų paplitimo dažnis varijuoja ir priklauso nuo regiono.

Bakalauro baigiamojo darbo autorius: Roberta Grybaitė Tema: Medunešių bičių (Apis mellifera) virusų paplitimo nustatymas Lietuvos bitynuose Mokslinis vadovas: dr. Renata Bižienė Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų institutas Santraukos turinys:

Baigiamojo bakalauro darbo tikslas: atlikti bičių virusinių ligų paplitimo analizę Lietuvos bitynuose. Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti bičių virusų paplitimą Lietuvos bitynuose
2. Nustatyti skirtingų virusų paplitimo dažnį
3. Įvertinti bičių rasės įtaką užsikrėtimu virusais Tyrimo medžiaga ir metodai: tyrimo metu buvo ištirta 90 bičių, iš 4 Lietuvos rajonų bitynų, užsikrėtimas virusinėmis infekcijomis. Buvo taikomi RNR gryninimo, kopijinės DNR sintezės, polimerazės grandininės reakcijos ir elektroforezės agarozės gelyje tyrimo metodai. Tyrimų rezultatų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis Microsoft Excel 2016 ir IBM SPSS Statistics 25 programomis. Rezultatai: atlikti tyrimai parodė, jog Lietuvos bitynuose šiuo metu yra paplitusios juodų motinos lopšelių (JMLV), lėtinis bičių paralyžiaus (LBPV) ir bičių deformuotų sparnų (BDSV) virusinės infekcijos. Didžiausias užsikrėtimo dažnis buvo JMLV infekcija (43,3 proc.), LBPV paplitimo dažnis siekė 20 proc., o BDSV 30 proc. 54 proc. visų teigiamų mėginių buvo nustatyta daugybinės infekcijos. Tarp mėginių, kurie buvo infekuoti dvejomis virusinėmis infekcijomis statistiškai reikšmingai daugiau (p<0,05) bičių buvo užsikrėtusios JMLV ir BDSV virusų koinfekcija. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) tarp Bakfasto ir mišrūnių bičių užsikrėtimo LBPV ir BDSV infekcijomis. Išvados:
4. Ištyrus skirtinguose Lietuvos rajonuose esančius bitynus buvo nustatyta, kad juose šiuo metu iš 7 tirtų virusų yra paplitę tik 3 – JMLV, LBPV ir BDSV. Kiti virusai nebuvo aptikti.
5. Ištirtos bitės dažniausiai buvo užsikrėtusios JMLV infekcija, šios infekcijos dažnis buvo didžiausias (43,3 proc.), antroji dažniausiai pasitaikanti infekcija buvo BDSV (30 proc.), mažiausias dažnis buvo LBPV infekcijos (20 proc.).
6. Bičių rasė turėjo įtakos užsikrėtimu virusais. Bakfasto rasės bitės buvo statistiškai reikšmingai (p<0,05) dažniau užsikrėtusios LBPV ir BDSV infekcijomis, nei mišrūnės bitės.

Rekomendacijos: norint sumažinti virusinių infekcijų plitimą, bitininkams būtina tinkamai prižiūrėti avilius, kad bitės nepatirtų jokių stresinių veiksnių, kurie susilpnintų bičių imuninę sistemą. Atsiradus avilyje virusams patariama sunaikinti pažeistas kolonijas. Kuriant naujas bičių šeimas rinktis tokias bičių rases, kurias pasižymėtų didesniu atsparumu patogenams.

Šunų daugiavaisčio atsparumo 1 (MDR1) geno mutacija yra atsakinga už P-glikoproteino (P-gp) funkcijos pokyčius. Vaistiniai preparatai, esantys P-gp substratais, įvykus pokyčiams šunų P-gp struktūroje, gali prasiskverbti per jų hematoencefalinį barjerą ir sukelti vaistines toksikozes. Užsienio šalyse atlikta nemažai MDR1 geno mutacijos paplitimo ir mutavusio alelio dažnio tyrimų. Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta tyrimų, siekiant nustatyti MDR1 geno mutacijos paplitimą. Šio darbo tikslas – remiantis molekulinių genetinių tyrimų rezultatais nustatyti MDR1 geno mutacijos paplitimą skirtingose aviganių šunų veislėse. Molekuliniai genetiniai tyrimai mutacijai nustatyti atlikti LSMU VA, Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų instituto, K. Janušausko genetikos laboratorijoje 2021 m. Tyrimams atlikti buvo surinkti 91 kilmingų Australų aviganių, borderkolių, šelčių bei ilgaplaukių kolių veislių atstovų burnos epitelio ląstelių mėginiai, kurie gauti bendradarbiaujant su šių veislių veisėjais bei individualiais gyvūnų augintojais. Tiriamųjų šunų savininkai pildė trumpas anketas. Taip pat buvo surinkti 63 anksčiau minėtų veislių atstovai, kuriems anksčiau jau buvo atliktas MDR1 geno mutacijos tyrimas, šio tyrimo rezultatai bei šunų savininkų užpildytos anketos. Tarp Lietuvos aviganių šunų nustatytas labiausiai paplitęs WT genotipas (44,8 proc.), o mažiausiai – MUT genotipas (14,3 proc.). WT alelis tarp jų buvo labiau paplitęs (65,3 proc.) nei MUT alelis (34,7 proc.). Šunų veislė turėjo reikšmingą įtaką specifinio genotipo ir alelių dažnio pasireiškimui (p<0,001). WT genotipas buvo labiausiai paplitęs tarp borderkolių, WT/MUT genotipas – tarp Australų aviganių ir šelčių, o MUT genotipas – tarp ilgaplaukių kolių. WT alelis buvo labiausiai paplitęs tarp borderkolių, Australų aviganių ir šelčių, o MUT alelis – tarp ilgaplaukių kolių. Šunų genotipas buvo reikšmingai susijęs su jų kailio spalva (p<0,001). WT genotipas buvo labiausiai paplitęs tarp juodos su balta kailio spalvos šunų, o WT/MUT ir MUT genotipai – tarp juodos trispalvės kailio spalvos šunų. Šunų genotipas turėjo reikšmingą įtaką vaistinių toksikozių pasireiškimui (p<0,05). Tarp WT/MUT genotipo šunų vaistinės toksikozės pasireiškė dažniausiai.

Autosominė dominantinė policistinė inkstų liga (ADPIL) – viena iš svarbiausių kačių inkstų nepakankamumo priežasčių. Tyrimų duomenimis, kačių PKD1 geno vieno nukleotido polimorfizmas yra specifinė šios ligos priežastis. Šio darbo tikslas – nustatyti PKD1 geno c.10063 A>C varianto paplitimą skirtingose kačių veislėse. Tyrimas atliktas 2019 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Biologinių sistemų ir genetinų tyrimų instituto, K. Janušausko genetikos laboratorijoje. Iš viso surinkti 86, įvairių veislių (persai n=24, britų trumpaplaukiai n=13, škotų nulėpausiai n=20, mišrūnai n=19, bengalijos n=3, rusų mėlynplaukės n=3, siamo n=3, devon reksas n=1) kačių, burnos epitelio ląstelių (n=46) ir kraujo mėginiai (n=40), kurie gauti bendradarbiaujant su veisėjais ir Lietuvoje esančiomis „X“ veterinarijos klinikomis. Šiame tyrime buvo tirtas PKD1 geno vieno nukleotido polimorfizmas, kuris buvo aptiktas PGR–RFIP metodu.

Darbo tikslas buvo ištirti 1-acilglicerolio-3-fosfato O-aciltransferazės 6 geno (AGPAT6) ir transkripcijos signalų keitiklio ir aktyvatoriaus 5 geno (STAT5) polimorfizmo asociacijas su ožkų pieno kokybinėm ir kiekybinėm savybėm. Tyrimai atlikti su Zaaneno (n=38), Čekų baltosios (n=38), Alpių ir Zaaneno mišrūnėm (n=14), Alpių (n=12), Anglo Nubijos ir Lietuvos vietinių mišrūnėm (n=12), Lietuvos vietinių (n=10) ir Anglo Nubijų (n=4) veislės ožkomis. AGPAT6 ir STAT5 genai genotipuoti PGR – RFIP metodu. Ožkų pieno – baltymų, riebalų ir pieno išeigos kiekiai gauti iš VĮ „Pieno tyrimai“. Atlikus AGPAT6 geno tyrimus su Lietuvoje veisiamomis pieninių ožkų veislėmis buvo identifikuoti trys genotipai – homozigotinis CC genotipas (42,9 proc.), heterozigotinis CG (42,9 proc.) ir homozigotinis GG (14,2 proc.). C alelis pasireiškė 0,357 dažniu ir G alelis 0,643 dažniu. Vertinant AGPAT6 geno įtaką pieno savybėms nustatyta, kad ožkos su CG genotipu išskyrė baltymingiausią pieną. Atlikus STAT5 geno tyrimus Lietuvos pieninių ožkų nustatyta buvo trys genotipai – homozigotinis CC genotipas (63,9 proc.), heterozigotinis CT genotipas (30,5 proc.) ir homozigotinis TT genotipas (5,6 proc). C alelis pasireiškė 0,792 dažniu, o T alelis 0,208 dažniu. Vertinant STAT5 geno polimorfizmo ryšį su pieno savybėmis nustatyta, kad ožkos su TT genotipu davė baltymingiausią pieną, o su CT genotipu didžiausią pieno kiekį laktacijos metu. AGPAT6 ir STAT5 genai gali būti naudojami kaip žymenys vykdant pieninių ožkų selekciją.