Kvitka, Dmitrij

This study aimed to evaluate and compare the influence of different anaesthetic protocols on both physiological parameters and cortisol concentrations in dogs undergoing dental procedures. Dental procedures in dogs require general anaesthesia to provide safe procedures, allow effective examination and treatment of the oral cavity. A total of 25 dogs were included in the study. Dogs undergoing dental procedures (n=15) were anaesthetized with either propofol (total intravenous anaesthesia) or inhalational anaesthesia with sevoflurane. A comparative group consisting of dogs that underwent elective castration under inhalational anaesthesia with sevoflurane (n=10). Physiological parameters such as body temperature, mean arterial pressure, heart rate, respiratory rate, oxygen saturation and end tidal CO2 were recorded at five time points during anaesthesia. Cortisol concentrations were also measured at three predefined time points. The results indicated that most physiological parameters remained within clinically acceptable ranges during anaesthesia. Body temperature decreased over time in both dental procedure groups, while the castration group showed more stable values. Mean arterial pressure, heart rate, respiratory rate and oxygen saturation generally remained stable, although some differences between groups were observed. ETCO2 values increased progressively over the measured time points. Cortisol concentrations decreased gradually over time in all groups. Overall, the anaesthetic protocols were associated with relatively stable physiological parameters during the procedures.

Periodonto liga yra viena dažniausių snukio ertmės patologijų šunims galinti sukelti dantų netekimą. Periodonto ligos gydymas taikant PRP injekcijas į dantenų pogleivinę jau seniai taikomas žmonių odontologijoje dantų implantologijos srityje, tačiau šunims PRP injekcijų poveikis dantenų, periodonto struktūrų regeneracijoje yra per mažai ištirtas. Šio darbo tikslas, įvertinti periodonto ligų gydymą šunims taikant PRP (trombocitais praturtintos plazmos) injekcijas į dantenų pogleivine. Tyrimas buvo atliktas X Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tiriamieji ‒ įvairių veislių, amžiaus, smulkūs ir vidutinio dydžio šunys atvykę burnos higienos procedūrai. Iš viso ištirta 30 šunų, 10 šunų priklausė kontrolinei ir 20 šunų tiriamajai grupei. Visi tirti šunys sirgo periodonto liga. Atvykus į kliniką buvo gaunamas savininkų sutikimas dalyvauti tyrime. Tyrimas apėmė, odontologinę apžiūrą, kurios metu buvo vertinamas periodontito laipsnis, periodonto kišenių gylio matavimas prieš procedūrą ir po procedūros praėjus mėnesiui laiko, gautų duomenų sisteminimas ir atliekama statistinė duomenų analizė. Nustatyta, kad PRP injekcijos į dantenų pogleivinę po atliktos burnos higienos procedūros skatina greitesnį periodonto kišenių atsistatymą lyginant tik su atlikta burnos higiena. 2 laipsnio periodontito metu pastebėtas didesnis veiksmingumas nei 3 laipsnio periodontito. Geriausias poveikis nustatytas gyvūnams kurių amžius nuo 5 iki 10 metų. Tarp mišrūnų ir grynaveislių šunų PRP injekcijų veiksmingumas nesiskyrė. Taip pat, reikšmingas pokytis buvo nustatytas gyvūnams kurių svoris buvo nuo 5 iki 12 kg.

Katės yra vienos iš dažniausiai laikomų augintinių namuose, kurias pagal skaičių lenkia tik šunys. Dauguma kačių į veterinarijos klinikas atvyksta dėl ektoparazitų infestacijos, nutukimo, širdies patologijų bei burnos ertmės ligų, kurios yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių šiems gyvūnams. Dažniausiai katėms diagnozuojama yra periodonto liga, dantų (emalio) rezorbcija ir gingivostomatitas. Negydant ši liga progresuoja ir sukelia skausmą ir aplinkinių minkštųjų audinių uždegimą. Dantų ligos taip pat gali sukelti ir kepenų, inkstų funkcijos ir kvėpavimo sistemos sutrikimus sukeldamos sisteminį poveikį organizmui. Kadangi emalio rezorbcija katėms yra dažnai pasireiškianti liga, svarbu žinoti ligos pasireiškimo ir vystymosi korealiuojančius veiksnius. Šio darbo tikslas buvo išsiaiškinti ir nustatyti ar yra korealiacija tarp kačių emalio rezorbcijos, jos laipsnio ir gyvūno veislės, amžiaus, šerimo tipo, bei kai kurių kraujo biocheminių rodiklių ir periodontito laipsnio. Tai pat, nustatyti dažniausiai vyraujančius simptomus ir jų pasireiškimo dažnumą siejant juos su emalio rezorbcijos laipsniais. Tyrimo metu ištirtos 32 katės, kurioms buvo diagnozuota emalio rezorbcija. Duomenys tyrimui buvo rinkti nuo 2022‒2024 m. sausio mėn. X veterinarijos klinikoje. Iš kiekvienos katės šeimininkų buvo surinkta anamnezė apie gyvūno veislę, amžių, simptomus bei šėrimo tipą. Taip pat kiekvienam gyvūnui buvo paimti kraujo mėginiai ir ištirti keturi biocheminiai parametrai (UREA, CREA, ALT, GLU). Katėms buvo atliekama pirminė odontologinė apžiūra ir antrinė – sedavus gyvūną. Odontologinės apžūros metu buvo nustatomi pažeisti dantys, emalio rezorbcijos tipas ir laipsnis, bei periodontito laipsnis. Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad dažniausiai X klinikoje yra diagnozuojama III laipsnio emalio rezorbcija, o dažniausi simptomai yra siejami su skausmu: padidėjęs seilėtekis, skausmingumas snukio srityje, sumažėjęs apetitas. Nustatėme, kad tarp emalio rezorbcijos laipsnio ir kai kurių kraujo biocheminių rodiklių (CREA, ALT) yra teigiama koreliacija. Veislė, amžius, šėrimo tipas įtakos periodontito laipsniui neturėjo, tačiau net 96,9 proc. (n=31) kačių, kurioms buvo diagnozuota emalio rezorbcija, buvo nustatytas ir periodontitas.

Brachicefalinio sindromo pasireiškimas yra labai dažnas tarp brachicefalinio tipo kaukoles turinčių šunų. Šis sindromas yra apibūdinamas kaip obstrukcinė viršutinių kvėpavimo takų liga, kuri negydoma komplikuojasi ir stipriai veikia didelę dalį gyvūno organizmo sistemų bei gali būti pavojinga gyvybei. Šiuo metu vienintelis brachicefalinio sindromo gydymo metodas yra operacinis. Chirurginės intervencijos metu atliekama rinoplastika, stafilektomija/palatoplastika ir sakulektomija. Šio darbo tikslas yra įvertinti brachicefalinio sindromo chirurginio gydymo efektyvumą. Tiriamieji – 14 brachicefaliniu sindromu sergančių šunų, kurie atvesti į „X“ kliniką planiniam chirurginiam brachicefalinio sindromo gydymui. Atvykus į kliniką buvo gautas savininkų sutikimas dalyvauti tyrime, tuomet surenkama anamnezė, paimamas mėginys kraujo dujoms tirti, pamatuojamas SPO2 ir arterinis kraujo spaudimas, nustatomas KMI balas, atliktas chirurginis gydymas, gyvūnas išleistas gydytis namuose. Po mėnesio pacientams atvykus pakartotiniam vizitui, buvo kartojamas kraujo dujų mėginio rinkimas, matuojamas SPO2, ir arterinis kraujo spaudimas bei iš naujo nustatomas KMI. Atlikto tyrimo metu nustatėme, kad dažniausiai brachicefalinis sindromas pasireiškia vasaros sezonu, vyraujantys klinikiniai simptomai yra dispnėja, fizinio krūvio ir karščio netoleravimas, apnėja, stridoras. Nustatėme, kad chirurginis gydymas yra veiksmingas, dėl reikšmingai sumažėjusio pCO2, LAC ir pH kiekio organizme (p<0,05). KMI turi tiesioginį ryšį su pCO2 padidėjimu: kuo KMI didesnis, tuo pCO2 kiekis organizme aukštesnis. Arterinio kraujo spaudimo, SPO2 ir pO2 kiekis organizme reikšmingai nepakito.

Dantų patologijos yra vienos iš dažniausiai sutinkamų susirgimų triušių tarpe. Analizuojant mokslinę literatūra buvo pastebėta, kad įgimtas prognatizmas, įgytos dantų ligos dėl netinkamo šėrimo ar patirtos traumos yra vienos dažniausiai nustatomų dantų ligų triušiams. Taip pat pastebėta, kad tinkamai subalansuota triušio mityba yra raktas į sveikų gyvūno dantų būklę. Šio darbo tikslas buvo nustatyti dažniausiai pasitaikančias triušių dantų patologijas, jų atsiradimo priežastis, taikomus diagnostikos metodus ir kraujo įverčių sąsaja su sisteminėmis organizmo ligomis. Tiriamieji gyvūnai – 40 įvairaus amžiaus, veislių, lyties, šėrimo tipo triušiai, atvykę į smulkiųjų gyvūnų kliniką dantų tvarkymo procedūrai arba dėl kitų problemų. Tyrime dalyvavusiems triušiams buvo pildoma registracijos kortelė, kurioje buvo fiksuojami tokie duomenys kaip gyvūno veislė, lytis, amžius, svoris, įmitimo laipsnis, būdingi klinikiniai simptomai. Pražiodžius gyvūną buvo vertinami ir pažymimi dantų pažeidimai, matomi dantenų pakitimai, nustatoma diagnozė ir taikytas dantų tvarkymo būdas (tik dantų trumpinimas ar kartu su rovimu). Buvo tiriamos dažniausiai pasitaikančios dantų patologijos, klinikiniai simptomai bei rentgenografijose diagnozuojamos dantų patologijos. Dantų ligų priklausomybė buvo vertinama amžiaus ir šėrimo tipo atžvilgiu. Taip pat, vertinama sisteminių organizmo pokyčių korealiacija, tiriant biocheminius (CREA, UREA, ALT) ir morfologinius (WBC) kraujo parametrus sergant dantų ligomis. Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad dažniausiai pasitaikanti dantų patologija yra netaisyklingo šėrimo sukelta malokliuzija, dažniausiai pasireiškiantis klinikinis simptomas – apetito stoka, rentgeno nuotraukose dažniausiai diagnozuojama patologija yra kandžių peraugimas. < 2 m. amžiaus grupėje vienodai dažnai pasireiškė malokliuzija dėl netinkamo šėrimo, prognatizmo sukelta malokliuzija bei tiek pat gyvūnų buvo kliniškai sveikų. > 2 – 6 m. amžiaus grupėje dažniausiai vyravo netinkamo šėrimo sukelta malokliuzija. > 6 – 9 m. amžiaus grupėje buvo vienodas skaičius triušių turinčių malokliuzija dėl netinkamo šėrimo bei kliniškai sveikų. Nustatyta šėrimo tipo įtaka dantų patologijų atsiradimui (p>0,05). Nustatytas triušių leukocitų kiekio kraujyje skirtumas tarp kliniškai sveikų ir sergančių dantų ligomis (p>0,05). Kraujo biocheminiai parametrai, nepriklausomai nuo diagnozuotų dantų patologijų, išliko fiziologinės normos ribose.

Periodonto liga yra viena dažniausiai pasitaikančių ligų katėms. Analizuojant mokslinę literatūrą buvo pastebėta, kad ypatingai vėlyvosios periodontito stadijos sukeliami uždegiminiai procesai paveikia inkstų, kepenų, širdies, endokrininės ir virškinimo sistemos funkcijas, sukeldami šių organų sistemų nepakankamumus ir pažaidą. Taip pat pastebėta, kad gera burnos higienos praktika padeda išvengti ar palengvinti sisteminių ligų simptomus. Šio darbo tikslas buvo įvertinti periodontito koreliaciją su kai kuriomis sisteminėmis organizmo ligomis. Tiriamieji gyvūnai – 46 įvairių veislių, amžiaus, lyties, šėrimo tipo katės, atvykusios į “X” kliniką atlikti dantų higienos procedūros. Tiriamiesiems buvo pildoma registracijos kortelė ir apžiūros anketa (1 priedas), kurioje buvo renkami duomenys apie gyvūną: anamnezė, snukio ertmės apžiūros įrašai: stebimi dantų pakitimai, dantenų būklė, periodontito laipsnis, nustatoma galutinė diagnozė, paskiriamas chirurginis ir medikamentinis gydymas, paskyrimai gydymui namuose ir rekomendacijos. Periodontito pasireiškimo ir vyravimo priklausomybė buvo vertinama veislės, amžiaus, šėrimo tipo atžvilgiu. Taip pat vertinami morfologiniai (WBC), biocheminiai (CREA, UREA, ALT, GLU), inkstų ir kepenų struktūriniai pokyčiai tiriant ultragarsu. Buvo tiriama Helicobacter spp. vyravimo koreliacija priklausomai nuo periodontito laipsnio. Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad 2 – 5 m. amžiaus grupėje dažniausiai buvo diagnozuojamas 1 laipsnio periodontitas, 6 – 9 m. amžiaus grupėje dažniausiai buvo diagnozuojamas 3 laipsnio periodontitas, 10 – 13 m. amžiaus grupėje ir 14 m. ir vyresnių kačių amžiaus grupėje vyravo 2 laipsnio periodontitas. Šėrimo tipo ir veislės įtaka periodontito atsiradimui ir vyravimui nustatyta nebuvo. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai parametrai, nepriklausomai nuo diagnozuoto periodontito laipsnio, buvo normos ribose. Inkstų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu, dažniau aptinkami katėms, kurioms diagnozuotas 3 – 4 laipsnio periodontitas. Kepenų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu, dažniau aptinkami katėms, kurioms diagnozuotas 3 laipsnio periodontitas. Stipresnė Helicobacter spp. reakcija dažniau nustatoma katėms, sergančioms sunkios formos periodontitu (3 ir 4 laipsnis).

Kalių kastracija yra pagrindinė profilaktikos priemonė siekiant išvengti nepageidaujamo vaikingumo, lytinių organų funkcijos sutrikimo bei lytinių hormonų disbalanso sukeltų patologijų. Šiuo metu klinikinėje praktikoje kalių kastracija yra atliekama dviem chirurginiais metodais – laparotomijos arba laparoskopijos būdu. Išanalizavus mokslinę literatūrą buvo pastebėtas dėsningumas dėl laparoskopinių procedūrų efektyvumo ir našumo. Teigiama, jog laparoskopinės procedūros yra trumpesnės ir mažiau skausmingesnės nei atviros technikos procedūros. Taip pat nustatyta, kad po atvirų ovariektomijų kyla daugiau pooperacinių komplikacijų nei po laparoskopinės ovariektomijos. Šio darbo tikslas buvo nustatyti ir įvertinti laparoskopinės ir atviros ovariektomijos technikų skirtumus, palyginti tarpusavyje kai kurių pooperacinių rodiklių įverčius, tokius kaip operacijos trukmė, pirmų trijų dienų pooperacinis skausmas, žaizdų gijimo trukmė, susidariusio pjūvio ilgis bei atsirandančios pooperacinės komplikacijos. Mūsų atliktame tyrime dalyvo 42 kalės, kurioms buvo atliekama laparoskopinė (n=22) ir atvira (n=20) ovariektomija. Nustatėme, jog laparoskopinės ovariektomijos procedūros trukmė yra 1,3 karto trumpesnė (p<0,01). Vertinant sukeliamą pooperacinį skausmą buvo nustatyta, kad visas tris dienas po laparoskopinės operacijos skausmas yra bent 3,3 karto mažesnis (p<0,01). Lyginant žaizdų gijimo trukmę po abiejų procedūrų buvo nustatyta, kad operacijos tipo pasirinkimas neturi įtakos žaizdų gijimui, o tarp laparoskopinių ir atvirų ovariektomijų esantis 0,85 dienos skirtumas yra statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Išmatavus pooperacinio pjūvio ilgius nustatėme, jog pjūvis, susidarantis po atviros ovariektomijos yra 1,6 karto ilgesnis (p<0,001). Įvertinus atsiradusias pooperacines komplikacijas buvo nustatyta, kad tikimybė pooperacinėms komplikacijoms atsirasti po laparoskopinės ovariektomijos yra 1,9 karto mažesnė (p>0,05).

Šio darbo tikslas buvo ištirti hormoninių pokyčių svyravimus tarp šuningų ir pseudonėštumo sindromą turinčių kalių ir palyginti tarpusavyje abiejų grupių gautus rezultatus. Taip pat buvo iškelti tokie uždaviniai: piometros išsivystymo dažnumo skaičiavimas kalėms, kurios bent kartą praeityje buvo nustatytas pseudonėštumas. Skaičiuotas ir laktacijos dažnumas kalėms, kurioms pasireiškė PSD klinikiniai požymiai. Atlikus tyrimus ir gavus rezultatus buvo iškelta hipotezė, jog šuningų kalių organizme progesterono ir relaksino gaminami kiekiai yra ženkliai didesni nei neapvaisintų kalių organizme. Atlikus rezultatų statistinę analizę hipotezė pasitvirtino ir vaikingų kalių organizme gaminami hormonų kiekiai statistiškai reikšmingai buvo didesni nei pseudonėščių kalių (p < 0,001). Taip pat buvo nustatyta, jog 67 proc. kalių, kurioms pasireiškė lengvesni klinikiniai PSD požymiai, išsivysto laktacija ir suaktyvėja pieno gamyba. Patikimas ryšys tarp amžiaus įtakos laktacijai nenustatytas (p > 0,05). Ištirtos 28 piometros rizikos grupėje buvusios kalės. 61 proc. įtarimą kėlusių kalių buvo diagnozuotas pūlingas gimdos uždegimas. Nustatyta, jog kalės nuo 5 iki 11 amžiaus turi didesnę tikimybę susirgti piometra nei jaunesnės (p < 0,05).

Darbo tikslas. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliacija su kitų organų sistemų sutrikimais. Tiriamieji gyvūnai – įvairių veislių, lyties, amžiaus, šėrimo tipo šunys, atvykę į „X“ kliniką atlikti burnos higieną. Tiriamiesiems buvo pildoma registracijos kortelė ir apžiūros anketa, kurioje buvo renkami duomenys apie gyvūną: anamnezė, snukio ertmės apžiūros įrašai: stebimi dantų pažeidimai, dantenų būklė, periodontito laipsnis, nustatoma galutinė diagnozė, paskiriamas chirurginis ir medikamentinis gydymas, paskyrimai gydymui namuose bei pateikiamos rekomendacijos. Periodontito pasireiškimo ir vyravimo priklausomybė buvo vertinama amžiaus, veislės, šėrimo tipo atžvilgiu. Taip pat vertinti kraujo morfologiniai (WBC) ir biocheminiai (CREA, UREA) parametrai, inkstų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu. Buvo tiriama Helicobacter pylori vyravimo koreliacija priklausomai nuo periodontito laipsnio. Rezultatai ir išvados: Ištirti 28 šunys. Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad 2 – 5 ir 6 – 8 m. amžiaus grupėse dažniausiai buvo diagnozuojamas 2 laipsnio periodontitas, 9 m. amžiaus ir vyresnių šunų grupėje vyravo 3 ir 4 laipsnio periodontitas. Veislės ir šėrimo tipo įtaka periodontito atsiradimui ir vyravimui nustatyta nebuvo. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai parametrai, nepriklausomai nuo diagnozuoto periodontito laipsnio, buvo normos ribose. Inkstų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu, dažniau aptinkami šunims, kuriems diagnozuotas 3 – 4 laipsnio periodontitas. Stipresnė Helicobacter pylori reakcija dažniau nustatoma šunims, sergantiems pažengusiu (3-4 laipsnio) periodontitu. Dažniausiai sutinkama H. pylori sukeliama patologija – skrandžio gleivinės hiperemija.

SANTRAUKA

Šunų ir kačių dantų ir apydančio ligų atvejų analizė „X“ klinikoje Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvunų klinika, Tilžės g. 18, Kaunas. Baigiamasis darbas išdėstytas 57 puslapiuose, jame yra 47 paveikslai, 1 lentelė, 2 priedai. Literatūros sąraše nurodyti 57 literatūros šaltiniai. Darbo tikslas. Apžvelgti šunų ir kačių dažniausiai pasitaikančias dantų ir apydančio ligas ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką joms. Apžvalgos objektai – įvairaus amžiaus, lyties, veislės, laikymo sąlygų, šėrimo tipo ir įvairiomis dantų ir apydančio ligomis sergantys šunys ir katės bei jiems labiausiai pasireiškę simptomai. Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo pildoma registravimo kortelė ir apžiūros anketa, kurioje buvo pildomi duomenys apie gyvūną: anamnezė, apžiūros įrašai, atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas: nustatyta ir įvertinta jų būklė, apžiūrėti ir įvertinti dantys, dantenų būklė, pasireiškę simptomai, nustatoma diagnozė, paskirtas chirurginis ir medikamentinis gydymas bei paskyrimai gydymui namuose. Dantų ir apydančio ligų priklausomybė buvo vertinta lyties, amžiaus, veislės, laikymo sąlygų, šėrimo tipo ir simptomatikos požiūriu. Apžvelgtas gydymas ir vertinamas jo efektyvumas. Rezultatai ir išvados. Ištirti 147 sergantys šunys ir 31 katė. Dantų akmenų atvejai sudarė didžiąją dalį šunims ir katėms diagnozuotų dantų ir apydančio ligų. Nustatyta, kad šunims iki 2 metų amžiaus grupėje daugiausiai pasireiškė poliodontija, o 2 – 4 m., 5 – 7 m., 8 – 9 m., 10 m. ir vyresniems šunims dažniausia patologija buvo dantų akmenys. Katėms amžiaus grupėje iki 2 m. amžiaus dažniausia patologija – lėtinis danties šaknies uždegimas, 2 – 4 m. – dantų akmenys, dantų apnašos ir danties lūžis, 5 – 7 m. bei 10 m. ir vyresnių amžiaus grupėje – dantų akmenys, o 8 – 9 m. – gingivitas. Mišrūnų, Jorkšyrų terjerų, pinčerių ir kitų veislių šunų tarpe daugiausia pasitaikė dantų akmenys, trumpaplaukiams taksams – lėtinis danties šaknies uždegimas. Katėms: mišrūnėms, egzotų trumpaplaukėms ir kitų veislių katėms daugiausiai pasireiškė dantų akmenys, siamo katėms – dantų apnašos, persų veislei – dantų akmenys, lėtinis danties šaknies uždegimas ir gingivitas. Nustatyta, kad šunims atsiradus halitozei ir salivacijai daugiausiai pasireiškė dantų akmenys, paraudusios dantenos ir kraujavimas iš jų lėme gingivitą, be simptomų pasireiškė poliodontija, atsiradus skausmui – periodintitas. Katėms esant halitozei pasireiškė dantų akmenys, paraudusioms dantenoms – gingivitas, kraujavimu iš dantenų – periodontitas ir gingivitas, esant hipersalivacijai – danties lūžis. Raktiniai žodžiai: šuo, katė, dantys, apydantis, ligos.