Gudaitienė, Jurgita

Darbo autorė: Silvija Makrickaitė. Darbo pavadinimas: Krūties lobulinės karcinomos ypatumų tyrimas. Tyrimo tikslas: išanalizuoti ir įvertinti krūties lobulinės karcinomos ypatumus. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti lobuline krūties karcinoma sergančių moterų savybes ir navikų klinikomorfologines charakteristikas; 2. Išanalizuoti krūties lobulinės karcinomos diagnozavimo aspektus, palyginant su krūties duktaline karcinoma; 3. Įvertinti moterų, sergančių lobuline krūties karcinoma, išgyvenamumą be ligos atsinaujinimo ir bendrą išgyvenamumą, lyginant su sergančiomis duktaline krūties karcinoma; 4. Išanalizuoti krūties lobulinės karcinomos metastazavimo ypatumus, palyginant su krūties duktaline karcinoma. Tyrimo metodai: atliktas retrospektyvus tyrimas LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje. Duomenys surinkti iš LSMUL Kauno klinikose gydytų pacienčių, kurioms 2016–2020 metais buvo nustatyta ILC arba IDC diagnozė, ligų istorijų. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS 29 (IBM Corp., Armonk, NY). Grupės palygintos naudojant Stjudento t, Mano ir Vitnio bei Chi kvadrato (χ2) testus. Išgyvenamumo analizė atlikta naudojant Kaplano–Mejerio metodą, o su išgyvenimo rezultatais susijusiems veiksniams nustatyti – Kokso santykinės rizikos regresijos modeliai. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo α = 0,05. Tyrimo dalyviai: atrinktos 178 pacientės, 2016–2020 metais gydytos LSMUL Kauno klinikose dėl lobulinės arba duktalinės krūties karcinomos. Tyrimo rezultatai: ILC sergančiųjų amžiaus vidurkis buvo 63,25 (SN = 10,47) m., IDC – 55,3 (SN = 12,41) m. ILC, lyginant su IDC, dažniau pasižymėjo stipria ER raiška bei žema ir vidutine Ki67 raiška (p < 0,001). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp krūties vėžio tipo ir diagnostikos metodo (p = 0,007): ILC dažniau atlikta MRT, o krūtų echoskopija – IDC. OS ir DFS tarp abiejų krūties vėžio tipų bei jų stadijų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Metastazės plaučiuose ir limfmazgiuose statistiškai reikšmingai dažniau nustatytos IDC sergančioms pacientėms (p = 0,013 ir p = 0,039). Išvados: ILC pasireiškė vyresniame amžiuje, pasižymėjo mažesnio proliferacinio aktyvumo požymiais (p < 0,001). Dažniausiai atliktas diagnostikos metodas ILC buvo mamografija (59,1 proc.). Išgyvenamumo rezultatai tarp ILC ir IDC statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). ILC rečiau metastazavo į plaučius ir limfmazgius (p < 0,05), o kitos metastazavimo charakteristikos tarp tiriamų krūties vėžio tipų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05).

Darbo tema: Krūties vėžio pilno patologinio atsako po neoadjuvantinio sisteminio gydymo prognozinės vertės tyrimas. Tyrimo tikslas: įvertinti krūties vėžio pilno patologinio atsako (pCR) po neoadjuvantinio sisteminio gydymo įtaką išgyvenamumui be ligos atsinaujinimo ir bendram išgyvenamumui. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti krūties vėžiu sergančių pacienčių, kurioms buvo taikytas neoadjuvantinis sisteminis gydymas, charakteristikų analizę; 2. Įvertinti pilno patologinio atsako (pCR) dažnį po neoadjuvantinio sisteminio gydymo tiriamojoje grupėje ir jo sąsajas su navikų charakteristikomis; 3. Įvertinti pilno patologinio atsako (pCR) po neoadjuvantinio sisteminio gydymo įtaką išgyvenamumui be ligos atsinaujinimo (DFS) ir bendram išgyvenamumui (OS). Tyrimo metodai: atliktas retrospektyvus tyrimas LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje. Tirta krūties vėžio pilno patologinio atsako (pCR) po neoadjuvantinio sisteminio gydymo prognozinė vertė, siekiant įvertinti pCR po neoadjuvantinio sisteminio gydymo įtaka išgyvenamumui be ligos atsinaujinimo ir bendram išgyvenamumui. Tyrimo metu gautų duomenų statistinė analizė atlikta IBM SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 25 versijos paketu.
Tyrimo dalyviai: naudojantis LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikos duomenimis, atrinkta 196 pacienčių, 2017–2018 m. gydytų LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje dėl krūties vėžio, kurioms buvo taikytas neoadjuvantinis sisteminis gydymas, dokumentacija.
Tyrimo rezultatai: tiriamųjų amžiaus vidurkis diagnozės nustatymo metu buvo 54,8±12 metai. Histologiškai dažniausiai nustatytas potipis - luminalinis A/luminalinis B (HER2-) (53 proc.), diferenciacijos laipsnis - G2 (vidutinės diferenciacijos) (74 proc.). Tarp tiriamųjų, kurioms gautas pCR (n=12) po neoadjuvantinio sisteminio gydymo (NST), didesnę dalį sudarė 40-49 m. amžiaus moterys (58 proc.), trigubai neigiamo (TNBC) krūties vėžio (42 proc.), G2 diferenciacijos laipsnio (67 proc.), II stadijos (58 proc.) atvejai. Didesnis pCR dažnis buvo tarp tiriamųjų <50 m. amžiaus (p=0,008); pCR statistiškai reikšmingų sąsajų su kitomis tiriamųjų savybėmis nenustatyta. Išvados: TNBC pogrupyje nustatyta tendencija, kad pCR po NST susijęs su ilgesne išgyvenamumo be ligos atsinaujinimo mediana (p=0,086) bei ilgesne bendro išgyvenamumo mediana (p=0,076). Bendro išgyvenamumo trukmės vidurkis TNBC pacientėms su pCR po NST buvo reikšmingai ilgesnis (p=0,022). Išgyvenamumo be ligos atsinaujinimo trukmės vidurkiai reikšmingai ilgesni buvo luminaliniame B (HER2+), HER2 ir TNBC pogrupiuose (p=0,028).

Darbo autorė: Gabrielė Slauzgalvytė Darbo pavadinimas: Paveldimo krūties vėžio dažnio, fenotipo ir eigos analizė Tikslas: Išanalizuoti paveldimo vėžio dažnį tarp krūties vėžiu sergančių pacienčių, jo fenotipą ir eigos ypatumus. Uždaviniai: 1. Įvertinti paveldimo vėžio dažnį tarp krūties vėžiu sergančių pacienčių bei išanalizuoti genų, sąlygojančių paveldimą krūties vėžį, pasiskirstymą. 2. Išanalizuoti sergančiųjų paveldimu krūties vėžiu navikų savybes ir jų sąsajas su paveldimą krūties vėžį lemiančiais genais. 3. Įvertinti ligos atsinaujinimo po radikalaus gydymo dažnį ir pacienčių išgyvenamumą nesant ligos atsinaujinimo paveldimo krūties vėžio atvejais ir palyginti su sporadinio krūties vėžio atvejais. Metodika: Atlikta retrospektyvinė 482 pacienčių ligos istorijų analizė, į kurią įtrauktos 2017 metais krūties vėžiu susirgusios pacientės. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel 2010 ir statistinį paketą SPSS. Rezultatai: Paveldimo krūties vėžio dažnis buvo nustatytas 6,8 proc. visų pacienčių, kurioms 2017 m. LSMUL Kauno klinikose diagnozuotas krūties vėžys. Rastos 4-ių genų mutacijos: CHECK2, BARD1, BRCA1 ir BRCA2. Pasiskirstymas tarp genų: 9,1 proc., 3 proc., 69,7 proc. ir 18,2 proc. Nustatyta statistiškai reikšminga sąsaja tarp BRCA genų mutacijų (BRCA1 ar BRCA2) ir trigubai neigiamo krūties vėžio (ER/PR/HER2-) fenotipo (p<0,001, χ2=90,607). BRCA1 genų mutacijų atvejais vyravo duktalinė karcinoma (95,7 proc.), BRCA2 – lobuliarinė (16,7 proc.) karcinoma buvo dažnesnė palyginti su BRCA1 mutacijų atvejais. Esant nustatytoms genų mutacijoms, tolimosios metastazės buvo nustatytos 39,4 proc. pacienčių, nesant germinalinių mutacijų – 27,2 proc. pacienčių. Lokalaus recidyvo dažnis seergant paveldimu krūties vėžiu siekė 18,2 proc., sporadinio krūties vėžio – 6,2 proc. Išgyvenamumas iki ligos atsinaujinimo (lokalaus recidyvo, naujo naviko toje pačioje ar kitoje krūtyje, arba tolimųjų metastazių nustatymo) paveldimo krūties vėžio grupėje buvo 12 mėnesių, palyginti su 36 mėn. sporadinio vėžio grupėje (p=0,021, χ 2= 5,29). Išvados: 1. Paveldimo krūties vėžio dažnis nustatytas 6,8 proc. visų 2017 metais LSMUL Kauno klinikose diagnozuotų krūties vėžio atvejų. Dažniausia – BRCA1 geno mutacija, taip pat rastos CHECK2, BARD1 bei BRCA2 genų mutacijos. 2. Nustatyta tiesioginė statistiškai reikšminga koreliacija tarp trigubai neigiamos (ER-,PR-,HER2-) receptorių raiškos ir BRCA genų mutacijų. Paveldimas krūties vėžys dažniausiai diagnozuotas esant II vėžio stadijai; vidutiniškos diferenciacijos (G2). BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų atvejais dažniausiai nustatyta duktalinė karcinoma, esant BRCA2 mutacijoms, 4 lobuliarinė karcinoma nustatyta dažniau nei esant BRCA1 mutacijoms. 3. Paveldimo krūties vėžio išgyvenamumas iki ligos atsinaujinimo (lokalaus naviko recidyvo, naujo naviko toje pačioje vietoje ar kitoje krūtyje arba tolimųjų metastazių nustatymo) po radikalaus gydymo buvo 12 mėnesių, lyginant su sporadinio vėžio – 36 mėnesiais (p=0,021).

Darbą atliko: Rugilė Paštuolytė Darbo pavadinimas: Molekulinių žymenų prognozinės ir predikcinės reikšmės įvertinimas glioblastoma sergantiems pacientams. Tyrimo tikslas: įvertinti molekulinių žymenų sąsajas su ligos eiga bei gydymo parinkimu glioblastoma sergantiems pacientams. Uždaviniai: 1. Įvertinti molekulinių žymenų MGMT ir IDH būklės variantų pasiskirstymą pacientų grupėse pagal amžių bei lytį. 2. Išanalizuoti molekulinių žymenų MGMT bei IDH būklės sąsajas su glioblastomos pirminio židinio lokalizacija, dydžiu bei perifokaliniais pakitimais. 3. Nustatyti molekulinių žymenų MGMT ir IDH būklės įtaką išgyvenamumui iki pirmojo ligos progresavimo. 4. Išanalizuoti taikyto gydymo ypatumus pacientų amžiaus grupėse iki 70 metų ir virš 70 metų pagal pacientų funkcinę būklę ir nustatytus molekulinius žymenis. Metodai: atlikta retrospektyvinė analizė, renkant nuasmenintus sveikatos duomenis apie tiriamuosius, prieinamus ligų istorijose, archyviniuose dokumentuose. Pirminės diagnozės data laikoma biopsinės arba operacinės medžiagos paėmimo histologiniam tyrimui data. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS ir Microsoft Excel programomis. Tyrimo uždaviniams atlikti naudoti aprašomosios statistikos metodai, χ² kriterijus, Kaplan-Meier metodas, multivariacinė Cox regresijos analizė. Sąsajos vertintos kaip statiškai reikšmingos, kai patikimumo koeficientas p≤0,05. Tiriamieji: pacientai, kuriems 2017-2019 metais LSMUL Kauno klinikose diagnozuota glioblastoma. Į tyrimą įtraukta 100 pacientų, kuriems buvo histologiškai patvirtinta glioblastoma. Tyrimo rezultatai: pacientų virš 70 metų grupėje MGMT metilinimas nustatytas 75 proc., pacientų 70 metų ir jaunesnių grupėje MGMT metilinimas nustatytas 53,2 proc. Esant glioblastomos pirminio židinio dydžiui 6 cm ir daugiau ar kai navikas peraugęs smegenų vidurio liniją, MGMT metilinimas nustatytas 82,4 proc., esant pirminio židinio dydžiui mažiau nei 6 cm MGMT metilinimas nustatytas 52,2 proc. Esant MGMT žymens metilinimui 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 33,3 proc., išgyvenamumo iki pirmojo ligos progresavimo mediana 10 mėn., nesant MGMT žymens metilinimui – 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 15 proc., o mediana 7,3 mėn. Pacientų virš 70 metų grupėje IDH mutacija nustatyta 0 proc., pacientų iki 70 metų (imtinai) grupėje IDH mutacija nustatyta 8,3 proc. (p=0,1). Esant IDH geno mutacijai, 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 100 proc., išgyvenamumo iki pirmojo ligos progresavimo mediana 20 mėn., nesant IDH geno mutacijai – 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 17,5 proc., išgyvenamumo iki pirmojo ligos progresavimo mediana 7,3 mėn. Virš 70 metų pacientų grupėje chemospindulinis gydymas taikytas 58,6 proc., 70 metų ir jaunesnių pacientų grupėje - 90,6 proc. Spindulinė terapija virš 70 metų pacientų grupei taikyta 41,4 proc., 70 metų ir jaunesnių pacientų grupėje - 9,4 proc. Pacientų grupėje, kurios funkcinė būklė pagal ECOG skalę 0 ir 1, operacinis gydymas taikytas 96,2 proc., pacientų grupėje, kurios funkcinė būklė pagal ECOG yra 2 ir daugiau - 78,6 proc. Pacientų grupėse, kurių funkcinė būklė pagal ECOG yra 0 ar 1, chemospindulinis gydymas taikytas 94,2 proc., pacientų grupėje, kurių funkcinė būklė pagal ECOG yra 2 ir daugiau - 56,5 proc. Pacientų grupėje, kurių funkcinė būklė pagal ECOG yra 2 ir daugiau, spindulinė terapija taikyta 43,5 proc., pacientų grupėje, kurių funkcinė būklė pagal ECOG yra 0 ar 1 – 5,8 proc. Išvados: MGMT žymens metilinimo bei IDH mutacijos dažnis tarp vyrų ir moterų statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05). MGMT žymens metilinimas pacientų virš 70 metų grupėje nustatytas dažniau nei iki 70 metų (imtinai) grupėje (p=0,05). IDH mutacijų dažnis pacientų grupėse iki 70 metų (imtinai) ir virš 70 metų nesiskyrė (p=0,1). MGMT ir IDH žymenų būklės sąsajų su glioblastomos pirminio židinio lokalizacija ir perifokaliniais pakitimais nerasta (p>0,05). Nustatytas ryšys glioblastomos pirminio židinio 6 cm ir didesnio dydžio bei naviko peraugimo smegenų vidurio liniją su MGMT metilinimu (p=0,03). IDH žymens sąsajų su glioblastomos pirminio židinio dydžiu nenustatyta (p=0,4). Nustatytas ilgesnis išgyvenamumas esant MGMT žymens metilinimui: 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 33,3 proc., lyginant su nemetilintu MGMT – 15 proc. (Log-rank=0,026); išgyvenamumo iki pirmojo ligos progresavimo mediana 10 mėn., nesant MGMT žymens metilinimo – 7,3 mėn. Nustatytas ilgesnis išgyvenamumas esant IDH geno mutacijai: 1-erių metų išgyvenamumas iki pirmojo ligos progresavimo 100 proc., lyginant su nemutuotu IDH genu – 17,5 proc. (Log-rank=0,048); išgyvenamumo iki pirmojo ligos progresavimo mediana 20 mėn., nesant IDH geno mutacijos – 7,3 mėn. Operacinio gydymo dažnis pacientų grupėse iki 70 metų (imtinai) ir virš 70 metų nesiskyrė (p=0,2). Pacientų virš 70 metų grupėje rečiau taikytas chemospindulinis gydymas, dažniau – vien spindulinis gydymas (p<0,01). Operacinis ir chemospindulinis gydymas dažniau taikytas pacientams, kurių funkcinė būklė buvo gera (ECOG 0-1), o spindulinė terapija taikyta dažniau pacientams, kurių funkcinė būklė buvo blogesnė (ECOG 2 ir daugiau) (p<0,05). Sąsajų tarp MGMT ir IDH žymenų būklės ir operacinio bei konservatyvaus gydymo metodų nenustatyta (p>0,05).

Darbą atliko: Justas Krištopaitis Darbo pavadinimas: BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų dažnio krūties ir/ar kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims bei jų įtakos gydymo parinkimui analizė Tyrimo tikslas: Nustatyti krūties ir/ar kiaušidžių vėžiu sergančių moterų BRCA1/2 genų mutacijų dažnį ir įvertinti jų įtaką gydymo taktikos parinkimui Uždaviniai: 1. Įvertinti BRCA1, BRCA2 genų mutacijų dažnį tarp genetiškai tirtų krūties vėžiu sergančių moterų. 2. Įvertinti BRCA1, BRCA2 genų mutacijų dažnį tarp genetiškai tirtų kiaušidžių vėžiu sergančių moterų. 3. Nustatyti BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų įtaką operacijos apimties parinkimui krūties vėžiu sergančioms pacientėms. 4. Nustatyti BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų įtaką chemoterapijos režimo parinkimui krūties vėžiu sergančioms pacientėms. Metodai: Retrospektyvus tyrimas atliktas LSMU MA MF Onkologijos institute. Vertintas BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų dažnis tiriamųjų grupėje bei įtaka gydymo taktikos - operacijos apimties, neo/adjuvantinės chemoterapijos režimo - parinkimui. Statistinė analizė atlikta SPSS 20.0 programa. Tyrimo dalyviai: 255 krūties ir/ar kiaušidžių vėžiu sergančios moterys, kurios 2017 m. LSMU ligoninėje Kauno klinikose buvo konsultuotos gydytojo genetiko ir ištirtos dėl BRCA1 ir BRCA2 genų germinalinių mutacijų. Tyrimo rezultatai: Kiaušidžių vėžiu sirgo 58 tiriamosios (22,7 proc. imties), krūties/ų - 206 (80,2 proc. imties), iš kurių 4,4 proc. simultaniškai diagnozuotas kiaušidžių vėžys. Germinalinių mutacijų dažniai tarp krūties/ų vėžio pacienčių: BRCA1 - 13,4 proc., BRCA2 - 3,4 proc.; tarp kiaušidžių vėžio tiriamųjų: BRCA1 – 17,2 proc., BRCA2 – 1,7 proc.. Dažniausiai identifikuotos BRCA1/2 genų mutacijos krūties/ų vėžio tiriamųjų grupėje - 4153delA (29,4 proc.), 5382insC (26,5 proc.), c.658_659del (11,8 proc.), o kiaušidžių vėžio grupėje - 4153delA (45,5 proc.), 5382insC (27,3 proc.). Bilateralinės mastektomijos ir abipusės krūtis tausojančios operacijos pasirinkimas statistiškai reikšmingai priklausė nuo BRCA1/2 genų mutacijų identifikavimo (atitinkamai, p<0,001, p=0,004), nuo abipusės krūtų vėžio diagnozės (atitinkamai, p<0,001). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp BRCA1/2 genų mutacijų ir TAC neo/adjuvantinės chemoterapijos (p=0,003). Išvados: 1. BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos nustatytos 16,5proc. tiriamųjų, kurioms buvo diagnozuotas krūties vėžys. 2. BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos nustatytos 18,9 proc. tiriamųjų, kurioms buvo diagnozuotas kiaušidžių vėžys. 3. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp bilateralinės mastektomijos, abipusės krūtis tausojančios operacijos ir BRCA1 bei BRCA2 genų mutacijų (atitinkamai, p<0,001; p=0,004). 4. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp TAC chemoterapijos režimo skyrimo ir BRCA1 bei BRCA2 genų patogeninių pakitimų (p=0,003).

Tikslas: Nustatyti ir įvertinti koreliaciją tarp Ki67 raiškos ir kitų patologinių bei prognozinių krūties vėžio parametrų. Uždaviniai: Ištirti koreliaciją tarp Ki67 raiškos ir pacienčių amžiaus. Išanalizuoti Ki67 raiškos sąsajas su naviko dydžiu bei išplitimu į sritinius limfmazgius. Ištirti koreliaciją tarp Ki67 raiškos ir naviko diferenciacijos laipsnio. Įvertinti ryšį tarp Ki67 raiškos ir estrogenų, progesterono bei HER2 receptorių raiškos. Metodika: Atlikta retrospektyvinė 96 pacienčių ligos istorijų analizė, kurioms nuo 2014.01.01 iki 2015.12.31 buvo atlikta krūties vėžio šalinimo operacija ir tirta proliferacijos žymens Ki67 raiška, ER, PR ir HER2 raiška, Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kauno klinikose. Koreliacija tarp Ki67 raiškos ir kitų patologinių bei prognostinių rodiklių įvertinta naudojant Pearsono koreliacijos koeficientą ir sudarant Chi kvadratą ir atliekant Fišerio testą. Koreliacija laikoma statiškai reikšminga jeigu patikimumo koeficientas p<0,05. Rezultatai: Koreliacija tarp proliferacijos žymens Ki67 raiškos ir pacienčių amžiaus nenustatyta (r=-0,123, p=0.232). Nustatyta statistiškai reikšminga tiesioginė koreliacija tarp Ki67 žymens ir diferenciacijos laipsnio (r=0,460, p<0,001). Nustatyta atvirkštinė statistiškai reikšminga koreliacija tarp Ki67 raiškos ir ER raiškos (r= -0,414, p˂0,001). Nustatyta atvirkštinė statistiškai reikšminga koreliacija tarp Ki67 žymens ir progesterono receptorių raiškos (r=0,342, p=0,001). Nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp proliferacijos markerio Ki67 raiškos ir HER2 receptorių raiškos (r=0,282, p=0,005). Palyginus Ki67 raišką su naviko dydžiu koreliacija nenustatyta (r=0,112, p=0,138). Koreliacija tarp Ki67 raiškos dydžio ir naviko išplitimo į limfmazgius nenustatyta (r=0,119, p=0,249). Nustatyta statistiškai reikšminga tiesioginė koreliacija tarp Ki67 raiškos ir ligos stadijos (r=0,279 p˂0,05). Išvados: Koreliacija tarp pacienčių amžiaus ir Ki67 raiškos nenustatyta. Sąsajos tarp Ki67 raiškos su naviko dydžiu bei išplitimu į sritinius limfmazgius nenustatyta. Nustatyta tiesioginė statistiškai reikšminga koreliacija tarp Ki67 raiškos ir naviko diferenciacijos laipsnio. Nustatyta atvirkštinė statistiškai reikšminga koreliacija tarp KI67 raiškos ir ER raiškos bei progesterono receptorių raiškos. Nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp proliferacijos markerio KI67 ir HER2 receptorių raiškos. Nustatyta statistiškai reikšminga tiesioginė koreliacija tarp Ki67 raiškos ir ligos stadijos.

Tyrimo tikslas: Įvertinti koreliaciją tarp radiologinio ir patologinio atsako į tiesiosios žarnos vėžio neoadjuvantinį gydymą. Uždaviniai: 1. Įvertinti tiesiosios žarnos vėžio radiologinio bei patologinio atsako dažnį po neoadjuvantinio gydymo. 2. Įvertinti tiesiosios žarnos vėžio regresijos laipsnį operacinėje medžiagoje po neoadjuvantinio gydymo. 3. Nustatyti koreliaciją tarp radiologinio bei patologinio atsako po taikyto neoadjuvantinio gydymo. 4. Išanalizuoti sutapimus tarp radiologinio ir patologinio atsako į tiesiosios žarnos vėžio neoadjuvantinį gydymą. 5. Įvertinti tiesiosios žarnos vėžio predikcinių veiksnių įtaką atsakui į neoadjuvantinį gydymą. Metodai: Atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu vertinta koreliacija tarp radiologinio ir patologinio atsako į tiesiosios žarnos vėžio neoadjuvantinį gydymą. Išanalizuota 2013 – 2016 metų laikotarpiu gydytų dėl II – III stadijos tiesiosios žarnos vėžio pacientų dokumentacija. Statistinė analizė atlikta SPSS 20.0 programa. Tyrimo rezultatai: Radiologinis atsakas į neoadjuvantinį buvo 21,7 proc. atvejų, patologinis – 41 proc. atvejų. Radiologinis ir patologinis TNM stadijos rangas ir radiologinės klinikinės bei patikslintos klinikinės stadijos rangai buvo statistiškai reikšmingai žemesni (visų p<0,01). 18,6 proc. atvejų nustatytas pilnas patologinis atsakas, 70,9 proc. atvejų nustatyta vidutinė regresija ir 10,5 proc. – žema regresija. Tarp radiologinio ir patologinio tyrimo TNM vertinimų bei nustatytos vėžio stadijos ir patikslintos stadijos buvo statistiškai patikimas (p<0,01 bei p<0,05, atitinkamai), tačiau silpnas teigiamas ryšys. Radiologinis ir patologinis atsakas pagal stadiją statistiškai reikšmingai sutapo 34,6 proc. atvejų (Kappa koeficientas K=0,137, p<0,01), pagal patikslintą stadiją – 31,8 proc. atvejų (Kappa koeficientas K=0,145, p<0,01). Radiologinio ir patologinio TNM atsako dažnių skirtumai pagal teigiamą CRM pokytį (iš CRM+ į CRM-) po neoadjuvantinės terapijos nebuvo statistiškai reikšmingi. Prieš neoadjuvantinį gydymą atvejų skaičius, kai vėžio žymens CEA rodikliai buvo normos ribose ir virš normos ribų, buvo panašus (atitinkamai 54,5 proc. ir 45,5 proc.). Po neoadjuvantinio gydymo atvejų, kai vėžio žymens CEA rodikliai buvo normos ribose padaugėjo iki 90,9 proc., tačiau skirstinių dažnių pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Palyginus radiologinio ir patologinio TNM atsako dažnių skirtumus pagal vėžio žymens CEA rodiklių pokytį po neoadjuvantinio gydymo iki normos ribų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo. Palyginę radiologinio TNM atsako dažnių skirtumus pagal naviko lokalizaciją po neoadjuvantinio gydymo statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatėme. Patologinio TNM atsako pagal naviko lokalizaciją atveju stebėta neoadjuvantinio gydymo įtakos tendencija (p=0,076). Išvados: 1. Radiologinis atsakas į neoadjuvantinį tiesiosios žarnos vėžio gydymą nustatytas 21,7 proc., patologinis atsakas – 41 proc. tiriamųjų. Po neoadjuvantinio gydymo statistiškai reikšmingai sumažėjo radiologinė ir patologinė TNM bei patikslinta vėžio stadijos. Atsakas į neoadjuvantinį gydymą vertinant tik stadiją nebuvo akivaizdus. 2. Operacinėje medžiagoje po neoadjuvantinio gydymo dažniausiai nustatytas vidutinis tiesiosios žarnos vėžio regresijos laipsnis (70,9 proc. tiriamųjų). 3. Tiesiosios žarnos vėžio radiologinis ir patologinis atsakas į neoadjuvantinį gydymą statistiškai reikšmingai teigiamai silpnai koreliavo. Esant didesniam radiologiniam atsakui į tiesiosios žarnos vėžio neoadjuvantinį gydymą tikėtinas didesnis ir patologinis atsakas. 4. Tiesiosios žarnos vėžio radiologinio ir patologinio atsako į neoadjuvantinį gydymą sutapimas buvo, tačiau nereikšmingu lygmeniu. 5. Vėžio žymuo CEA buvo statistiškai reikšmingai silpnai susijęs su radiologiniu ir patologiniu atsaku į neoadjuvantinį gydymą. CRM bei naviko lokalizacijos pokyčio reikšmingos įtakos atsakui į neoadjuvantinį gydymą nenustatėme.