Siudikienė, Jolanta

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Burnos mikroflora ir bioplėvelė yra svarbūs burnos ekosistemos komponentai, susiję su burnos sveikatos palaikymu bei dantų ir burnos ligų vystymųsi. Jų sudėties, struktūros ar metabolinio aktyvumo pokyčiai gali sudaryti palankias sąlygas patogeninių mikroorganizmų dauginimuisi. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama medžiagoms, galinčioms teigiamai paveikti burnos mikroorganizmų sudėtį, jų adheziją ir bioplėvelės formavimąsi. Viena iš jų – ksilitolis. Tačiau mokslinėje literatūroje pateikiami nevienareikšmiai duomenys apie ksilitolio poveikį burnos mikroflorai ir mikrobinės bioplėvelės kiekybiniams bei kokybiniams pokyčiams. Dėl šios priežasties išlieka poreikis sistemingai įvertinti naujausius mokslinius duomenis. Todėl, šio darbo tikslas yra apžvelgti ir išanalizuoti mokslinę literatūrą apie ksilitolio poveikį burnos mikroflorai ir bioplėvelės kiekybiniams ir kokybiniams pokyčiams in vitro ir in vivo tyrimuose. Medžiaga ir metodai: mokslinės literatūros paieška vykdyta 2025 m. gruodžio 1 d. – 2026 m. vasario 24 d. laikotarpiu elektroniniu būdu ,,PubMed“, ,,Cohrone library“ ir ,,Web of science“ duomenų bazėse, analizuojant straipsnius, kurie buvo parašyti anglų kalba ir publikuoti 2020 - 2026 metų laikotarpiu. Šioje sisteminėje literatūros apžvalgoje, remiantis įtraukimo ir atmetimo kriterijais išnagrinėti 7 straipsniai. Rezultatai: Išanalizavus in vivo ir in vitro tyrimų rezultatus nustatyta, kad ksilitolis daugumoje tyrimų buvo susijęs su burnos ir dantų ligų vystymuisi mikroorganizmų, tokių kaip Streptococcus sobrinus, Streptococcus salivarius, Streptococcus mitis kai kurių Lactobacillus, Actinomyces, Porphyromonas ir Prevotella genčių bakterijų kiekio sumažėjimu. Vertinant bioplėvelę, nustatyta, kad ksilitolis gali slopinti jos formavimąsi, mažinti biomasę, polisacharidų ir gliukanų kiekį bei acidogeniškumą. Ksilitolio poveikis priklausė nuo vartojamos dozės, koncentracijos ar vartojimo trukmės. Išvados: Ksilitolis gali selektyviai mažinti burnos ir dantų ligas sukeliančių bakterijų kiekį, reikšmingai nepaveikdamas bendros burnos mikrofloros pusiausvyros. Ksilitolis gali turėti įtakos ir mikrobinės bioplėvelės kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams: mažinti dantų apnašų kiekį, slopinti bioplėvelės formavimąsi ir būti susijusi su mažesniu polisacharidų bei gliukanų kiekiu bioplėvelėje ir mažesniu dantų bioplėvelės acidogeniškumu.

SANTRAUKA Problemos aktualumas ir darbo tikslas: ”Bulk-fill” (vienasluoksniai) kompozitai vis dažniau naudojami restauracinėje odontologijoje dėl paprastenių klinikinių procedūrų palyginti su tradicinėmis kompozitų sluoksniavimo technikomis. Tačiau išlieka abejonių dėl jų ilgalaikio klinikinio veiksmingumo, ypač II klasės galinių dantų restauracijose. Šios sisteminės literatūros apžvalgos tikslas – palyginti ”bulk-fill” ir tradicinių sluoksninės technikos kompozitų užpildų klinikines charakteristikas. Medžiaga ir metodai: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga laikantis PRISMA gairių. Elektroninėse duomenų bazėse – PubMed, ScienceDirect ir Cochrane bibliotekoje – buvo ieškoma atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų, publikuotų 2016–2025 m. Į apžvalgą įtraukti tyrimai, lyginantys ”bulk-fill” ir sluoksninės technikos kompozitų II klasės galinių dantų restauracijose, kurių stebėjimo laikotarpis buvo ne trumpesnis kaip 2 metai. Duomenys analizuoti šališkumo rizika vertinta naudojant Cochrane metodiką. Rezultatai: Į apžvalgą įtraukti aštuoni atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, apimantys nuo 2 iki 10 metų kompozitų restauracijų stebėjimo laikotarpį. Nustatyta, kad ”bulk-fill” ir sluoksninės technikos kompozitų užpildai pasižymi panašiomis restauracijų laikomumo charakteristikomis. Antrinio karieso ir pooperacinio jautrumo dažnis buvo mažas ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp skirtingų technikų kompozitų grupių. Nors kai kuriuose tyrimuose buvo stebimas ”bulk-fill” restauracijose nereikšmingai didesnis kraštinis užpildo krašto nusidažymas, kraštinė užpildo adaptacija išliko panaši. Išvados: ”Bulk-fill” kompozitai II klasės galinių dantų restauracijose pasižymi panašiomis klinikinėmis charakteristikomis kaip ir tradiciniai sluoksninės technikos kompozitų užpildai. Nepaisant nedidelių skirtumų kraštinio nusidažymo atžvilgiu, ”bulk -fill” kompozitai gali būti laikomi patikima ir laiką taupančia alternatyva tradicinėms restauravimo technikoms. Reikšminiai žodžiai: ”bulk-fill” kompozitai, sluoksninė kompozito restauravimo technika, II klasės restauracijos, kompozitai, kraštinė adaptacija, atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. II tipo cukrinis diabetas (2TCD) yra viena iš labiausiai paplitusių lėtinių ligų, kurios atvejų skaičius visame pasaulyje nuolat auga. Ankstyva diagnostika svarbi diabetinių komplikacijų prevencijai. Tradiciniai diagnostiniai kraujo tyrimai yra patikimi, tačiau invazyvūs. Pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama neinvaziniams diagnostikos metodams, tarp jų – seilių biožymenų analizei, todėl būtina analizuoti seilių rodmenų jautrumą ir specifiškumą, lyginant su esamais standartais. Šio darbo tikslas – atlikti mokslinės literatūros apžvalgą, analizuojant seilių biožymenų pokyčius pacientams, kuriems diagnozuotas 2TCD. Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros publikacijų atranka atlikta elektroninėse duomenų bazėse PubMed ir Science Direct. Į apžvalgą įtraukti 7 tyrimai, kuriuose analizuojami sveikų asmenų ir 2TCD sergančių pacientų seilių ėminiai, siekiant palyginti įvairių biožymenų IL–6, TNF–α, CRB, IL–8, seilių gliukozės, HCO₃⁻, Cl⁻, K⁺, Na⁺, α–amilazės, visfatino, trigliceridų, bendro cholesterolio, MTL ir DTL bei genetinių žymenų miRNR–126 ir miRNR–135a reikšmes. Rezultatai. Šešių tyrimų autoriai nurodė, kad statistiškai reikšmingai didesnės vidutinės seilių biožymenų TNF–α, CRB, IL–8, SG, HCO₃⁻, Cl⁻, K⁺, Na⁺, α–amilazė, visfatinas, TG, BC, DTL, MTL, miRNR–135a reikšmės nustatytos 2TCD asmenims. Penkiuose tyrimuose nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp kraujo žymenų ir seilių bikarbonato (HCO₃⁻) ir elektrolitų (Cl⁻, K⁺, Na⁺) – tik moterų grupėje, IL–6, CRB, TNF–α, SG, visfatino, miRNR–135a, miRNR–126. Išvados. Reikšmingai padidėję seilių biožymenų kiekiai 2TCD sergančiųjų grupėje palyginus su kontrolinės grupės asmenų rodikliais gali būti siejami su metaboliniais ir uždegiminiais procesais organizme sergant 2TCD. Reikšmingas ryšys nustatytas tarp sergančiųjų 2TCD kraujo biožymenų ir seilių biožymenų, tačiau reikalingi tolimesni tyrimai, norint įvertinti seilių biožymenų pagrįstumą 2TCD diagnostikoje ir gydyme.

Relevance of the problem and aim of the work. Despite continuous advances in endodontics, infection control in the root canal system remains a major issue. Enterococcus faecalis is known for its resistance to traditional antimicrobial solutions and medicaments. This leads to the search for new and effective methods for root canal disinfection. The relevance of this study is to understand whether diode lasers can be effectively used as an additional tool for endodontic treatment. The aim of this study was to evaluate the effect of a diode laser on Enteroccocus faecalis during endodontic treatment. Material and the methods. A scientific literature review protocol was developed and a search was performed. The literature search was performed in the following databases: PubMed and ScienceDirect. The selected articles were written in Enligsh, the sudies were carried out on people who were requiring endodontic treatment or retreatment using diode laser. During treatment, the effect of a diode laser on Enteroccocus faecalis bacteria was determined during endodontic therapy. Results. Five publications were selected for the literature review, involving a total of 183 patients. A qualitative analysis identified two main indicators (E. faecalis CFU/ml count before and after the treatment). The results of all studies showed a positive trend, diode laser effectively reduces E.faecalis (CFU/ml) count. Conclusions. According to the data from this scientific literature: the diode laser effectively reduces the number of E.faecalis colonies in the root canal system during endodontic treatment, and the intensity of the effect depends on the diode laser‘s power: the higher power, the stronger the antibacterial effect.

Introduction: In restorative dentistry, adhesive systems are crucial for ensuring the durability and effectiveness of dental treatments. The primary objective of using adhesives in dentistry is to enhance the sealing ability between the restorative material and the tooth structure, improve the retention of the restoration, and reduce the likelihood of microleakage at the interface between the resin and the tooth. Aim: To investigate and describe possible differences between self-etch and total etch adhesive in terms of bond strength and microleakage in composite restoration. Material and Methods: This systematic literature review search was conducted through the scientific 2 databases; PubMed and ResearchGate, searching for articles that were published within the last 10 years. The main inclusion criteria was comparison of self-etch and total-etch adhesives in Vitro studies. The literature was gathered following PRISMA guidelines, and articles were included or excluded based on predetermined criteria. Results: Analysis of the prepared specimens using self-etch and total-etch adhesives revealed a significant enhancement in dentin bond strength with total-etch adhesives compared to self-etch (p<0.05). Additionally, self-etch adhesives exhibited significantly greater microleakage in enamel than total-etch adhesives (p<0.05). Conclusions: This scientific literature review revealed that total-etch adhesives offer superior bond strength and better resistance to microleakage compared to self-etch adhesives.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Probiotikų vartojimas siejamas su burnos mikrobiomo atkūrimu, ir tai svarbu dantų ėduonies profilaktikoje. Šios sisteminės apžvalgos tikslas - išanalizuoti probiotikų poveikį burnos bioplėvelės pokyčiams, bei jų svarbą suaugusiųjų ėduonies prevencijoje Medžiagos ir metodai: Elektroninėse duomenų bazėse MEDLINE (PubMed), Science Direct, Springer Link, Cochrane Central Register of Controlled Trials (CENTRAL) ir Google Scholar buvo ieškoma tinkamų klinikinių tyrimų, paskelbtų nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2024 m. kovo 15 d. Atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kuriuose probiotikų poveikis tiriamajai grupei lyginamas su kontrolinės grupės, kurioje probiotikai nenaudojami, poveikiu. Rezultatai: Pradinės straipsnių antrankos metu buvo identifikuota aštuoni šimtai penkiasdešimt straipsnių. Vadovaujantis PRISMA gairėmis, į sisteminę apžvalgą buvo įtraukti septyni straipsniai, kuriuose buvo analizuoti ir vertinti burnos mikrobiomo sudėties pokyčių, seilių pH, dantenų ir apnašų indeksų duomenys. Buvo nustytas reikšmingas Streptococcus mutans kolonijų skaičiaus sumažėjimas seilėse. Tačiau selių pH, dantenų ir apnašų indeksų tyrimų rezultatai-heterogeniški Išvados: Galima teigiamai vertinti probiotikų vartojimą dantų ėduonies prevencijos tikslu. Papildomas probiotikų vartojimas teigiamai veikia burnos mikrobiomo sudėtį, reikšmingai sumažindamas Streptococcus mutans kiekį seilėse. Tačiau siekiant gauti kliniškai patikimus rezultatus, reikalingi ilgalaikiai klinikiniai tyrimai.

SUMMARY Background: The radiation therapy can have adverse effect to oral health. The background of this review centres around the impact of radiation therapy on dental hard tissues, particularly enamel. The background emphasizes the need for a comprehensive understanding of how radiation affects enamel. Objective: The objective of this review is to systematically review and analyze studies that investigate the effects of radiation therapy on tooth enamel. Material and Methods: The search methods involve utilizing systematic review guidelines, such as PRISMA for the identification of in vitro studies in English that are relevant. The search includes electronic databases like Google Scholar, PubMed, Scopus, and Wiley Online Library, using specific keywords related to tooth enamel, radiation therapy, and associated terms. The timeframe for the search spans from January 2015 to November 2023 to ensure comprehensive coverage of relevant literature. Results: The total number of articles initially identified was 667 and after thorough full text assessment, the final number of articles included in the analysis was 13 articles. The vitro studies evaluating the effects of radiation therapy on dental enamel revealed significant decreases in microhardness and mechanical strength, along with alterations in chemical composition such as reductions in Mg, K and Na levels. Additionally, radiation therapy caused variations in the carbonate-to-phosphate ratio, changes in protein content, and disrupted enamel morphology with surface disorganization, fragmentation, and increased roughness. Conclusion: The systematic review concludes that radiation therapy has substantial effects on tooth enamel, including decreased microhardness, changes in chemical composition, and structural alterations. The intensity of radiotherapy results in greater damage to the enamel

Relevance of the problem and aim of the work: Diabetes mellitus (DM) is a chronic metabolic disorder characterized by hyperglycaemia and is one of the most common systemic diseases seen in medically compromised dental patients. While the association between DM and periodontal disease (PD) has been extensively studied, the relationship between DM and apical periodontitis (AP) remains inconclusive. This systematic literature review aims to investigate the potential association between type 2 diabetes (T2DM) and AP as well as the impact of glycaemic control status. Methods: The systematic literature review was done according to the PRISMA checklist. The search of the articles for this review was performed on “PubMed”, “Wiley Online Library” and “Scopus” databases. The keywords used in the systematic search are ("diabetes mellitus" OR "Type 2 diabetes" OR "hyperglycaemia" OR "glycaemic control" ) AND ("endodontic infections" OR "apical periodontitis" OR "root canal therapy" OR "endodontically treated teeth"). Results: Ten articles published between 2012 and 2023 were selected after screening according to the inclusion and exclusion criteria set in advance. Data from 8176 teeth (4670 T2DM, 5526 control), 1119 ETT (466 T2DM, 653 control) were analysed. In addition, 3111 teeth (1352 PCG, 162 GCG), 299 patients with/without AP (228 PCG, 71 GCG), 205 RFT (97 PCG, 108 GCG), 243 patients with ETT (189 PCG, 54 GCG) were analysed. Pooled odds ratio implied a significantly higher prevalence of AP and ETT-AP in T2DM patients compared to nondiabetic patients. Similarly, a significantly higher prevalence of AP and ETT-AP in poor glycaemic control patients were indicated. Conclusions: The data indicates a statistically significant association between T2DM and increased prevalence of AP in both untreated and root canal treated teeth. In addition, poor glycaemic control of T2DM was related to increased frequency of AP and slower healing of periapical lesions after endodontic treatment.

Problemos aktualumas ir apžvalgos tikslas: Tobulėjant restauracinei odontologijai, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik burnos sveikatai, bet ir estetikai, dėl to dantų balinimo procedūros tampa kasdienine odontologinės praktikos dalimi. Norint pasiekti maksimalų kosmetinį efektą, dažnai vien tik dantų balinimo nepakanka ir papildomai reikalingas dantų restauravimas. Spartus gyvenimo ritmas, nepastovios gyvenimo sąlygos lemia greitų estetinių rezultatų poreikį, tačiau dantų balinimas šio tikslo siekimą apsunkina, darydamas neigiamą poveikį danties kietųjų audinių bei dervinio kompozito jungties stiprumui. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų yra restauracinės procedūros atidėjimas, tačiau norint estetinį dantų vaizdą atkurti greičiau, alternatyvus metodas gali būti antioksidantų aplikacijos po dantų balinimo. Pagrindinis sisteminės apžvalgos tikslas yra išanalizuoti mokslinę literatūrą apie antioksidantų panaudojimo veiksmingumą, restauruojant danties kietuosius audinius, po dantų balinimo. Tyrimo metodika ir medžiaga: Mokslinių publikacijų paieška atlikta internetinėse „PubMed“ bei „Google Scholar“ duomenų bazėse, remiantis PRISMA reikalavimais. Paieškos laikotarpis apėmė 2022-11-26 – 2023-02-10. Atsižvelgiant į straipsnių įtraukimo bei atmetimo kriterijus, įvertinus eksperimentų kokybę pagal CRIS kriterijus, sisteminėje literatūros apžvalgoje nagrinėtas 21 in-vitro tyrimas. Rezultatai: Išanalizavus 21 in-vitro tyrimą, nustatyta, jog didesnių koncentracijų balinamosios medžiagos pasižymi statistiškai reikšmingai stipresniu neigiamu poveikiu rišamosios dervos jungties stiprumui su emaliu, o norint pagerinti jungties tvirtumą, reikalingos ilgesnės trukmės antioksidantų aplikacijos. Ilginant antioksidacinės terapijos trukmę, pasiekiami geri rišamosios dervos jungties stiprumo rezultatai, o 120 min. aplikacijos AJS atkuria iki nebalintų dantų lygmens. Nors skirtingi adhezyvinės sistemos naudojimo protokolai lemia ne vienodus rišamosios dervos jungties stiprumo rezultatus, jų poveikis antioksidantų veiksmingumui nėra reikšmingas. Lyginant antioksidacinės terapijos taikymą ir danties kietųjų audinių restauravimą iš karto, su plombavimo procedūros atidėjimu 1-4 savaitėms po dantų balinimo, nustatyti statistiškai tapatūs rišamosios dervos jungties rezultatai. Analizuojant skirtingų antioksidantų veiksmingumą, daugumoje tyrimų antioksidantai pasižymėjo panašiu poveikiu ir adhezyvinės jungties stiprumą atkūrė iki nebalintų ir restauruotų dantų reikšmės. Išvados: Antioksidantų aplikacijos trukmės ilginimas daro teigiamą įtaką jų efektyvumui. Didesnės koncentracijos balinamosios medžiagos labiau neigiamai veikia rišamosios dervos jungties stiprumą su emaliu. Siekiant atkurti adhezyvinės jungties patvarumą po dantų balinimo didelės koncentracijos balikliais, reikalinga ilgesnė antioksidantų aplikavimo trukmė. Skirtingos surišimo sistemos lemia ne vienodą rišamosios dervos jungties stiprumą po dantų balinimo, tačiau jos neturi įtakos antioksidacinių medžiagų poveikiui. Dantų restauravimo atidėjimas ir antioksidantų aplikacijos bei restauravimas iš karto po dantų balinimo yra vienodai efektyvios priemonės, todėl taikant antioksidacinę terapiją, galima pasiekti greitesnių rezultatų. Visi tirti antioksidantai yra panašiai veiksmingi restauruojant dantis po atlikto balinimo, tačiau pastebėta tendencija, kad didžiausiu poveikiu pasižymi žaliosios arbatos ekstraktas, proantocianidinas ir natrio askorbatas.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Pooperacinis danties jautrumas apibrėžiamas kaip danties skausmas, atsirandantis pirmą savaitę ar vėliau po danties restauravimo. Iki šiol nėra vieningos gydytojų nuomonės bei mokslinėje literatūroje trūksta konkrečių gydymo gairių, kokias gydymo strategijas rekomenduojama pasirinkti, siekiant išvengti pooperacinio dantų jautrumo po tiesioginio dantų ertmių restauravimo. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pooperacinio dantų jautrumo priklausomybę nuo tiesioginio danties restauravimo metu pasirinktų plombavimo technikų (sluoksniavimo arba storo sluoksnio kompozito) bei danties ėsdinimo-surišimo metodo (pilno ėsdinimo, selektyvaus emalio ėsdinimo arba savaime ėsdinančio surišėjo). Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros atranka atlikta duomenų bazėse: PubMed, ScienceDirect, Wiley Online Library. Į apžvalgą įtraukti tik pasirinktus kriterijus atitikę 7 straipsniai, kuriuose pateikti duomenys apie pooperacinio jautrumo atsiradimą, atliekant tiesioginį ertmių restauravimą bei pritaikius skirtingas ėsdinimo-surišimo ir plombavimo šviesa kietėjančiais kompozitais technikas. Vertinta šių technikų įtaka pooperacinio dantų jautrumo dažnumui. Rezultatai. Šeši tyrimai analizavo pooperacinio dantų jautrumo dažnumą danties kietųjų audinių defektus atstatant storo sluoksnio kompozito arba sluoksniavimo technika. Du tyrėjai nustatė statistiškai reikšmingą skirtumą tarp tiriamųjų grupių - pasirinkta storo sluoksnio kompozito technika sukėlė daugiau pooperacinio dantų jautrumo atvejų 48 valandos po procedūros; pasak kito tyrimo - priešingai - sluoksniavimo technika turėjo daugiau pooperacinio dantų jautrumo atvejų 24 valandos po procedūros. Keturi tyrimai statistiškai reikšmingų skirtumų tarp storo kompozito sluoksnio ir sluoksniavimo technikų nerado. Keturios publikacijos tyrė ir pooperacinio jautrumo dažnumą danties ertmės paruošimą atliekant pilno ėsdinimo, selektyvaus emalio ėsdinimo arba savaime ėsdinančio surišėjo technikomis. Visos publikacijos nenustatė statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių technikų ir jų įtakos pooperacinio jautrumo pasireiškimui. Dažniausiai pooperacinio dantų jautrumo vertinimui naudota VAS (0-10) vertinimo skalė. Išvados. Analizuotų tyrimų duomenys paneigia skirtingų ėsdinimo-surišimo metodų bei skirtingų plombavimo technikų įtaką pooperacinio dantų jautrumo dažnumui. Viena publikacija nurodo sluoksniavimo technikos pranašumą, vertinant pooperacinio dantų jautrumo dažnumą, tačiau kita publikacija teigia, jog pranašumą turi storo sluoksnio kompozito technika.