Kaduševičius, Edmundas

Su vaistais susijusi žala yra didžiulė̇ našta žmogaus sveikatai ir sveikatos priežiūros sistemoms, lemianti didelį sergamumą̨, mirtingumą̨ ir išlaidas. Didelė nepageidaujamų reakcijų į vaistą dalis yra išvengiamos. Pacientų saugumas yra pagrindinis kiekvienos sveikatos priežiūros įstaigos prioritetas ir išvengiamos žalos sumažinimas yra vienas iš būdų pagerinti pacientų saugumą. Taip pat yra būtinos veiksmingos farmakologinio budrumo sistemos, leidžiančios sekti ir įvertinti pranešimus apie NRV. Tradiciškai, sveikatos priežiūros specialistai (SPS) buvo laikomi pagrindiniu spontaninių NRV pranešimų šaltiniu, tačiau 2012 m. įsigalioję̨ nauji Europos Sąjungos (ES) farmakologinio budrumo teisės aktai sukūrė teisinį pagrindą, įgalinantį vartotojus tiesiogiai pranešti apie NRV nacionalinėms kompetentingoms institucijoms. Disertacijoje nagrinėtos nepageidaujamų reakcijų į vaistą charakteristikos antrinio sveikatos priežiūros lygio ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje ir nepageidaujamų reakcijų į vaistą pranešimų tendencijos Lietuvoje ir kitose šalyse po naujų farmakologinio budrumo aktų įsigaliojimo. Rezultatai rodo, kad beveik dešimtadalis hospitalizacijų yra susiję su NRV ir daugiau nei pusė jų vertinamos kaip išvengiamos. Nustatyta, kad antitromboziniai vaistai, priešuždegiminiai ir priešreumatiniai vaistai bei kraujo pakaitalai ir perfuzijos tirpalai buvo dažniausiai susiję su išvengiamomis NRV. Sudarytas regresinis modelis prognozuojantis atvejo, susijusio su NRV, gydymo kainas. Pastebėta, kad Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, vartotojų NRV pranešimų skaičius augo, o SPS aktyvumas pranešant apie NRV – mažėjo. Rezultatai pabrėžia, kad norit išvengti būsimų NRV ir atitinkamai sumažinti naštą sveikatos priežiūrai, reikalingi išsamesni NRV tyrimai.

Tyrimo tikslas: įvertinti tam tikrų CYP450 fermentų genetinio polimorfizmo įtaką arterinės hipertenzijos gydymui. Uždaviniai:

1. Išrinkti galimas CYP450 fermentų genetines mutacijas ir jų sąsajas su antihipertenzinių vaistų metabolizmu.
2. Įvertinti kaip CYP450 fermentų genetinis polimorfizmas keičia vaistų, skirtų hipertenzijai gydyti, veiksmingumą žmogaus organizme.
3. Aptarti kaip žinios apie CYP450 fermentų genetinį polimorfizmą galėtų būtų pritaikomos individualizuotam pacientų gydymui, kurie serga arterine hipertenzija. Metodai: Sisteminė literatūros apžvalga buvo atlikta pritaikius PRISMA (Preffered Reporting Item For Systematic Review And Meta-Analyses) protokolą. Atlikta klinikinių tyrimų atranka ir analizė naudojant “PubMed“ ir „Science direct“ bazes. Atrinkti duomenys iki 2022.04.01. Naudoti raktiniai žodžiai panaudojant terminų sinonimus ir santrumpas “Cytochrome P450“ ar "CYP450" ar „CYP2C9“ ar „CYP2D6“ ar „CYP3A4“ ar „CYP3A5“ ir "hypertension" ir "pharmacogenomics" ir "polimorphism". Į šią sisteminę literatūros apžvalgą buvo įtraukti internete publikuoti moksliniai tyrimai anglų kalba, kurių pilno teksto variantai buvo prieinami per PubMed ir Science Direct duomenų bazes. Įtraukti visi rasti perspektyviniai ir retrospektyviniai klinikiniai tyrimai, publikuoti ne anksčiau kaip prieš 5 metus. Rezultatai ir jų aptarimas: CYP2C9, CYP2D6 ir CYP3A4 fermentų genų mutacijos turi daugiausiai įtakos vaistams, skirtiems arterinės hipertenzijos gydymui. Pacientams, neturintiems genetinio polimorfizmo (CYP2D6*1/*1), sergamumas ir mirtingumas, sergant ūminiu koronariniu sindromu ir gydant metoprololiu, buvo gerokai mažesnis. Remiantis tyrimo apie karvedilolį rezultatais, buvo patvirtinta, kad CYP2D6 aktyvumo sumažėjimas turėjo įtakos karvedilolio farmakokinetikos charakteristikoms, bet farmakodinaminio atsako skirtumų tarp CYP2D6 genotipinių grupių nepastebėta. Tyrime su lorsartanu, AUC (0-36) buvo padidėjęs tiriamųjų grupėje su CYP2C9 polimorfizmu, lyginant su grupe be genetinio pakitimo. 4 Išvados:
4. CYP2C9, CYP2D6 ir CYP3A4 fermentų genų mutacijos turi daugiausiai įtakos vaistams, skirtiems arterinės hipertenzijos gydymui. Individai turintys du nefunkcionuojančius alelius yra prasčiausi metabolizuotojai ir priskiriami PM pacientų grupei, taip pat kaip turintys vieną funkcionuojantį ir vieną ne, gali būti priskiriami IM pacientų grupei.
5. CYP450 fermentų genetinis polimorfizmas sutrikdo vaisto metabolizmą, todėl padidėja AUC ir PM pacientams užtenka mažesnių palaikomųjų dozių pagal koncentraciją kraujyje, bet gydymas nebūna pakankamai veiksmingas ir didėja nepageidaujamų poveikių tikimybė.
6. Atsižvelgiant į CYP450 genetinio polimorfizmo pasireiškimą gydant pacientus, turime atkreipti dėmesį į vaistų veiksmingumą kiekvienam individualiai ir jeigu medikamentai pagal pirmines gaires nėra veiksmingi, reikėtų atlikti egzomo ištyrimą, kad galėtume nustatyti priežastį ir gydyti pacientus pagal farmakogenetinių tyrimų rezultatus. Rekomendacijos: Sveikatos priežiūros specialistai, taikydami farmakogenetinius tyrimus, gali skatinti geresnį tarpdisciplininį bendradarbiavimą, siekdami užtikrinti efektyviausią galimą paciento gydymą. Farmakogenetinių tyrimų pritaikymas yra ypač svarbus, skiriant vaistinius preparatus, kuriems yra sunku įvertinti klinikinį efektą arba pacientui nepasireiškia klinikinis poveikis arba pasireiškia sunkių nepageidaujamų reakcijų. Norint tiksliau išanalizuoti farmakogenetinių tyrimu įtaką gydymo efektyvumui ir klinikiniam pritaikymui, rekomenduojama atlikti platesnių imčių tyrimus, kuriuose būtų aprašomi vaistų koncentracijos pokyčiai.

A. Bartišiūtės magistro baigiamasis darbas „Opioidinių analgetikų vartojimo ypatumai Lietuvoje ir palyginimas su kitomis ES šalimis. Farmakoepidemiologinis tyrimas“/ mokslinis vadovas prof. E. Kaduševičius; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Fiziologijos ir farmakologijos institutas. – Kaunas, 2022. Tikslas: įvertinti opioidinių analgetikų vartojimo ypatumus Lietuvoje bei palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Tyrimo objektas: farmakoterapinės ATC grupės N02A (opioidiniai analgetikai) preparatai ir jų suvartojimas Lietuvoje bei kitose ES šalyse. Metodai: mokslinės literatūros analizė, duomenų rinkimas ir sisteminimas iš duomenų bazių, naudojant raktinius žodžius: „opioid analgesics/therapeutic use“, „opioid metabolism“, „CYP P450 enzyme system“, „opioid therapy in CYP2D6 intermediate and poor metabolizers“, „pharmacogenetics“, „Opioid use disorder and treatment“ ir vaistų suvartojimo tyrimas naudojant PSO patvirtintą, vaistų suvartojimo ATC/DDD metodiką. Uždaviniai: 1) Įvertinti opioidinių analgetikų farmakoterapinę grupę, jos pagrindinius atstovus ir jų farmakokinetines bei farmakodinamines savybes; 2) Įvertinti opioidinių analgetikų suvartojimą Lietuvoje 2013-2021 m. laikotarpyje; 3) Palyginti opioidinių analgetikų suvartojimą Lietuvoje ir kitose ES valstybėse. Rezultatai: Atlikus ATC klasifikatoriuje ir Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre įtrauktų cheminių medžiagų analizę, priklausančių ATC klasifikacijos N02A – opioidinių analgetikų grupei, nustatyta, kad N02A farmakoterapinę grupę sudaro 30 veikliųjų medžiagų, iš jų 10 registruota Lietuvoje. 2021m. Lietuvoje N02A farmakoterapinę grupę sudarė 57 farmaciniai preparatai. Bendrijos vaistinių preparatų registre registruotas fentanilio nosies purškalas ir transbukalinės tabletės, kurios vartojamos skausmo proveržio malšinimui, pacientams sergantiems vėžiu. Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registe šios farmacinės formos kol kas nėra užregistruotos. Nuo 2013 m. iki 2021 m. NA suvartojimas Lietuvoje padidėjo 15,9 proc., nuo 1,92 iki 2,283 DDD/1000gyv./d., tačiau yra vis tiek labai mažas palyginus su kitomis ES šalimis, pvz. Vokietija, Prancūzija, Austrija. Išvados: 1) ATC grupė N02A, farmakoterapinė grupė – narkotiniai analgetikai, dažniausiai skiriami onkologinio skausmo malšinimui, kuomet kiti vaistiniai preparatai yra neveiksmingi. Opioidinių analgetikų metabolizmą reguliuoja CYP450 didšeimės fermentų sistema. Genetinis CYP450 didšeimės fermentų polimorfizmas arba kintamumas yra labai svarbus veiksnys opioidinių analgetikų metabolizmui, jų farmakokinetikos ir farmakodinamikos savybėms bei opioidinių analgetikų sąveikai su kitais vaistais. 2) Bendras opioidinių analgetikų suvartojimas 2013-2021 metų laikotarpyje DDD/1000 gyv./d. mato vienetais Lietuvoje nuolat didėja, todėl galime teigti, kad opioidinių analgetikų prieinamumas Lietuvoje didėja, tačiau opioidinių analgetikų suvartojimas tarp ES šalių yra vienas iš mažiausių. Tai gali būti susiję su nepakankamomis sveikatos priežiūros specialistų žiniomis, baimėmis dėl priklausomybių ir nepageidaujamų reakcijų, farmacijos teisės aktų ir NA kompensavimų ribojimais. 3) Lyginant N02A farmakoterapinės grupės suvartojimą Lietuvoje su kitomis Europos Sąjungomis šalimis jis yra vienas iš mažiausių. 2018 metais Lietuvoje N02A grupės vaistų suvartojimas buvo 7,64 kartus mažesnis nei Danijoje, 5,41 kartus mažesnis nei Švedijoje ir 5,62 kartus mažesnis nei Suomijoje. Rekomendacijos: Siekiant pagerinti klinikinius skausmo malšinimo rezultatus ir užtikrinti saugų ir efektyvų analgetikų vartojimą, svarbu atlikti CYP genotipo farmakogenetinius tyrimus įprastinėje klinikinėje praktikoje. Pagal individualius farmakokinetinius duomenis ir galimas vaistų sąveikas, priklausomas nuo CYP2D6 ir CYP3A4 metabolizmo, būtų galima tinkamai įvertinti visus veiksnius, turinčius įtakos skausmo farmakoterapijai. Paskyrus narkotinius analgetikus reikia atidžiai stebėti ir kontroliuoti jų poveikį. Sukeltas skausmas gali būti atsparus opioidams, todėl tai gali tapti paskata pacientui nepagrįstai didinti dozę taip didėjant tikimybei išsivystyti priklausomybei. Reikalingi papildomi gydytojų, slaugos ir farmacijos specialistų mokymai opioidinių analgetikų tema.

Tikslas: Įvertinti citochromo P450 fermentų genetinio polimorfizmo įtaką vaistų metabolizmui. Metodai: Buvo atlikta literatūros paieška „Science Direct“, „Pubmed“, „The University of Washington Metabolism and Transport Drug Interaction Database“ duomenų bazėse iki 2020 m. gegužės 1 dienos, naudojant „Drugs metabolized by CYP2C19“, „Drugs metabolized by CYP2D6“, „Drugs metabolized by CYP2C9“, „CYP2C19 pharmacogenetics“, „CYP2D6 pharmacogenetics“, „CYP2C9 pharmacogenetics“, „drug interactions“ raktinius žodžius siekiant nustatyti vaistinius preparatus, kurių metabolizmui CYP450 fermentų genetinis polimorfizmas daro reikšmingą įtaką. Iš viso identifikuota ir įvertinta 50 mokslinių publikacijų atitinkančių nustatytus kriterijus. Nuo 2017 iki 2018 metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų genetikos ir molekulinės medicinos skyriuje 54 pacientams buvo atlikti farmakogenetiniai tyrimai naudojant AutoGenomics Infiniti™ sistemą. Atsižvelgiant į fermentų CYP2C19, CYP2D6 bei CYP2C9 alelinių variantų ir metabolinių fenotipų išraiškas, pacientai remiantis CPIC (angl. Clinical Pharmacogenetics Implementation Consortium) gairėmis buvo suskirstyti į penkias grupes: įprasto fermentinio aktyvumo (angl. Normal metabolizers), lėtesnio nei įprasto fermentinio aktyvumo (angl. Intermediate metabolizers), spartaus fermentinio aktyvumo (angl. Rapid metabolizers), labai spartaus (angl. Ultrarapid metabolizers) lėto fermentinio aktyvumo (angl. Poor metabolizers) grupes. Skaičiavimai buvo atliekami naudojant „Microsoft Office Excel 2013“. Rezultatai: CYP2C19 fermento alelinių variantų ir metabolinių fenotipų pasiskirstymas: 18 pacientų (33,33 proc.) nustatytas *1/*1 alelinis variantas lemiantis įprastą fermento aktyvumą (angl. Normal metabolizers); 14 pacientų (25,93 proc.) nustatyti *1/*2 bei *2/*17 aleliniai variantai, lemiantys lėtesnį nei įprastas fermentinį aktyvumą (angl. Intermediate metabolizers); 15 pacientų (27,78 proc.) nustatytas *1/*17 alelinis variantas ir spartus fermentinis aktyvumas (angl. Rapid metabolizers); 4 pacientai (7,4 proc.) turėjo *17/*17 alelinį variantą, lemiantį labai spartų fermentinį aktyvumą (angl. Ultrarapid metabolizers); 3 pacientams (5,56 proc.) nustatytas *2/*2 alelinis variantas, lemiantis lėtą fermentinį aktyvumą (angl. Poor metabolizers); CYP2D6 pasiskirstymas: 26 pacientai (48,15 proc.) turėjo *1/*1,*2/*2,*1/*2,*1/*41,*2/*41 alelinius variantus, pasižymėjo įprastu fermentiniu aktyvumu (angl. Normal metabolizers); 21 pacientui (38,89 proc.) nustatyti *1/*5, *2/*4, *10/*41, *1/*4, *1/*3, *2/*5, *2/*4, *2/*6 aleliniai variantai ir lėtesnis nei įprastas fermentinis aktyvumas (angl. Intermediate metabolizers); 2 pacientams nustatytas *2xN alelinis variantas ir labai spartus fermentinis aktyvumas 6 (angl. Ultrarapid metabolizers); 5 pacientams (9,26 proc.) nustatyti *4/*5,*4/*10,*4/*9,*4/*41 aleliniai variantai lemiantis lėtą fermentinį aktyvumą (angl. Poor metabolizers). CYP2C9 fermento pasiskirstymas: 44 pacientams (81,48 proc.) nustatytas *1/*1 alelinis variantas, lemiantis įprastą fermentinį aktyvumą (angl. Normal metabolizers); 10 pacientų (18,52 proc.) nustatyti *1/*2;*1/*3 aleliniai variantai ir lėtesnis nei įprastas fermentinis aktyvumas (angl. Intermediate metabolizers). Atskirai įvertinus trijų pacientų farmakogenetinių tyrimų rezultatus vartojamus vaistinius preparatus, dozes ir jų alelinius variantus visiems trims pacientams buvo nustatyti nukrypimai nuo įprasto fermentinio aktyvumo. Pacientui nr.1 nustatytas fermento CYP2D6 labai spartus aktyvumas (angl. Ultrarapid metabolizers). Pacientei nr.2 nustatyta fermento CYP2C19 lėtesnis nei įprastas fermentinis aktyvumas (angl. Intermediate metabolizers). Pacientui nr.3 nustatyta fermento CYP2C19 lėtesnis nei įprastas fermentinis aktyvumas (angl. Intermediate metabolizers) ir lėtas fermento CYP2D6 aktyvumas (angl. Poor metabolizers). Šių pacientų gydymas standartinėmis vaistinių preparatų dozėmis lemia nepageidaujamų reakcijų pasireiškimą. Išvados: Atsižvelgiant į tai, jog CYP2C19, CYP2D6 ir CYP2C9 fermentai turi didelę klinikinę reikšmę labai svarbu, kad kombinuoti CYP2D6, CYP2C9 ir CYP2C19 fermentų farmakogenetiniai tyrimai būtų skatinami kaip pažangiausi pacientų tyrimo metodai, nes dažniausiai klinikinėje praktikoje vartojami vaistai, tokie kaip vaistai nuo skausmo, kraujospūdį mažinantys preparatai bei antidepresantai yra metabolizuojami skirtingų CYP450 šeimos fermentų izoformų. Mūsų tyrimo rezultatai koreliuoja su kitų ES šalių autorių atliktais tyrimo rezultatais ir parodo, kad Lietuvos žmonėms yra būdingi nukrypimai nuo įprastinio fermentinio aktyvumo. Atitinkamai, CYP2C19 - 66,67 proc., CYP2D6 - 57,85 proc. ir CYP2C9 - 18,52 proc. pacientų pasižymėjo kitokiu negu įprastas fermentinis aktyvumas (disponavo spartų, labai spartų, lėtą arba lėtesnį nei įprastas). Farmakogenetiniai tyrimai yra labai svarbūs tiksliosios medicinos arba farmakogenetiniu vertinimu pagrįstos vaistų skyrimo metodikos, tai yra tiksliosios medicinos iniciatyva, galinti padėti pacientui ir gydytojui pasiekti geriausią gydymo rezultatą. Praktinės rekomendacijos: Remiantis patvirtintomis CPIC (angl. Clinical Pharmacogenetics Implementation Consortium) gairėmis, farmakogenetiniais tyrimais pagrįsta vaistų skyrimo metodika turėtų būti vis labiau pritaikoma klinikinėje praktikoje. Sveikatos priežiūros specialistai taikydami tiksliosios medicinos metodus turėtų skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, siekdami užtikrinti efektyviausią galimą paciento gydymą. Farmakogenetinių tyrimų pritaikymas yra ypač svarbus, skiriant vaistinius preparatus, kuriems yra sunku įvertinti klinikinį efektą arba klinikinis efektas pasireiškia tik po tam tikro laiko, tarkime, vaistams depresijai gydyti ar trombocitų agregaciją slopinantiems preparatams. Tolimesni tyrimai didesnėje populiacijoje, apibendrinantys farmakogenetinius tyrimus bei vaistų koncentracijos pokyčius yra reikalingi norint tiksliau nusakyti farmakogenetinių tyrimų įtaką gydymo efektyvumui.

Tikslas: įvertinti apsinuodijimų vaistais mastą Lietuvoje 2013–2018 metais, identifikuoti etiologines ir demografines apsinuodijimų charakteristikas bei palyginti jas su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Uždaviniai: 1) įvertinti Lietuvos stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2013–2018 metais užregistruotų apsinuodijimų vaistais mastą ir palyginti jį su kitomis Europos šalimis; 2) nustatyti vaistų grupes ir vaistus, lemiančius daugiausiai apsinuodijimų Lietuvoje; 3) identifikuoti visuomenės grupes, turinčias didžiausią riziką apsinuodyti medikamentais ir tam įtakos turinčius rizikos faktorius. Metodai: Įvertinti visi Lietuvos stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2013–2018 metais VLK prie SAM duomenų bazėje užregistruoti apsinuodijimo vaistais atvejai. Apsinuodijimo dažnis išreikštas vienetais, tenkančiais 10000 gyventojų per metus, o mirtingumas – vienetais, tenkančiais 100000 gyventojų per metus. Duomenų analizė atlikta SPSS 20 versijos programiniu paketu. Rezultatai: Tiriamuoju laikotarpiu apsinuodijimų vaistais Lietuvoje sumažėjo beveik dvigubai: nuo 5,86 apsinuodijimo atvejo/10000 gyventojų iki 3,34 atvejo. 2013 metais 2,53 atvejo sudarė tyčiniai apsinuodijimai vaistais ir 1,76 – atsitiktiniai apsinuodijimai vaistais, o 2018 metais atitinkamai 1,86 ir 1,39 atvejo. Mirtingumas perdozavus vaistų padidėjo ketvirtadaliu: nuo 0,74 mirties atvejo iki 1 mirties atvejo/100000 gyventojų/metus. 2013 metais 0,44 atvejo sudarė savižudybės ir 0,03 atvejo – mirtys dėl atsitiktinio apsinuodijimo, o 2018 metais atitinkamai 0,5 ir 0,36 atvejo. Tyčia dažniausiai perdozuota raminamųjų ir migdomųjų bei antiepilepsinių vaistų (47,6 proc.), psichotropų (29,4 proc.) ir neopioidinių analgetikų, antipiretikų ir antireumatinių vaistų (8,3 proc.). Atsitiktinius apsinuodijimus daugiausiai sukėlė raminamųjų migdomųjų ir antiepilepsinių vaistų (32,7 proc.), sisteminių ir hematologinių preparatų (27,1 proc.), psichotropų (10,6 proc.) ir vaistų, veikiančių širdies ir kraujagyslių sistemą (8,8 proc.) vartojimas. Statistiškai reikšmingai didesnį šansą tyčia apsinuodyti turi anksčiau save žaloję (ŠS=162,8), patyrę stresą (ŠS=20,8), psichinių sutrikimų turintys asmenys (ŠS=13,3), darbingo amžiaus žmonės (ŠS=9,53), moterys (ŠS=5,5), paaugliai (ŠS=4,8), o atsitiktinai – jaunesni kaip 9 metų vaikai (ŠS=167,0) ir senyvo amžiaus asmenys (ŠS=4,18). Išvados: Nors apsinuodijimų vaistais atvejų Lietuvoje 2013–2018 metais mažėjo dvigubai, tačiau mirtingumas dėl apsinuodijimo medikamentais padidėjo. Lietuvoje vis dar stinga efektyvaus ir greito asmenų, turinčių didžiausią perdozavimo riziką identifikavimo valdymo, ypač rizikos grupių asmenų, tokių kaip paauglės ir darbingo amžiaus moterys. Mažamečiai vaikai ir senoliai yra pažeidžiamiausios visuomenės grupės, kurios apsinuodija vaistais netyčia, todėl svarbu didinti visuomenės supratimą apie saugų vaistų laikymą namuose ir stiprinti geriatrinę priežiūrą. Rekomendacijos: Mokslo ir sveikatos priežiūros įstaigoms reikėtų tobulinti įvairias mokymo metodikas ir priemones, kurios padėtų suformuoti būsimų sveikatos priežiūros specialistų gebėjimus atpažinti didžiausią riziką žaloti save turinčius asmenis. Vaistinėse farmacinės paslaugos metu turėtų būti teikiama informacija apie saugų medikamentų laikymą namuose ir rengiamos informacinės akcijos apie savigydos keliamus pavojus sveikatai.

Farmakoterapijos įtaka epilepsija sergančių asmenų gyvenimo kokybei. Tikslas: įvertinti vaistų nuo epilepsijos, farmakoterapinė grupė antiepilepsiniai vaistai (ATC kodas N03), suvartojimą Lietuvoje ir epilepsijos farmakoterapijos sąsają su epilepsija sergančių pacientų gyvenimo kokybe. Uždaviniai: 1) įvertinti vaistų nuo epilepsijos suvartojimą Lietuvoje 2010–2018 metais naudojant Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintą ATC/DDD vaistų suvartojimo metodiką. 2) įvertinti epilepsija sergančių pacientų gyvenimo kokybę anketine apklausa ir vartojamų vaistų sąsają su gyvenimo kokybe, naudojant QOLIE-31 (Quality-of-life in Epilepsy Inventory - 31) anketą. 3) įvertinti paskirtų vaistų nuo epilepsijos atitikimą Nacionalinėms ir tarptautinėms gydymo rekomendacijoms. Metodika: Vaistų nuo epilepsijos suvartojimas 2010–2018 metais, buvo įvertintas Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinta ATC/DDD vaistų suvartojimo metodika ir duomenys pateikti vaistų suvartojimo vienetais - DDD/1000 gyv/d. Pirminiai vaistų suvartojimo duomenys Lietuvoje ir kitose ES šalyse gauti iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos metinių vaistų suvartojimo ataskaitų ir ES šalių vaistų agentūrų duomenų bazių. Epilepsija sergančių asmenų gyvenimo kokybei įvertinti buvo naudojama tarptautinė standartizuota epilepsija sergančių pacientų gyvenimo kokybės anketa QOLIE-31 (Quality-of-Life in Epilepsy Inventory - 31). Tyrimo metu buvo apklausti 158 pacientai. Vartojamų vaistų nuo epilepsijos paskyrimų racionalumas buvo įvertintas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V-303, kuriuo patvirtinta epilepsijos gydymo metodika, ir Didžiosios Britanijos gaires, kurias išleido NICE (angl. National Institute for Health and Clinical Excellence). Surinktų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS (Statistical Package for Social Sciences) programinį paketą, 23.0 versiją. Rezultatai: Bendras VNE suvartojimas Lietuvoje 2010–2018 metais padidėjo 28,15proc. nuo 7,807 iki 10,005 DDD/1000 gyv./d. Palyginus 2017 metų vaistų suvartojimo duomenis su kitomis šalimis pastebėta, jog Lietuvoje bendras vaistų suvartojimas (9,86 DDD/1000 gyv./d) buvo mažesnis nei Norvegijoje (21,46 DDD/1000 gyv./d), Suomijoje (20,1 DDD/1000 gyv./d) ir Danijoje ( 17,46 DDD/1000 gyv./d). 2018 metais Lietuvoje daugiausiai suvartota valproatų bei klonazepamo preparatų (atitinkamai 2,004 ir 1,788 DDD/1000 gyv./d). Atlikus apklausą, naudojant QOLIE-31 anketą, nustatyta, jog gyvenimo kokybė 2011–2019 m. laikotarpiu padidėjo nuo 56,72±19,96 iki 61,83±17,57 balų. Ryšio tarp vartojamų vaistų nuo epilepsijos ir gyvenimo kokybės nenustatyta, bet nustatyta, kad gyvenimo kokybei įtakos turi amžius (Spearmen‘o koreliacijos koeficientas rs= -0,163, p<0,05), laikas, kurį pacientas serga epilepsija (rs=0,192, p<0,05), išsilavinimas (rs=0,165, p<0,05), lytis (rs=0,206, p<0,05), priepuolių dažnumas (rs=0,231, p<0,05), priepuoliai, be nukritimų (rs= -0,253, p<0,05), be traukulių (rs= -0.148, p<0,05), kiek kartų per dieną pacientai vartojo VNE (rs= -0,15, p<0,05), laikas, kada paskutinį kartą buvo ištikęs epilepsijos priepuolis (rs=0,278, p<0,05). Išvados: Bendras vaistų nuo epilepsijos (N03) suvartojimas Lietuvoje 2010–2018 m. laikotarpiu padidėjo 28,15proc., tačiau lyginant su kitomis ES šalimis (Danija, Suomija ir Norvegija) jis yra pakankamai mažas. Epilepsija sergančiųjų gyvenimo kokybė 2011–2019 m. laikotarpiu pagerėjo nuo 56,72±19,96 iki 61,83±17,57 balų, bet lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis (Čekija 65,6, Graikija 68,5) ji nėra pakankamai gera. Didelei daliai pacientų (35,3proc.) epilepsija nėra pilnai kontroliuojama ir priepuoliai juos ištinka dažniau nei vieną kartą per mėnesį. Tai gali būti nepersonalizuoto gydymo, retai tiriamų preparatų koncentracijų kraujo plazmoje bei per mažų vaistų nuo epilepsijos dozių pasekmė. Gyvenimo kokybė yra susijusi su klinikiniais kintamaisiais (p<0,05): stipriausiai su priepuolių dažniu (Spearmen‘o koreliacijos koeficientas rs=0,231) ir laiko, kada paskutinį kartą buvo ištikęs epilepsijos priepuolis (rs=0,278), taip pat su sociodemografiniais kintamaisiais (p<0,05): amžiumi, išsilavinimu, lytimi. Gyvenimo kokybė su vartojamais VNE nėra susijusi. Daugeliu atveju vaistų nuo epilepsijos paskyrimai atitiko gydymo rekomendacijas, tačiau 9 atvejais iš 158 (5,67proc.), gydant neaiškios kilmės priepuolius, paskirti vaistai neatitiko gydymo rekomendacijų. Taip pat 16-ai pacientų (10,13proc.) buvo paskirti nerekomenduojami vaistų nuo epilepsijos deriniai.

Tyrimo tikslas: Įvertinti nėščiųjų, kurioms diagnozuotos hipertenzinės būklės, vartojamus vaistus ir gydymo režimo laikymąsi. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti nėščiųjų, kurioms nustatytos hipertenzinės būklės, vartojamus vaistus, jų atitikimą Lietuvos ir tarptautinėms rekomendacijoms. 2. Įvertinti nėščiųjų gydymo režimo laikymąsi, gydymo veiksmingumą ir saugumą. 3. Nustatyti nėščiųjų gydymo režimo laikymosi sąsają su socialiniais, demografiniais ir klinikiniais veiksniais. Tyrimo metodika: Tyrimui atlikti sukurta ir validuota anoniminė anketa. Apklaustos nėščiosios, atitikusios įtraukimo į tyrimą kriterijus. Nėščiųjų gydymo veiksmingumas vertintas, matuojant arterinį kraujo spaudimą (AKS). Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant IBM SPSS Statistics 24.0 duomenų analizės paketą. Tyrimo rezultatai: Tyrimo imtis – 85 nėščiosios. Pirmojo nėštumo trečdalio metu nustatyti 3 (3,5%) nerekomenduojamų vaistų vartojimo atvejai, antrojo – 2 (2,4%), trečiojo – nė vieno. Gydymo režimo gerai laikėsi 57 (67,1%) tiriamosios, vidutiniškai ir blogai – 28 (32,9%). Gerai gydymo režimo besilaikiusiųjų sistolinis AKS (p < 0,001) ir diastolinis AKS (p = 0,041) buvo statistiškai reikšmingai žemesni nei nesilaikiusiųjų gydymo režimo. 77 (91,5%) atvejais nenustatyta vaisiaus ar nėštumo patologijų, 5 (4,7%) nėščiosioms diagnozuota oligohidramnionas ir 3 (2,8%) atvejais – vaisiaus augimo sulėtėjimas (VAS). Gydymo režimo laikymasis statistiškai reikšmingai priklausė nuo išsilavinimo (p < 0,001), profesijos (p = 0,016), mėnesinių pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui (p = 0,017), gyvenamosios vietos (p = 0,018), klinikinės diagnozės ir gydymo svarbos paaiškinimo nėščiajai (p < 0,001) ir kitų vartotų receptinių ar nereceptinių vaistų (p = 0,035). Tyrimo išvados: 1. Didžioji dalis nėščiųjų hipertenzijai gydyti vartojo veiksmingus ir saugius vaistus, atitinkančius rekomendacijas, tačiau pirmojo ir antrojo nėštumo trečdalių metu nustatyti keli nerekomenduojamų vaistų vartojimo atvejai. 2. Dauguma nėščiųjų gydymo režimo laikėsi gerai ir jų AKS atitiko rekomenduojamas reikšmes. 3. Devyni dešimtadaliai nėščiųjų, vartojusių rekomenduojamus vaistus, nenurodė jokių nėštumo ar vaisiaus patologijų, todėl hipertenzijos gydymas buvo saugus. 4. Aukštesnis nėščiųjų išsilavinimas, darbas pagal profesiją, didesnės mėnesinės pajamos, gyvenimas mieste, kiti vartoti receptiniai ar nereceptiniai vaistai ir diagnozės bei gydymo svarbos paaiškinimas nėščiosioms buvo susiję su geresniu gydymo režimo laikymusi.

Darbo tikslas: Įvertinti Alzheimerio ligos gydymui skiriamus vaistinius preparatus Lietuvoje ir jų skyrimų atitikimą gydymo rekomendacijoms. Uţdaviniai: 1) Nustatyti Alzheimerio ligos gydymui skiriamų vaistų bendrą suvartojimą Lietuvoje ATC/DDD metodika 2006 – 2014 metų laikotarpiu, 2) Atlikti Alzheimerio ligos ambulatoriniam gydymui išrašytų receptų analizę, naudojantis Valstybinės ligonių kasos informacinės sistemos (VLKIS) duomenimis, 3) Įvertinti galimai netinkamų vaistų skyrimą Alzheimerio liga sergantiems pacientams, remiantis Laroche ir Beers kriterijais. Metodika: Vaistų nuo demencijos (ATC pogrupis – N06D) suvartojimas apskaičiuotas remiantis ATC/DDD metodika ir išreikštas DDD skaičiumi tūkstančiui gyventojų per dieną. Alzheimerio ligos (AL) gydymui skiriami vaistai įvertinti retrospektyvaus VLKIS tyrimo metu. Išanalizuoti 2009 m. sausio 1 d. - 2011 m. gruodţio 31 d. laikotarpiu ambulatorinio gydymo metu AL sergantiems pacientams išduoti kompensuojamųjų vaistų receptai ir įvertintas antidemencinių vaistų bei galimai netinkamų vaistų, remiantis Laroche ir Beers kriterijais, skyrimas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programinį paketą, 20 versiją ir „Microsoft Excel“ programinę įrangą. Rezultatai: Bendras antidemencinių vaistų suvartojimas 2006 – 2014 metais Lietuvoje padidėjo 115,0 proc. nuo 2,6 iki 5,59 DDD/1000 gyv./d., o pagal veikliąsias medţiagas atitinkamai – ginkmedţio preparatų 1,77 karto nuo 2,22 iki 3,94 DDD/1000 gyv./d., donepezilo – 4,28 kartų nuo 0,21 iki 0,90 DDD/1000 gyv./d., o memantino – 4,41 kartų nuo 0,17 iki 0,75 DDD/1000 gyv./d., Analizuojant VLKIS duomenis, nustatyta, kad 887 pacientams (11,49 proc.) bent kartą skirtas donepezilo ir memantino derinys, nors tokio derinio efektyvumas ir saugumas nėra įrodytas. Gydymas antidemenciniais vaistais nebuvo skirtas net 1777 pacientų (23,02 proc.), nors gydymo gairės rekomenduoja gydymą pradėti ankstyvame Alzheimerio ligos etape. Vertinant kitų vaistų skyrimo kokybę, nustatyta, kad 25,85 proc. pacientų skirtas bent vienas galimai netinkamas vaistas pagal Beers kriterijus, 24,61 proc. – pagal Laroche kriterijus, o 26,72 proc. – pagal bendrus Beers ir Laroche kriterijus. Išvados: Nors bendras vaistų nuo demencijos suvartojimas Lietuvoje nuolat didėja, tačiau daugiausiai suvartojama ginkmedţio preparatų, kurių gydymo gairės nerekomenduoja arba jų efektyvumas įrodytas tik nedidelės apimties tyrimuose. Galima teigti, kad ne visada laikomasi racionalios AL farmakoterapijos principų, nes beveik ketvirtadaliui tiriamosios populiacijos neskirtas Alzheimerio ligos simptominis gydymas antidemenciniais vaistais bei daugiau nei ketvirtadaliui pacientų skirti galimai netinkami vaistai.

Tikslas: įvertinti geriamųjų hormoninių kontraceptinių preparatų vartojimą Lietuvoje visuomenės vaistinių praktikos duomenimis. Uždaviniai: 1) PSO patvirtinta tarptautine ATC/DDD vaistų suvartojimo metodika nustatyti geriamųjų hormoninių kontraceptinių preparatų bendrą suvartojimą Lietuvoje 2002-2014 m. laikotarpiu; 2) identifikuoti veiksnius, lemiančius pastoviosios ir skubiosios geriamosios hormoninės kontracepcijos preparatų pasirinkimą; 3) įvertinti vaistininkų teikiamą klinikinės farmacijos paslaugą rekomenduojant ir išduodant geriamuosius hormoninius kontraceptinius preparatus. Rezultatai: bendras geriamųjų hormoninių kontraceptinių preparatų suvartojimas tiriamuoju laikotarpiu sumažėjo nuo 79,04 iki 56,82 DDD/1000mot./d. Daugiausia moterys rinkosi trečios ir ketvirtos kartos SHK preparatus. Pastoviąją geriamąją hormoninę kontracepciją daugiausia vartojo susituokusios moterys (55,7 proc., p=0,027), turinčios aukštąjį išsilavinimą (50,0 proc., p=0,04). Skubiąją kontracepciją dažniau rinkosi jaunesnės nei 25 m. moterys (56,8 proc., p<0,001), lytinius santykius pradėjusios iki 19 metų (47,5 proc., p<0,001), nesusituokusios (53,5 proc., p<0,001), turinčios pagrindinį/vidurinį/profesinį išsilavinimą (51,2 proc.). Vaistininkų teikiama klinikinės farmacijos paslauga nebuvo kokybiška, nes išduodant preparatus nesuteikta visavertė informacija apie galimas nepageidaujamas reakcijas ir kliniškai reikšmingas sąveikas su kitais vaistais. Išvada: Lietuvoje pastoviąją geriamąją hormoninę kontracepciją vartojančių moterų dalis yra maža, o dažniausiai pasirenkami naujausi, bet ne saugiausi preparatai. Pasirinkimui įtakos turi informacijos stoka ir demografiniai veiksniai: amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis. Vaistininkai išduodami hormoninę kontracepciją ne visada suteikia kokybišką klinikinės farmacijos paslaugą.

Tikslas: įvertinti skausmo farmakoterapiją vaistinių praktikos duomenimis Lietuvoje dešimties metų laikotarpiu ir nustatyti Europos vaistų agentūros saugumo rekomendacijų įtaką skausmą ir uždegimą malšinančių vaistų vartojimui. Uždaviniai: 1. Nustatyti bendrą skausmą ir uždegimą malšinančių preparatų suvartojimą Lietuvoje 2005-2014 m. laikotarpiu PSO rekomenduojama tarptautine ATC/DDD vaistų suvartojimo metodika ir palyginti gautus rezultatus su kitomis Europos šalimis. 2. Įvertinti skausmą ir uždegimą malšinančių vaistų suvartojimo atitikimą PSO skausmo gydymo gairėms ir Europos vaistų agentūros saugumo rekomendacijoms. 3. Įvertinti vaistinėse besilankančių pacientų skausmo charakteristikas, jo poveikį pacientams ir bendruosius analgetikų pasirinkimo aspektus. Rezultatai: 2005-2014 m. Lietuvoje bendras analgetikų suvartojimas padidėjo 31,81 proc., nuo 58,37 iki 76,94 DDD/1000 gyv./d. Daugiausia vartojama diklofenako - 21,43 DDD/1000 gyv./d, t.y. 27,8 proc. visų vaistų nuo skausmo ir uždegimo, nors 2013 m. EVA patvirtino diklofenako trombozių riziką. 2012 m. Lietuvoje paracetamolio suvartota 5,54 DDD/1000 gyv./d, t.y. 26,84 karto mažiau nei Švedijoje, 22,06 karto - nei Danijoje. 2011 m. EVA apribojo nimesulido vartojimą, Lietuvoje jo suvartojimas 2005-2014 m. didėjo nuo 3,33 iki 4,85 DDD/1000 gyv./d. Diklofenakas ir nimesulidas – dažniausiai vartojami lėtinio skausmo gydymui, atitinkamai Kramerio V koeficientas (r), r=0,341, p<0,001 ir r=0,152, p=0,029. Didžioji pacientų dalis skundėsi lėtiniu sąnarių r=0,274, p<0,001, kojų r=0,210, p=0,004, juosmens r=0,169, p=0,048 skausmu, ūminiu galvos skausmu r=0,195, p=0,011. Išvados: bendras analgetikų suvartojimas Lietuvoje didėjo, bet lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuva yra tarp mažiausiai analgetikus vartojančių šalių. Įvertinus NO2B ir MO1A grupės vaistų vartojimo tendencijas, galima teigti, kad tarptautinės skausmo gydymo rekomendacijos neturėjo didelės įtakos analgetikų vartojimo rodikliams Lietuvoje.