Žiginskienė, Edita

Autorius: Deimantas Kybartas Darbo pavadinimas: Veiksniai, lemiantys arterioveninių jungčių komplikacijų endovaskulinio gydymo išeitis pacientams, gydomiems planinėmis hemodializėmis. Tikslas: Nustatyti veiksnius, lemiančius arterioveninės jungties komplikacijų endovaskulinio gydymo išeitis. Uždaviniai: 1. Įvertinti pirminį ir antrinį arterioveninių jungčių (AVJ) išgyvenamumą pacientams, kuriems buvo taikytas endovaskulinis gydymas. 2. Įvertinti pacientų veiksnius, kurie galėtų daryti įtaką endovaskulinio gydymo sėkmei. 3. Įvertinti AVJ veiksnius, kurie galėtų daryti įtaką endovaskulinio gydymo sėkmei. 4.Suformuluoti rekomendacijas, kuriomis remiantis būtų pasirenkamas tinkamiausias AVJ komplikacijų gydymo metodas. Metodai ir tyrimo dalyviai: Į tyrimą buvo įtraukti visi pacientai, kuriems 2020 - 2022 dėl AVJ disfunkcijos buvo taikyta perkutaninė transluminalinė angioplastika (PTA). Duomenys, susiję su PTA sėkme, buvo surinkti retrospektyviai, naudojant medicininę dokumentaciją - gydymo stacionare istorijas, operacijos protokolus, dienynus. Rezultatai: Tyrimo imtį sudarė 103 pacientai, 57,3% vyrų ir 42,7% moterų. Vidutinis amžius buvo 64,3 ± 14 metų, didžiąją pacientų dalį (60,2%) sudarė pacientai ≥ 60 metų. Iki AVJ PTA pacientai vidutiniškai buvo dializuojami 53,3 ± 51,44 mėnesių. 76,7% atvejų tai buvo pirmoji AVJ, ir dažniausiai ji buvo radiocefalinė dilbyje diastaliai (59,2%). Iki pirmosios PTA tiriamiųjų gydymo HD trukmė buvo 43,9 ±50,0 mėn., o iki antrosios PTA 67,7 ± 45,3 mėn. Endovaskulinio gydymo metu dažniausiai rastos buvo stenozės AVJ žiotyse virš 81% spindžio 60,2% pacientų, periferinės venos stenozė virš 81% spindžio 34% pacientų, trombozių periferinėj venoj dažniausia nerasta 67%, kaip ir žiočių srityje 66%, dažniausiai nebuvo išreikštų kolateralinių venų 68,9%, nebuvo CVS 96%, nebuvo ir aneurizmų 81,6%. Liekamosios stenozės po procedūros dažniausia nebuvo 68% ir PTA gydymas buvo sėkmingas 83% pacientų. Dažniausiai buvo atlikta tik balioninė dilatacija 86,4% ir tai buvo pirmoji procedūra 62,1% Išvados: Pirminis AVJ išgyvenamumas nuo gydymo HD pradžios buvo 3 metai 7 mėnesiai, o tarp tiriamųjų, kuriems buvo atliekama antroji AVJ PTA - 5,7 metai. Sąsajų tarp paciento veiksnių ir AVJ komplikacijų endovaskulinio gydymo sėkmės nenustatyta. Trombozė bei stenozė AVJ žiotyse (p = 0,041 ir p = 0,008), išreikštos kolateralinės venos (p = 0,018) buvo susiję su didesniu nesėkmingų PTA skaičiumi. Stenozė AVJ žiotyse, išreikštos kolateralinės venos, anksčiau atliktų PTA skaičius ar endovaskulinio gydymo metodas - dilatacija ir stentavimas kartu, siejosi su pakartotinės PTA poreikiu.

Author: Yacoub Sami Nasser-Eldin Title: Osteoporosis in patients with chronic kidney disease Aim: to present the pathophysiology and diagnostic capabilities of osteoporosis in chronic kidney disease patients, in addition to discussing the possible therapeutic options for such patients at the late stages of kidney disease. Objectives: 1. To discuss the pathophysiology of osteoporosis in chronic kidney disease patients. 2. To establish the possible diagnostic techniques of osteoporosis in chronic kidney disease patients. 3. To overview the therapeutic options of osteoporosis in chronic kidney disease patients. 4. To discuss uture directions in osteoporosis management in chronic kidney disease patients. Methods: This evaluation was carried out in accordance with recommendations of the systematic literature review PRISMA. The information sources were electronically searched at the PubMed, Science Direct, Springer Link, and Google Scholar data basis. The following search terms and their combinations were used to discover relevant publications from the databases listed: ‘Chronic kidney disease’, ‘CKD’, ‘Bone mineral density’, ‘BMD’, ‘Osteoporosis’, ‘CKD-BMD’, ‘Pathophysiology of CKD-BMD’, ‘Diagnosis of CKD-BMD’, ‘Screening of osteoporosis’, ‘Treatment of CKD-BMD’, ‘Treatment of osteoporosis’, ‘Prevention of osteoporosis’ and ‘Future directions in treatment of osteoporosis’. These articles were evaluated based on their title and abstract, and any duplicates were removed. Eligible articles were included in the literature review. The necessary data was used in accordance with the goals. Results: the search yielded 598,875 results when the keywords indicated above were combined. After applying filters and inclusion and exclusion criteria, 7,262 articles were discovered, of which 56 were utilized in the review. The thesis presents a general literature review on osteoporosis in CKD and the review of recent scientific research on pathophysiology, diagnosis, and treatment of osteoporosis in CKD. Conclusions:

1. Osteoporosis Osteoporosis in CKD patients may occur as a result of a multidimensional imbalance or dysregulation of one or more of those indicators, such as MBD markers (abnormalities of calcium, phosphorus, PTH, FGF23 and vitamin D metabolism) and abnormalities in bone turnover, mineralization, volume, linear growth, or strength. As a result, it is critical to pay close attention to 3 such variables in case of suspicion of osteoporosis. 2. The major and most widely utilized methods of screening for osteoporosis in CKD patients include analyzing bone markers, measuring BMD through DEXA, and collecting a bone biopsy: 2.1 The evaluation of bone markers is useful for establishing the presence of osteoporosis risk in CKD patients as well as simplifying treatment plans. 2.2. DEXA scanners are presently the most widely utilized worldwide in CKD patients, however, DEXA offers insufficient information on TMV. As a result, it should be paired with the examination of bone markers. 2.3. Bone biopsy sample is the gold standard for osteoporosis diagnosis since it offers a comprehensive examination of TMV. Unfortunately, the availability of bone biopsies is limited, therefore it cannot be relied-on as the only main method worldwide. 3. Treatment options for osteoporosis in CKD differ based on the patient's health record and should be selected individually. 3.1. Dietary restriction, additional vitamins supplementation, lifestyle modification and fall avoidance have all shown positive changes when controlled in CKD patients or those with high risk of osteoporosis, while on the other hand, exercising showed no relevant effects in those patients. 3.2. Most pharmacological therapies were more effective than non-pharmacological treatments. Nonetheless, they should be carefully selected for each patient based on their needs and CKD stage; the main medications are bisphosphonates (if eGFR>30 ml/min/1,73 m2) and, for alternative treatment, denizumab. 4. None of novel drugs which linked to significant increases in bone mass and reduced fracture risk were developed expressly for the CKD population, their development points to a promising future for improving bone quality in CKD patients. Recommendations: It’s recommended that to focus on proper data collecting linked to osteoporosis and osteoporotic fractures in CKD patients. Additionally, fall avoidance programs/education should be offered for all CKD patients with risk of fracture or previous fractures. Treatment approach for osteoporosis in CKD patients should be selected individually for each patient depending on their health profile and kidney function.

Darbo tikslas: Atlikti literatūros apžvalgą ir įvertinti dialize gydomų pacientų hidratacijos lygio sąsajas su širdies ir kraujagyslių ligomis (ŠKL). Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti ŠKL bei dažniausiai pasitaikančių širdies pokyčių, randamų širdies echoskopijos metu, dažnį tarp dializuojamų pacientų. 2. Remiantis literatūros analize, apžvelgti hidratacijos lygio įvertinimo būdus. 3. Išsiaiškinti ŠKL bei naujų kardiovaskulinių įvykių sąsajas su dializuojamų pacientų hidratacijos lygiu. 4. Išanalizuoti dializuojamų pacientų hiperhidratacijos sąsajas su širdies echoskopijos metu nustatomais pakitimais. Metodai: Atlikta literatūros analizė klinikinėje duomenų bazėje “PubMed” (Medline) naudojant raktinius žodžius “dialysis”, “hydration”, “cardiovascular disease”. Atrinkus pilno teksto anglų kalba parašytas mokslines publikacijas, į literatūros analizę įtrauktos 42 publikacijos. Išvados: 1. Širdies ir kraujagyslių ligos dializuojamiems pacientams nustatomos dažnai. Dažniausia diagnozuojama kardiovaskulinė liga yra arterinė hipertenzija, o didžiausias procentas tarp randamų dvimatės širdies echokardiografijos pokyčių tenka kairio širdies skilvelio hipertrofijai, diastolinei disfunkcijai, mitralinio bei aortos vožtuvų kalcifikacijoms. 2. Dažniausiai klinikinėje praktikoje naudojamas būdas dializuojamų pacientų hidratacijos lygio įvertinimui yra bioelektrinio impedanso analizė, tačiau, siekiant išsiaiškinti novatoriškų volemijos vertinimo metodų poziciją, reikalinga didesnė klinikinių tyrimų gausa ir išsamesnė analizė. 3. Apie trečdaliui dializuojamų pacientų yra nustatoma hiperhidratacija. Nustatytas patikimas ryšys tarp hiperhidratacijos bei prastų kardiovaskulinių išeičių: naujų kardiovaskulinių įvykių, ūmaus koronarinio sindromo, širdies nepakankamumo, kardiogeninės kilmės mirties. 4. Nekontroliuojama hiperhidratacija sudaro sąlygas vystytis širdies struktūriniams ir funkciniams pokyčiams: kairio skilvelio masės ir masės indekso didėjimui, diastolinės disfunkcijos atsiradimui. Kontroliuojamas hidratacijos lygis lemia gerėjančius dvimatės širdies echoskopijos rodiklius.

Tikslas: Atlikti literatūros apžvalgą ir įvertinti pažintinių funkcijų sutrikimus (PFS) bei jų dažnį tarp dializuojamų pacientų, sergančių lėtine inkstų liga (LIL). Uždaviniai: 1. Apžvelgti dažniausias PFS priežastis dializuojamiems pacientams, sergantiems LIL. 2. Išsiaiškinti testus, kurie naudojami klinikiniuose tyrimuose, vertinant pažintines funkcijas LIL sergantiems pacientams. 3. Apžvelgiant literatūrą, palyginti PFS dažnį tarp dializuojamų ir nedializuojamų pacientų, sergančių LIL. 4. Įvertinti ir nustatyti PFS rizikos veiksnius pacientams, kuriems atliekama dializė. 5. Remiantis apžvalga, parengti rekomendacijas, tinkamas PFS mažinimui dializuojamiems pacientams, sergantiems LIL. Metodai: Atlikta literatūros paieška medicininėje elektroninėje duomenų bazėje „PubMed“ (MEDLINE) naudojant raktinius žodžius „cognitive function“, „cognitive impairment“, „chronic kidney disease“, „dialysis“, „cognitive tests“. Buvo atrinktos ne senesnės nei 10 m. publikacijos, parašytos anglų kalba. Į literatūros apžvalgą įtrauktos 54 publikacijos. Išvados: 1. Dažniausios PFS priežastys sergantiems LIL ir dializuojamiems pacientams yra mažas aGFG, ureminių toksinų kaupimasis organizme, kraujagyslinės ligos, baltosios ir pilkosios smegenų medžiagos pažeidimas. Plačiai tyrinėjama parathormono (PTH) kiekio padidėjimo reikšmė PFS išsivystymui vertinama prieštaringai ir nėra aiški. 2. Dažniausiai naudojami testai PFS vertinti LIL sergantiems ir dializuojamiems pacientams yra MMSE, MoCA ir 3MS skalės. HD gydomiems pacientams MoCA testas yra jautresnis nei MMSE ir yra tinkamesnis vertinant pažintines funkcijas. Kaip atrankinė priemonė depresijai įvertinti dažniausiai naudojamas PHQ-9 klausimynas. 3. PFS dializuojamiems pacientams pasireiškia dažniau nei nedializuojamamiems LIL sergantiems pacientams, literatūroje nurodoma atitinkamai 70% – 87% ir 20% – 50%. PFS dializuojamiems pacientams gali būti susijęs su mažesniu aGFG bei sunkesne bendra būkle. 4. Dažniausi rizikos veiksniai, lemiantys PFS LIL sergantiems dializuojamiems pacientams yra vyresnis amžius, žemesnis išsilavinimas, gretutinės ligos (CD, AH, dislipidemija, anemija, depresija, hipoalbuminemija) ir mažas smegenų aprūpinimas deguonimi. HD gydomiems pacientams PFS reikšmės turi veiksniai, susiję su HD procedūra – nepakankamas toksinų pašalinimas iš organizmo, hipotenzijos epizodai, o PD gydomiems pacientams stebėta hiponatremijos, vitamino D trūkumo įtaka. 5. Pažintinių funkcijų gerinimui dializuojamiems pacientams rekomenduojama rizikos veiksnių korekcija, gretutinių ligų gydymas ir, įvertinus paciento amžių ir fizinę būklę, subalansuota mityba bei fizinis aktyvumas. Rekomendacijos: 1. Nuolatinėmis HD gydomų pacientų atrankiniam PFS vertinimui naudoti MoCA skalę. 2. Esant depresijos rizikai, į praktiką įdiegti PHQ-9 klausimyną.

Tyrimo tikslas - išanalizuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų dializuojamų pacientų, sergančių 5 stadijos lėtine inkstų liga, inkstinės anemijos kontrolę ir ją lemiančius veiksnius. Uždaviniai:

1. Įvertinti dializuojamų pacientų anemijos korekciją pagal hemoglobino koncentraciją.
2. Įvertinti dializėmis gydomų pacientų geležies atsargas ir jų reikšmę anemijos korekcijai.
3. Įvertinti eritropoetino preparatų vartojimą, jų dozes ir sąsajas su anemijos lygiu.
4. Išanalizuoti hemoglobino koncentracijos ir eritropoetino dozių sąsajas su dializės kokybe, kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimais, bei uždegiminėmis būklėmis.

Metodika – duomenys rinkti iš medicinos dokumentacijos apie visus 2017 m. gruodžio mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų detoksikacijos skyriuje ambulatoriškai dialize gydytus pacientus. Tiriamieji - tyrimui atlikti buvo pasirinkta LSMU Nefrologijos klinikos, detoksikacijos skyrius, kur pacientai, sergantys galutinės stadijos lėtine inkstų liga, yra gydomi dialize ambulatoriškai.

Atliekant tyrimą buvo surinkti duomenys apie 88 pacientus, gydytus ambulatoriškai HD. Vidutinė tiriamųjų gydymo dializėmis trukmė 3±3,4 metų. IŠL sirgo 41 HD gydomas pacientas (46,6 %). Daugiausia pacientų sirgo 2 funkcinės klasės IŠL (28,4 % visų tiriamųjų arba 69,4 % iš sergančių IŠL, p<0,05). Širdies nepakankamumas diagnozuotas 44 pacientams (50 %). 44 pacientams, kuriems diagnozuotas širdies nepakankamumas, vidutinis amžius 66,75±12,61 m. 2 funkcinės klasės širdies nepakankamumu sirgo 33 % pacientų. Visiems 14 pacientų, kuriems diagnozuotas ritmo sutrikimas, nustatytas ir širdies nepakankamumas.