Tamašauskas, Arimantas

Karla Margarete Hennigs. Follow-up Strategy of Non-aneurysmal Subarachnoid Hemorrhage. Aim. To investigate the rationale of follow-up strategy of non-aneurysmal subarachnoid hemorrhages. Objectives. 1) To determine the distribution of blood in a subarachnoid hemorrhage on initial non-contrast CT and its correlation of unfavorable outcome for patients with non-aneurysmal subarachnoid hemorrhage; 2) To identify the occurrence of intracranial aneurysms on follow-up imaging for patients with non-aneurysmal subarachnoid hemorrhage; 3) To compare different neurovascular imaging modalities by its ability to detect aneurysms on follow-up as the cause of previously detected subarachnoid hemorrhage with negative angiography; 4) To determine the accurate timing for follow-up investigations to detect intracranial aneurysm for patients with non-aneurysmal subarachnoid hemorrhage. Methods. A systematic literature review was conducted following the PRISMA guidelines. A systematic data search on PubMed was performed, guided by inclusion criteria structured around the PICO paradigm, leading to the inclusion of 26 reports. The Newcastle-Ottawa Quality Assessment Scale was employed to assess the quality of scientific articles with a control group, while the JBI Critical Appraisal Checklist for Systematic Reviews and Research Syntheses was utilized for systematic reviews. Results. The most employed classification is the differentiation between PM-SAH and NP-SAH subarachnoid hemorrhage. NP-SAH is associated with increased rates of complications, mortality, and unfavorable outcomes, necessitating more comprehensive management strategies. Studies show variable rates of aneurysm detection on follow-up imaging, with a mean of 9.7%. The predominant imaging modality employed was DSA, utilized in 13 out of 16 studies, identifying an aneurysm in 9.1% of cases. MRI/A was the second most frequently employed modality, featured in 7 out of 16 studies, with an aneurysm detection rate of 1.9%. Follow-up imaging within the initial two weeks had the highest likelihood of detecting an aneurysm, with a mean diagnostic yield of 14.65%, compared to 10.53% between 2 – 8 weeks and 1.23% after eight weeks. Conclusions. 1) There is significant heterogeneity in the classification of blood distribution patterns on initial CT scans. A standardized classification system could aid in the detection of aneurysms in highly suspicious bleeding patterns while also reducing the need for unnecessary imaging in cases where the probability of identifying a bleeding source is minimal.; 2) Idiopathic SAH causes remain uncertain, with theories suggesting microaneurysm self-repair, venous hemorrhage, and occult aneurysms. Detecting occult aneurysms through follow-up imaging is crucial for preventing recurrent hemorrhage and improving outcomes.; 3) Despite its gold standard status, concerns about DSA's invasiveness prompt exploration of non-invasive options like CTA and MRI/A. Size considerations for aneurysms are crucial, as some modalities may have lower sensitivity. While 3D imaging techniques show potential, complications and risk-benefit ratios of repeat DSA should be considered.; 4) Many studies lack clarity on imaging timing, with a trend towards repeating angiographic exams after a 14-day interval. However, recent studies suggest an earlier follow-up within one to two weeks after the initial event, as supported by our results.

Autorius: Greta Kaminskaitė. Pavadinimas: Antitrombotinių vaistų įtaka chirurgiškai gydytų spontaninių intracerebrinių hematomų išeitims. Darbo tikslas: Įvertinti antitrombotinių vaistų įtaką chirurgiškai gydytų spontaninių intracerebrinių hematomų išeitims. Darbo uždaviniai: 1) Įvertinti antitrombotinių vaistų įtaką pacientų, chirurgiškai gydytų dėl spontaninių intracerebrinių hematomų, ikioperaciniams duomenims; 2) Įvertinti antitrombotinių vaistų įtaką pacientų, chirurgiškai gydytų dėl spontaninių intracerebrinių hematomų, perioperaciniams duomenims; 3) Įvertinti antitrombotinių vaistų įtaką pacientų, chirurgiškai gydytų dėl spontaninių intracerebrinių hematomų, funkcinėms išeitims. Darbo metodika: Atliktas retrospektyvinis – palyginamasis tyrimas. Į tyrimą buvo įtraukti 143 pacientai, kurie 2019–2021 m. LSMUL KK Neurochirurgijos klinikoje buvo operuoti dėl spontaninės ICH. Tiriamieji buvo suskirstyti į kontrolinę (nevartojantys antitrombotinių vaistų) ir dvi tiriamųjų grupes (vartojantys antiagregantus ir vartojantys antikoaguliantus). Buvo renkami pacientų ikioperaciniai, perioperaciniai duomenys ir vertintos funkcinės išeitys. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 29.0 versija. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p ≤ 0,05. Rezultatai: Pacientų, vartojančių antiagregantus ar antikoaguliantus amžiaus vidurkis ± SN buvo atitinkamai 73,8 ± 6,3 ir 75,3 ± 10,1 metai, kontrolinės grupės – 63,8 ± 13,4 metai. Lyginant su kontroline grupe, pacientai, vartojantys antikoaguliantus, dažniau sirgo arterine hipertenzija (p = 0,028), išemine širdies liga (p = 0,001), dažniau buvę patyrę išeminį insultą (p = 0,012) ar miokardo infarktą (p = 0,012). Vartojantys antiagregantus dažniau sirgo išemine širdies liga (p = 0,008). Pradinio sistolinio AKS vidurkis mmHg ± SN antiagregantus vartojančių pacientų grupėje buvo 162,6 ± 34,6, kontrolinėje grupėje – 192,8 ± 35,4 (p = 0,015). Vidutinis hematomos tūris ml ± SN kontrolinėje, antiagregantų ir antikoaguliantų grupėse buvo atitinkamai 20,9 ± 16,3, 33,4 ± 14,7 ir 21,1 ± 18,8. Osteoplastinės kraniotomijos operacija vartojusiems antiagregantus truko vidutiniškai 240 ± 41 min, vartojusiems antikoaguliantus 184 ± 50 min, o kontrolinei grupei – 179 ± 40 min. Mirštamumas kontrolinėje grupėje buvo 22,8 %, antiagregantų grupėje 25,0 %, antikoaguliantų grupėje 32,4 % (p = 0,266). Išvados: Lyginant su kontroline grupe tiriamųjų grupių pacientai buvo vyresni, turėjo daugiau širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, jų pradinis sistolinis AKS buvo mažesnis. Antiagregantus vartojusių pacientų grupėje nustatytas mažesnis vidutinis hematomos tūris. Šios grupės pacientams osteoplastinės kraniotomijos operacija truko ilgiau. Tyrimo metu nebuvo nustatyta reikšmingos antitrombotinių vaistų įtakos hospitalizacijos trukmei, mirštamumui ar funkcinėms pacientų išeitims.

Darbo autorius – Domantas Jakštas. Darbo pavadinimas: Intrakranijinių arterinių aneurizmų anatomijos, klinikinių veiksnių ir gydymo taktikos parinkimo sąsaja. Darbo tikslas – įvertinti, kokios anatominės ir morfologinės intrakranijinių aneurizmų charakteristikos bei klinikiniai veiksniai daro įtaką pasirenkant skirtingas gydymo taktikas. Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti aneurizmos anatominės lokalizacijos įtaką pasirenkant aneurizmos išjungimo taktiką.
2. Įvertinti aneurizmos morfologinių savybių, tokių kaip kaklelio plotis, kaklelio-dugno santykis bei aneurizmos dydis, įtaką pasirenkant aneurizmos išjungimo taktiką.
3. Įvertinti klinikinių veiksnių, tokių kaip paciento neurologinė būklė bei poaneurizminės intracerebrinės hematomos, įtaką pasirenkant aneurizmos išjungimo taktiką. Darbo metodika: ši studija – retrospektyvinis tyrimas, kurio metu buvo analizuojami pacientų ligos istorijų duomenys. Tyrimui buvo atrinktos 100 pacientų, kuriems buvo diagnozuota intrakranijinė aneurizma ir kurie buvo gydomi LSMU ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikoje 2019 m. gegužės mėn.–2020 m. gegužės mėn. laikotarpiu, ligos istorijos. Iš jų buvo surinkti duomenys apie paciento amžių, lytį, aneurizmos lokalizaciją, neurologinę būklę pagal Glasgow komų skalę (GKS) ir Pasaulio neurohirurgų federacijos skalę (WFNS), morfologinius požymius, tokius kaip aneurizmos maišo skersmuo, kaklelio plotis bei kaklelio ir dugno santykis. Taip pat buvo renkama informacija apie tai, ar po aneurizmos plyšimo susidarė hematoma, bei dokumentuojama gydymo taktika. Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes pagal intrakranijinės aneurizmos lokalizaciją, į priekinės ir užpakalinės cirkuliacijos grupes, pagal kaklelio plotį, į didesnes bei mažesnes nei 5mm grupes, pagal kaklelio – dusno santykį, į mažesnes nei 2 ir didesnes grupes bei pagal aneurizmos plyšimą, į plyšusių ir neplyšusių gupes. Pagal šiuos suskirstytus požymius pacientų grupės buvo lyginamos tarpusavyje ir su pasirinkta gydymo taktika statistinės duomenų analizės metodais. Rezultatai: įvertinus tyrimo rezultatus, prieita prie išvados, jog pacientų amžiaus vidurkis buvo 56,95±14,42 m. (X±SD). Vidutinis pacientų amžius aneurizmos plyšimą patyrusių pacientų grupėje – 57,4±15,7 m. (X±SD). Didžioji dalis registruotų aneurizmų buvo priekinėje cirkuliacijoje – 85%, užpakalinėje cirkuliacijoje – 15%. Dažniausia aneurizma – vidinės miego arterijos (30% visų aneurizmų). Didžioji dalis aneurizmų, buvusių priekiniame smegenų kraujotakos baseine, buvo gydytos chirurginiu būdu (65,4% chirurgiškai, 34,6 % endovaskuliariai), o visos aneurizmos, buvusios užpakaliniame baseine – endovaskuliariai. Atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dalis aneurizmų buvo plyšusios (52%) ir kiek mažiau neplyšusių (48%). Plyšusių aneurizmų gydymo taktikos pasirinkimas tarp atviro chirurginio ir endovaskulinio būdų pasiskirstė vienodai, tačiau didelė dalis neplyšusių buvo gydoma endovaskuliniu būdu (71% endovaskuliariai, 29% chirurgiškai). Palyginus aneurizmų morfologinius duomenis, buvo nustatyta, jog aneurizmos, kurių kaklelio - dugno santykis mažesnis nei 2, buvo dažniau gydomos chirurginiu būdu (54,9% chirurgiškai, 45,1% endovaskuliariai). Lyginant pacientų duomenis pagal WFNS skalę, nustatyta, jog didžioji dalis pacientų buvo geros neurologinės būklės (WFNS I-III: 57,7%, WFNS IV-V: 42,3%). Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, jog dauguma pacientų (75%), kuriems susidarė reikšminga intrecerebrinė hematoma, buvo operuoti. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys renkantis gydymo taktiką tarp aneurizmos anatominės lokalizacijos (p–<0,001), aneurizmos plyšimo (p–0,019), kaklelio-dugno santykio (p–0,009), kaklelio pločio (p–0,041), intracerebrinės hematomos susidarymo (p–0,047). Statistiškai reikšminga priklausomybė nebuvo stebima lyginant neurologinę pacientų būklę pagal WFNS bei aneurizmos dydį su gydymo taktika (p>0,05). Išvada: apibendrinant rezultatus galima teigti, jog tirtoje pacientų grupėje anatominiai faktoriai, tokie kaip aneurizmos lokalizacija, jos morfologija bei po plyšimo susidarusios hematomos, turėjo įtaką renkantis gydymo taktiką, tuo tarpu paciento būklė pagal World Federation of Neurosurgical Societies saklę ir aneurizmos dydis realios įtakos neturėjo.