Vaičiūnienė, Rūta

Įprastinė transplantuoto inksto būklės stebėsena remiasi inksto funkcijos rodiklių kraujyje ir šlapime tyrimais bei inksto biopsija. Visgi, šie metodai sulaukia kritikos, nes dažnai atspindi jau pažengusius pokyčius ir neleidžia aptikti ankstyvosios patologijos bei laiku užkirsti kelią jos progresavimui. Dėl šios priežasties aktyviai ieškoma papildomų neinvazinių biožymenų. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT), gebanti įvertinti ne tik struktūrinius bet ir fiziologinius organų procesus, nefrologijos srityje vis dar naudojama palyginti retai. Šio tyrimo tikslas – įvertinti neinvazinio struktūrinio MRT ir paciento volemijos rodiklių klinikinę bei prognostinę vertę po inksto transplantacijos. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad plaučių hipervolemijos būklė prieš transplantaciją, įvertinta ultragarsu, koreliuoja tiek su lėtesniu transplantato funkcijos atsistatymu, tiek su prastesne funkcija po vienų metų. Tuo tarpu MRT tyrime gautos sąsajos tarp ADC bei T1 relaksacijos laikų žemėlapių reikšmių ir aGFG, proteinurijos bei albuminurijos. Taip pat stebėta T1 žievės-šerdies diferenciacijos rodiklio koreliacija su inkstų struktūriniais pokyčiais kartotiniuose tyrimuose ir lėtinės fibrozės progresavimu. MRT pritaikymas, nuosekliai vertinant transplantato struktūrinę būklę, ir šių radinių susiejimas su laboratorinių tyrimų bei protokolinių biopsijų duomenimis gali padėti anksčiau identifikuoti pacientus, kuriems kyla didesnė lėtinio transplantato nepakankamumo rizika.

SUMMARY Author: Nabait - Alem Zemo. Title: Relation of hypercholesterolemia with outcomes of kidney transplantation. Aim: To evaluate the relation of hypercholesterolemia of kidney transplant recipients with 2 years outcomes of kidney transplantation. Objectives: To evaluate the rate of hypercholesterolemia at the time of kidney transplantation and 2 years after kidney transplantation. To evaluate association of cholesterol level with demographic factors (age and gender) of kidney transplant recipients. To evaluate relationship of kidney graft function with cholesterol levels post-kidney transplantation. To evaluate an association of recipient’s hypercholesterolemia with cardiovascular complications during the first 2 years after kidney transplantation Method: A retrospective observational study was conducted on 178 kidney transplant recipients at the Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas Clinics (2017-2022). Data on cholesterol levels, demographics, kidney function, cardiovascular complications, and mortality were analyzed over a two- year follow-up using SPSS. Results: The study included Caucasian adults with the biggest age group between 50-64 years (mean age: 48.56 years, SD = 12.82; 60% male, 40% female). Immunosuppressive therapy included cyclosporine (12%) and tacrolimus (88%). 3 months post-transplant hypercholesterolemia increased from 41,6% to 58,4%, peaking at 59.6% at 1 year, decreasing to 55.1% at 2 years post-transplant. Pre-transplant, hypercholesterolemia was more prevalent in women but became more common in males post-transplant. Both pre- and post-transplant, high cholesterol was most common in ages 50-64 years. Kidney function improved significantly, patients with normal function showed lower cholesterol levels. Angina pectoris was the most frequent cardiovascular complication pre-transplant, while myocardial infarction became the most common post-transplant. Conclusions: More than half of patients had hypercholesterolemia after kidney transplantation. Hypercholesterolemia initially increased after 3 months, peaking at one year before declining slightly. Although women had higher cholesterol pre transplant, post-transplant there was a higher incidence of hypercholesterolemia in males. No statistically significant relationship between cholesterol and age was found. Better kidney function was linked to lower cholesterol levels. There was a tendency, but no statistical significance between higher cholesterol level and cardiovascular complications, possibly due to low rate of cardiovascular complications and increased statin use.

Darbo autorė: Emilė Čironytė. Darbo pavadinimas: Patologinių inksto biopsijos pokyčių dinamika per pirmuosius metus po inksto transplantacijos. Darbo tikslas: Įvertinti patologinių inksto biopsijos pokyčių dinamiką per pirmuosius metus po inksto transplantacijos. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti transplantato fibrozės ir kanalėlių atrofijos progresavimą per metus po inksto transplantacijos. 2. Įvertinti atmetimo reakcijų dažnį per pirmuosius metus po inksto transplantacijos ir jų ryšį su transplantato fibroze. 3. Įvertinti intersticinės fibrozės ir kanalėlių atrofijos progreso sąsają su imunosupresantų koncentracija. 4. Įvertinti transplantuoto inksto funkcijos sąsają su transplantato morfologiniais pokyčiais. Metodai: Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno Klinikų Nefrologijos klinikoje gavus LSMU Bioetikos centro leidimą (Nr. BEC-MF-23). Atlikta retrospektyvinė analizė 2017 m. – 2020 m. laikotarpyje po inksto transplantacijos gydytų 75 pacientų, kuriems pirmaisiais metais po inksto transplantacijos atlikta „nulinė“ (transplantacijos momentu) ir dar ≥1 transplantato biopsija - 3 ir 12 mėn. po inksto transplantacijos. Vertintas svarbiausias patologinis pokytis - transplantato intersticinė fibrozė/kanalėlių atrofija (IFTA), atmetimo reakcijos. Biopsijos metu vertinta inkstų funkcija, imunosupresantų koncentracija ir dozė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS (angl. SPSS – Statistical Package for the Social Sciences) 27.0 programinį paketą. Rezultatai: Per 12 mėn. IFTA progresavo 60 proc. pacientų. IFTA reikšmingai progresavo nuo transplantacijos iki 3 mėn. biopsijos (p < 0,001) ir toliau iki 12 mėn. biopsijos (p = 0,005). Atmetimo reakcijų dažnis - 24 proc. Atmetimo reakcijos nesisiejo su „nuline“ (p = 0,088), 3 mėn. (p = 0,264) bei 12 mėn. biopsijos (p = 0,511) IFTA reikšmėmis. Takrolimuzo koncentracijos/dozės (C/D) santykis prieš išleidžiant iš stacionaro (p = 0,41), 3 mėn. (p = 0,79) ir 12 mėn. po inksto transplantacijos (p = 1,0) nesisiejo su IFTA progresu. Nerastas IFTA progreso ryšys su kreatininu (p = 0,712), aGFG (p = 0,468) ir albumino/kreatinino santykiu šlapime (p = 0,430) praėjus metams po inksto transplantacijos. Nustatytas ryšys tarp 3 mėn. IFTA rezultato ir kreatinino (p = 0,02) bei aGFG (p = 0,013) biopsijos metu. IFTA rodmuo 12 mėn. po transplantacijos nesisiejo su kreatininu (p = 0,827), aGFG (p = 0,872) bei albumino/kreatinino santykiu šlapime biopsijos metu (p = 0,099). Išvados: Per 12 mėn. po inksto transplantacijos IFTA transplantate progresavo 60 proc. pacientų. Atmetimo reakcijos nustatytos 24 proc. inkstų bioptatų, jų sąsajos su IFTA reikšmėmis biopsijos metu ir per metus po inksto transplantacijos nenustatyta. Takrolimuzo koncentracija ir vaisto C/D santykis nesisiejo su IFTA progresavimu. Nustatytas IFTA ryšys su kreatininu ir aGFG 3 mėn. po transplantacijos, tačiau po 12 mėn. šios sąsajos negauta.

Aim: To create a simple questionnaire and to test a non-adherence to medication in kidney transplant patients. Objectives: (1) To create a questionnaire for kidney transplant patients for testing non-adherence to medications. (2) To evaluate non-adherence in patients after kidney transplantation in Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kauno Klinikos. (3) To evaluate main factors related to non-adherence in kidney transplant patients. Methods: We conducted a cross-sectional study to evaluate non-adherence in renal transplant patients. A questionnaire was created, and data were collected anonymously from renal transplant patients that came to the polyclinics of Kauno Klinikos for a visit during 2-month period. Statistical package IBM SPSS 27 was used to analyze the data. For comparison of adherent and non-adherent patients, groups were analyzed by means t-test and chi-squared test. The relation was considered statistically significant when p<0.05. Results: The questionnaire was completed by 56 renal transplant patients: 60% males, 40% females. 2 (3.6%) patients reported not taking their immunosuppressive medication on time, 12 (21.4%) reported not taking their other medication on time. 1(1.8%) patient reported missing medication doses due to side effects of therapy, 3 (5.4%) reported missing medication dose due to bad mood or depression. In total 28.6% of patients reported non-adherence to their treatment. Adherence strategies were assessed: 17.9% of patients reported using mobile programs or notifications, 53.6% use prefilled pillboxes. Adherence barriers were assessed: 10.9% of patients reported being too busy to take medication, 19.6% not having enough money to pay for medication, 35.7% worried for the amount of medications, 23.2% transport problems visiting the doctor. 3.6% of patients reported not being present at doctor appointments, 19.6% forgetting to book doctor visits, 5.4% not ordering their medication on time. 96.4% of patients reported having social support from family, 42.9% from social worker. Transport problems to visit a doctor were significantly related to non-adherence, p= 0.006. Conclusions: A special questionnaire of 22 questions was created to test non-adherence to medications in kidney transplant patients. Non-adherence was assessed according to taking immunosuppressive medication on time, taking other medication on time, missing medication doses due to side effects and due to bad mood or depression. One third of patients after renal transplantation self-reported non-adherence to medication. Transport problems to visit a doctor had a significant relation to non-adherence in renal transplant patients. Recommendations: Multi-intervention tests are needed to assess true non-adherence to medication and determine the related causes. Teaching and additional social help are needed for renal transplant patients as nearly one third are non-adherent. Transport problems to visit a doctor should be solved as they are related to non-adherence in some patients.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti transplantuoto inksto atmetimo reakcijas COVID-19 pandemijos laikotarpiu ir jų dažnį lemiančius veiksnius. Metodai: Į retrospektyvinį tyrimą įtraukti suaugę pacientai, kuriems po inksto transplantacijos 2018 – 2020 metais atlikta inksto biopsija. Rinkti pacientų duomenys apie lytį, amžių, biopsijos metu vartojamus imunosupresantus ir jų dozes bei koncentracijas, kreatinino pokyčius prieš biopsiją, apsilankymų reguliarumą. Lyginti duomenų skirtumai priešpandeminiu laikotarpiu, lyginant su COVID-19 pandemija. Statistinė analizė atlikta naudojant statistines programas SPSS Statistics 28.0 ir STATISTICA 8. Tyrimo rezultatai: Tirta 111 pacientų, vyrų - 55% (61), moterų – 45% (50), jiems buvo atliktos 136 biopsijos - 71,3 % (N=97) protokolinės, dėl indikacijų – 28,7% (N=39). 22,5% visų tirtųjų buvo diagnozuotas ūmus transplantuoto inksto atmetimas. Pandemijos laikotarpiu iš 71 biopsijų atmetimas nustatytas 23,9%, priešpandeminiu laikotarpiu – 12,3 proc. iš 65 (p=0,07). Statistiškai patikimai didesnis atmetimų dažnis pandemijos laikotarpiu stebėtas lyginant biopsijas dėl indikacijų (68 proc. lyginant su 35 proc. iki pandemijos), p=0,046). Amžiaus ir lyties sąsajų su inksto transplantato atmetimu nenustatėme. Dėl vaistų kompensacijos pokyčių pandemijos laikotarpiu daliai pacientų originali takrolimuso formuluotė buvo keista į generinį Dailiport ir tai buvo susiję su didesniu atmetimų dažniu (36,7 % keitimo grupėje ir 13 % originalaus preparato grupėje), p<0,001. Takrolimuso pakeitimas taip pat turėjo įtakos vaisto koncentracijai kraujyje: vidutinė takrolimus koncentracija prieš pakeitimą buvo 6,93µg/l (s=1,69), o pakeitus į „Dailiport“ - 9,78µg/l (s=4,01) (p<0,001). Kitų imunosupresantų sąsajų su transplantato atmetimu negauta. Dauguma tiriamųjų (92,8%) iki pandemijos nefrologo konsultacijose lankėsi reguliariai, o pandemijos metu reguliariai lankydavosi tik 47,7% tiriamųjų (p=0,0008). Apsilankymų dažnio sąsajų su ūminiu transplantato atmetimu nenustatėme. Išvados: Inksto transplantato atmetimas nustatytas beveik penktadaliui 2018 – 2020 metais LSMUL KK biopsuotų pacientų. Priešpandeminiu laikotarpiu inkstų transplantatų atmetimų dažnis buvo mažesnis nei pandemijos laikotarpiu. Nustatėme pandemijos metu pradėto skirti naujo generinio takrolimuso ryšį su transplantuoto inksto atmetimo dažnio padidėjimu. Iki pandemijos didžioji dalis pacientų, o pandemijos metu tik pusė tiriamųjų reguliariai lankėsi ambulatorijoje, tačiau tai įtakos transplantuoto inksto atmetimo dažniui neturėjo.

Tikslas: Išanalizuoti ir įvertinti infekcinių komplikacijų dažnį pirmojo stacionarizavimo po inksto transplantacijos metu ir infekcijų ryšį su artimosiomis išeitimis. Uždaviniai:

1. Įvertinti 2016 – 2017m. transplantuotų ligonių infekcinių komplikacijų dažnį pirmojo stacionarizavimo metu po inkstų transplantacijos.
2. Įvertinti dažniausius infekcijų sukėlėjus.
3. Įvertinti infekcijos įtaką pirmosios hospitalizacijos trukmei po inksto transplantacijos.
4. Įvertinti infekcijų ryšį su transplantuoto inksto funkcija po 1 mėn. ir po 3 mėn. Metodai ir tyrimo dalyviai: Atliktas retrospektyvus tiriamųjų, kuriems 2016 – 2017 m. LSMU KK atlikta inkstų transplantacija, tyrimas. Surinkti demografiniai duomenys, duomenys apie atsiradusias infekcijas potransplantacinio hospitalizavimo metu, šio stacionarizavimo trukmę, komplikacijų įtaka transplantato funkcijai. Rezultatai: Tyrimo imtį sudarė 68 pacientai, vyrų buvo 65,7% (44), moterų – 35,3% (24). Vidutinė stacionarizavimo trukmė buvo 22,5 ± 13,7 dienos (8 – 97). Infekcinės komplikacijos pasireiškė 25% recipientų, iš visų pacientų šlapimo takų infekcijos sudarė 14,7%, pneumonija 10,3%, sepsis 4,4%, žaizdos infekcija 1,5%. ŠTI atveju nustatyti sukėlėjai: 3 atvejais E. coli, 2 atvejais Klebsiella pneumoniae, po vieną atvejį kitų mikroorganizmų; pneumonijos 1 atveju Cl. Pneumoniae, sepsio – 2 atvejais E. coli, 1 - K. pneumoniae. Sirgusiųjų infekcinėmis komplikacijomis lovadieniai buvo 30,5 ± 22,1 dienų, kuriems nebuvo infekcinių komplikacijų - 19,5 ± 6,8 dienos (p = 0,0015). Pacientai, kuriems buvo nustatyta ŠTI, buvo hospitalizuoti 34,2 ± 26,3 dienas, kurie neturėjo ŠTI epizodo - 20,3 ± 8,3 dienas (p = 0,13). Esant sepsio epizodui lovadieniai buvo 48,3 ± 42,2 dienos, nesirgusiųjų - 21,2 ± 9,9 dienos (n = 3, p = 0,38). Infekcija pirmojo stacionarizavimo metu neturėjo ryšio su kreatinino kiekiu ir GFG po 1 mėn. ir po 3 mėn. (p>0,05). Išvados: Ketvirtadaliui stacionarizuotų pacientų po inkstų transplantacijos 2016 – 2017 m. pasireiškė infekcinės komplikacijos, dažniausia iš jų – šlapimo takų infekcija. Infekcinių potransplantacinių komplikacijų sukėlėjai įvairialypiai, dažniausiai sutinkami E. coli, Klebsiella pneumoniae. Infekcinės komplikacijos reikšmingai prailgino hospitalizavimo trukmę potransplataciniame periode. Infekcinės komplikacijos įtakos transplantato funkcijai neturėjo.

Steroid-sparing regimens have been attempted in recent years among kidney transplant recipients to avoid morbidity from long-term steroid therapy. Different protocols to withdraw steroids after transplantation and their possible benefits \harms are subject to systematic review. A cluster of adverse effect such as hypertension, obesity, dyslipdemia and diabetes are found to be associated with the use of steroid and this cluster used to define a term "Metabolic syndrome".

Tyrimo tikslas: Įvertinti hemodializuojamų pacientų kūno sudėtį, mitybos rodiklius 2016 m. ir palyginti juos su 2015 metų duomenimis. Uždaviniai: 1) Palyginti hemodializuojamų pacientų kūno sudėties pokyčius nuo 2015 iki 2016 m. 2) Įvertinti 2015 - 2016 m. dializuojamų pacientų laboratorinius mitybos rodiklių pokyčius. 3) Įvertinti fazės kampo ryšį su bioimpedanso rodikliais ir laboratoriniais tyrimais. 4) Įvertinti 2015 ir 2016 m. hemodializuojamų pacientų atitikimą Baltymų energijos iššvaistymo sindromo kategorijoms, remiantis bioimpedanso ir laboratoriniais mitybos rodikliais Metodika: Retrospektyviniu momentiniu tyrimu (2016 m. rugsėjo mėn.) buvo vertinami pacientų mitybos ir kūno sudėties rodikliai. Kūno sudėtis vertinama pagal BIA, o mitybos rodikliai - pagal rutiniškai atliekamus laboratorinius tyrimus. Surinkti duomenys lyginami su tų pačių pacientų 2015 m. rugsėjo mėnesį atliktų tyrimų rezultatais. Darbui atlikti buvo naudojama SPSS 23.0 statistikos programa bei Microsoft Excel (2007) programa. Darbe buvo apskaičiuoti procentai, dažniai, vidurkis, standartinis nuokrypis ir statistinis patikimumas. Skirtumai laikyti patikimais, jei paklaidos tikimybė mažesnė nei 0,05 (p<0,05). Tyrimo dalyviai: ≥18 metų pacientai, sergantys galutiniu inkstų nepakankamumu ir dializuojami ≥3 mėn. Atmetimo kriterijai: amputuota galūnė, elektrokardiostimuliatorius, dideli metaliniai implantai (sąnarių protezai), kai negalima atlikti bioimpedanso tyrimo. Išvados: 1) Per metus laiko (2015 – 2016m.) 9,3% dializuojamų pacientų padidėjo riebalinė kūno masė. 72,09% pacientų padidėjo fazės kampo vidurkis. Nė vienam pacientui kūno raumenų masė nesumažėjo. 2) Per metus laiko (2015 – 2016 m.) patikimų albumino, hemoglobino, C-reaktyvinio baltymo, transferino koncentracijos pokyčių hemodializuojamiems pacientams nenustatyta. 3) Žemesnės fazės kampo vidurkio vertės susijusios su žemesne kūno ląstelių mase, neriebaline kūno mase ir mažesne albumino koncentracija. 4) Nė vienas pacientas neatitiko visų Baltymų energijos iššvaistymo sindromo kriterijų.

Kristina Dimšaitė. Pacientų, gydomų hemodialize, volemijos ir išgyvenamumo bei kraujospūdžio kontrolės ryšys. Tyrimo tikslas: įvertinti hemodializuojamų pacientų volemijos ir kraujospūdžio kontrolės lygį, nustatyti hipervolemijos ir hipertenzijos ryšį su vienerių metų išgyvenamumu. Uždaviniai: Įvertinti hemodializuojamų pacientų volemijos lygį, nustatyti su hipervolemija susijusius veiksnius, įvertinti kraujospūdį prieš ir po hemodializės, hipervolemijos ryšį su arteriniu kraujospūdžiu, hipervolemijos ir hipertenzijos ryšį su vienerių metų pacientų išgyvenamumu. Metodika: Tyrime dalyvavo 65 Kauno klinikose hemodializėmis (HD) gydomi galutiniu inkstų nepakankamumu sergantys pacientai. 2014m. rugsėjo mėn. pacientams vertinta hipertenzija, širdies echoskopijos, laboratorinių tyrimų duomenys, volemija, kuri nustatyta bioimpedanso metodu pagal ekstraląstelinio ir bendro kūno skysčių kiekio santykį: normovolemija <0,39, hipervolemija ≥0,39. Pacientai stebėti iki 1 metų vertinant mirtingumą. Statistinė analizė atlikta SPSS 21.0 paketu, skirtumas tarp kiekybinių dydžių vertintas, taikant Stjudento (t) kriterijų, tarp kokybinių dydžių - Fišerio testą, reikšmingumo lygmuo p≤0,05. Rezultatai: 41,3% pacientai buvo hipervolemiški. Hipervolemiški pacientai buvo vyresni (66±16m ir 57,95±13,8m, p0,04), jų mažesnė albumino koncentracija (35±2,5g/l ir 36±2g/l, p0,049), didesnis neutrofilų santykis su limfocitais (3,9±2 ir 3 2,3±1,1, p0,01), daugiau sergančių diabetu (69% ir 31%, p0,031), mažesnis akceleracijos greitis (116±22,4ms ir 131±19 ms, p0,009), blogesnė kairio skilvelio diastolinė funkcija, lyginant su normovolemiškais. Sistolinis AKS prieš HD buvo 146 ±24,3 mmHg, po HD 136,1 ±23 mmHg (p=0,002). Diastolinis AKS prieš HD - 81,5 ± 13 mmHg, po HD 78,2 ± 12,2 mmHg (p=0,02). Hipertenzijos dažnis tarp moterų - 46,7%, tarp vyrų 81,8% (p=0,04), hipervolemijos ir normovolemijos grupėse nesiskyrė. Hipervolemijos grupėje mirė 19% pacientų, normovolemijos grupėje 5,4% (p0,11). Mirusiųjų pacientų sistolinis AKS po HD buvo mažesnis nei gyvųjų (119±20mmHg ir 138±23 mmHg, p 0,037). Išvados: Hipervolemiškų pacientų buvo 41,3%. Su hipervolemija susijęs vyresnis amžius, sergamumas cukriniu diabetu, mažesnė albumino koncentracija, mažesnis limfocitų kiekis, didesnis neutrofilų ir limfocitų santykis, blogesnė kairiojo skilvelio diastolinė funkcija, mažesnis kraujotakos akceleracijos greitis. Hipertenzija nustatyta daugiau nei pusei hemodializuojamų pacientų, dažnesnė vyrams. Statistiškai patikimo ryšio tarp hipervolemijos ir hipertenzijos bei vienerių metų išgyvenamumo negauta. Mirusiųjų pacientų sistolinis AKS po HD buvo mažesnis nei gyvųjų.