Timlerytė, Agnė

Background: Traumatic brain injury is a complication of motor vehicle accidents that causes physical, cognitive and social issues. Coordinated efforts of the rehabilitation team are especially significant to achieve maximum functional activity of the patient. Case description: We present a female patient who experienced a severe traumatic brain injury in a car accident. Early rehabilitation was started right away, the main method being physical therapy. The patient was experiencing feelings of anger and hopelessness towards her situation. A month after the accident the patient‘s Barthel index was 5 points. Three months later, the score has increased to 20 points and continued to increase to 40 points over the following month. By the end of this phase, the patient was able to eat served food and walk with the help of a walker or other people. Significant changes in the patient's independence and autonomy were observed over 5 years when the patient was attending repeated rehabilitation. The patient‘s emotional state has significantly improved: anger and resentment were much less common. Due to applied repeated rehabilitation episodes over the period of 5 years, the Barthel index has increased from 40 to 100 points, indicating complete independence of the patient. The most adverse factors influencing the life of the subject were general health disorders and reduced circle of friends, which lead to psychological stress. Marriage and birth of a child, support from loved ones, positive thinking, enjoyable activities motivated the subject to follow through with rehabilitation treatment and improve her state of autonomy. Conclusions: During five years of rehabilitation after a motor vehicle accident, major changes were observed in our patient‘s autonomy and independence. This case report outlines the significance of both early rehabilitation in the acute phase and repeated rehabilitation in the later phase of a [...].

Tikslas - pristatyti klinikinį atvejį, kurio esmė - kartotiniai multidisciplininės reabilitacijos kursai po trijų Gijeno-Bare sindromo (GBS) epizodų. Klinikinis atvejis. Į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Neurologijos kliniką buvo hospitalizuota 72 metų moteris, besiskundžianti prieš du mėnesius atsiradusiu juosmens skausmu, plintančiu į abiejų kojų lateralinius paviršius, pėdų tirpimu ir šalimu. Diagnozuota poūmė demielinizuojanti polineuropatija. Pacientė iš viso patyrė tris GBS epizodus, po kiekvieno iš jų praėjo multidisciplininės reabilitacijos kursą. Nepaisant to, jog pacientės būklė pablogėdavo GBS epizodo metu, po kiekvieno reabilitacijos kurso buvo stebimas Bartelio indekso, funkcinio nepriklausomumo testo, Lovett balų bei dinamometrijos rezultatų pagerėjimas. Buvo taikoma fizioterapija, ergoterapija, masažai, transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija, kineziterapija, kalbos terapija, psichologo bei socialinio darbuotojo konsultacijos. Po paskutinio reabilitacijos kurso pacientė buvo savarankiška palatoje, gebėjo pavalgyti paduotą maistą, viršutinę kūno dalį apsirengti su minimalia, o apatinę – su vidutine pagalba. Kitoms veikloms buvo reikalinga vidutinė pagalba. Išvados. Pacientės būklė pagerėjo, praėjus multidisciplininės stacionarinės bei ambulatorinės reabilitacijos kursus. Šis atvejis pabrėžia ankstyvos stacionarinės bei tęstinės ilgalaikės reabilitacijos svarbą, norint pasiekti maksimalų funkcinį pasveikimą.

Delirium is an acute illness and is a frequent condition in the intensive care unit (ICU) setting. It is characterized by an altered state of consciousness, impaired perception, cognition and attention, alongside with the patients’ ability to receive, process, store and recall information. Hallucinations, circadian rhythm and emotional dysregulation might also be present. There are three subtypes of delirium – hyperactive, hypoactive and mixed. Elderly patients and those with many underlying diseases are most at risk for developing delirium. Persistent monitoring for ICU delirium should be performed as early detection and treatment could result in better outcome. Delirium is diagnosed clinically, using diagnostic tools such as Richmond Agitation Sedation Scale (RASS), Confusion Assessment Method (CAM)-ICU or Intensive Care Delirium Screening Checklist (ICDSC). The diagnostic criteria for delirium are described in the DSM-5 classification. While treating delirium, it is important to treat any predisposing conditions or diseases. Typical and atypical antipsychotics, although frequently used to treat this syndrome, are not proven to shorten the duration of delirium, mechanical ventilation or lower mortality rates. Dexmedetomidine is recommended for mechanically ventilated patients who cannot be extubated due to agitation.

Persistuojantis suvokimo sutrikimas dėl haliucinogenų vartojimo yra ganėtinai reta bei dažnai klaidingai diagnozuojama būklė. Jai būdingi pasikartojantys suvokimo sutrikimai, patirti anksčiau vartojus haliucinogeninių narkotikų, dabar pasireiškiantys žmogui esant blaiviam. Dažniausiai šį sutrikimą sukelia d-liserginės rūgšties dietilamidas, kitaip žinomas kaip LSD. Tikslus būklės išsivystymo mechanizmas nėra aiškus, egzistuoja tik įvairios jį aiškinančios teorijos. Persistuojantis suvokimo sutrikimas dėl haliucinogenų vartojimo diagnozuojamas remiantis DSM-V klasifikacijoje nurodytais diagnostikos kriterijais, o jo klinikiniai simptomai yra labai įvairūs. Pacientams gali pasireikšti visi suvokimo sutrikimai, patirti per anksčiau buvusius haliucinogenų vartojimo epizodus - regos haliucinacijos, klaidingi judesių periferinėse regėjimo lauko dalyse jutimai, spalvų blyksniai ar suintensyvėjusios spalvos, judančių objektų paliekamos linijos ar juostos, palinopsija, depersonalizacija, derealizacija, sinestezija ir kt. Dažniausiai pasireiškia vizualiniai trikdžiai. Pagal būklės sunkumą ir pacientui keliamą distresą yra išskiriami du šio sutrikimo tipai: pirmasis - lengvesnis, nesukeliantis reikšmingų funkcionavimo pokyčių bei dažniauiai nereikalaujantis gydymo ir antrasis - sunkesnis, intensyvesnis bei sukeliantis bendros paciento būklės blogėjimą. Dėl nevisiškai aiškaus išsivystymo mechanizmo, šio sutrikimo gydymo galimybės yra apsunkintos. Daugiausiai aprašytas klonidino, kuris sėkmingai slopina pasikartojančius suvokimo sutrikimus, vizualinius iškraipymus bei jų keliamą nerimą, vartojimas. Nuo persistuojančio suvokimo sutrikimo kenčiantiems pacientams taip pat padeda benzodiazepinai, ypač klonazepamas, antipsichotikai bei antiepilepsiniai vaistai. [...].