Dambrauskienė, Rūta

Autorius: Urtė Keturakytė Darbo pavadinimas: Jaunų suaugusiųjų, sergančių mieloproliferacinėmis neoplazijomis, klinikinės charakteristikos ir gydymo išeitys Tyrimo tikslas: Įvertinti jaunų suaugusių pacientų, sergančių mieloproliferacinėmis neoplazijomis: esencialine trombocitemija, policitemija vera ir pirmine mielofibroze, klinikines charakteristikas ir gydymo išeitis. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti mieloproliferacinių neoplazijų klinikinę išraišką jaunų suaugusių pacientų grupėje. 2. Įvertinti ir palyginti jaunų suaugusių pacientų, sergančių mieloproliferacinėmis neoplazijomis gydymo būdus ir jų rezultatus 3. Nustatyti veiksnius, turinčius įtakos gydymo rezultatams. Tyrimo dalyviai ir metodika: Atliktas retrospektyvinis vieno centro tyrimas. Analizuoti 26 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Hematologijos klinikoje gydyti jauni suaugę (18-40 m.) pacientai, nuo 2017 sausio 1 d. iki 2025 gruodžio 31 d., kuriems diagnozuota esencialinė trombocitemija (TLK D47.3), tikroji policitemija (TLK D45.0), pirminė mielofibrozė (TLK D47.1). Buvo vertinami demografiniai rodikliai, klinikinės charakteristikos, genetinės mutacijos, laboratoriniai tyrimai, taikytas gydymas. Tyrimo rezultatai: Tirti 26 pacientai. Dažniausia diagnozė buvo esencialinė trombocitemija (50,0 %). Visose MPN grupėse dažniausia „vairuojančioji” mutacija buvo JAK2 V617F, ji nustatyta 61,5 % ET; 87,5 % TP; 60 % PMF pacientų. Laboratoriniai rodikliai: Hgb, Hct, ir PLT (p < 0,05) reikšmingai skyrėsi tarp MPN tipų, o WBC skaičius nesiskyrė (p = 0,516). Klinikinių simptomų pasiskirstymas tarp skirtingų ligų nesiskyrė (visi p > 0,05). Tromboziniai įvykiai nustatyti 11,5 % pacientų. Visi įvykiai buvo tik veniniai; reikšmingų sąsajų tarp trombozių ir MPN tipo ar JAK2 mutacijos nenustatyta. Antitrombozinis gydymas taikytas 76,9 % pacientų ir jos skyrimas reikšmingai skyrėsi tarp MPN tipų (p = 0,003) bei rizikos grupių (p < 0,001). Aspirinas dažniau skirtas ET ir TP, anagrelidas – ET, o ruksolitinibas – PMF pacientams. Reikšmingų sąsajų tarp gydymo rezultatų ir analizuotų veiksnių nenustatyta. Išvados: 1. Jaunų suaugusiųjų grupėje dažniausia MPN buvo esencialinė trombocitemija, o vyraujanti mutacija – JAK2 V617F. Hemoglobino, hematokrito ir trombocitų rodikliai reikšmingai skyrėsi tarp MPN tipų, o visi nustatyti tromboziniai įvykiai buvo veniniai ir pasireiškė tik JAK2 teigiamiems pacientams. 2. Gydymas skyrėsi pagal MPN tipą ir rizikos grupę: aspirinas dažniau taikytas ET ir TP pacientams, anagrelidas – ET, o ruksolitinibas – PMF pacientams. 3. Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp gydymo rezultatų ir tirtų klinikinių bei laboratorinių veiksnių nenustatyta. Rekomendacijos: 1. Diagnozės metu rekomenduojama sistemingai vertinti molekulinius žymenis, ypač JAK2 V617F mutaciją. 2. Klinikinėje praktikoje būtina taikyti trombozės rizikos grupės nustatymą gydymo parinkimui. 3. Rekomenduojama ypatingą dėmesį skirti trombozės prevencijai visiems MPN pacientams, ypač esant JAK2 V617F mutacijai. 4. Reikalingi didesnės apimties tyrimai šių pacientų grupėje.

Tikslas: Išanalizuoti pacientų, sergančių tikrąja policitemija, klinikines charakteristikas ir gydymo išeitis. Uždaviniai: 1) Išanalizuoti pacientų, sergančių tikrąja policitemija, klinikines charakteristikas. 2) Įvertinti pacientų, sergančių tikrąją policitemija, ligos komplikacijas. 3) Nustatyti pacientų, sergančių tikrąją policitemija, gydymo efektyvumą ir nepageidaujamas reakcijas. Metodai: Tai retrospektyvusis pacientų, sergančių tikrąja policitemija (TP), tyrimas. Buvo renkami pacientų, gydytų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikoje 2022–2024 m., duomenys, remiantis jų medicinine dokumentacija (ambulatorinėmis kortelėmis). Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 27“ bei MS Excel 2019 programas. Tyrimo metu buvo naudoti tokie statistinės analizės metodai, kaip Kolmogorovo-Smirnovo testas, porinis t-testas, Mann-Whitney U testas, Chi-kvadrato (χ2), logistinės regresijos analizė. Skirtumai ir sąsajos tarp lyginamųjų grupių laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Rezultatai: Tyrime analizuoti 271 paciento duomenys. 65 pacientams (23,98 %) tikroji policitemija buvo diagnozuota tyrimo metu, 2022 – 2024 metais. JAK2 mutacija nustatyta 263 pacientams (97,04 %). Tyrime analizuotos klinikinės charakteristikos ir svarbiausios komplikacijos (trombembolinės komplikacijos ir leukeminė bei fibrotinė transformacija). Splenomegalija nustatyta 114 pacientų (41,32 %). Iki TP diagnozės buvo registruotos 56 trombembolinės komplikacijos: 22 išeminiai smegenų insultai (39,28 %) ir 19 miokardo infarktų (33,92 %). Po diagnozės – 31 komplikacija. Leukeminė transformacija buvo stebėta tik vienam pacientui (0,36 %), o fibrotinė – 8 pacientams (2,95 %). Gydymo efektyvumas buvo vertinamas pagal Europos leukemijos tinklo (ELT) kriterijus. Buvo nustatyta, kad 53 pacientai iš 151 (35,10 %) pasiekė ar išlaikė dalinę remisiją, o 8 iš 120 (6,66 %) pilnas remisijas. Tiriant tik naujus TP atvejus, po paskutinio vizito 10 pacientų iš 31 (32,25 %) pasiekė dalinę remisiją, o 2 pacientai iš 21 (7,40 %) pilną. Pritaikius porinį t-testą, nustatytas statistiškai reikšmingas hematokrito, leukocitų ir trombocitų verčių sumažėjimas po gydymo. 5 pacientai iš 11 (45,45 %) nuolat vartojantys citoredukcinį vaistą Hydrea pasiekė dalinę remisiją. Pilnos remisijos šioje grupėje niekas nepasiekė. Hydrea netoleravimą arba rezistentiškumą patyrė 21 pacientas (12,35 %), dažniausiai pasitaikydavo anemija ir odos patologijos. Siekiant įvertinti skirtingų Hydrea dozių įtaką šalutinio poveikio pasireiškimo tikimybei, buvo atlikta dvinarė logistinė regresija. Logistinės regresijos modelis buvo statistiškai reikšmingas (χ2 = 9,951, p = 0,007), o tai reiškia, kad dozės dydis yra reikšmingas šalutinio poveikio prognozuojamasis veiksnys. Išvados: Splenomegalija buvo svarbus veiksnys, vertinant ligos progresavimą ir gydymo efektyvumą. Trombembolinės komplikacijos buvo dažnesnės prieš nustatant TP. Nustatėme, kad trombembolinės komplikacijos nebuvo susijusios su splenomegalija, leukocitoze, trombocitoze ar ankstesnėmis trombembolinėmis komplikacijomis. Pacientams su naujai diagnozuota TP buvo nustatytas statistiškai reikšmingas laboratorinių rodiklių pagerėjimas po gydymo. Nuolat Hydrea vartojantys pacientai dalinę remisiją pasiekdavo dažniau nei nevartojantys, tačiau nuolatinis Hydrea vartojimas šioje grupėje statistiškai reikšmingai nepadidino remisijos pasiekimo dažnio. Didelės Hydrea dozės (2 g per dieną) yra susijusios su žymiai didesne šalutinio poveikio tikimybe. Rekomendacijos: Reguliariai atlikti splenomegalijos vertinimą. Naudojant Hydrea TP gydymui rekomenduojama laikytis „mažiausios veiksmingos dozės“ principo šalutinių reiškinių prevencijai. Taikyti ELT kriterijus, nes tai leidžia objektyviau įvertinti TP gydymo veiksmingumą. Reguliariai atlikti pacientų būklės stebėseną po diagnozės.

Darbo autorius. Roberta Lešinskytė Darbo pavadinimas. „Autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija sergantiesiems limfomomis: 6 metų rezultatai LSMUL Kauno klinikose“. Darbo tikslas. Išanalizuoti ir palyginti pacientų, sergančių limfomomis, kuriems buvo atlikta autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija 2017 – 2022 metų laikotarpiu LSMUL Kauno klinikose, rezultatus bei komplikacijas. Uždaviniai. 1. Įvertinti pacientų, sergančių limfomomis, kuriems buvo atlikta autologinė KKLT 2017-2022 metų laikotarpiu LSMUL KK, klinikinius požymius. 2. Įvertinti kamieninių kraujodaros ląstelių prigijimo laikotarpį po atliktos autologinės transplantacijos. 3. Nustatyti pacientų, sergančių limfomomis, komplikacijas po autologinės KKLT. 4. Įvertinti bendrą išgyvenamumą (2017 – 2022 metų laikotarpiu LSMUL KK) po autologinės KKLT, sergant limfomomis. Tyrimo metodai ir dalyviai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kuriame išanalizuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos 37 limfoma sergančių pacientų duomenys, kuriems 2017 – 2022 m. laikotarpiu buvo atlikta autologinė KKLT. Tyrimo rezultatai. Didžioji dalis tiriamųjų buvo vyrai. 18 – 55 m. ir > 55 m. amžiaus grupėse vyrai pasiskirstė atitinkamai 60,0 proc., 40,0 proc., moterys – 16,7 proc., 83,3 proc. Autologinė KKLT buvo atlikta 89,2 proc. pacientų, kurie sirgo NHL ir 10,8 proc. sergančių HL. Bendras CD34+ ląstelių kiekis ir laikas nuo diagnozės nustatymo iki autologinės KKLT atlikimo nepriklausė nuo lyties bei amžiaus (p > 0,05). Tačiau, CD34+ ląstelių kiekis turėjo įtakos leukocitų ir trombocitų prigijimo trukmei (p = 0,004). Leukocitų prigijimo mediana buvo 11 d., o trombocitų – 13 d. Šiek tiek daugiau nei puse pacientų (54,1 proc.) po autologinės KKLT patyrė komplikacijų. 29,7 proc. komplikacijų sudarė CVK infekcija, 27,0 proc. – sepsis, 10,8 proc. – bakteremija. Stebėjimo dėl tiriamųjų IBP po autologinės KKLT mediana buvo 1,67 m., o BI – 2,17 m. 1 m. IBP tikimybė buvo 80,6 proc., BI – 94,3 proc., 3 m. – 66,0 proc., 68,7 proc., atitinkamai. BI trukmė priklausė nuo limfomos progresavimo po autologinės KKLT (p < 0,05). Išvados. 1. Daugiau nei puse sergančių limfoma vyrų, kuriems buvo atlikta autologinė KKLT, priklausė 18 – 55 m. amžiaus grupei, o moterų – > 55 m. 2. Leukocitų prigijimo mediana po autologinės KKLT buvo 11 d., o trombocitų – 13 d. 3. Dažniausios komplikacijos po autologinės KKLT buvo CVK infekcija ir sepsis. 4. Nustatėme, kad 3 metų BI tikimybė po autologinės KKLT buvo 68,7 proc.

Ugnės Turauskaitės baigiamasis magistro darbas „JAK2 GGCC (46/1) haplotipas ir jo ryšys su kitomis mutacijomis ir klinikiniais simptomais, sergantiems lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis”. Įvadas: Lėtinės mieloproliferacinės ligos – kraujo ligų grupė, kai periferiniame kraujyje padaugėja vienos ar kelių linijų kraujo ląstelių. JAK2 teigiamoms lėtinėms mieloproliferacinėms ligoms priklauso esencialinė trombocitemija, tikroji policitemija ir pirminė mielofibrozė. Pastaruoju metu, atlikti tyrimai parodė, kad mieloproliferacinių ligų patogenezei didelę įtaką turi įvairių genų mutacijos. Taip pat buvo pastebėta, kad tiriant įvairius genus dažnai randamas ne vienas, o keli genai galintys lemti ligos atsiradimą. Literatūroje yra svarstomas JAK2 GGCC (46/1) haplotipo ir JAK2 V617F mutacijos ryšys. Įvairių tyrimų duomenimis yra nustatyta, kad JAK2 GGCC (46/1) haplotipas yra paveldimas, susijęs su agresyvesne ligos eiga ir mažesne remisijos tikimybe. Šio mokslinio darbo metu bus tiriami sergantieji lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis, nustatytas JAK2 mutacijos dažnis bei ryšys su JAK2 GGCC 46/1 haplotipu. Aptikti rezultatai bus palyginti su mokslinėje literatūroje randamais duomenimis. Tikslas: Įvertinti ryšį tarp JAK2 GGCC (46/1) haplotipo ir kitų mutacijų, pacientams sergantiems lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis Uždaviniai: 1.Nustatyti JAK2 GGCC (46/1) haplotipo JAK2 rs10974944 (C/G) vieno nukleotido polimorfizmo dažnį sergantiesiems lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis. 2. Ištirti JAK2 V617F mutacijos dažnį ir jos ryšį su JAK2 GGCC (46/1) haplotipo JAK2 rs10974944 (C/G) polimorfizmu. 3. Įvertinti JAK2 GGCC (46/1) haplotipo JAK2 rs10974944 (C/G) polimorfizmo ryšį su CALR mutacija, sergantiems lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis. Metodai: Į retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti LMUL KK Onkologijos ir Hematologijos klinikoje nuo 2001 m. sausio iki 2019 m. gruodžio mėn. diagnozuoti ir gydyti 104 LMPL (lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis) sergantys pacientai. Analizuojant LMPL sergančių pacientų medicininę dokumentaciją buvo surinkti pacientų klinikiniai, laboratoriniai duomenys, informacija apie išsivysčiusias arterines ir venines trombozes bei JAK2 V617F mutacijos statusą. LMPL sergantiems pacientams atliktas 46/1 haplotipo JAK2 rs10974944 (C/G) vieno nukleotido polimorfizmo genetinis tyrimas. Duomenų kaupimas ir statistinė analizė buvo atlikta naudojant „Excel" ir „SPSS 23.0" programas. Skirtumas tarp tiriamųjų grupių vertintas statistiškai reikšmingu, jei p buvo < 0,05. Rezultatai: Ištirti 104 LMPL sergančių pacientų mėginiai. Dažniausia LMPL buvo: 53,8% ET, 39,6% TP, 6,6% MF. JAK2 V617F mutacija aptikta 69,8% pacientams. Haplotipo 46/1 JAK2 rs10974944 (C/G) VNP genotipai pasiskirstė taip: 24,5% buvo CC, 52,8% – GC (heterozigotai) ir 22,6% – GG (homozigotai). CALR tirtas 13,2% pacientų, iš kurių 8,5% buvo rastas. Bendrai veninės arba arterinės trombozės nustatytos 46,2% pacientų, 3,8% pacientams buvo nustatyta ir arterinės, ir veninės trombozės. Trombozę iki MPL diagnozės nustatyta 57,4% visų trombozių pacientams, vidutinis laikas iki trombozės buvo 29 ± 32 mėnesiai. Po MPL diagnozės trombozė pasireiškė 27,7% pacientų vidutinis laikas iki trombozės jiems buvo 67 ± 103 mėnesiai. 14,9% pacientų nustatyta trombozė kartu su MPL diagnoze. Arterine hipertenzija sirgo 49,1% pacientai. Cukriniu diabetu sirgo 10,4% pacientai. Duomenys apie išeminę širdies ligą surinkta iš 75,5% ištirtų pacientų, iš kurių 19,8% sirgo IŠL. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp diagnozių ET, MF, TP (p = 0,047) lyginant JAK2 teigiamų ir neigiamų pacientų grupes. Ligos trukmė buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė turinčių JAK2 mutaciją (141,01 mėn ± 54,66), nei JAK2 neigiamų (122,28 mėn ± 44,55) pacientų grupėje. Arterinės trombozės buvo dažnesnės pacientų, turinčių JAK2 mutaciją grupėje, taip pat ir bendros trombozės dažnesnės. Haplotipo 46/1 JAK2 rs10974944 GG genotipas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis JAK2 teigiamų pacientų grupėje, lyginant su JAK2 neigiama pacientų grupe. JAK2 V617F mutaciją turinčių pacientų grupėje stebėtas statistiškai reikšmingai didesnis leukocitų (1,32 109/l;), eritrocitų (0,57 1012/l;) skaičius, didesnis hematokritas (Ht) (5,1 l/l), mažesnis MPV (0,68 fl), MCV (4,8 fl) ir MCH (1,97 pg) lyginant su JAK2 V617F mutacijos neturinčių pacientų grupe. Haplotipo 46/1 JAK2 rs10974944 (C/G) VNP GG ir CG genotipai nustatyti 75,5% pacientų. G alelį turinčių pacientų grupėje pacientai buvo statistiškai reikšmingai vyresnio amžiaus nei turinčiųjų CC genotipo grupėje. Ligos trukmė buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė G alelį turinčių pacientų grupėje nei turinčių CC genotipą. JAK2 V617F mutacija buvo nustatyta statistiškai reikšmingai dažniau G alelį turinčių pacientų grupėje nei CC genotipą turinčių pacientų grupėje. Nustatyta ilgesnė ligos trukmė GG genotipą turinčių pacientų grupėje, nei turinčių GC/CC genotipą (140,82 ± 49,72 mėn ir 118,54 ± 57,43 mėn.; p = 0,048). JAK2 V617F mutacijos dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis GG genotipą turinčių tiriamųjų grupėje, nei tiriamiesiems, kurie turėjo CG/CC genotipą (91,7 proc. ir 61,4 proc., p = 0,008). Pacientų, kurie turėjo GG genotipą monocitų skaičius ir MPV buvo statistiškai reikšmingai mažesnis nei turėjusių mažesnio aktyvumo haplotipo 46/1 JAK2 rs10974944 genotipus, atitinkamai. Išvados: 1. Savo tiriamojoje imtyje 75,5 proc. tiriamųjų nustatėme haplotipo 46/1 JAK2 rs10974944 polimorfizmą. 2. Lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis sergantiems pacientams nustatėme JAK2 V617F mutacijos dažnį ir jos ryšį su haplotipo JAK2 rs10974944 polimorfizmu. 3. Ryšio tarp haplotipo JAK2 rs10974944 polimorfizmo ir CALR mutacijos, sergantiems lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis pacientams nenustatėme.

Tyrimo tikslas: Įvertinti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaką trombozių išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis. Uždaviniai: 1. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį kontrolinėje sveikų žmonių grupėje. 2. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis. 3. Nustatyti arterinių ir veninių trombozių dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis. 4. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė. 5. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė, įvertinant JAK2V617F mutaciją. Metodika: Į retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti 97 lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis (LMN) sergantys pacientai ir 56 sveiki asmenys. Tiriamiesiems buvo atliktas P selektino glikoproteino ligando 1 (PSGL1) polimorfizmų tyrimas ir surinkti duomenys apie išsivysčiusias trombozes. Tyrimo rezultatai: Iš 43 sergančiųjų LMN, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, arterinės trombozės diagnozuotos 81,4%, veninės - 18,6 %. PSGL1 AB ir BB polimorfizmų genotipai buvo dažnesni pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei kuriems jos nepasireiškė (58,1% ir 38,9%) (p = 0,059) ir sveikiems asmenims (32,1 %) (p = 0,01). B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis pacientams, kuriems išsivystė trombozės (36,1 %), nei kuriems jos nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Arterinių trombozių grupėje AB ir BB genotipai buvo nustatyti dažniau (60,0 %), nei trombozėms nepasireiškus (38,9 %) (p = 0,05) ir sveikiems asmenims (32,1 %) (p = 0,009). B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis diagnozavus arterines trombozes (37,1 %), nei trombozėms nepasireiškus (22,2 %) (p = 0,03). Esant JAK2V617F mutacijai ir išsivysčius trombozėms, B alelio dažnis siekė 37,8 %, nediagnozavus trombozių - 22,4 % (p = 0,057), o kai JAK2V617F mutacija nenustatyta - atitinkamai 50,0 % ir 23,7 % (p = 0,255). Išvados: 1. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sveikiesiems siekė 67,9 %, AB ir BB genotipų - po 16,1 %, A alelio – 75,9%, B alelio – 24,1 %. 2. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sergantiesiems LMN nustatytas 52,6 %, AB - 38,1 %, BB - 9,3 %, A alelio – 71,6 %, B alelio – 28,4 %. 3. 44,3 % sergančiųjų LMN išsivystė trombozės, iš jų 81,4 % buvo arterinės, 18,6% - veninės. 4. B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis sergantiesiems LMN, kuriems išsivystė trombozės (36,1 %), nei kuriems trombozės nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo ir arterinių trombozių grupėje - 37,1% ir 22,2 % (p = 0,03). 5. Ligai komplikavusis trombozėmis B alelis nustatytas dažniau nei trombozėms neišsivysčius, tiek esant JAK2V617F mutacijai (37,8 % ir 22,4 %), tiek jos neradus (50,0 % ir 23,7 %).