Kubilius, Ričardas

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Smilkininio apatinio žandikaulio sąnario sutrikimai yra plačiai paplitę šių dienų visuomenėje. Priekinė sąnarinio disko dislokacija be redukcijos yra kliniškai reikšminga patologija, sukelianti skausmą, ribotą išsižiojimą ir pablogėjusią gyvenimo kokybę. Literatūroje yra analizuojami skirtingi gydymo būdai, tačiau efektyvumas išlieka neaiškus. Šios mokslinės literatūros apžvalgos tikslas – sistemiškai išanalizuoti ir įvertinti mokslinėje literatūroje pateiktų skirtingų gydymo metodų efektyvumą gydant smilkininio apatinio žandikaulio sąnario priekinio disko dislokaciją be redukcijos. Medžiaga ir metodai: Atlikta mokslinės literatūros apžvalga, vadovaujantis PRISMA gairėmis, į kurią buvo įtraukta 11 publikacijų, kuriose buvo vertinami konservatyvūs, minimaliai invaziniai, kombinuoti bei chirurginiai gydymo metodai. Gydymo efektyvumas vertintas pagal skausmo intensyvumo pokyčius, naudojant vizualinę analoginę skalę, maksimalaus išsižiojimo pokyčius ir bendrą klinikinį efektyvumą. Rezultatai: Visi analizuoti gydymo metodai lėmė skausmo sumažėjimą ir maksimalaus išsižiojimo padidėjimą. Konservatyvus gydymo būdas pagerino klinikinius rodiklius, tačiau dažniausiai klinikinis efektyvumas buvo pasiektas lėčiau nei taikant kitus gydymo būdus. Minimaliai invaziniai metodai, tokie kaip artrocentezė ir intraartikulinės injekcijos buvo susiję su greitesniu klinikiniu pagerėjimu, tačiau lyginant skirtingas minimaliai invazines metodikas reikšmingų skirtumų nenustatyta. Kombinuotas gydymas daugeliu atvejų buvo efektyvesnis už vien konservatyvų gydymą, tačiau lyginant su invaziniais metodais reikšmingų skirtumų nenustatyta. Chirurginiai metodai pasižymėjo ryškiu klinikiniu efektyvumu ir didesniu pacientų pasitenkinimu. Išvados: Visi analizuoti gydymo metodai buvo veiksmingi, gydant smilkininio apatinio žandikaulio sąnario priekinio disko dislokaciją be redukcijos. Minimaliai invaziniai, kombinuoti ir chirurginiai metodai dažniau siejosi su greitesniu ir ryškesniu klinikiniu efektyvumu nei vien konservatyvus gydymas. Efektyviausio gydymo metodo nustatyti nepavyko, todėl gydymo taktika turėtų būti individualizuota, atsižvelgiant į klinikinę situaciją.

Darbo tikslas. Atlikti LSMUL KK Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikoje operuotų pacientų analizę, kuriems buvo atlikta minkštojo ir kietojo gomurio nesuaugimo plastika. Medžiaga ir metodai. Tiriamosios populiacijos atrankos kriterijus tenkinančios ligos istorijos buvo gautos iš LSMUL Kauno klinikų archyvo. Atrinktų ligos istorijų konfidencialumas buvo užtikrintas koduojant duomenis. Iš ligos istorijų ištraukti šie duomenys: pooperacinės komplikacijos, gretutinės ligos, sindromai, amžius , taip pat galimi rizikos veiksniai, tokie kaip amžius, gretutinės ligos. Rezultatai. Tyrimo metu nustatytos komplikacijos buvo: oronazalinės fistulės ir velofaringinis nepakankamumas. Tyrimo rezultatai nustatė, kad tyrime dalyvavusių pacientų pasiskirstymas pagal po minkštojo ir kietojo gomurio nesuaugimo plastikos operacijos nepasireiškusias/pasireiškusias komplikacijas statistiškai patikimai kito priklausomai nuo sindromų (χ 2 = 9,28; p = 0,01) ir gretutinių ligų (χ 2 = 6,67; p = 0,04) pasireiškimo bei taikytos plastikos metodikos (χ 2 = 13,31; p = 0,01). Išvados. Dauguma tyrimo metu nustatytų komplikacijų sutapo su užsienio literatūroje pateiktais duomenimis. Nustatyti rizikos veiksniai didžiąja dalimi taip pat sutapo su kitų autorių atliktais tyrimais. Skirtingai nei kitų tyrimų duomenimis, šio tyrimo metu statistiškai reikšmingo ryšio nenustatėme tarp amžiaus, operacijos trukmės ir šių rizikos veiksnių: gretutinių ligų, sindrominių būklių bei taikytos plastikos metodikos. Raktiniai žodžiai: gomurio nesuaugimas, gomurio plastika, velofaringinis nepakankamumas.

Šiuo metu naudojamos statinės skaitmenizuotos dantų implantacijos (sSDI) sistemos skiriasi chirurginio gido konstrukcijos komponentais, naudojamais instrumentais bei instrumentų navigavimo principais. Trūksta tyrimų ir vertinant chirurginio gido atramos įtaką dalinės adentijos sSDI tikslumui. Atraminių dantų tipas, skaičius ir pasiskirstymas gali skirtis, atsižvelgiant į dantų eilės defektą. Šie veiksniai gali įtakoti chirurginio gido pasyvų nusėdimą, stabilumą bei galiausiai - implantacijos tikslumą. Dėl įrodymais pagrįstų protokolų stokos klinikinėje praktikoje chirurginio gido modeliavimas ir sSDI sistemos parinkimas dažnai grindžiamas empirinėmis prielaidomis. Šiame darbe įvertinti atraminių dantų skaičiaus, instrumentų navigavimo mechanizmo ir implantavimo srities įtaką dalinių viršutinio žandikaulio dantų eilių defektų statinės skaitmenizuotos dantų implantacijos tikslumui. Standartizuotomis eksperimentinėmis in vitro sąlygomis įvertintas dviejų dažniausiai klinikinėje praktikoje naudojamų gidinės implantacijos sistemų (su gręžimo kreipikliu ir be gręžimo kreipiklio) tikslumas šešiose viršutinio žandikaulio dalinės adentijos implantacijos vietose (pavieniai priekinio, prieškrūminio ir krūminio danties defektai, ribotas priekinis defektas ir prieškrūminio ir krūminio dantų sritys galiniame neribotame defekte). Taip pat įvertinta atraminių dantų skaičiaus įtaka sSDI tikslumui, lyginant tris skirtingus atramos variantus: dviejų, keturių dantų ir viso lanko atramą. Gauti rezultatai prisidės prie rekomendacijų formulavimo, susijusių su optimalios atramos ir gidinės implantacijos sistemos pasirinkimu – tiek bendrai, tiek specifinėse implantavimo vietose. Tyrimo rezultatai prisideda prie įrodymais pagrįsto statinės skaitmenizuotos implantacijos protokolų tobulinimo ir sudaro pagrindą tęsti klinikinius tyrimus. Sukurtas eksperimentinis tyrimo modelis ir protokolas gali būti naudojamas ateities in vitro tyrimams vertinti kitus įtakos sSDI tikslumui turinčius veiksnius.

Antro tipo cukrinio diabeto įtaka periimplantito išsivystymui.

SANTRAUKA Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Periimplantinių audinių būklė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių dantų implantų ilgalaikį funkcionavimą. Tarp daugelio įvairiausių rizikos veiksnių ypač išskiriamas antro tipo cukrinis diabetas (2TCD), kuris gali turėti tiesioginį poveikį periimplantinių audinių sveikatai. Literatūros duomenimis, pacientai sergantys šia lėtine liga, dažniau susiduria su tokias pokyčiais kaip padidėjęs apnašų indeksas (AI), kraujavimas zondavimo metu (KZI), gilesnės periimplantitinės kišenės (KG) bei kaulo netekimas aplink implantus (KKN). Šie pokyčiai dažniausiai yra siejami su prasta glikemijos kontrole, kuri skatina uždegiminių procesų vystymąsi aplink implantus. Nepaisant šių žinomų sąsajų, literatūroje vis dar trūksta vieningos nuomonės ir išvados dėl glikemijos kontrolės poveikio atskiriems klinikiniams ir radiologiniams periimplantitinių parametrų pokyčiams. Atsižvelgiant į tai, šio darbo tikslas – sistemingai apžvelgti ir įvertinti mokslinę literatūrą, kurioje nagrinėjami pagrindiniai periimplantitinių audinių rodikliai (AI, KZI, KG, KKN) 2TCD sergančių ir sveikų asmenų grupėse, ypatingą dėmesį skiriant glikemijos kontrolės lygiui ir jo sąsajoms su šiais parametrais. Medžiaga ir metodai: Mokslinės literatūros apžvalgos protokolas paruoštas ir paieška atlikta vadovaujantis PRISMA (Preferred Reporting Items for Systematic Reviews and Meta-Analyses) gairėmis. Publikacijų paieška atlikta elektroninėse duomenų bazėse PubMed ir Cochrane Library, naudojant raktažodžių derinius, susijusius su 2 tipo cukriniu diabetu, periimplantiniais audiniais ir jų klinikiniais rodikliais (AI, KZI, KG, KKN). Buvo atrinkti straipsniai anglų kalba, tyrimai atlikti su žmonėmis, turinčiais dantų implantus ir kuriems nustatytas antro tipo cukrinis diabetas, vertinantys pagrindinius periimplantitinius rodiklius, lyginant juos su sveikų pacientų grupe. Ši metodologija leido sistemingai įvertinti esamus mokslinius įrodymus apie antro tipo cukrinio diabeto įtaką periimplantinių audinių būklei, atsižvelgiant į glikemijos kontrolės lygį. Rezultatai: Nustatyta, kad 2 tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai, turintys prastą glikemijos kontrolę (HbA1c > 8 %) pasižymi prastesniais periimplantitiniais rodikliais, lyginant su sveikais pacientais (p < 0,05). Pacientai, kurių glikemijos kontrolė yra gera (HbA1c < 7  %) pasižymi panašiais periimplantinių audinių parametrais kaip ir sveiki kontrolinės grupės nariai (p > 0,05) Išvados: Prasta glikemijos kontrolė (HbA1c > 8 %) antro tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams siejama su nepalankiais periimplantinių audinių pokyčiais. Tuo tarpu gera glikemijos kontrolė (HbA1c < 7 %) leidžia išlaikyti periimplantinių audinių būklę panašią į sveikų asmenų. Raktiniai žodžiai: Dantų implantai, periimplantitas, antro tipo cukrinis diabetas

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Sąnarinės ataugos lūžis yra vienas iš dažniausių lūžių veido srityje. Ypatingai silpna vieta yra sąnarinės ataugos kaklo sritis. Šios srities lūžiai gali reikšmingai paveikti veido simetriją dėl raumenų veikimo ir sąnarinės ataugos lūžgalio dislokacijos tipo. Dažnais atvejais yra sunku įvertinti lūžio gydymo pasirinkimą – konservatyvų ar chirurginį – atliekant osteosintezę. Todėl šiame darbe nustatėme pacientų su vienpusiais sąnarinės ataugos kaklo srities lūžiais veido asimetrijos indeksus (VAI) bei įvertinome cefalometrinius pokyčius. Standartizavus VAI, tai galėtų tapti vienu iš indikaciniu rodikliu renkantis gydymą tarp konservatyvaus ir chirurginio, vertinant lūžio sukeltą veido asimetriją. Medžiaga ir metodai. Pacientai, kuriems buvo atlikta visos galvos įskaitant veidą kompiuterinė tomografija (KT), buvo atrinkti iš Kauno klinikų, veido ir žandikaulių chirurgijos skyriaus. Naudojant programą „3D Slicer”, KT vaizdai rekonstruoti į 3D modelius. Naudojant „3D Slicer” modulį „Q3DC” modeliuose pažymėti cefalometriniai taškai, atskaitos plokštumos (x, y, z), išmatuoti atstumai, reikalingi įvertinti VAI, ir cefalometriniai parametrai. Skaičiavimai atlikti su „Python“. Visi apskaičiuoti duomenys lyginti su nustatytomis normomis literatūroje. Rezultatai. Labiausiai asimetriški taškai buvo pacientų grupėse – „deviacija su dislokacija“ ir „poslinkis su dislokacija“, o reikšmingi skirtumai (p < 0,05) tarp kiekvienos lūžio grupės ir sveikų žmonių grupės nustatyti taškuose ANS, L1, B ir Me. Lyginant su sveikais žmonėmis, nustatyti reikšmingi skirtumai (p < 0,05) taškuose Co, L1, B ir Me pacientų grupėje, kurioje kaip gydymo metodas buvo taikyta osteosintezė, o konservatyviai gydytų pacientų grupėse- taškuose ANS, Or ir Go. Nustatyta reikšmingas (p < 0,05) VAI, Co taško skirtumas tarp pacientų, kuriems buvo taikytas konservatyvus gydymas ir atlikta osteosintezė (3,93 ± 2,53 mm ir 10,22 ± 6,78 mm atitinkamai deviacija nuo veido vidurio-sagitalinės plokštumos). Išvados. „3D Slicer“ programą kartu su pritaikytomis lygtimis „Python“ programoje yra tinkamos vertinti VAI, o Co taško reikšmės tarp pacientų, kuriems taikytas konservatyvus gydymas ir chirurginis – osteosintezė, galėtų tapti indikacijomis renkantis gydymą.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Po danties pašalinimo alveolinis kaulas patiria reikšmingą rezorbciją, apsunkinančią vėlesnį dantų atkūrimą implantais. Siekiant sumažinti kaulo netekimą, praktikoje taikomi įvairūs alveolinio kaulo išsaugojimo metodai (AKI). Šio darbo tikslas – įvertinti skirtingų AKI metodų efektyvumą išsaugojant alveolinio kaulo tūrį. Medžiaga ir metodai: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, apimanti 20 atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų (iš viso 660 pacientų ir 775 alveoles). Tyrimuose lyginti AKI metodai (įvairūs kaulo pakaitalai ir biologiniai priedai) su spontanišku gijimu be intervencijos. Duomenys buvo nagrinėti ir apibendrinti siekiant nustatyti AKI metodų poveikį poekstrakcinio alveolinio kaulo tūrio pokyčiams. Rezultatai: Apibendrinta analizė parodė, kad alveolės užpildymas kaulo pakaitais ir biologiškai aktyviais priedais reikšmingai sumažina alveolinio kaulo tūrio praradimą po ekstrakcijos, palyginti su natūraliu gijimu. Atvejose kai buvo atlikta AKI procedūra, užfiksuotas mažesnis alveolinės ataugos vertikalaus ir horizontalaus kaulo matmenų sumažėjimas nei kontrolinėse grupėse be gydymo. Kai kurie metodai pasižymėjo ypač geru efektyvumu – pavyzdžiui, PRGF (plazma, praturtinta augimo faktoriais) alveolėje lėmė statistiškai reikšmingai didesnį naujo kaulo susidarymą, lyginant su kontroline grupe. Išvados: Alveolinio kaulo išsaugojimo metodai yra veiksmingi, nes sumažina kaulo rezorbciją po danties pašalinimo ir skatina kaulo regeneraciją alveolėje. Alveolinės ataugos kaulo tūrio išsaugojimo procedūrų taikymas padeda išlaikyti didesnį kaulo tūrį, palengvina vėlesnę implantaciją bei gali sumažinti papildomų kaulo augmentacijos procedūrų poreikį. Gauti rezultatai patvirtina šių metodų naudą klinikinėje praktikoje ruošiant vietą dantų implantacijai.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Lėtinis grybelinės kilmės žandinių ančių uždegimas – tai vis dažniau klinikinėje praktikoje pasitaikanti būklė, kurios diagnostika ir gydymas yra sudėtingi dėl nespecifinių ligos simptomų. Didėjantis ligos paplitimas skatina vertinti taikomų diagnostikos ir gydymo priemonių patikimumą bei veiksmingumą. Darbo tikslas – įvertinti grybelinių infekcijų sukelto lėtinio žandinių ančių uždegimo diagnostikos ir gydymo metodų efektyvumą. Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros apžvalgos protokolas parengtas ir paieška atlikta laikantis PRISMA rekomendacijų. Publikacijų paieška vykdyta duomenų bazėse „PubMed“, „ScienceDirect“ ir „The Cochrane Library“ , taikant iš anksto nustatytus atrankos kriterijus. Į analizę įtraukti 2016–2024 m. anglų kalba publikuoti straipsniai, kuriuose nagrinėjami diagnostikos ir gydymo metodai, taikomi lėtinio grybelinio žandinių ančių uždegimo atvejais. Rezultatai. Tyrimų duomenys atskleidė, kad tikslus prienosinių ančių uždegimo formos nustatymas yra būtina sąlyga efektyviam gydymui. Invazinėms formoms nustatyti tiksliausi diagnostikos metodai yra magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ir histologinis ištyrimas, o neinvazinėms – kompiuterinė tomografija (KT). Nors klinikiniai simptomai dažni, ligos diagnozei patvirtinti jie yra nepakankami. Neinvazinėms ligos formoms taikomas chirurginis, invazinėms – kombinuotas, o alerginėms – sisteminis gydymas kortikosteroidais. Išvados. Efektyviam grybelinių infekcijų sukelto lėtinio žandinių ančių uždegimo gydymui būtinas tikslus ligos formos nustatymas. Patikimiausiais diagnostikos metodais išlieka radiologiniai tyrimai ir histologinis vertinimas. Gydymas turėtų būti pritaikytas pagal ligos formą: neinvazinėms formoms rekomenduojamas chirurginis gydymas, invazinėms – kombinuota (kompleksinis) terapija, o alerginėms – sisteminis gydymas kortikosteroidais. Raktiniai žodžiai: žandiniai ančiai, grybelinė infekcija, lėtinis prienosinių ančių uždegimas, diagnostika, gydymas.

Problemos aktualumas: Protezavimas ant dantų implantų tampa vis dažniau pacientų pasirenkamu dantų eilių defektų gydymo būdu. Pacientų lūkesčiams didėjant, betarpiška apkrova vis dažniau pasirenkama kaip greitesnė ir patogesnė alternatyva standartinei apkrovos metodikai. Vis dėlto, išsamios informacijos šia tema nepakanka, todėl optimalaus apkrovimo protokolo pasirinkimas išlieka iššūkiu dantų implantologijos sferoje. Darbo tikslas: Palyginti betarpiškos ir atidėtos dantų implantų apkrovos klinikinį efektyvumą. Medžiaga ir metodai: Mokslinės literatūros paieška atlikta „PubMed“, „Cochrane Library“, „Google Scholar“ elektroninėse duomenų bazėse. Straipsnių atranka vykdyta taikant PRISMA reikalavimus, atrenkant anglų kalba per paskutinius 5 metus publikuotus klinikinius tyrimus. Į apžvalgą įtrauktos studijos, lyginančios ir sekančios dantų implantų apkrovos protokolų įtaką kraštinio kaulo pokyčiui ir dantų implantų išgyvenamumui per vienerius metus nuo implanto įsriegimo. Rezultatai: Į literatūros apžvalgą įtraukti 6 moksliniai straipsniai. Bendras nustatytas kraštinio kaulo pokyčio skirtumas tarp skirtingų apkrovos grupių -0.17 mm. (95% CI: -0.33, -0.01) palankus betarpiškai apkrautiems implantams ir yra statistiškai reikšmingas. KKP statistiškai reikšmingai nesiskiria, kai protezuojama vainikėliais -0.12 mm. (95% CI: -0.37, 0.12) ar pilno lanko fiksuotais protezais -0.20 mm. (95% CI: -0.43, 0.03). Dantų implantų išgyvenamumas, tarp tiriamųjų grupių reikšmingai nesiskyrė 1.41% (95% CI: 0.44, 4.56). Išvados: Betarpiškai protezuojant dantų implantus galima tikėtis mažesnio kraštinio kaulo pokyčio, palyginus su atidėta apkrova, kai implantai restauruojami dantų vainikėliais ar pilno lanko fiksuojamais protezais. Protezuojant dantų implantus betarpišku ar atidėtu būdu galima tikėtis tokių pačių implantų išgyvenamumo rezultatų.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Įvairūs etiologiniai veiksniai, ypač dantų netekimas bei uždegiminiai procesai, lemia žandikaulių rezorbciją. Norint atstatyti dantų ar dantų eilių defektus dantų implantais, pakankamas kaulo kiekis yra privalomas faktorius. Prarastos kaulo savybės dažnai yra atstatomos atliekant kaulo transplantaciją. Skirtingi procedūros metodai gali lemti skirtingus rezultatus. Dėl to yra labai svarbu parinkti tinkamą kaulo transplantacijos metodą. Šio darbo tikslas - atlikti mokslinės literatūros apžvalgą ir metaanalizę ir palyginti skirtingus kaulų transplantacijos metodus bei nustatyti papildomus įtakos turinčius faktorius pagal nurodytus kriterijus. Medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinių straipsnių paieška elektroninėse duomenų bazėse „PubMed“ ir „Cochrane Library“. Straipsnių atranka atlikta remiantis PRISMA reikalavimais. Sisteminių klaidų rizika vertinta naudojant MINORS (angl. methodological index for non-randomized studies) įrankio nelyginamiems tyrimams kriterijus. Metaanalizei atlikti parinktas tinklinės metaanalizės modelis, naudota ,,RevMan” programinės įrangos 5.4.1 versija. Rezultatai. Iš viso į tyrimą įtraukti 26 straipsniai, tarp kurių yra iš viso 45 intervencijų grupės ir 11 pilnų apžvalgoje analizuojamų straipsnių. Iš viso intervencijų grupėse yra 674 tiriamieji. Transplantacijos klinikinei sėkmei įtakos turi transplantacijos procedūros technika, transplantatų paruošimo būdas, kaulo struktūra, kilmė ir gijimo laikotarpis. Donorinė sritis įtakos neturi. Transplantato tipas neturi įtakos siekiant išsaugoti alveolinį kaulo užpildant poekstrakcinę alveolę (P > 0.05). Atliekant sinuso kėlimo operaciją pranašiausi yra autotransplantatai dėl didžiausios naujai susiformavusio kaulo dalies (39.01%, P = 0.0004) , tačiau kitiems rodikliams įtakos neturi (P > 0.5). Išvados:

1. Transplantacijos klinikinei sėkmei įtakos turi transplantacijos procedūros technika, transplantatų paruošimo būdas, kaulo struktūra, kilmė ir gijimo laikotarpis;
2. Atlikus metaanalizę nustatyta, kad transplantato tipas neturi įtakos siekiant išsaugoti alveolinio kaulo tūrį po danties šalinimo transplantatu užpildant poekstrakcinę alveolę. Atliekant viršutinio žandikaulio sinuso dugno kėlimo operaciją, pranašiausi yra autotransplantatai dėl didžiausios naujai susiformavusio kaulo dalies, tačiau kitiems rodikliams transplantato tipas įtakos neturi.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Medikamentinė žandikaulių osteonekrozė dažniausiai diagnozuojama jau pažengusioje stadijoje, dėl to, itin svarbu žinoti dažniausius pacientų nusiskundimus, klinikinius požymius bei diagnostikos metodus, leidžiančius kuo anksčiau atpažinti ligą ir išvengti komplikacijų. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti medikamentinės žandikaulių osteonekrozės inicijuojamus pirmuosius simptomus, pacientų nusiskundimus, rizikos veiksnius, galinčius turėti sąsajų su šio sutrikimo išsivystymu ar paūmėjimu bei dažniausius ligos įvertinimui taikomus diagnostikos būdus. Medžiaga ir metodai: Dokumentų analizės tyrimo metu buvo peržiūrimos visos LSMUK pacientų ligos istorijos su TLK kodu K10.2, kurie buvo gydyti Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikos skyriuje 2018-2023 metais. Į tyrimą įtraukti 95 dokumentai, kuriuose pažymėta žandikaulių uždegiminė būklė – bisfosfonatų sukelta osteonekrozė. Statistinei duomenų analizei naudotos Microsoft Office Excel 2016 ir IBM SPSS 25.0 programos. Rezultatai: Tipinis šio tyrimo dalyvis buvo dirbanti, santykiuose esanti, vidutinio darbingo amžiaus moteris. Dažniausi pacientų, sergančių medikamentine žandikaulių osteonekroze, inicijuota bisfosfonatų, nusiskundimai: skausmas ir negyjanti žaizda burnoje, o dažniausi klinikiniai požymiai: apsinuoginęs kaulas ir pūlingas sekretas. Apatinio žandikaulio kairė pusė buvo dažniausia nusiskundimų ir pažeidimų lokalizacija. Analizuojant sąsajas tarp vartojamų medikamentų, gretutinių ligų, žalingų įpročių ir šios ligos pasireiškimo, nustatytos statistiškai reikšmingos sąsajos rūkančiųjų ir medikamentinės žandikaulių osteonekrozės pasireiškimo grupėje t.y. rūkantys dažniau sirgo šia liga. Šios ligos diagnozavimui dažniausiai buvo taikomi šie tyrimo metodai: klinikinė apžiūra, ortopantomograma ir kaulų rezorbcijos žymens tyrimas. Išvados: Skausmas ir negyjanti žaizda, apsinuoginęs kaulas ir pūlingas sekretas padeda įtarti bisfosfonatų inicijuotą medikamentinę žandikaulių osteonekrozę, o ortopantomograma ir kaulų rezorbcijos žymens diagnostiniai tyrimai – ją patvirtinti. Raktiniai žodžiai: apatinis žandikaulis, viršutinis žandikaulis, bisfosfonatai, osteonekrozė, diagnostika.