Masalskienė, Jūratė

Author: Shiri Barshay. Research title: Secondary Immunodeficiency Related to Kidney Diseases in Children. Aim: To analyze current literature on secondary immunodeficiency related to kidney disease (SIDKD) with the focus on pediatric patients. Objectives:

1. To present the concept of SIDKD.
2. To review kidney diseases associated with secondary immunodeficiency (SID).
3. To investigate the pathophysiological mechanisms that contribute to SIDKD.
4. To investigate the clinical impact of SIDKD. Research methodology: This is a literature review based on “PubMed” database. The search strategy included the following keywords: “kidney disease”, “chronic kidney disease”, “secondary immunodeficiency”, “secondary immunodeficiency related to kidney disease”, “nephrotic syndrome”, “uremic toxins”, “infection risk in kidney disease”, “impaired vaccine response” and “treatment related immunodeficiency”. English language full text articles relevant to this review objectives were included, focusing mainly on pediatric patients. Results: The reviewed literature showed that although there is increased recognition of SIDKD, a clear definition is still missing. In children, it is mainly associated with minimal change disease (MCD), focal segmental glomerulosclerosis (FSGS) and immunoglobulin A (IgA) nephropathy. The main mechanisms are urinary loss of immunoglobulins and complement proteins in nephrotic syndrome and the accumulation of uremic toxins in chronic kidney disease (CKD). These cause higher infection risk, impaired vaccine response and additional immunosuppressive treatment. Conclusions: SIDKD is acquired immune dysfunction caused by kidney disease. In children, it is especially relevant in MCD, FSGS and IgA nephropathy. The main consequences are increased infection risk, reduced vaccine response and worsening of immunodeficiency due to required immunosuppressive therapy. Recommendations: Greater clinical awareness of SIDKD is needed in pediatric nephrology. Early recognition of infections, attention to vaccination importance and careful monitoring during immunosuppressive therapy can help reduce complications and improve patient care.

SANTRAUKA Autorius: Gabrielė Dargytė Darbo pavadinimas: Vaikų tipinio hemolizinio ureminio sindromo klinikinių radinių ir laboratorinių tyrimų sąsajos. Tyrimo tikslas: Išnagrinėti 2009 - 2024 m. LSMU KK Vaikų ligų klinikoje tipiniu hemoliziniu ureminiu sindromu sirgusių vaikų klinikinių radinių ir pokyčių laboratoriniuose tyrimuose sąsajas. Uždaviniai: 1) Apibrėžti vaikų tipinio hemolizinio ureminio sindromo (tHUS) patogenezę. 2) Nustatyti tHUS sirgusių vaikų klinikinius pokyčius. 3) Nustatyti tHUS sirgusių vaikų pokyčius kraujo, šlapimo ir išmatų tyrimuose. 4) Išanalizuoti klinikinių radinių ir pokyčių laboratorniuose tyrimuose sąsajas. 5) Įvertinti vaikų tHUS gydymą pagal nustatytus klinikinius radinius ir pokyčius laboratoriniuose tyrimuose. Metodai ir tyrimo dalyviai: Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikos Vaikų ligų klinikoje. Į retrospektyvinį tyrimą įtraukti 30 atvejų. Tiriamiesiems nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. buvo diagnozuotas tHUS. Analizuojami demografiniai duomenys ir medicininė dokumentacija, taip pat vertinamos sąsajos tarp klinikinių požymių ir labaratorinių tyrimų rezultatų. Rezultatai: Didžioji dalis pacientų buvo jaunesni nei 5 metų (86,7 proc.), berniukai sudarė 56,7 proc. tiriamųjų. Dažniausi klinikiniai požymiai buvo viduriavimas (90,0 proc.), karščiavimas (70,0 proc.), edemos (66,7 proc.), blyškumas (60,0 proc.) bei kraujingos išmatos (53,3 proc.). Ūminis inkstų pažeidimas nustatytas 80,0 proc. pacientų, kardiovaskulinės sistemos pažaida - 60,0 proc., CNS pažeidimas - 16,7 proc. pacientų. Visiems pacientams nustatyta anemija, padidėjęs LDH aktyvumas bei proteinurija, o trombocitopenija nustatyta 96,7 proc. pacientų. Kreatinino koncentracijos padidėjimas reikšmingai dažniau nustatytas vyresniems nei 5 metų pacientams (p = 0,022), o teigiamas PGR tyrimas - jaunesniems nei 5 metų pacientams (p = 0,048). Dializė taikyta 30,0 proc. pacientų, eritrocitų masės transfuzija - 93,3 proc., diuretikai - 50,0 proc. pacientų. Dializės poreikis buvo reikšmingai susijęs su anurija (p < 0,001) bei didesne kreatinino koncentracija (p < 0,001). Išvados: Tipinis hemolizinis ureminis sindromas dažniausiai nustatytas jaunesniems nei 5 metų vaikams. Dažniausi klinikiniai požymiai buvo viduriavimas, karščiavimas, edemos bei blyškumas. Vyresniems nei 5 metų pacientams reikšmingai dažniau nustatytas ūminis inkstų pažeidimas. Dializės poreikis buvo susijęs su anurija bei didesne kreatinino koncentracija. Dauguma klinikinių požymių, komplikacijų bei gydymo ypatumų tarp amžiaus grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Rekomendacijos: Vaikams, kuriems pasireiškia viduriavimas, ypač kraujingas viduriavimas, karščiavimas ir pilvo skausmas, rekomenduojama anksti vertinti galimą tHUS riziką bei stebėti inkstų funkcijos rodiklius. Išmatų pasėlio bei Šiga toksino PGR tyrimų mėginiai turėtų būti paimami kuo anksčiau įtariant HUS. Pacientams, kuriems nustatoma anurija ar didėjanti kreatinino koncentracija, rekomenduojamas intensyvesnis inkstų funkcijos stebėjimas dėl dializės poreikio rizikos. Didesnės apimties tyrimai galėtų padėti tiksliau įvertinti klinikinių požymių, laboratorinių rodiklių bei gydymo metodų sąsajas su ligos eiga ir prognoze.

Dovilė Malinauskaitė. Šlapimo organų akmenligės ypatumai LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje gydytiems vaikams. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti šlapimo organų akmenligės ypatumus LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje gydytiems vaikams. Uždaviniai. 1. Nustatyti pacientų, gydytų dėl šlapimo organų akmenligės LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2020 – 2024 m., pasiskirstymą pagal lytį ir amžių, dažniausius klinikinius simptomus, laboratorinių ir vaizdinių tyrimų pokyčius. 2. Palyginti skirtingų amžiaus grupių (0 – 10 m. ir 11 – 18 m.) pacientų, gydytų dėl šlapimo organų akmenligės LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2020 – 2024 m., pasiskirstymą pagal nustatytus klinikinius simptomus, laboratorinių ir vaizdinių tyrimų pokyčius. 3. Įvertinti makrohematurijos ryšį su kitais klinikiniais požymiais, laboratorinių ir vaizdinių tyrimų rezultatais vaikų šlapimo organų akmenligės atvejais. Tyrimo metodai ir dalyviai. Į tyrimą įtrauktas 51 vaikas, kuris buvo konsultuotas ir gydytas LSMUL Kauno klinikų Vaikų ligų klinikoje dėl šlapimo organų akmenligės 2020 – 2024 m. Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Iš medicininės dokumentacijos surinkti nuasmeninti duomenys apie vaikus (lytis, amžius, rizikos veiksniai, klinikinių simptomų pasireiškimo dažnis, atlikti laboratoriniai, instrumentiniai tyrimai). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinės duomenų analizės IBM SPSS programą. Rezultatai. Tiriamųjų grupę sudarė 51 pacientas: 26 berniukai (51,0 %) ir 25 mergaitės (49,0 %), bendras amžiaus vidurkis 12,45  4,37 metų. Pagrindiniai simptomai: pilvo skausmas (96,1 %), hematurija (54,9 %) ir pykinimas (51,0 %). Dizurija (p = 0,037) ir anatominiai šlapimo organų pakitimai (p = 0,004) statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė jaunesniems nei 11 m. vaikams, palyginti su vyresnio amžiaus grupe. Dažniausiai pasitaikantis šlapimo tyrimo pakitimas buvo makrohemtaturija (66,7 %), proteinurija (33,3 %) bei 33,3 % pacientų nustatytas padidėjęs Ca/Crea santykis. Statistiškai dažniau makroskopinė hematurija pasireiškė vyresnių (11 – 18 m.) grupėje (70,3 %), lyginant su jaunesniais (35,7 %) (p = 0,024). Pacientams, kuriems pasireiškė makrohematurija, proteinurija buvo statistiškai reikšmingai dažnesnė (46,4 %), palyginti su pacientais be makrohematurijos (17,4 %) (p = 0,029). Konkrementai dažniausiai buvo randami šlapimtakyje (43,5 %) ir inksto taurelėje (39,1 %), vidutinis dydis 6,87 ± 4,75 mm. UG tyrimo metu konkrementai teisingai teigiamai aptikti 46 atvejais (J – 90,2 %), rentgeno pagalba – vizualizuoti 8 atvejais (J – 20,5 %). Išvados. 1. 2020 – 2024 m. LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje šlapimo organų akmenligė vienodai dažnai nustatyta berniukams ir mergaitėms, amžiaus vidurkis 13 metų. Pagrindiniai klinikiniai simptomai – skausmas ir hematurija, o pagrindinis patologinis šlapimo tyrimų rodiklis – makroskopinė hematurija. Dažniausia konkrementų vieta nustatyta UG tyrimu – šlapimtakis bei inksto taurelė, konkrementų vidutinis dydis 6,87 mm. 2. Skirtingo amžiaus pacientų grupių palyginimas parodė, kad vyresnių vaikų (11 – 18 m.) grupėje reikšmingai dažniau pasireiškė makroskopinė hematurija, o jaunesnių (0 – 10 m.) – reikšmingai dažniau nustatyta dizurija ir anatominiai šlapimo organų pakitimai. 3. Makroskopinę hematuriją turėjusiems pacientams reikšmingai dažniau nustatytas C – reaktyvinio baltymo padidėjimas (p = 0,007) ir proteinurija (p = 0,029). 4. Pirmo pasirinkimo, saugus ir jautrus šlapimo organų akmenligės instrumentinis diagnostikos metodas vaikų amžiuje – ultragarsinis tyrimas.

Meidos Baublytės baigiamasis magistro darbas „Vaikų steroidams jautraus nefrozinio sindromo gydymo naujovės“. Darbo tikslas. Vadovaujantis atrinktų publikacijų duomenimis, išanalizuoti ir aptarti vaikų steroidams jautraus nefrozinio sindromo gydymo naujoves. Uždaviniai. 1. Pristatyti vaikų steroidams jautraus nefrozinio sindromo patogenezę, kliniką, diagnostiką bei specifinius gydymo metodus, išskiriant ir naujuosius medikamentus. 2. Išanalizuoti bei palyginti vaikų steroidams jautraus nefrozinio sindromo gydymui taikomų naujų vaistų efektyvumą. 3. Įvertinti naujų vaistų saugumą atsižvelgiant į sukeliamų nepageidaujamų poveikių pasireiškimo dažnį vaikams su steroidams jautriu nefroziniu sindromu. 4. Įvertinti atkryčio dažnį naujais vaistais gydytiems vaikams. 5. Aptarti alternatyvas, kai dėl šalutinių reiškinių gydymas naujais vaistais nebegalimas. Tyrimo metodai. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis „PubMed“ duomenų baze vykdyta publikacijų atranka. Analizei atrinkti 2013 – 2023 m. laikotarpį atitinkantys moksliniai straipsniai, kuriuose pateikti 0 – 18 m. amžiaus vaikų, sergančių SJNS ar NSPNS, gydymo RTX, ofatumumabu, obinutuzumabu ir daratumumabu rezultatai. Tyrimo rezultatai. Į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukta 11 mokslinių straipsnių, kuriuose bendras pacientų skaičius – 515. Biologinės terapijos efektyvumas analizuotas 4 tyrimuose, saugumas – 6 tyrimuose ir 3 klinikiniuose atvejuose, atkryčio dažnis – 4 tyrimuose. Alternatyvių gydymo metodų parinkimas aptartas 2 klinikiniuose atvejuose. Išvados. Vaikų NS vystymuisi reikšmės turi tiek ląstelinio, tiek humoralinio imuniteto sutrikimas, randama sąsajų su aplinkos bei genetiniais veiksniais. Dėl tendencijos kartotis ligos atkryčiams, be tradiciškai skiriamų geriamųjų imunosupresantų bandoma pritaikyti biologinę terapiją RTX, ofatumumabu ar daratumumabu bei obinutuzumabu. Visi šie biologiniai vaistai pasižymi pakankamu efektyvumu, nesukelia rimtų šalutinių poveikių, dėl kurių reikėtų nutraukti tokį gydymą. Gydymas biologine terapija lėmė ilgiau nei 1-erius metus trunkantį ligos atoslūgį. Vertinant RTX desensibilizacijos atlikimo saugumą NS sergantiems vaikams nepakanka duomenų, todėl reikalingi tolimesni tyrimai. Rekomendacijos. Ofatumumabo, obinutuzumabo, daratumumabo veiksmingumui vertinti reikalingi tyrimai su didesnėmis SJNS sergančių vaikų grupėmis, kad būtų galima tinkamai palyginti šių vaistų poveikį su kontroline grupe, gydoma geriamuoju prednizolonu. Biologinės terapijos efektyvumui įvertinti, kiekvieną mėnesį gydymo metu rekomenduojama stebėti pacientų būklę ir tirti baltymą šlapimo juostele ar baltymo/kreatinino santykį šlapime, bendrą kraujo tyrimą, kreatininą, GFG, serumo albuminą, cholesterolį ir susieti, kaip rodikliai kinta pasiekus ligos atoslūgį bei atkryčio metu, o vaistų saugumui vertinti bent 12 mėn. po baigto gydymo stebėti pacientus tiek dėl ankstyvųjų, tiek dėl vėlyvųjų vaisto galimų nepageidaujamų reiškinių pasireiškimo. Sudarinėjant tiriamųjų grupes rekomenduojama atskirti vaikų ir suaugusiųjų imtis, kad būtų galima tiksliau vertinti biologinės terapijos poveikį skirtingoms amžiaus grupėms.

Aim: a literature review of COVID-19’s impact on healthy kidneys and kidneys of renal diseases in children. Objectives:

1. To systematically review the literature on COVID-19’s general definition and epidemiology of the virus.
2. To systematically review the literature on the impact of COVID-19 on kidneys.
3. To systematically review the literature on the impact of COVID-19 on patients with kidney diseases.
4. To systematically review the literature on the impact of COVID-19 on pediatric patients with chronic kidney diseases and after kidney transplantation.

Methods: a literature review analyses different publications in the last 4 years. The main electronic databases which have been used in this review are PubMed, ScienceDirect, and UpToDate, using the keywords: COVID-19, SARS-CoV-2, Kidneys, Acute kidney injury (AKI), chronic kidney disease (CKD), Children, Transplant, Pathogenesis, Epidemiology. The PRISMA guidelines were followed to carry out this review. Criteria for inclusion: articles published in peer-reviewed publications, full-text articles, or published conference abstracts. The purpose of clinical cases was to review the clinical characteristics of COVID-19-induced AKI. Criteria for exclusion: the publications were not reviewed, acute kidney injury or COVID-19 were not the focus of the study description, and articles were published in languages other than English (languages not known to the author).

Results: a total of 26 studies and case reports were identified and used to write this review after implementing inclusion and exclusion criteria. Epidemiology, pathogenesis, and impact of COVID-19 on the kidneys were analyzed. The results showed a significant number of COVID-19 patients experience AKI. The incidence rate was 28.6% in hospitalized patients, with a higher incidence in critically ill patients. Previous data from SARS-CoV-2 suggested a link between the virus and kidney injury. Two mechanisms were reviewed: a direct pathway that focuses on the entrance of viral particles into renal parenchyma. Other indirect pathway includes imbalanced RAAS, cytokine storm, hypercoagulation, rhabdomyolysis, prerenal AKI, Acute Tubular Necrosis (ATN), and Acute and Interstitial Nephritis (AIN). Adult patients with CKD have a higher rate of hospitalization and death. Pediatric patients with CKD and after kidney transplantation, usually present similarly to healthy children, with mostly mild symptoms.

Tikslas: Įvertinti ūminio pielonefrito diagnozės kriterijus, dažniausius sukėlėjus ir jų jautrumą antibakteriniams vaistams bei nustatyti Escherichia coli jautrumo antibiotikams kaitą. Uždaviniai: 1. Nustatyti, kokiais kriterijais vadovaujantis dažniausiai diagnozuojamas ūminis pielonefritas. 2. Išanalizuoti ūminio pielonefrito dažniausius sukėlėjus ir jų jautrumą antibakteriniams vaistams. 3. Palyginti 2010 – 2011 ir 2020 – 2021 metais LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje gydytų vaikų ūminio pielonefrito sukėlėjus ir E. coli jautrumą antibakteriniams vaistams. Metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Rinkti 2020-01-01 – 2021-12-31 LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje gydytų vaikų, sirgusių ūminiu pielonefritu, ligos istorijos duomenys (n=270). Gauti duomenys lyginti su 2010 – 2011 metų duomenimis, publikuotais Atkočiūno su bendraautoriais tyrime „Vaikų pielonefrito sukėlėjų ir jų jautrumo antibakteriniams preparatams įvertinimas“. Duomenų statistinė analizė atlikta „IBM SPSS Statistics“ programa. Taikytas χ2 kriterijus, Mann-Whitney ir Score testai. Rezultatai statistiškai patikimi, kai p reikšmė mažiau nei 0,05. Tyrimo dalyviai: 28 dienų – 17 metų amžiaus vaikai, sirgę ūminiu pielonefritu ir gydyti LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2020 – 2021 metais. Rezultatai: 98,1 % tiriamųjų nustatyti kraujo pokyčiai, rodantys bakterinį uždegimą, 95,3 % – leukociturija ir 82,1 % – febrilus karščiavimas (n=257). Šlapimo pasėlis atliktas 266 tiriamiesiems, iš kurių 204 pasėliuose nustatytas reikšmingas bakterijų augimas. 83,3 % atvejų šlapimo pasėlyje išaugo E. coli ir 6,9 % atvejų – Enterococcus faecalis. E. coli jautrumas ampicilinui siekė 50,3 %, cefuroksimui – 95,2 %, ciprofloksacinui – 94,6 %, gentamicinui – 95,8 %, nitrofurantoinui – 98,2 %, trimetoprimui – 79,6 %. E. faecalis buvo 100 % jautrus ampicilinui ir nitrofurantoinui. 2020 – 2021 metais E. faecalis pasireiškė statistiškai reikšmingai dažniau nei 2010 – 2011 metais. 2020 – 2021 metais šlapimo pasėliuose išaugintos E. coli jautrumas cefuroksimui statistiškai reikšmingai sumažėjo, lyginant su 2010 – 2011 metais. Išvados: Ūminis pielonefritas dažniausiai diagnozuotas pagal kraujo pokyčius, rodančius bakterinį uždegimą, leukocituriją ir febrilų karščiavimą. Daugiausia ūminio pielonefrito atvejų sukėlė E. coli, kuri pasižymėjo dideliu jautrumu nitrofurantoinui, gentamicinui ir cefuroksimui. Per dešimtmetį padaugėjo E. faecalis sukeliamų ūminio pielonefrito atvejų ir sumažėjo E. coli jautrumas cefuroksimui.

Autorius: Gintarė Iveta Semėnaitė. Darbo pavadinimas: „Vaikų inkstų transplantacijos LSMUL Kauno Klinikose 15 metų (2004 – 2019 m.) patirtis”. Darbo vadovas: doc. dr. Jūratė Masalskienė. Tyrimo tikslas: išanalizuoti ir pristatyti vaikų inkstų transplantacijos LSMUL Kauno klinikose rezultatus bei išeitis. Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti recipiento lėtinės inkstų ligos priežastis, pakaitinės inkstų terapijos būdus iki transplantacijos ir trukmę bei laukimo laiką iki transplantacijos. Įvertinti imunosupresiniam gydymui naudojamų medikamentų vartojimo ypatumus ir pasireiškiančių ankstyvųjų komplikacijų dažnį po inkstų transplantacijos. Nustatyti ir įvertinti recipiento ir transplantato išgyvenamumą po inkstų transplantacijos. Nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos transplantato išgyvenamumui. Tyrimo metodika: atliktas retrospektyvinis tiriamasis darbas, kurio metu buvo analizuojami vaikų, kuriems LSMUL Kauno klinikose 2004 - 2019 m. atlikta inkstų transplantacija, ligos istorijų duomenys. Atlikta statistinė duomenų analizė. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Tyrimo rezultatai: tyrimo metu buvo analizuojamos 17 vaikų ligos istorijos (8 mergaičių ir 9 berniukų). Dažniausia lėtinės inkstų ligos priežastis – glomerulų ligos (41,2 proc.). 15 pacientų buvo taikytos hemodializės, 2 pacientams peritoninės dializės. Vidutinė pakaitinės inkstų terapijos trukmė 14,94 mėnesiai. Vidutinis laukimo laikas iki transplantacijos 9,35 mėnesiai. Įvadinei imunosupresijai buvo skiriama vaistai, tokie kaip basiliksimabas, daklizumabas, mikofenolato mofetilis (MMF) ir gliukokortikoidai (GKK). Po inkstų transplantacijos imunosupresijai skirtas gydymas ciklosporinu arba takrolimuzu bei MMF ir GKK. Ankstyvosios komplikacijos pasireiškė 11 pacientų. Vienerių ir penkerių metų transplantato išgyvenamumas siekė 100 proc. ir 85,7 proc. Iki tyrimo pabaigos transplantato išgyvenamumas siekė 69,2 proc. Tyrimo atlikimo laikotarpiu mirė vienas pacientas. Tyrimo išvados: dažniausia recipientų lėtinės inkstų ligos priežastis yra glomerulų ligos, o pagrindinis pakaitinės inkstų terapijos (PIT) metodas – hemodializės. Vidutinė PIT trukmė iki transplantacijos 14,94 mėnesiai, vidutinis transplantacijos laukimo laikas - 9,35 mėnesiai. Įvadinei imunosupresijai dažniau buvo skiriama vaistų kombinacija basiliksimabu, MMF ir GKK, o po inkstų transplantacijos ciklosporinas, MMF ir GKK. Ankstyvosios komplikacijos po inkstų transplantacijos buvo nustatytos 64,9 proc. pacientų. Dažniausiai pasireiškė infekcinės komplikacijos ir ūmaus atmetimo reakcijos. Transplantato išgyvenamumas, praėjus vieneriems metams po transplantacijos, buvo 100 proc., penkerių metų išgyvenamumas siekė 85,7 proc. Iki tyrimo pabaigos, t. y. iki 2020 metų pabaigos, transplantato išgyvenamumas siekė 69,2 proc. Tyrimo atlikimo laikotarpiu mirė vienas pacientas. Analizuoti veiksniai, tokie kaip recipiento amžius, lytis, LIL priežastis, PIT trukmė, transplantacijos laukimo laikas, neturėjo reikšmės transplantato išgyvenamumui.

Elinga Žiupkaitė Šiuolaikinis atipinio hemoliznio ureminio sindromo gydymas. Sisteminė literatūros apžvalga. Tikslas ir uždaviniai: Atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose aprašomi vaikų atipinio hemoliznio ureminio sindromo (aHUS) gydymo metodai. Įvertinti ir palyginti gydymo metodų efektyvumą ir ligos pasikartojimo dažnį po paskirto gydymo, bei įvertinti ekulizumabo saugumą. Metodai: atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis PubMed paieškos sistema elektroninėje MEDLINE duomenų bazėje, atrenkant straipsnius parašytus anglų kalba, publikuotus nuo 2008-12-31 iki 2017-12-31, kuriuose vaikai, nuo 0 mėn iki 18 m. amžiaus, sergantys aHUS, buvo gydyti ekulizumabu ir kitais gydymo metodais. Tyrimo rezultatai: Į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukti 8 moksliniai straipsniai, kuriuose bendras tiriamųjų skaičius buvo 307. Gydymo metodų efektyvumas buvo tirtas 7 moksliniuose tyrimuose – 3 gydant ekulizumabu, 3 – pakaitine plazmos terapija (PPT) ir vienas, kuriame dalis pacientų buvo gydyti ekulizumabu ir dalis PPT. Ekulizumabo saugumas buvo vertintas 3 moksliniuose straipsniuose, o ligos pasikartojimas po gydymo buvo vertintas 6 moksliniuose straipsniuose – 2 po gydymo ekulizumabu ir 4 po gydymo PPT. Išvados: išanalizavus mokslinius straipsnius, galima teigti, jog gydymas ekulizumabu yra saugus, taip pat gydymas juo yra veiksmingesnis ir lemiantis mažesnį ligos pasikartojimo dažnį nei gydymas PPT. Rekomendacijos tolimesniems tyrimams: reikalinga atlikti tyrimus su didesniu tiriamųjų skaičiumi, visiems tyrimų centrams tirti tuos pačius kraujo ir inkstų funkcijos rodiklius. Kad būtų galima įvertinti gydymo metodų efektyvumą ir ligos pasikartojimo dažnį atlikti lyginamuosius tyrimus, po gydymo stebėti visus gydytus pacientus, taip pat gydymo eigoje ir po gydymo kelis kartus tirti kraujo ir inkstų funkcijos rodiklius.

Monika Petraitytė Vaikų ūminio inkstų pažeidimo ankstyvieji žymenys. Sisteminė literatūros apžvalga. Tikslas ir uždaviniai: Atrinkti ir išanalizuoti mokslines publikacijas, kuriose pristatomi rezultatai apie biožymenų (NGAL, KIM-1, IL-18, CysC) koncentracijų pokyčius kraujo serume ir šlapime esant vaikų ŪIP, jų reikšmę nustatant ŪIP diagnozę. Palyginti tyrimuose analizuotų biožymenų koncentracijos pakitimų kraujo serume ir šlapime specifiškumą ir jautrumą, diagnozuojant vaikų ŪIP. Palyginti analizuojamų žymenų koncentracijos kraujo serume ir šlapime kitimus, siekiant kuo anksčiau diagnozuoti vaikų ŪIP. Metodai: atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis PubMed paieškos sistema elektroninėje Medline duomenų bazėje, atrenkant straipsnius, publikuotus nuo 2006-12-31 iki 2016-12-31, kuriuose buvo tiriami biožymenys siekiant diagnozuoti ŪIP sunkiai sergantiems vaikams, gydytiems VITS.
Tyrimo rezultatai: atlikus paiešką, įtrauktos 9 studijos, kuriose tirti biožymenys NGAL, KIM-1, IL-18, CysC. 8 – kohortinės prospektyvinės studijos ir 1 – atvejo kontrolės tyrimas. sCysC, sNGAL, šNGAL koncentracija statistiškai reikšmingai didesnė diagnozuotų ŪIP grupėje nei nediagnozuotų, o šKIM-1 koncentracija statistiškai reikšmingai tarp šių grupių nesiskyrė. Statistiškai reikšmingai didesnė šIL-18 koncentracija buvo pirmą ir antrą dieną nuo ŪIP diagnozavimo. šNGAL koncentracija statistiškai reikšmingai didesnė pirmas 48 h po atvykimo į VITS. Pacientams, kuriem ŪIP buvo diagnozuotas, šKIM koncentracija statistiškai reikšmingai didesnė 12 - 36 h po atvykimo į VITS. Didėjant ŪIP sunkumui, statistiškai reikšmingai didėja sCysC (p<0,01), sNGAL ir šNGAL (p<0,01), šIL-18 (p < 0,004) koncentracija, o šKIM-1 koncentracija statistiškai reikšmingai nekinta. Keturiose iš šešių studijų sCysC jautrus ir specifiškas nustatant ŪIP, vienoje studijoje jautrus, bet nepakankamai specifiškas, vienoje nereikšmingas diagnozuojant ŪIP. sNGAL jautrus diagnozuojant ŪIP dviejose studijose, kuriose buvo tirtas, tačiau specifiškas tik vienoje iš jų. šNGAL ir šKIM rezultatai studijose išsiskyrė, specifiškumas ir jautrumas vienoje vertintas kaip pakankamas, kitoje kaip nepakankamas. šIL-18 tirtas vienoje studijoje, kurioje gautas mažai jautrus, tačiau pakankamai specifiškas ŪIP diagnozei nustatyti. Išvados: išanalizavus publikacijas, galima matyti, kad labiausiai tikėtini biožymenys, galintys anksti ir tiksliai nustatyti ŪIP, galėtų būti sNGAL, šNGAL ir sCysC. Tačiau reikalingi tolimesni tyrimai. Rekomendacijos tolimesniems tyrimams: reikalinga atlikti daugiau multicentrinių diagnostinių atsitiktinių imčių tyrimų, siekiant nustatyti biožymenų koncentracijų specifiškumą ir jautrumą vaikų ŪIP diagnozuoti. Reikalingi tyrimai, siekiant įvertinti: biožymenų koncentracijų kitimą, priklausomai nuo ŪIP stadijos, biožymenų naudą, siekiant nustatyti ligos išeitis, gydymo efektyvumą.

Tyrimo tikslas: Nustatyti gentamicino efektyvumą, saugumą, nefrotoksinį ir ototoksinį poveikį gydant vaikus, sergančius ūminiu pielonefritu ar kita šlapimo organų infekcija. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti pacientų, kuriems diagnozuotas ūminis pielonefritas ar nepatikslintos lokalizacijos šlapimo organų infekcija (ŠOI) bei gydytų gentamicinu, pasiskirstymą pagal: diagnozę, lytį, amžių.
2. Nustatyti pagrindinius patogenus, sukėlusius ŠOI, bei jų jautrumą antibiotikams.
3. Įvertinti gentamicino efektyvumą, saugumą, nefrotoksinį ir ototoksinį poveikį, gydant vaikus, sergančius ŠOI, atsižvelgiant į skirtą gentamicino dozę ir pacientų amžių.
4. Išanalizuoti literatūros duomenis apie gentamicino vartojimą, įvertinant jo saugumą, efektyvumą, nefrotoksinį ir ototoksinį poveikį. Metodika: Tirti 63 vaikai sergantys ŠOI bei gydyti gentamicinu. Pielonefritas diagnozuotas pagal Vaikų šlapimo organų infekcijos diagnostikos ir gydymo rekomendacijas [1]. Prieš pirmąją, prieš trečiąją ir prieš septintąją gentamicino dozes buvo atliekami tyrimai, objektyvusis ištyrimas, klausos vertinimas. Gentamicino buvo skiriama 4 mg/kg/p [1]. Atsižvelgiant į skiriamą vaisto dozę pagal amžių pacientai paskirstyti trijose grupėse (A, B, C) [2]. Pagal paskirtą vidutinę gentamicino dozę sudarytos sekančios pacientų grupės: I < 80 mg, II > 80 mg. A, B, C grupėse, analizuojant pacientų skundus, o I bei II grupėse, klinikinius reiškinius, įvertintas gentamicino saugumas ir efektyvumas. Darbui atlikti gautas etikos komiteto leidimas. Gautų duomenų sisteminimui naudota Microsoft Excel 2013. Duomenų analizė atlikta IBM SPSS Statistics 20 programa. Statistiškai patikimu lygmeniu laikyta p < 0,05. Rezultatai ir išvados:
5. ŠOI iki penkių metų yra dažnesnė nei kitose amžiaus grupėse, vyraujanti liga buvo ūminis pielonefritas (83,33 %). Mergaitės sirgo dažniau nei berniukai.
6. Pagrindis ŠOI sukėlėjas Escherichia Coli, kurios jautrumas gentamicinui 100 %.
7. Įvertinus pacientų skundus, klinikinius reiškinius, laboratorinius kraujo, šlapimo tyrimus, šlapimo pasėlį, klausos audiologinį ištyrimą, otoakustinę emisiją, impedansometriją nustatyta, kad gentamicinas yra efektyvus ir saugus vaistas ŠOI gydyti. Tik dviem pacientams nustatytas ototoksinis gentamicino poveikis, o nefrotoksinis vaisto poveikis nepasireiškė.
8. Išanalizavus lietratūrą galima teigti, kad gentamicinas yra vienas tinkamiausių antibiotikų vaikų ŠOI gydyti. Vartojant gentamicino rekomenduojamas dozes, toksinis poveikis pasireiškia retai.