Rimdzevičiūtė, Vytautė

Background and Objectives: To evaluate maternal characteristics associated with placenta previa in comparison with breech cesarean controls, as well as maternal and neonatal outcomes. Materials and Methods: A retrospective case–control study was conducted at the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas Clinics (2015–2022). A total of 150 cases of placenta previa were compared with a control group of participants who underwent cesarean delivery due to fetal breech presentation without placenta previa. Results: In multivariable analysis, higher parity, prior cesarean delivery, in vitro fertilization, prior surgical termination of pregnancy, and prior uterine surgery were independently associated with placenta previa compared with breech cesarean controls. Maternal complications were significantly more frequent in the placenta previa group and included placenta accreta spectrum disorders, second- and third-trimester hemorrhage, postpartum hemorrhage, and increased need for blood transfusion. The most severe outcomes, including cesarean hysterectomy, occurred exclusively in cases complicated by placenta accreta spectrum disorders. Neonatal outcomes in the placenta previa group were characterized by higher rates of preterm birth, low Apgar scores, and birth weight < 2500 g. Adverse neonatal outcomes were partly associated with earlier gestational age at delivery. However, placenta previa remained associated with low Apgar score after adjustment. Conclusions: Compared with breech cesarean controls, placenta previa was associated with multiple maternal characteristics, including higher parity, prior cesarean delivery, in vitro fertilization, prior surgical termination of pregnancy, and prior uterine surgery. The condition is linked to increased maternal hemorrhagic morbidity, particularly in cases complicated by placenta accreta spectrum disorders, as well as adverse neonatal outcomes mainly related to prematurity. These findings highlight the importance of careful antenatal monitoring and delivery planning in specialized centers.

Introduction and aims of the study: Women with placenta praevia (PP) are at increased risk of maternal and neonatal complications, adverse outcomes. The aim of this study was to identify related maternal complications and outcomes in cases of PP compared with planned cesarean section (CS). Methods: A retrospective case-control study was conducted in the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics between 2015 and 2022. 168 cases of PP were included and compared with the control group of 522 patients who underwent cesarean delivery due to fetus breech presentation without placenta previa. Results: PP was significantly associated with antepartum bleeding at second (19.2 % vs 0.4 % , p<0.001) and third trimester (54.4 % vs 1.1 %, p<0.001). Antepartum hemorrhage complicated 23.2 % PP cases with median blood loss of 400 (30–1700) ml. PP had a significantly higher rate of placenta accreta spectrum disorders (25.1 % vs 1.9 %, p<0.001) and placental abruption (6.6% vs 1.5%, p<0.001). No statistically significant difference was observed in rate of emergency CS (38.2% vs 36.8%, p=0.75). PP was significantly associated with increased rates of major or massive bleeding during CS (40.1 % vs 1.9 %, p<0.001) with median blood loss of 1500 (750–5000) ml in PP group and 1500 (1100–2000) ml in control group. PP group had significantly higher rates of blood product transfusion (15.0 % vs. 0.8 %, p<0.001) and hysterectomy (6.6 % vs 0.0 %, p<0.001). All cases of hysterectomy were associated with placenta accreta spectrum disorders. PP cases required intra-arterial balloon occlusion (7.7 % vs 0.0 %, p<0.01). Conclusions: Placenta praevia is associated with placenta accreta spectrum disorders, antepartum hemorrhage, abnormal bleeding during CS and maternal blood transfusion. Cesarean hysterectomy is an adverse maternal outcome of placenta praevia.

Introduction and aims of the study: The aim of this study was to investigate neonatal outcome differences between planned (PCD) and emergency cesarean delivery (ECD) for women with placenta praevia (PP). Methods: A retrospective cohort study was conducted in a tertiary referral hospital between 2015 and 2022. PP patients who were delivered at the scheduled time were included in the PCD group (n=94). Participants with PP delivered in an emergency setting were assigned to the ECD group (n=58). Neonatal outcomes as prematurity, APGAR score, birth weight were compared between two groups. Results: Median APGAR score in PCD was 8 (2–10) 1 minute after birth and 9 (6–10) 5 minutes after birth. ECD was significantly associated with lower APGAR scores 1 (p=0.039) and 5 (p=0.013) minutes after birth. General anesthesia during cesarean delivery was associated with lower APGAR scores 1 (p=0.002) and 5 (p=0.02) minutes after birth compared to regional anesthesia. ECD was significantly associated with prematurity (28.7 % vs 62.1 %, p<0.001). Median gestational age during delivery was shorter in ECD (35 (24–41) weeks) compared to PCD (37 (33–40) weeks), p<0.001. Higher rates of intrauterine growth restriction (IUGR) were noticed in the ECD group (4.3 % vs 19.0 %, p=0.003). Median birth weight in the ECD group was 2517 (544–3980) grams, significantly lower (p<0.001) compared to PCD (median 3230 (1780–4275) grams). The ECD group was associated with admission to neonatal intensive care unit (NICU) (11.7 % vs 27.6 %, p=0.013). Perinatal death rates did not differ between the groups (0.0 % vs 3.4 %, p=0.07). Two cases of perinatal death that occurred in the ECD group were related to severe prematurity. Conclusions: Better neonatal outcomes as higher APGAR scores, higher median birth weight, lower rates of prematurity and IUGR were associated with PCD compared with ECD. Admission to NICU, prematurity rate did not differ between the groups.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti placentos pirmeigos rizikos veiksnius, nėštumo, gimdymo komplikacijas ir baigtis. Tyrimo metodai. Atlikta retrospektyvioji 2018-2020 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau - Kauno klinikų) Akušerijos ir ginekologijos klinikos pacienčių, kurioms nustatyta placentos pirmeiga, atvejų analizė. Tiriamoji 98 pacienčių grupė lyginta su kontroline - 261 paciente, kuriai atlikta cezario pjūvio operacija (CPO) dėl vaisiaus sėdmenų pirmeigos. Rezultatai. Placentos pirmeiga buvo susijusi su vyresniu moters amžiumi (p<0,001), didesniu gimdymų skaičiumi (p<0,001), ankstesnio gimdymo metu atlikta CPO (p<0,001), nėštumo nutraukimu (p=0,002), chirurginėmis intervencijomis gimdoje (p<0,001), nevaisingumo gydymu (p=0,003). Placentos pirmeiga komplikavosi patologiniu placentos prisitvirtinimu (p<0,001), kraujavimu antroje nėštumo pusėje (p<0,001), priešlaikiniu gimdymu (p<0,001), gausiu kraujavimu CPO metu (p<0,001), kraujo perpylimo poreikiu (p<0,001), gimdos pašalinimu bei perinataline mirtimi. Išvados. Placentos pirmeigos rizikos veiksniai yra vyresnis motinos amžius, gimdymų skaičius, randas gimdoje po buvusių CPO, nevaisingumo gydymas, chirurginės gimdos intervencijos. Placentos pirmeiga komplikuojasi patologiniu placentos prisitvirtinimu, kraujavimu antroje nėštumo pusėje, priešlaikiniu gimdymu, gausiu kraujavimu CPO metu. Nepalankios placentos pirmeigos baigtys yra gimdos pašalinimas bei perinataline mirtis.

Tokofobija - tai patologinė nėštumo ir gimdymo baimė. Nėščiosios, kurios kenčia nuo tokofobijos, neretai stengiasi išvengti natūralaus gimdymo bei renkasi rizikingesnį gimdymo būdą - cezario pjūvio operaciją. Todėl labai svarbu yra atpažinti šio sutrikimo priežastis. Manoma, kad tokofobijos išsivystymą gali lemti ne tik buvusio nėštumo ir gimdymo, vaikystės patirtys, bet ir moters socioekonominė padėtis bei kiti psichiniai sutrikimai. Siekiant išvengti su tokofobija susijusių rizikų yra kuriami nauji diagnostiniai metodai šiai ligai atpažinti, o šiuo metu šalia klinikinio interviu diagnostikoje paplitę standartizuoti klausimynai bei skalės. Dažniausi tokofobijos gydymo metodai - grupinė terapija, kognityvinė elgesio terapija, įskaitant internetinę kognityvinę elgesio terapiją, bei edukacinės intervencijos. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad tiek kognityvinė elgesio terapija, tiek psichoedukacinės konsultacijos yra efektyvios tokofobijos gydyme. Taikant šiuos gydymo metodus statistiškai reikšmingai sumažinamas pasirenkamų cezario pjūvio operacijų skaičius. Tikslas. Atrinkti ir išanalizuoti mokslinėse bazėse rastus straipsnius apie tokofobijos rizikos veiksnius, diagnostiką ir gydymą. Metodika. Literatūros analizė buvo atliekama naudojant PubMed ir Cochrane duomenų bazes. Straipsniuose buvo analizuojami tokofobijos rizikos veiksniai, diagnostika ir gydymo metodai. Išvados. 1) Tokofobijos rizikos veiksniai: pačios gimdyvės ar kitų moterų neigiamos gimdymo patirtys, praeityje patirtas seksualinis smurtas, nerimas, depresija. 2) Tokofobija klinikinėje praktikoje identifikuojama pokalbio su paciente metu, o standartizuoti klausimynai ir skalės dažniausiai naudojami moksliniais tikslais. 3) Šiuo metu dažniausi gydymo metodai - grupinė terapija, kognityvinė elgesio terapija, edukacinės intervencijos.

Leptospirozė - tai viena iš labiausiai paplitusių zoonozių pasaulyje, kurią sukelia patogeninės Leptospira rūšys. Pagrindinis gamtinis šių bakterijų rezervuaras yra laukiniai gyvūnai ir graužikai, kurie bakterijas platina su šlapimu. Į žmogaus organizmą leptospiros patenka per įvairius odos pažeidimus ar burnos, junginių, nosies gleivinę tiek tiesioginio kontakto (su gyvūnų šlapimu), tiek netiesioginio kontakto (pavyzdžiui, per užterštą vandenį) metu. Leptospirozė yra dvifazė liga: septiceminės fazės metu dėl bakterijų invazijos ir išskiriamų toksinų, pacientams pakyla temperatūra, skauda galvą, raumenis, o imuninės fazės metu, jeigu pacientui taikomas gydymas nėra efektyvus, išsivysto komplikacijos. Taip pat išskiriamos ir dvi leptospirozės formos: negeltinė, kuri pasižymi lengvesne eiga, ir geltinė arba Weilso liga, kurią gali lydėti tokios komplikacijos kaip ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, trombocitopenija, kraujavimas iš plaučių. Leptospirozės klinikinis pasireiškimas yra be galo platus, nes ligos metu pažeidžiama ne viena organų sistema. Vienas iš dažniausių nervų sistemos pažeidimų ligos metu yra aseptinis meningitas, kuris nustatomas imuninės fazės metu.Taip pat esant sunkiai formai, gali išsivystyti kvėpavimo sistemos pažeidimai, kurių sunkumas svyruoja nuo lengvų (kosulio, dusulio) iki kraujavimo iš plaučių ar ŪRDS. Svarbu nepraleisti regėjimo sistemos pažeidimo, kuris atsiranda tiek ankstyvose stadijose, tiek praėjus net 18 mėnesių. Gastrointestinaliniai simptomai tokie kaip pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, pankreatitas ir beakmenis cholecistitas taip pat dažnai pasireiškia leptospiroze sergantiems pacientams. Šio straipsnio tikslas - remiantis moksline literatūra apžvelgti leptospirozės etiologiją, patogenezę ir klinikinius simptomus.

Trombocitopenija nėščiosioms nustatoma trombocitų kiekiui nukritus žemiau 150x10 9/L. Dažniausiai trombocitų koncentracija sumažėja nežymiai ir nekelia jokios realios grėsmės motinos ir vaisiaus sveikatai. Vis dėlto, yra būklių, kurių metu norint išvengti skausmingų pasekmių, būtina intervencija. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti trombocitopenijos nėštumo metu etiologiją, diferencinę diagnostiką bei gydymą. Nustačius trombocitopeniją svarbu identifikuoti to priežastis, kurios gali būti tiek su nėštumu susijusios, tiek nesusijusios. Pati dažniausia, ypač antrojo trečdalio pabaigoje ir trečiajame trečdalyje, yra gestacinė trombocitopenija, nustatoma atmetus kitas trombocitopeniją sukeliančias būkles. Kitos su nėštumui specifiškos priežastys – preeklampsija, HELLP sindromas bei ūminė nėščiųjų kepenų steatozė. Nėštumui nespecifišką trombocitopeniją lemia idiopatinė trombocitopeninė purpura, antrinė imuninė trombocitopenija sergant virusinėmis infekcijomis, autoimuninėmis ligomis ar susiformavus antifosfolipidiniams antikūnams, trombozinės mikroangiopatijos, kaulų čiulpų patologija bei įvairūs kiti faktoriai (pvz., mitybos sutrikimai, tam tikrų vaistų vartojimas). Diagnozuojant trombocitopeniją svarbiausi įrankiai yra bendras kraujo tyrimas ir kraujo tepinėlis, kuriame svarbu nuodugniai įvertinti trombocitų kiekį, dydį ir išvaizdą. Atliekant nėščiųjų trombocitopenijos diferencinę diagnostiką, svarbu įvertinti jos atsiradimo laiką, prieš gestaciją buvusius krešumo sutrikimus, šeiminę anamnezę. Pavyzdžiui, idiopatinė trombocitopeninė purpura, skirtingai nei kitos būklės, įprastai pasireiškia jau pirmajame trečdalyje, jos atveju gali būti fiksuoti kraujavimo prieš gestaciją atvejai ir kartais būdingi susirgimai šeimoje. [...].