Juodžiukynienė, Nomeda

Šio baigiamojo darbo tikslas yra įvertinti šunų odos mastocitomų histologinius mėginius ir juos klasifikuoti pagal Patnaik trijų pakopų bei Kiupel dviejų pakopų sistemas, taip pat įvertinti šių klasifikacijų tarpusavio sąsajas. Tyrimui naudoti 2020–2025 m. LSMU patologijos centre saugomi šunų odos mastocitomų histopatologiniai preparatai, iš viso buvo atrinkta 173 mėginiai. Visi mėginiai buvo įvertinti mikroskopiškai ir kiekvienam iš jų nustatytas histologinis laipsnis pagal abi sistemas. Pagal Patnaik klasifikaciją daugiausia nustatyta I laipsnio mastocitomų (64,7 proc.), II laipsnio sudarė 25,4 proc., o III laipsnio – 9,8 proc. visų atvejų. Vertinant pagal Kiupel sistemą, 78,6 proc. navikų buvo priskirti žemo piktybiškumo, o 21,4 proc. – aukšto piktybiškumo kategorijai. Lyginant abi klasifikacijas nustatyta, kad Patnaik I laipsnio mastocitomos beveik visada atitiko Kiupel žemo piktybiškumo kategoriją, o Patnaik III laipsnio navikai – aukšto piktybiškumo kategoriją. Tuo tarpu Patnaik II laipsnio mastocitomos pasižymėjo heterogeniškumu – 40,9 proc. šių atvejų buvo priskirti Kiupel aukšto piktybiškumo grupei. Statistinė analizė parodė reikšmingą ir stiprų ryšį tarp Patnaik ir Kiupel klasifikacijų (p < 0,001; Cramér V = 0,75), tačiau nustatytas tik vidutinis–geras jų tarpusavio sutapimas (κ = 0,57). Esant aukštesniam Patnaik laipsniui didėja Kiupel aukšto piktybiškumo laipsnio priskyrimo tikimybė (Spearman rs= 0,71; p < 0,001). Gauti rezultatai rodo, kad Kiupel sistema gali būti naudinga papildoma priemonė vertinant Patnaik II laipsnio mastocitomų biologinę riziką.

Šunų odos histiocitoma yra dažnas gerybinis navikas, kuriam būdinga savaiminė regresija, kurios mechanizmai nėra iki galo ištirti. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama naviko mikroaplinkai ir jos komponentams, įskaitant putliąsias ląsteles, kurios gali turėti tiek naviką skatinantį, tiek priešnavikinį poveikį. Putliųjų ląstelių tankis ir pasiskirstymas gali būti svarbus veiksnys vertinant naviko biologinį elgesį ir regresijos procesus. Šio darbo tikslas buvo įvertinti putliųjų ląstelių skaičiaus ir regresijos laipsnio ryšį šunų histiocitomose. Uždaviniai buvo: surinkti preparatus su šunų histiocitomomis, atlikti hematoksilino - eozino ir Giemsa dažymą preparatuose su histiocitomomis, įvertinti preparatų regresijos laipsnį, suskaičiuoti putliųjų ląstelių skaičių juose, įvertinti putliųjų ląstelių skaičiaus ryšį su histiocitomose esančiais skirtingais regresijos laipsniais. Tyrimui buvo surinkti 2020–2024 m. šunų histiocitomų mėginiai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos patologijos centro. Iš viso buvo išanalizuoti 68 mėginiai dažyti hematoksilino-eozino dažais, iš kurių 30 buvo atrinkti Giemsa dažymui ir išsamiam putliųjų ląstelių įvertinimui, sugrupavimui pagal regresijos stadiją. Rezultatai parodė, kad putliųjų ląstelių skaičius skiriasi tarp intranavikinės srities ir perinavikinės srities ir gali būti susijęs su histiocitomos regresija.

Limfoma sudaro beveik trečdalį visų diagnozuojamų neoplazijų šunims. Šios ligos gydymas kelia daug iššūkių dėl išsivystančio atsparumo chemoterapijai. Dėl šios priežasties nuolat ieškoma naujų gydymo metodų ir terapinių protokolų. Tyrimai su žmonių limfomomis rodo, kad putliosios ląstelės gali turėti pronavikinį (neigiamą) vaidmenį ligos eigai, tačiau duomenų apie jų reikšmę šunų limfomose vis dar trūksta. Šio tyrimo tikslas - įvertinti putliųjų ląstelių kiekį šunų limfomos audiniuose ir nustatyti jo ryšį su skirtingomis limfomų charakteristikomis. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Patobiologijos katedros Patologijos centre. Tyrimo metu buvo įvertinti 2020-2024 m. surinkti 48 limfomos mėginiai, kurie pagal anatominę lokalizaciją suskirstyti į 4 grupes: blužnies (n=24), limfinių mazgų (n=14), gleivinių (n=6), odos (n=4). Hematoksilinu ir eozinu dažytuose mėginiuose buvo įvertintas limfomos augimo modelis, navikinių ląstelių dydis, imunofenotipas, piktybiškumo laipsnis bei mitozių skaičius. Putliųjų ląstelių kiekis nustatytas mėginius nudažius Giemsa dažais. Tyrimo rezultatai parodė, kad putliųjų ląstelių kiekis odos limfomos atvejais buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei blužnies (p=0,001). Taip pat nustatyta, kad difuzinės limfomos atvejais putliųjų ląstelių skaičius buvo didesnis nei folikulinės limfomos grupėje (p=0,043). Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp putliųjų ląstelių kiekio ir navikinių ląstelių dydžio, imunofenotipo, piktybiškumo laipsnio bei mitozių skaičiaus nenustatyta (p>0,05).

Darbo tikslas buvo atlikti šunų bei kačių odos ir poodžio granuliominių uždegimų histomorfologinę analizę, įvertinant jų histoarchitektonikos ypatumus, atliekant papildomus histocheminius dažymus pažeidimų sukėlėjui nustatyti bei įvertinant galimas tirtų preparatų histomorfologinės struktūros sąsajas su etiologiniu veiksniu. Tiriamieji preparatai atrinkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patologijos centro archyve. Iš viso tyrimą sudarė 75 mėginiai, kuriems 2020 - 2024 m. diagnozuotas granuliominis/piogranuliominis uždegimas odoje ir/ar poodyje. Šviesiniu mikroskopu visi mėginiai histomorfologiškai vertinti pagal pažeidimo lokalizaciją, infiltrato pobūdį, dominuojančias ląsteles, nekrozę, granuliacinį audinį ir kapsulės išsivystymą. Papildomi dažymai Cilio-Nilseno bei periodinės rūgšties-Šifo reakcijomis atlikti atrinktiems 24 mėginiams. Statistinė analizė atlikta naudojant „Microsoft Office Excel 365“ programą, taikant Fišerio bei Chi kvadrato testus. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiąją dalį mėginių sudarė šunų granuliominiai uždegimai. Atlikus histomorfologinę analizę nustatyta, kad didžioji dalis pažeidimų buvo lokalizuoti dermoje. Kapsulė daugeliu atvejų buvo neryški arba neidentifikuota. Nekrozė taip pat pasitaikė ypač retais atvejais. Visuose preparatuose aptikti makrofagai, daugumoje jų - ir limfocitai bei plazmocitai, rečiau identifikuoti eozinofilai ir neutrofilai. Papildomais histocheminiais dažymais infekciniai granuliomų sukėlėjai nebuvo nustatyti. Atsižvelgiant į gautus tyrimo rezultatus, dauguma analizuotų šunų bei kačių odos ir poodžio granuliominių uždegimų galėjo būti neinfekcinės kilmės, tačiau tiksliai etiologijai nustatyti derėtų taikyti papildomus diagnostinius metodus.

Pieno liaukos navikai yra viena iš dažniausių neoplazijų nustatoma veterinarinėje medicinoje. Šunų pieno liaukų navikai yra labai įvairios morfologijos ir dažnai sudaryti iš daugiau nei vieno ląstelių tipo. Mišrius pieno liaukų navikus sudaro epitelinės, mioepitelinės ląstelės ir mezenchiminė dalis, kurioje gali būti kaulinio ir/ ar kremzlinio audinio. Šio darbo tikslas – įvertinti šunų pieno liaukos mišrių navikų histomorfologinius ypatumus. Tyrimo metu buvo įvertinti 70 mišrių pieno liaukų navikų su kremzliniu ir/ar kauliniu audiniu mėginiai. Hematoksilinu ir eozinu dažytuose mėginiuose buvo vertintas kremzlinio, kaulinio audinių ir mioepitelinių ląstelių kiekis. Atrinktuose 24 mėginiuose buvo vertinamas limfocitų ir putliųjų ląstelių skaičius perinavikinėse ir intranavikinėse zonose. Limfocitai vertinami hematoksilinu ir eozinu dažytuose mėginiuose, putliosios ląstelės vertintos Giemsa metodu dažytuose mėginiuose. Iš 2020–2024 metais į Veterinarijos akademijos patologijų centrą pristatytų šunų pieno liaukų navikų 25 proc. buvo mišrūs pieno liaukos navikai su kremzliniu ir/ ar kauliniu audiniu. Tyrimo metu nustatyta, kad kremzlinis audinys yra gausiausiai pasireiškiantis komponentas šio tipo navikuose. Limfocitų ir putliųjų ląstelių kiekis naviko išorėje yra didesnis nei naviko viduje (p < 0,05). Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp kaulo, kremzlės ir mioepitelinių ląstelių kiekio (p < 0,001).

Darbo tikslas buvo išanalizuoti smulkių veislių šunų kraujo morfologinių parametrų kitimą per šuns pirmuosius gyvenimo metus. Buvo rinkti kraujo mėginiai iš 30 šunų, jiems esant 3, 6 ir 12 mėnesių amžiaus. Tyrime buvo analizuoti morfologiniai parametrai ir jų kitimas priklausomai nuo amžiaus, lyties ir veislės. Taip pat buvo nustatytas eritrocitų su branduoliu kiekis ir pokytis šuniui augant. Gautuose rezultatuose matoma, jog eritrocitų su branduoliu kiekis su amžiumi mažėja, aukščiausia koncentracija matoma 3 mėn. amžiaus šunims, o mažiausia – 12 mėn. Taip pat stebimas ryškus RBC, HGB, HCT rodiklių koncentracijos padidėjimas su amžiumi, o WBC, GRA, MON ir LYM – sumažėjimas. Taip pat matomas trombocitų rodiklių sumažėjimas didėjant šuns amžiui. Lyginant kraujo morfologinius rodiklius tarp skirtingų lyčių nepastebėta daug statistiškai reikšmingų pokyčių, matomas skirtumas matuojant MON bei RBC – patelių kraujyje šių rodiklių koncentracija buvo didesnė nei patinų. NRBCs rodiklio koncentracijos statistiškai reikšmingų skirtumų nėra, tačiau 3 mėn. amžiaus VNŠ turėjo didžiausią eritrocitų su branduoliu kiekį (p<0,05). Tarp veislių skirtumai buvo matomi lyginant Maltos bišonus bei Garbanotuosius bišonus su Vokiečių nykštukiniais špicais. VNŠ veislės šunų kraujyje buvo didesnė koncentracija rodiklių NRBCs, WBC, GRA, LYM, MON bei PLT. Kadangi šios veislės yra skirstomos į dvi skirtingas kategorijas pagal kilmę, tai gali nulemti, jog GB bei MB turi daugiau panašumų tarpusavyje ir daugiau skirtumų lyginant su VNŠ. Nustatant įvairių skirtingų veislių ir amžiaus gyvūnų kraujo morfologinių rodiklių normas būtų lengviau diagnozuoti įvairias patologijas bei atskirti, kas tam tikrai amžiaus grupei ar veislei yra fiziologinė norma.

Tyrimas atliktas Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Kepenų citologiniai mėginiai rinkti 2022 m. rugsėjo – 2023 m. gruodžio mėn. laikotarpiu. Tyrimo tikslas: įvertinti šunų ir kačių kepenų patologijų morfologinius ypatumus, taikant citologinį tyrimą. Surinkti ir į tyrimą įtraukti 55 kepenų citologiniai mėginiai. Mėginiai paimti plonosios adatos biopsijos metodu, adatą kontroliuojant ultragarsinio aparato pagalba. Mėginiai dažyti Romanovskio tipo komerciniais „Diff quik“ dažais. Naudojant šviesinį mikroskopą buvo įvertinta mėginio diagnostinė kokybė, jame esančių ląstelių rūšis ir morfologija. Iš 55 gyvūnų, kačių buvo 12 (22 proc.), o šunų 43 (78 proc.). Ištyrus gyvūnų veislių pasiskirstymą, didžiausią dalį sudarė mišrūnai (52,7 proc.). Daugiausiai tiriamųjų buvo vyresnio amžiaus gyvūnai, nuo 10 – 15 metų. Šunų imtyje dažniausiai nustatyta citologinė diagnozė buvo lėtinis hepatitas (25,6 proc.), o kačių – lipidozė (41,7 proc.) (p<0,001). Medžiagų apykaitos sutrikimai buvo dažniausiai pasireiškianti diagnozių grupė tarp šunų (53,5 proc.) ir kačių (41,7 proc.). Tarp cholestazės, mazginės hiperplazijos ir gyvūno rūšies buvo nustatytas ryšys: kačių imtyje šios patologijos sudarė 4,7 kartus didesnę dalį nei šunų imtyje (p<0,05). Mišrus uždegimas citologiniuose mėginiuose (36,4 proc.) buvo nustatytas dažniau nei neutrofilinis (16,4 proc.). Mišrus uždegimas dažniau pasireiškė šunims, nei katėms (p<0,05). Lipidų vakuolizacija pas kates sudarė 6,3 karto didesnę imties dalį, nei pas šunis (p<0,001). Tačiau glikogeno/vandens vakuolizacija dažniau pasireiškė šunims (p<0,05). Lipofuscinas buvo dažniausiai nustatytas pigmentas ir tarp šunų (51,2 proc.), ir tarp kačių (33,3 proc.). Nustatytas ryšys tarp pigmentų ir gyvūno rūšies: katėms būdingesnis tulžies pasireiškimas, tuo tarpu šunims – vario (p<0,05).

Šunų pieno liaukos navikams diagnozuoti ir prognozuoti egzistuoja įvairios nusistovėjusios piktybinių navikų klasifikavimo sistemos. Tarp jų Elston-Ellis modifikuota klasifikavimo sistema, pritaikyta šunų pieno liaukos navikams vertinti. Putliųjų ląstelių tankis yra potencialiai vertingas šių gyvūnų pieno liaukų navikų prognozinis rodiklis. Šio darbo tikslas – įvertinti perinavikinių ir intranavikinių putliųjų ląstelių kiekio ryšį su šunų pieno liaukos navikų piktybiškumu. Iškelti uždaviniai: nustatyti šunų pieno liaukos navikų histologinius tipus ir piktybinių navikų laipsnius, suskaičiuoti perinavikinės ir intranavikinės zonos putliųjų ląstelių tankį, palyginti gautus rezultatus piktybiniuose ir gerybiniuose navikuose, išanalizuoti sąsajas su piktybinių navikų laipsniu, mitozių skaičiumi, histologiniu tipu ir gyvūno amžiumi. 31 šunų pieno liaukų navikų mėginys buvo paimtas iš LSMU VA Patologijos centro. Dažant Giemsa dažais tyrimui buvo paruošti histologiniai stikleliai. Histologinis laipsnis ir potipiai buvo įvertinti kartu su mitozių skaičiumi dažant hematoksilinu-eozinu. Putliųjų ląstelių tankis perinavikinėje ir intranavikinėje zonose buvo įvertintas dažant Giemsa dažais. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp šunų pieno liaukos putliųjų ląstelių skaičiaus periferijoje ir piktybinių navikų laipsniu (p=0,047). Su kitais parametrais šunų pieno liaukų navikų putliosios ląstelės reikšmingų rezultatų neturi (p>0,05).

Plokščialąstelinė karcinoma yra navikinis susirgimas diagnozuojamas vyresnio amžiaus šunims ir katėms. Dažna anatominė lokalizacija yra burnos ertmė arba oda. Diagnozuojama remiantis histologinio mėginio analize, o diferenciacijos laipsnis leidžia spręsti apie gydymo galimybes ir prognozę. Naviko mikroaplinkoje esančios imuninės ląstelės gali paveikti jo augimo eigą, todėl yra svarbu žinoti šių ląstelių vaidmenį. Nors putliosios ląstelės nėra terapinis taikinys plokščialąstelinės karcinomos gydyme, tačiau galbūt jų kiekis ir poveikis kinta navikui progresuojant. Šio darbo tikslas yra palyginti putliųjų ląstelių skaičių skirtingų diferenciacijos laipsnių šunų ir kačių plokščialąstelinės karcinomos audiniuose. Šiam tyrimui buvo atrinkti 43 mėginiai iš LSMU VA Patologijos centro archyvo, turintys odos ar burnos ertmės plokščialatelinės karcinomos histopatologinę diagnozę. Dar kartą patikslinus ar įvertinus hematoksilino ir eozino dažais dažytų mėginių diferenciacijos laipsnį, buvo paruošti atitinkamų mėginių nauji pjūviai ir nudažyti Giemsa dažais, norint suskaičiuoti putliąsias ląsteles. Daugiausia ląstelių rasta šunų ir kačių gerai diferencijuotoje plokščialąstelinėje karcinomoje, o mažiausiai – blogai diferencijuoje karcinomoje. Lyginant putliųjų ląstelių vidurkius tarp skirtingų diferenciacijos laipsnių šunų karcinomos mėginių nustatytas statistinis reikšmingumas (p < 0,05), tačiau toks reikšmingumas nenustatytas tarp kačių plokščialąstelinė karcinomos mėginių (p > 0,05). Norint sužinoti ar putliųjų ląstelių kiekio kitimas šunų ir kačių plokščialąstelinės karcinomos mėginiuose yra prognostinis kriterijus, reikia atlikti tolimesnius tyrimus su didesne imtimi ir daugiau informacijos apie ligos progresavimą, gydymą ir baigtį.

Citologinis tyrimas yra pirmo pasirinkimo diagnostikos metodas nustačius padidėjusius kačių ir šunų limfinius mazgus. Šio darbo tikslas yra nustatyti bei įvertinti dažniausiai pasitaikančias šunų ir kačių limfinių mazgų patologijas tiriant citologiniu tyrimu. Surinkti 144 citologiniai mėginiai, iš kurių 53 mėginiai buvo kačių, o 91 šunų. Mėginiai buvo imami iš padidėjusių limfinių mazgų taikant plonos adatos biopsijos metodą (FNB). Citologiniai mėginiai buvo vertinami mikroskopu ir skaičiuojamas 200 ląstelių kiekis bei jų procentinė dalis. Dažniausiai pasitaikanti limfinių mazgų patologija tirtuose citologiniuose mėginiuose – limfoma, kuri sudarė 33,33 proc. visų tirtų mėginių. Skirstant patologijas pagal gyvūnų rūšis, katėms dažniausiai nustatyta patologija limfiniuose mazguose buvo reaktyvi limfinių mazgų hiperplazija (42,31 proc.), o šunims – limfoma (42,22 proc.). Navikinės limfinių mazgų patologijos dominavo šunims sudarydamos 52,22 proc. patologijų, tuo tarpu katėms dažniau nustatomos nenavikinės patologijos (53,84 proc.). Didžiųjų ląstelių limfoma šunims sudarė 76,32 proc. limfomų atvejų, o katėms vidutiniųjų ląstelių (60,00 proc.) limfomos. Metastaziniai navikai limfiniuose mazguose sudarė 9,72 proc. tirtų mėginių, bet skirstant į navikų kategorijas bei gyvūnų rūšis rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi. Neutrofilinis limfadenitas buvo nustatytas dažniausiai iš visų limfadenitų (85,71 proc.), tačiau statistinio reikšmingumo tarp limfadenitų bei gyvūnų rūšių nenustatyta. Ištyrus limfadenopatijų rūšis, šunims nustačius generalizuotą limfadenopatiją, limfomos citologinė diagnozė buvo diagnozuojama 57,89 proc., o nustačius regioninę - 36,84 proc. limfomų atvejų. Katėms statistiškai reikšmingų rezultatų tarp limfadenopatijos rūšių bei citologinių diagnozių nenustatyta.