Čeponis, Jonas

This master’s thesis systematically analyzes the connection between low testosterone levels and metabolic parameters such as insulin resistance and glucose metabolism. It is based on a review of 32 scientific studies, evaluating the effects of testosterone deficiency and the impact of testosterone replacement therapy (TRT). The thesis also explores how lifestyle and dietary interventions influence hormonal balance.

Many patients diagnosed with type 2 diabetes (T2D) also present with lower-than-normal testosterone levels. Low testosterone levels are believed to be related with inferior glycemic control, increased insulin resistance, and decreased bone mass. While patients with organic hypogonadism (HG) are being treated with testosterone replacement therapy (TRT), the treatment of diabetic patients with functional HG is still controversial. The purpose of this review is to evaluate TRT effects on parameters of glycemic control, inflammation and bone mass in patients with HG, and to evaluate the possible benefit that may be in such treatment for diabetic patients with HG.

Aim. To systematically review AI methods in early diagnosis of microvascular diabetes complications. Objectives.1. To research AI methods for diabetic retinopathy diagnosis. 2. To research AI methods for diabetic peripheral neuropathy diagnosis. 3. To research AI methods for diabetic nephropathy diagnosis. Methods. Literature search was performed according to PRISMA (Preferred Reporting Items for Systematic Review and Meta-Analyses) guidelines. Literature search was done in Pubmed electronic database. 1263 scientific articles were reviewed. Studies were selected according to inclusion and exclusion criteria. Results. A total of 19 studies were included in a review. 14 studies evaluated AI in diabetic retinopathy diagnosis. DLA models used included Inception-v3, VGGNet, ResNet, and ensemble models. AI could successfully diagnose diabetic retinopathy, with the mean AUC value of 0.938, mean sensitivity of 91.4%, and mean specificity of 90.56%. A total number of images used was 2255127. 4 articles examined AI in diabetic peripheral neuropathy diagnosis. DLA architectures used included U- net, U-net combined with neuro-fuzzy interference system, and ResNet. A total number of images used was 6970. AI could successfully diagnose diabetic peripheral neuropathy, with the mean AUC value of 0.89, mean sensitivity of 88%, and mean specificity of 87%. 1 article studied AI diagnosis success of diabetic nephropathy. Neural Network Console software was used, which diagnosed diabetic nephropathy with AUC of 0.93 and accuracy of 83.3%. A total number of images used was 498. Conclusions. 1. AI models can successfully diagnose diabetic retinopathy from retinal fundal images. 2. AI can successfully diagnose diabetic peripheral neuropathy from corneal confocal microscopy images. 3. AI model can successfully diagnose diabetic nephropathy from immunofluorescent images of kidneys.

Andra Kerševičiūtė. Skaitmeninės medicinos sprendimai cukriniam diabetui. Sisteminė literatūros apžvalga. Baigiamasis magistrinis darbas (medicina). Tyrimo tikslas: Sistemingai apžvelgti esamus bei vystomus, į pacientą orientuotus, skaitmeninės medicinos sprendimus taikomus 1 ir 2 tipo cukrinio diabeto valdymui. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti esamų ir vystomų, į pacientą orientuotų, cukrinio diabeto valdymui naudojamų skaitmeninių technologijų dažniausias funkcijas. 2. Išanalizuoti esamų ir vystomų, į pacientą orientuotų skaitmeninių technologijų poveikį 1 ir 2 tipo cukrinio diabeto valdymo efektyvumui. 3. Apibendrinti į pacientą orientuotų, esamų ir vystomų skaitmeninių sprendimų naudą sergantiems 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu. Metodai: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga remiantis PRISMA metodika. Mokslinių publikacijų paieška vykdyta PubMed duomenų bazėje. Atliekant paiešką naudoti raktiniai žodžiai, pasirinktas 2012-2022 m. periodas. Straipsnių atranka vykdyta pagal PICO modelį sudarytus įtraukimo ir atmetimo kriterijus. Rezultatai: Į sisteminę literatūros apžvalgą įtrauktas 21 kriterijus atitinkantis tyrimas (24 publikacijos): 2 publikacijose vertintas virtualios realybės priemonių efektyvumas kontroliuojant cukrinį diabetą, o 22 – mobiliųjų programėlių poveikis. Nepaisant tyrimų skirtumų, galima stebėti tendenciją, kad apžvelgtos skaitmeninės priemonės teigiamai veikia diabeto kontrolės rodiklius. Bent 1 iš diabeto kontrolės rodiklių (HbA1c, psichologinė būklė, KMI/svoris, AKS, savipriežiūra įskaitant mitybos ir fizinio aktyvumo laikymąsi) pagerėjo aštuoniolikoje iš devyniolikos tyrimų, kuriuose naudotos mobilios programėles, tačiau ne visada statistiškai reikšmingai. Apžvelgtos virtualios realybės priemonės cukrinio diabeto valdymui rodė statistiškai reikšmingą naudą psichologinei gerovei bei diabeto savipriežiūrai. Skaitmenines priemones tiriamieji dažniausiai įvertindavo palankiai, tačiau tyrimų eigoje stebėtas priemonių naudojimo dažnio mažėjimas. Išvados: 1. Dažniausiai vertintos mobiliųjų cukrinio diabeto priežiūrai skirtų, programėlių funkcijos: glikemijų stebėjimo, fizinio aktyvumo skatinimo ir sekimo, mitybos kontrolės, vaistų vartojimo priminimo. 2. Virtualios realybės priemonių esminė funkcija yra realių, gyvenimiškų situacijų atkūrimas siekiant gerinti cukrinio diabeto valdymo įgūdžius. 3. Mobiliosios programėlės ir virtualios realybės sistemos daro teigiamą poveikį šiems diabeto kontrolės rodikliams: glikozilintam hemoglobinui, diabeto savipriežiūrai, arteriniam kraujo spaudimui, psichologinei būklei. 4. Tiriamieji palankiai vertino skaitmenines priemones, nepaisant naudojimo dažnio mažėjimo tyrimų eigoje, stebimi įvairaus reikšmingumo diabeto kontrolės parametrų gerėjimo pokyčiai.

Title: The effect of mobile application based interactive support on type 2 diabetes mellitus: systematic review of randomized controlled trials. Objectives: The management of DMT2 has evolved substantially throughout history, however, as the increasing prevalence of type 2 diabetes mellitus has put pressure on health systems to appropriately manage these patients, multiple solutions are being discussed. For the past decade, mHealth has expanded rapidly as a subdivision of digital health to complement the healthcare management gaps of DMT2. This systematic review aims to analyze the effect of mobile apps, being a branch of mHealth, on glycemic hemoglobin of type 2 diabetes mellitus patients, suggesting its long-term effects. The primary objective of this systematic review was to analyze the effect of mobile apps on glycemic control of DMT2. To get a broader understanding the review considered the different aspects of disease management and prevention of its complications. Material and method: Electronic literature search was conducted in PubMed. The search strategy identified 147 records on the 5th of February 2022. Selection by the inclusion and exclusion criteria was followed and 83 articles remained for reviewing. The included articles were analyzed for risk of bias and relevant data was extracted using special forms. The data synthesis was quantitative and qualitative. Only randomized controlled trials were included in the study. Results: A total of 19 articles were included in the review. All included studies were RCTs that assessed the effectiveness of mHealth based self-management on long term management of diabetes mellitus type 2. 10 of 19 articles showed statistically significant decrease in HbA1c. Additionally 4/4 studies showed improved medication adherence, 3/6 reported lowered BMI and hip/waist circumference, 4/5 with improved postprandial glucose levels, 7/8 with lowered BP and serum lipid levels, 1/1 reported relieved anxiety symptoms and 5/5 studies reported improved self-efficacy in disease management. Conclusion: High certainty of evidence suggests that m-Health have a positive impact on glycated hemoglobin reduction in patients with type 2 diabetes mellitus. Additionally the systematic review found that m-Health improved secondary outcomes: medication adherence, blood lipids, blood pressure, postprandial glucose, anxiety and self-efficacy in disease management, as compared with control groups.

Mindaugas Stonis: „2 tipo cukriniu diabetu sergančių vyrų ligos kontrolės ryšys su testosterono koncentracija“. Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti pacientų sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (2TCD), kuriems Kauno klinikų (KK) Endokrinologijos klinikoje nustatyta maža bendro testosterono (BT) koncentracija, 2TCD kontrolės sąsajas su hipogonadizmo parametrais, pasirinkta šios ligos ir 2TCD gydymo bei stebėsenos taktika. Uždaviniai: 1. Įvertinti sergančiųjų 2TCD, kuriems nustatyta maža BT koncentracija, 2TCD kontrolės parametrus pacientų stebėjimo pradžioje. 2. Išsiaiškinti 2TCD rodiklių - glikozilinto hemoglobino, hipoglikemijų, 2TCD komplikacijų - pokyčius stebėjimo laikotarpiu ir jų ryšį su BT koncentracija. 3. Palyginti 2TCD parametrų pokyčius priklausomai nuo pasirinktos hipogonadizmo gydymo ar stebėjimo taktikos. Metodika: retrospektyvinis kohortos stebėjimo tyrimas atliktas KK Endokrinologijos klinikoje. Tyrimo dalyviai: 2016-2020 metais dėl 2TCD apsilankę vyresni nei 18 metų vyrai, kuriems rutiniškai tirta BT koncentracija. Įvertinti pradinio apsilankymo duomenys ir 2TCD kontrolės pokyčiai esant ne trumpesniam nei 6 mėn. laikotarpiui tarp vizitų. Tai sudarė 127 pirminio apsilankymo pacientus ir 76 vyrus atvykusius pakartotinai konsultacijai. Tyrimo rezultatai: Reikšmingų skirtumų tarp antram vizitui atvykusių ir neatvykusių ligonių pradiniame taške nebuvo. Pirmo vizito metu stebėta silpna atvirkštinė BT ir KMI koreliacija (r=-0,22) bei vidutinio stiprumo tiesioginė BT ir DTL koreliacija (r=0,34), bet nenustatyta ryšio tarp BT ir kitų 2TCD kontrolės parametrų. Visoje imtyje nerasta HbA1C pokyčių per stebėjimo laikotarpį, bet pacientams su BT > 12 nmol/L reikšmingai sumažėjo HbA1C gydymo metu, pokytis 1,2 proc. (p=0,014). Šioje grupėje HbA1C kiekio skirtumas tarp vizitų buvo didesnis nei lyginant su asmenimis, kurių BT ≤ 12 nmol/L (p=0,049). Nebuvo rasta parametrų darančių įtaką CD komplikacijų išsivystymui ir hipoglikemijų padažnėjimui. Išvados: 1. 2TCD kontrolės parametrai (HbA1C, hipoglikemijų ir komplikacijų dažnis) pacientų stebėjimo pradžioje nepriklausė nuo BT koncentracijos. 2. Vertinant visus pacientus per laikotarpį tarp vizitų 2TCD rodikliai nepagerėjo, bet reikšmingą HbA1C sumažėjimą nulemia normali BT koncentracija. 3. Nei vienam pacientui nebuvo pilnai įvertintas ir gydytas hipogonadizmas, todėl negalima vertinti 2TCD parametrų pokyčių priklausomybės nuo hipogonadizmo gydymo taktikos, bet pasirinkus hipogonadizmo stebėjimo, o ne gydymo taktiką gali nukentėti 2TCD gydymo kokybė pacientams su maža BT koncentracija. Rekomendacijos: pacientams sergantiems 2TCD rekomenduojama tirti ir įvertinti BT koncentraciją bei su hipogonadizmu susijusius simptomus, nes nustačius hipogonadizmą ir skiriant PTT galima pasiekti geresnių 2TCD gydymo rezultatų.

Vėlyvos pradžios hipogonadzimo sergamumas nėra tiksliai žinomas, tačiau naujausi duomenys rodo, kad apie 13.8% vyrų testosteronas (T) yra žemas, o simptominis androgenų trūkumas pasireiškia 5,6% vyrų. Prastesnė sėklidžių funkcija paveikia daugelį organizmo sistemų ir blogina gyvenimo kokybę. Simptomai varijuoja tarp seksualinės sveikatos, nuotaikos ir kūno sudėjimo pasikeitimų bei feminizacijos (ginekomastija, nevaisingumas, mažėjanti raumenų masė, kūno plaukuotumas). Klinikinis pasireiškimas gali labai skirtis priklausomai nuo priežasties, sunkumo laipsnio, atsiradimo greičio, paciento amžiaus ir kitų faktorių. Yra įrodyta, kad vyrai su antro tipo cukriniu diabetu (2 tipo CD) turi žemesnes T koncentracijas, o hipogonadizmu sergantys vyrai yra rizikos grupėje susirgti 2 tipo CD. Taip pat yra pastebėtas ryšys tarp androgenų trūkumo, lytinius hormonus sujungiančio globulino (SHBG) koncentracijos ir 2 tipo CD sergančiųjų mirtingumo, nepriklausomai nuo žinomų 2 tipo CD rizikos veiksnių. Sumažėjusios T koncentracijos priežastys sergant 2 tipo CD nėra aiškios, tačiau yra žinoma, kad androgenai veikia metabolinius audinius taikinius (adipozinį ir muskuloskeletinį), dalyvauja gliukozės ir lipidų koncentracijos reguliacijoje, todėl atlieka svarbų vaidmenį kardiovaskulinių ir metabolinių ligų etiopatogenezėje, tarp jų ir CD. Šiuo metu nėra tyrimų lyginančių pakaitinės testosterono terapijos (PTT) poveikio skirtumus tarp sergančiųjų hipogonadizmu ir 2 tipo CD. Šis ryšys yra reikšmingas elementas, kuris turėtų būti apsvarstytas gydant CD sergančius vyrus, nes hipogonadizmo fenotipas ir vystymosi faktoriai skiriasi nuo klasikinio hipogonadizmo suvokimo.

Background: We are today facing our era’s worst humanitarian crisis. The Syrian Civil War has left more than 13.5 million in need with 6.5 million people internally displaced and more than 4.8 million refugees. Priority has been focused on acute injuries and communicable diseases while chronic diseases have been left in the shadows to slowly become silent killers – with diabetes as one of the diseases taking the lead. Duhok governorate in Kurdistan/Northern Iraq hosts a large number of refugees and IDPs. Limited resources in the area have affected the local population as well as the refugees. Aim: The aim of the study was to assess management of diabetes mellitus and its complications among Syrian refugees in the area’s largest refugee camp Domiz 1. Objectives: 1. To evaluate risk factors for development of disease complications. 2. To describe diabetes control parameters; the means through which it is assessed and how often. Treatment options and availability. 3. To evaluate prevalence of diabetic complications. 4. To analyze potential areas of improvement regarding management of diabetes. Method: There were 204 participants in the study. There were no age restrictions. The study was composed of three parts: I – short interview, II - clinical examination and III – blood analysis. Results and Conclusion: The prevalence of diabetes mellitus within camp Domiz 1 was 0.80%. Results showed that risk factors for development of disease complications were: long duration of residency within the camp; high BMI, decreased physical activity and bad glycemic control. The diabetic control parameters were assessed by Hemoglobin A1c (HbA1c) for the study. Results showed that both T1DM and T2DM had bad glycemic control. Pharmacological therapy for glycemic control was insulin for T1DM and mainly dual therapy with biguanides and sulfonylureas for T2DM patients. Diabetic complications presented as nephropathies, peripheral polyneuropathies, hypertension, dyslipidemia and PAD. The complications were not sufficiently controlled despite pharmacological therapies with statins and anti-hypertensive agents. Prevalence of complications were less among those who had left Syria during later years - suggesting significant lifestyle modifications associated with life within the camp. Among the refugees that participated in the study 45.45% and 61.66% with T1DM and T2DM respectively got their diagnosis after the year of 2011 – the year the Syrian war started.