Gedminas, Martynas

Tyrimo objektas. Širdies ritmo variabiliškumas (ŠRV) yra objektyvus ir lengvas tyrimo metodas, galintis matuoti autonominės nervų sistemos balansą, nuo ko priklauso asmens gebėjimas valdyti stresą. ŠRV yra plačiai naudojamas profesionalaus sporto bei karybos sektoriuose, siekiant optimalių veiklos rezultatų ir išvengiant perdegimo sindromo. Mūsų tyrimo tikslas buvo naudojantis ŠRV nustatyti skubiosios medicinos (SM) rezidentų autonominės nervų sistemos balansą bei trumpų atsipalaidavimo metodikų tinkamumą padidinant gydytojų atsparumą stresui. Metodai. Atlikome dviejų mėnesių trukmės randomizuotą dvigubai aklą kryžminį tyrimą. SM rezidentai buvo suskirstyti į intervencijos (A) ir kontrolės grupes (B). Kontrolės grupės tiriamieji kiekvieną rytą klausė 12 min. trukmės relaksacinės muzikos įrašą, o intervencinės grupės – kiekvieną rytą atliko 12 min. trukmės vedamą meditaciją, kurioje buvo ritmiško kvėpavimo bei dėmesio sukaupimo komponentų. Po mėnesio įvykdytas intervencijų apkeitimas. Rezultatai. Sudėjus visus ŠRV duomenis „prieš budėjimą“ ir „po budėjimo“, gauti statistiškai reikšmingi rezultatai – ŠRV reikšmės po budėjimo buvo aukštesnės (p=0,028, p<0,05). Analizuojant individualias ŠRV kreives, pastebėti labai ženklūs svyravimai kasdienėse rezidentų ŠRV reikšmėse. Mums nepavyko nustatyti trumpų relaksacinių technikų įtakos SM rezidentų autonominės nervų sistemos balansui. Išvados. Tyrimo rezultatai rodo sutrikusį autonominės nervų sistemos balansą tarp SM rezidentų. Tyrimo eigoje stebimųjų ŠRV kreivės nesidarė stabilesnės, todėl negalima teigti, jog parinktos relaksacinės technikos turėjo įtaką SM rezidentų streso atsparumui. Nustatėme netikėtus radinius – santykinai didesnes ŠRV reikšmes „po budėjimo“ – tai galima sieti su unikalia populiacija, dirbančia skubios pagalbos skyriuose.

Background: Mastering medicine, like any other art or technique, requires discipline, dedication and hard work. But entrusting the mastered skills to junior colleagues requires even more. Evidence indicates that the better you become at a field, the more you forget about haw difficult it was at the beginning. Even worse, teaching is not involved in the usual curriculum of medical professionals. Then it shoulddn't be surprising that many great physicians fail at sharing their knowledge. What does it take to become a great teacer in medicine then? Intended outcomes: participants will learn 1. The principles of effective skill acquisition teaching to beginners in the field; 2. How to communicate with their younger peers during the process of learning. Structure: Role-playing methods and interactive situations will be used to enchance discussions about effective communication between medical professionals and beginners. Evidence behind skill acquisition and junior doctors perspectives will be presented as how to enhance the communication between a teacher and a student. Who should attend: Everyone involved in process of teaching resident physicians.

Aim: To assess factors that influences the level of students’ motivation the most in Lithuanian University of Health Sciences (LUHS). Methods: The study was performed in three stages. First, LUHS students were asked to identify factors which influence their motivation using open-label questionnaire. In the second stage, the most influential factors were differentiated using semi-qualitative survey method. These factors were used in the final survey. The factors were divided into categories of: “academic environment”, “associated with teachers”, “physical environment” and “generally demotivating”. Students were asked to assess these factors using Lickert’s scale, rating their influence towards motivation to study from "-5" to "+5". Respondents also asked to assess their own learning outcomes, level of personal motivation and emotional atmosphere in the learning environment, and indicate their average study grade. Results: Factors from groups “academic environment” and “associated with teachers” were indicated as most influential towards motivation to study (3.31 (± 0.34) and 2.73 (± 0.83), respectively). Of these, teachers’ inner culture, feedback, professional competence and relevant elective course were the most influential. Mean rating of personal motivation was 2.74 (±2,03). Mean rating of emotional atmosphere in the learning environment was 1.64 (±2,5). 24.6% respondents rated emotional atmosphere in the learning environment negatively. Ratings of personal motivation correlated statistically significantly with ratings of emotional atmosphere in the learning environment. Conclusions: LUHS students find motivational factors associated with teachers most influential. This finding signifies the teacher as most valuable academic resource. Identified correlation, between emotional atmosphere and personal motivation ratings, mark

Temos aktualumas ir tikslas. Sprendimų priėmimas, susijęs su užsispyrėliško gydymo (angl. futile medical care) problemomis, išlieka aktualia šiuolaikinės klinikinės praktikos tema. Lietuvoje užsispyrėliško gydymo samprata beveik netyrinėta. Užsispyrėliško gydymo klausimas yra prieštaringas, nes bet kuris sveikatos priežiūros profesionalas susiduria su situacija, kada privalo teikti medicinos pagalbą, investuoti brangiai kainuojančias medžiagas bei savo žinias, nors akivaizdu, jog pacientas neišgyvens. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti Lietuvos gydytojų ir gydytojų rezidentų požiūrį į užsispyrėlišką gydymą ir įvertinti šio reiškinio ypatumus. Medžiaga ir metodai. Tyrimo metu anonimiškai apklausti 548 anesteziologijos ir intensyviosios terapijos, chirurgijos ir vidaus ligų specialybių gydytojai. Anketoje jų klausėme apie skirtingus požiūrio į užsispyrėlišką gydymą aspektus. Rezultatai. Gydytojų požiūris į užsispyrėlišką gydymą buvo neigiamas. Reikšmingai skyrėsi skirtingų specialybių gydytojų požiūris: labiausiai neigiamą užsispyrėliško gydymo situacijų vertinimą išreiškė anesteziologai-reanimatologai, pozityviausiai vertino vidaus ligų gydytojai. Ilgesnė darbo patirtis koreliavo su didėjančiu neigiamu užsispyrėliško gydymo atvejų vertinimu. Gydytojai, kurie dažniau susiduria su pacientų mirtimi, blogiau vertino užsispyrėlišką gydymą. Daugiau nei pusė respondentų palaikė medicininių intervencijų nepradėjimo strategiją gyvenimo pabaigos situacijose, tačiau tik anesteziologai-reanimatologai statistiškai reikšmingai dažniau rinkosi tokią strategiją. Išvada. Lietuvos asmens sveikatos priežiūros profesionalų požiūris į užsispyrėlišką gydymą yra neigiamas ir dažniausiai priklauso nuo gydytojo specialybės ir darbo patirties.

Background and objective: Traumatic brain injury (TBI) is the leading cause of death and disability in young adults. Study aimed to define the predictive value of early near-infrared spectroscopy (NIRS) monitoring of TBI patients in a Lithuanian clinical setting. Materials and methods: Data of 61 patients was analyzed. Predictive value of early NIRS monitoring, computed tomography data and regular intensive care unit (ICU) parameters was investigated. Results: Twenty-six patients expressed clinically severe TBI; 14 patients deceased. Patients who survived expressed higher NIRS values at the periods of admission to operative room (75.4% 9.8% vs. 71.0% 20.5%; P = 0.013) and 1 h after admission to ICU (74.7% 1.5% vs. 61.9% 19.4%; P = 0.029). The NIRS values discriminated hospital mortality groups more accurately than admission GCS score, blood sugar or hemoglobin levels. Admission INR value and NIRS value at 1 h after admission to ICU were selected by discriminant analysis into the optimal set of features when classifying hospital mortality groups. Average efficiency of classification using this method was 88.9%. When rsO2 values at 1 h after admission to ICU did not exceed 68.0% in the left hemisphere and 68.3% in the right hemisphere, the hazard ratio for death increased by 17.7 times (P < 0.01) and 5.1 times (P < 0.05), respectively.

Background and Goal of Study: Due to the heterogenic nature of TBI, it is important to define as many outcome predictors of this pathological condition. Current prognostic models are based on admission characteristics. The aim was to determine the dif ferences of cerebral oxygenation within groups of positive and lethal outcomes, estimate their correlation with other cofactors and determine their prognostic value. Materials and methods: Data analysis from 72 h perioperative multimodality monitoring of 48 adult TBI patients who underwent surgery was made. NIRS data and basic parameters were monitored. Clinical data and functional outcomes were obtained. Statistical methods of one-way ANOVA, bivariate correlation and Cox regression were used to determine the associations and prognostic value. Results were deemed significant when p< 0.05. Results and discussion: 15 women and 33 men with age mean of 54.2±8.5 years were enrolled into the prospective study. There were 15 lethal outcomes. Left hemisphere rSO2 (rSO2L) values were significantly higher in the survival group, with biggest dif ference in the period af ter extubation (79.2±4.9 vs 60.2±9,7; p< 0.000). Right hemisphere rSO2 (rSO2R) values, particularly before and right af ter operation, correlated well with Barthel index (r=0.677; p=0.004 and r=0.683; p=0.003). Pre- and intraoperative rSO2 values were higher in male population (83.2±4.5 vs 71.4±8.1; p=0.005). Group of lethal outcomes had significant dif ferences in primary GCS score (5.7±1.5 vs 11.0±2.3; p< 0.000), hemoglobin (116.4±13.4 vs 132.9±7.8; p=0.011), blood glucose (9.0±1.5 vs 6.8±0.8; p=0.003), urea (6.09±0.98 vs 4.52±0.96; p=0.021), PTT (35.9±3.6 vs 31.9±1.8; p=0.011) and other variables. With minimised entrophy, Kaplan-Meier analysis indicated groups with primary GCS score below 10 and blood glucose level above 9mmol/l to have poorer survivability (Mantel-Cox X2=10.4; p=0.001 and Mantel [...].

Straipsnio tikslas - apžvelgti galvos smegenų traumos patogenezės, diagnostikos, monitoravimo ir baigčių prognozavimo aspektus. Galvos smegenų trauma yra pagrindinė jaunų žmonių mirštamumo ir neįgalumo priežastis, sukelianti didelių socialinių ir ekonominių nuostolių. Pagrindinis šiuolaikinio trauminį smegenų pažeidimą patyrusių ligonių gydymo tikslas yra užtikrinti palankią gyjimui aplinką ir užkirsti kelią antriniams pažeidimams. Šių siekių įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo išsamaus multimodalinio monitoringo taikymo įprastiniuose tokių ligonių gydymo algoritmuose. Dėl galvos smegenų traumą patyrusių pacientų klinikinių išraiškų ir galimų baigčių heterogeniškumo būtina nustatyti atskirų klinikinėje praktikoje tiriamų veiksnių potencialią predikcinę vertę. Prognostinių veiksnių išaiškinimas padėtų patobulinti galvos smegenų traumos gydymo rekomendacijas ir leistų optimizuoti bei individualizuoti terapijos procesą. Prognostinių modelių suformavimas padėtų priimant sprendimus įvairiose klinikinėse situacijose, įgalintų standartizuotai vertinti sveikatos paslaugų kokybę bei paklotų pamatus tolimesniems moksliniams tyrimams.

Skausmas ištikimai lydi žmoniją nuo pat jos egzistencijos ištakų. Mistiškos paties skausmo ir jam malšinti vartojamų preparatų savybės lėmė tai, jog fizinės žmogaus kančios buvo siejamos su dvasine dimensija. Vėliau šį požiūrį perėmė filosofinės kryptys ir besiformuojančios religijos, kurios tapo kliūtimi išsamiam ir moksliniais metodais grįstam skausmo nagrinėjimui. Tik renesanso epochoje keli pionieriai išdrįso pasipriešinti visuomenės įsitikinimams ir taip išlaisvino žmoniją nuo ūminio skausmo pančių. Šiomis dienomis daug didesnė medicinos problema yra lėtinis skausmas, kurio aktualumą geriausiai iliustruoja frazė: "Mažai žmonių miršta nuo skausmo, tačiau daugelis palieka šį pasaulį skausme ir dar daugiau nuolatos gyvena su skausmu" (David NIV). Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos apibrėžimas sako: "Skausmas yra nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių ar nervų sistemos pažeidimu arba apibūdinamas šio pažeidimo terminais. Skausmas visada yra subjektyvus" (1979). [...].

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti portopulmoninės hipertenzijos patogenezės, klinikinių išraiškų, diagnostikos ir gydymo aspektus. Tobulėjant bei plečiantis transplantologijos mokslui, portopulmoninė hipertenzija tampa vis aktualesne problema. Maždaug 5-8% kepenų transplantacijai ruošiamų pacientų pasireiškia ši patologinė būklė. Nustatyta, kad portopulmoninė hipertenzija ženkliai didina komplikacijų, susijusių su kepenų transplantacija, riziką bei blogina pacientų prognozę. Tik nuodugnus pacientų ištyrimas ir kompleksinis plaučių kraujotakos hemodinaminių parametrų bei dešiniojo skilvelio funkcijos įvertinimas leidžia parinkti optimalią gydymo taktiką. Šiuo metu portopulmoninės hipertenzijos patogeneziniai mechanizmai nėra iki galo išaiškinti, bet nustatyta, kad jos išsivystymui turi reikšmės plaučių kraujagyslių endotelio pažaida, vazokonstrikcinių mediatorių dominavimas, kraujagyslių remodeliacija ir trombozė. Kol kas portopulmoninės hipertenzijos gydymo standardai yra „pasiskolinti“ iš kitų etiologijų plautinių hipertenzijų gydymo algoritmų, kadangi dar nėra užtektinai perspektyvinių atsitiktinių imčių tyrimų bei visuotinai priimtų rekomendacijų. Svarbiausią grandies vietą šiuolaikiniame plautinės hipertenzijos gydyme sudaro vazodiliatacinės medžiagos. Ankstyvas ir tinkamas medikamentinis gydymas daugeliui pacientų gali palengvinti simptomus, pagerinti bendrą būklę ir netgi įgalinti sėkmingai atlikti kepenų persodinimo operaciją.