Lukoševičiūtė-Barauskienė, Justė

Plačiausiai išnagrinėta yra destruktyvioji psichologinės traumos komponentė, tačiau šiame tyrime norima į traumos patyrimą ir gyvenimą su ja pažvelgti kitaip – atskleisti potencialų sunkaus išgyvenimo transformacinį aspektą – jo įprasminimą menine raiška. Šio darbo tikslas – atskleisti, kaip jaunų menininkų kūryboje psichologinės traumos įgauna prasmę. Tyrime dalyvavo 7 menininkai, o kokybinės interviu duomenų teminė analizė išryškino keturias pagrindines temas: 1) trauminės patirties suvokimas; 2) psichologinės traumos raiška kūrybiniame procese; 3) nuo destrukcijos iki prasmės; 4) aš ir kiti:dialogas kūryboje. Išryškėjo tai, kad praeities trauminė patirtis buvo identifikuota per dabartyje pasireiškiančius ribojančius mąstymo modelius, elgesį ir, aktyvias pastangas kurti slopinantį, kūrybinį paralyžių. Įveikus minėtą paralyžių trauma veikė kūrybinę raišką per instinktyvius impulsus, pasikartojančius motyvus bei simbolius ir įvairialypę baimę. O prigimtinai destruktyvią traumos patirtį tyrimo dalyviai pavertė asmeniniu augimu – kūrybinis procesas tapo emocinio palengvėjimo ir vientisumo atkūrimo terpe, kurioje patirtis buvo integruota ir tuo pačiu išugdyta stiprybė būti autentiškam. Taip pat, nusprendus kūryba pasidalinti su aplinka, trauminė patirtis tapo dialogo su ja įrankiu. Kūryba buvo transliuojama tai, ko nepavyksta išreikšti žodžiais, o grįžtamasis ryšys iš aplinkos padėjo įprasminti išgyvenimus ir kurti pokytį tiek savyje, tiek santykyje su pasauliu. Tyrimas atskleidė subjektyvų traumos įprasminimo ir integravimo procesą. Gautos įžvalgos gali būti vertingos su psichologine trauma dirbantiems specialistams, meno terapeutams bei patiems psichologinę traumą patyrusiems asmenims.

Vanagaitė, K. (2026). Psichologų, dirbančių ugdymo įstaigose, patirtys teikiant pagalbą moksleiviams patyrusiems savižalą (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: doc. dr. Justė Lukoševičiūtė – Barauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 77 p.

Tyrimo problema: Paauglių savižala yra reikšminga visuomenės sveikatos problema, kurios paplitimas išlieka didelis ir pastaraisiais metais didėja. Ugdymo įstaigose dirbantys psichologai dažnai yra pirmieji specialistai, susiduriantys su šiais atvejais, todėl jiems tenka svarbus vaidmuo vertinant riziką ir organizuojant pagalbą. Tačiau tyrimai rodo, kad darbas su save žalojančiais mokiniais yra emociškai sudėtingas, susijęs su stresu, perdegimu ir antrinės traumos rizika. Nepaisant to, vis dar trūksta kokybinių tyrimų, atskleidžiančių psichologų subjektyvias patirtis ir realius iššūkius, su kuriais jie susiduria teikdami pagalbą.

Tyrimo tikslas: atskleisti psichologų, dirbančių ugdymo įstaigose, patirtis dirbant su moksleiviais, patyrusiais savižalą.

Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo 6 psichologės, dirbančios ugdymo įstaigoje, kurių amžiaus vidurkis siekė 42 metus ir darbo stažo ugdymo įstaigoje vidurkis siekė 12 metų.

Tyrimo metodai: Taikytas kokybinis tyrimo modelis. Šis tyrimas buvo vykdytas 2025 m. gruodžio – 2026 m. sausio mėnesiais. Gauti duomenys analizuoti taikant indukcinę teminę analizę pagal Braun ir Clarke (2006) laikantis šių autorių rekomenduojamų 6 pagrindinių analizės žingsnių.

Rezultatai: Atlikus indukcinę teminę analizę išryškėjo 5 pagrindinės temos ir jų potemės: 1) Tarp šoko ir prasmės: 1.1. Daug emocijų vienu metu, 1.2. Vidiniai konfliktai, 1.3. Ateina momentas, kai nebegali, 1.4.,,Mano darbas ne veltui buvo“, 2) „Kad tas vaikas nebūtų vienas“: 2.1. „Tarp gyvybės ir mirties“, 2.2. Nuo ryšio užmezgimo iki atsivėrimo, 2.3. Mokome, kaip su tuo išbūti, 2.4. Rūpestis ir atjauta moksleiviui, 3)Bendradarbiavimas su aplinka: 3.1. Darbas su tėvais, 3.2. Mokytojai – ir pagalbininkai, ir iššūkis, 3.3. „Kartais vien mokyklos neužtenka“, 4)Kylantys iššūkiai: 4.1. „Kai ten kilo chaosas“, 4.2. „Realiai tau nepadės niekas“, 4.3. Mokymų ir supervizijų poreikis, 5) Nepamiršti savęs, kad galėtum padėti kitam: 5.1 Emocinė savipagalba, 5.2. Psichologo parama psichologui.

Išvada: Teikdamos pagalbą save žalojantiems moksleiviams, psichologės aptiria įvairias stiprias emocijas, tokias kaip nerimas, bejėgiškumas ar profesinis vienišumas, tačiau kartu patiria ir savo darbo prasmingumą, kylantį iš matomo teigiamo poveikio moksleiviams. Tiesioginis darbas atsiskleidžia kaip ilgalaikis procesas, apimantis reagavimą į krizę, terapinio ryšio kūrimą, individualizuotą pagalbą ir bendradarbiavimą su mokinio aplinka, įskaitant tėvus, mokytojus ir kitus specialistus. Šį darbą lydi įvairūs iššūkiai, tokie kaip neapibrėžtumas ar didelis darbo krūvis, tačiau juos įveikti padeda savipagalbos strategijos ir kolegų palaikymas. Raktažodžiai: psichologo pagalba save žalojantiems mokiniams, kokybiniai tyrimai.

Tyrimo problema. Tikslas – nustatyti 12 klasės mokinių sveikatos vertinimo, akademinio nerimo ir motyvacijos tarpusavio ryšį. Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 12-os klasės mokiniai, besimokantys Kauno, Tauragės, Šilalės, Jurbarko rajonuose (n=377). Tyrimo metodai. Tyrime taikyta anoniminė anketinė apklausa. Subjektyvus sveikatos vertinimas buvo atliktas taikant tyrėjos sukurtus uždaro tipo klausimus. Nustatant abiturientų akademinį nerimą naudota Cassady (2019) Akademinio nerimo skalė (angl. Academic anxiety scale). Nustatant abiturientų Akademinę motyvaciją buvo taikoma Kairio ir kt. (2017) Studentų Akademinės motyvacijos skalė (SAMS-21). Buvo vertinti ir socialiniai-demografiniai rodikliai (lytis, tėvų išsilavinimai, ateities planai, praeito pusmečio pažymių vidurkis). Statistinė duomenų analizė atlikta taikant „SPSS for Windows 31.0“ statistinį paketą ir atliekant vienmatę, dvimatę ir daugiamatę analizes. Tyrimo rezultatai. Abiturientai savo bendrą ir fizinę sveikatos būkles dažniau vertino geriau negu psichikos, be to didžioji dalis tiriamųjų save laikė sveikais. Vaikinai geriau negu merginos vertino savo sveikatą (p<0,05). Abiturientų tėvų turimas išsilavinimas buvo susijęs su jų fizine sveikata ir būklės sveikatos ir ligos atžvilgiu. Didžioji dalis tiriamųjų jautė vidutinį arba didesnį nei vidutinį akademinį nerimą. Merginos dažniau nei vaikinai jautė didesnį akademinį nerimą (p<0,001). Taip pat abiturientų patiriamas akademinio nerimo lygis nesiskyrė tarp jų tėvų turimo išsilavinimo bei praėjusio pusmečio pažymių vidurkio (p>0,05). Ateities planų kiekiui didėjant, didėjo ir patiriamas akademinis nerimas (p<0,05). Abiturientai nurodė labiau patiriantys išorinę, nei vidinę akademinę motyvaciją bei jautė didesnę nei vidutinę bendrą akademinę motyvaciją. Merginos turėjo didesnę akademinę motyvaciją nei vaikinai (p<0,05). Akademinė motyvacija nebuvo susijusi su abiturientų tėvų turimu išsilavinimu (p>0,05). Tam tikri ateities planai buvo susiję su patiriama akademine motyvacija. Akademinė motyvacija teigiamai, silpnai susijusi su praėjusio pusmečio pažymių vidurkiu. Abiturientų galimybė prastai subjektyviai vertinti sveikatos būklę didėjo patiriant didesnį nei vidutinį arba didelį akademinį nerimą. Prasta psichikos sveikatos vertinimo galimybė mažėjo priklausomai nuo vidinės akademinės motyvacijos (galimybių santykis=0,56, p<0,001). Merginų galimybė savo subjektyvią sveikatą, bendros, fizinės, psichikos sveikatos ir savijautos ligos ir sveikatos atžvilgio aspektais, vertinti prastai buvo didesnė negu vaikinų. Išvados. Abiturientai savo bendrą ir fizinę sveikatos būkles vertino geriau negu psichikos sveikatą, be to didžioji dalis tiriamųjų save laikė sveikais (79,6 proc.). Didžioji dalis 12 klasės mokinių nurodė patiriantys akademinį nerimą. Abiturientai pasižymėjo aukštesne išorine, nei vidine akademine motyvacija. Abiturientų galimybė prastai vertinti savo subjektyvią sveikatos būklę buvo didesnė patiriant didesnį nei vidutinį ar didelį akademinį nerimą ir merginoms, taip pat psichikos sveikatai – jaučiant mažesnę vidinę akademinę motyvaciją.

Pačiauskaitė, K. (2026). Kardiologinių pacientų ligos suvokimo, psichologinio atsparumo ir gyvensenos veiksnių sąsajos. (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Justė Lukoševičiūtė-Barauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 71 p. Tyrimo problema. Ligos suvokimas, psichologinis atsparumas ir gyvensenos veiksniai yra svarbūs kardiologinių pacientų psichologinės adaptacijos ir sveikatos elgsenos komponentai, tačiau tyrimų, nagrinėjančių šių konstruktų tarpusavio sąsajas, vis dar trūksta. Todėl šiuo tyrimu buvo siekiama išanalizuoti kardiologinių pacientų ligos suvokimo, psichologinio atsparumo ir gyvensenos veiksnių sąsajas. Tyrimo metodai. Tyrimas vykdytas 2025 spalio 29 d. - 2026 vasario 2 d. LSMU ligoninės Kauno klinikų filiale, Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje. Taikyta anoniminė anketinė apklausa. Tyrime naudotas Trumpasis ligos suvokimo klausimynas (angl. Brief Illness Perception Questionnaire; Broadbent ir kt., 2006), psichologinio atsparumo vertinimo skalė (angl. Resilience Appraisals Scale; Johnson ir kt., 2010) bei klausimai apie gyvensenos veiksnius ir sociodemografinius rodiklius. Duomenų analizė atlikta vienmatės, dvimatės ir daugiamatės analizės lygmenyse bei regresinė analizė. Tyrimo rezultatai. Kardiologiniai pacientai savo ligą suvokė vidutiniškai grėsmingai – labiausiai buvo išreikštas ligos pasekmių, simptomų ir susirūpinimo dėl ligos vertinimas. Nustatyta statistiškai reikšminga neigiama sąsaja tarp ligos suvokimo ir psichologinio atsparumo (ϱ=-0,134; p=0,024), rodanti, kad aukštesniu psichologiniu atsparumu pasižymintys pacientai ligą suvokė kaip mažiau grėsmingą. Stipresnis psichologinis atsparumas buvo susijęs su mažesniu ligos poveikio, simptomų intensyvumo, susirūpinimo ir emocinio poveikio vertinimu (p<0,05). Geresnis mitybos vertinimas silpnai siejosi su stipresniu ligos pasekmių suvokimu (p<0,05), tačiau kitų reikšmingų gyvensenos ir ligos suvokimo sąsajų nenustatyta. Regresinė analizė parodė, kad psichologinis atsparumas yra svarbesnis ligos suvokimo veiksnys nei gyvensenos aspektai. Išvados. Psichologinis atsparumas buvo susijęs su mažiau grėsmingu ligos suvokimu, tuo tarpu gyvensenos veiksnių sąsajos su ligos suvokimu buvo ribotos. Tyrimo rezultatai pabrėžia psichologinių veiksnių svarbą kardiologinių pacientų adaptacijai prie ligos ir rodo holistinio požiūrio svarbą pacientų priežiūroje.

Nefaitė, U. (2026). „Kad vaikui būtų kitaip“: globos įstaigose augusių žmonių savo tėvystės patyrimas (Sveikatos psichologijos baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: doc. dr. Justė Lukoševičiūtė-Barauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 48 p.

Tyrimo problema. Globos sistema yra skirta užtikrinti vaiko saugumą ir gerovę. Nepaisant to, ši patirtis gali palikti ilgalaikių psichologinių ir socialinių pasekmių, kurios vėliau tampa nevienareikšmių tėvystės išgyvenimų pagrindu (Bald, Chyn ir kt., 2022; Bald, Doyle ir kt., 2022; Herd ir kt., 2023; McDonald ir kt., 1996; Lietz ir Cheung, 2023). Tyrimo tikslas. Atkleisti globos įstaigose augusių suaugusiųjų patirtis tapus tėvais. Tyrimo dalyviai. Tėvai (n=8), augę globos įstaigose ir turintys savo biologinių vaikų. Tyrimo metodai. Šiam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo modelis. Duomenys rinkti naudojant pusiau struktūruoto interviu metodą. Duomenų analizė atlikta taikant teminės analizės metodą pagal Braun ir Clarke (2006). Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavusių žmonių tėvystės patirtys atsiskleidė penkiose temose: 1. „Nebuvo to ryšio“; šią temą sudaro 5 potemės: 1.1. Augti be artumo ir šilumos, 1.2. Vaikystė kaip išgyvenimas nesaugioje aplinkoje, 1.3. Ilgesys ir priklausymo jausmo paieškos, 1.4. Užaugti per anksti, 1.5. Stigmatizacijos patirtys. 2. Jautrus santykio su vaiku kūrimas; šią temą sudaro 3 potemės: 2.1. Kalbėtis apie jausmus ir juos atliepti, 2.2. Girdėti vaiką, 2.3. Būti su vaiku kasdien. 3. Tėvystė kaip praeities ištaisymas; šią temą sudaro 3 potemės: 3.1. Auklėjimo modelių atsisakymas, 3.2. Duoti vaikui tai, ko pats negavo, 3.3. Baimė pakartoti vaikystės patirtis. 4. Tėvystės išgyvenimas: tarp džiaugsmo ir sunkumų; kurią sudaro 3 potemės: 4.1. Džiaugsmas ir pasididžiavimas vaiku, 4.2. Nepilnatvės jausmas tėvystėje, 4.3. Emocinis atsitraukimas. 5. Socialinės paramos svarba tėvystėje; šią temą sudaro 2 potemės: 5.1. Artimųjų palaikymas, 5.2. Specialistų pagalbos poreikis. Išvados. Globos įstaigoje augusių žmonių tėvystė yra prieštaringa patirtis, kurioje vaikystėje patirtas nesaugumas, emocinio ryšio, artumo stoka ir ankstyvas savarankiškumas persipina su sąmoningomis pastangomis kurti artimesnį, jautresnį santykį su vaiku. Tėvystė virsta tiek prasminga patirtimi, tiek iššūkiu, skatinančiu nekartoti savo vaikystės patirčių. Socialinė parama tampa reikšmingu ištekliu, padedančiu su asmeniniais sunkumais ir tėvystėje.

Tyrimo problema. Lietuvoje nėra ištyrinėtos sąsajos tarp valgymo sutrikimų simptomų ir neapibrėžtumo toleravimo ir kaip jos pasireiškia tarp sergančių valgymo sutrikimais ir nesergančių. Tikslas – išanalizuoti neapibrėžtumo toleravimo ir valgymo sutrikimų simptomų sąsajas tarp jaunų suaugusiųjų. Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 18–29 m. amžiaus jauni suaugusieji (n=246), iš kurių 158 (64,2 proc.) neturėjo diagnozuoto valgymo sutrikimo (kontrolinė grupė), o 88 (35,8 proc.) jis buvo diagnozuotas. Tyrime taikytas kiekybinis metodas – anoniminė anketinė apklausa. Neapibrėžtumo toleravimas buvo matuojamas Carleton ir kt. (2007) neapibrėžtumo netoleravimo skale (IUS-12). Valgymo sutrikimų simptomai buvo matuojami pasitelkiant Garner ir kt. (1982) valgymo elgesio klausimyną (EAT-26). Taip pat įvertinti socialiniai-demografiniai rodikliai. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programą „SPSS 31.0 for Windows“, taikyta vienmatė ir dvimatė analizė. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad jaunesnis amžius siejosi su didesniu neapibrėžtumo netoleravimu kontrolinėje ir valgymo sutrikimų grupėje (p<0,05). Tarp sergančių valgymo sutrikimais dirbantys tiriamieji pasižymėjo mažesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei studijuojantys (p=0,008) bei dirbantys ir studijuojantys (p=0,012). Kontrolinėje grupėje skirtumų pagal užimtumą nenustatyta, o neapibrėžtumo netoleravimo skirtumų pagal gyvenamąją vietą nenustatyta abiejose grupėse (p>0,05). Valgymo sutrikimų grupė pasižymėjo didesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei kontrolinė grupė (p<0,001), o nervine anoreksija ir nervine bulimija sergantys tiriamieji pasižymėjo didesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei persivalgymo sutrikimu sergantys ir tiriamieji, kuriems nebuvo diagnozuotas valgymo sutrikimas (p<0,05). Tiriamieji, kurie gavo medikamentinį ir psichoterapinį/psichologinį gydymą vienu metu, pasižymėjo didesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei tie, kurie negavo valgymo sutrikimo gydymo (p=0,023). Kontrolinėje grupėje 25,9 proc. tiriamųjų nustatyta valgymo sutrikimų rizika. Jaunesnis amžius siejosi su didesniu valgymo sutrikimų simptomų išreikštumu abiejose grupėse (p<0,05). Didesnis simptomų išreikštumas siejosi su mažesniu kūno masės indeksu valgymo sutrikimų grupėje (p<0,001). Valgymo sutrikimų grupėje žemesnį nei aukštąjį išsilavinimą turintys tiriamieji pasižymėjo didesniu bendru valgymo sutrikimų simptomų išreikštumu (p=0,036), o kontrolinėje grupėje skirtumų nepastebėta (p=0,860). Valgymo sutrikimų grupėje EAT-26 bendras ir poskalių balai buvo didesni nei kontrolinėje grupėje (p<0,001). Didesnis neapibrėžtumo netoleravimas buvo susijęs su didesniu valgymo sutrikimų išreikštumu abiejose grupėse (p<0,001), stipriau valgymo sutrikimų grupėse. Tyrimo išvados. Valgymo sutrikimų grupė pasižymėjo didesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei kontrolinė grupė. Nervine anoreksija ir nervine bulimija sergantys pasižymėjo didesniu neapibrėžtumo netoleravimu nei persivalgymo sutrikimu sergantys ir tiriamieji, neturintys diagnozuoto valgymo sutrikimo. Didesnis neapibrėžtumo netoleravimas buvo susijęs su didesniu valgymo sutrikimų simptomų išreikštumu kontrolinėje ir valgymo sutrikimų grupėse, bet ryšys buvo stipresnis tarp sergančių valgymo sutrikimais.

Kriščiūnė, U. (2025). „Ir tas socialinis nerimas trikdo labai svarbų poreikį.“ PAAUGLIŲ SOCIALINIO NERIMO PATIRTYS. (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: Lekt. dr. Justė Lukoševičiūtė-Barauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. -70 p.

Tyrimo problema. Paaugliai yra pažeidžiama visuomenės grupė, nes šiuo gyvenimo etapu išsivysto pirmieji psichikos sutrikimai. Socialinio nerimo sutrikimas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį emocinei gerovei, socialiniams santykiams, akademiniams pasiekimams ir t.t. Jis dažnai prasideda dar prieš baigiant mokyklą, todėl svarbu jį kuo anksčiau atpažinti ir suteikti tinkamą pagalbą, ypač merginoms, kurios dažniau susiduria su emociniais sunkumais. Pastaraisiais metais stebimas mokslinis susidomėjimas šia tema, rodo didėjantį supratimą apie šio sutrikimo reikšmę ir būtinybę kurti veiksmingas intervencijas, atitinkančias jaunimo poreikius.

Tyrimo tikslas. Atskleisti paauglių, patiriančių socialinį nerimą, patirtis.

Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo penkios (16–18 metų) paauglės, kurios kreipėsi psichologinės pagalbos į specialistus dėl patiriamo socialinio nerimo. Šiam tyrimui buvo pasirinktas kokybinis tyrimo modelis: duomenys rinkti pusiau struktūruoto interviu būdu ir analizuoti taikant P. Colaizzi aprašomosios fenomenologijos metodą, pagrįsta E. Husserl fenomologine filosofija (1978). Duomenys rinkti 2022 metų lapkričio 4 d. – gruodžio 8 d. kontaktiniu ir nuotoliniu būdu.

Tyrimo rezultatai. Atlikus duomenų analizę išryškėjo 6 temos: 1)Nerimo raiška, 2)Nerimas tarp žmonių: kai bendravimas tampa iššūkiu, 3)Kai baimė užgožia autentiškumą, 4)Pasiruošimo svarba ir elgsena, 5)Aplinkinių vaidmuo socialinio nerimo kontekste ir 6)Kelias į emocinę gerovę.

Išvados. Tyrimas atskleidė, kad paauglių merginų socialinis nerimas yra sudėtingas procesas, apimantis tiek vidinius išgyvenimus, tiek fizinius simptomus, kurie gali apsunkinti bendravimą. Nerimas ypač pasireiškia sunkumais bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, vyresniais ar vyriškos lyties asmenimis bei viešo kalbėjimo metu. Nuotolinis mokymasis, nors ir suteikė galimybę pasislėpti, laikui bėgant apsunkino grįžimą į tiesioginį bendravimą. Taip pat, paauglės dažnai slėpė savo tikrąjį „aš“ ir stengėsi prisitaikyti prie kitų, siekdamos socialinio priėmimo, tačiau tai slopino jų autentiškumą. Merginoms kontrolė suteikdavo saugumą, o jeigu buvo įmanoma, jos vengė nerimą keliančių situacijų. Dalyvės pasakojo, kad iš aplinkinių norėtų sulaukti empatijos ir tinkamos pagalbos. Galiausiai, jos pabrėžė psichologo vaidmenį, nes dirbdamos su jais siekė emocinės gerovės, stengdamosios stiprinti savo savivertę ir sumažinti socialinį nerimą.

Tyrimo problema. Vienišumas ir mirties nerimas yra susiję su neigiamomis fizinėmis ir psichologinėmis vyresnio amžiaus žmonių sveikatos pasekmėmis. Visgi, Lietuvoje trūksta tyrimų, kurie tyrinėtų šių reiškinių sąsajas, o užsienyje atliktuose tyrimuose randami prieštaringi rezultatai. Todėl šiuo tyrimu siekta ištirti vienišumo ir mirties nerimo sąsajas tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo vyresni nei 64 metų amžiaus tiriamieji (n=209). Tyrimo metu taikyta anoniminė anketa (sudaryta iš 31 teiginio), apklausiant asmenis iš bendrosios populiacijos. Anketą sudarė socialiniai-demografiniai klausimai, Vienišumo klausimynas (angl. Loneliness Measure) ir Mirties Nerimo Inventorius (angl. Death Anxiety Inventory-Revised; DAI-R). Duomenų analizėje taikyti neparametriniai statistiniai kriterijai. Vienmatėje duomenų analizėje skaičiuoti tikslūs atsakiusiųjų skaičiai, procentai, medianos, tarpkvartiliniai intervalai, vidurkiai, standartiniai nuokrypiai ir minimalios bei maksimalios reikšmės. Dvimatėje duomenų analizėje naudotas Mann-Whitney, Kruskall-Wallis kriterijai bei Spearman koreliacijos koeficientas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05. Tyrimo rezultatai. Vyresnio amžiaus žmonių vienišumo lygis buvo išreikštas vidutiniškai (2,58±1,05 iš 5 galimų balų). Nustatyta, kad stipriausiai išreikštu vienišumu pasižymėjo našliai, gyvenantys vieni, turintys žemesnį išsilavinimą ir nedirbantys tiriamieji (p<0,05). Tuo tarpu žemiausi vienišumo įverčiai stebėti tarp partnerį/sutuoktinį turinčių, su juo gyvenančių, dirbančių ir aukštesnį išsilavinimą turinčių vyresnio amžiaus žmonių (p<0,05). Be to, pastebėta, kad su amžiumi jaučiamas vienišumas didėjo (rho=0,35, p<0,001). Visgi, jis tarp vyrų ir moterų, gyvenančių mieste ir kaime, užsiimančių ir neužsiimančių socialine veikla šiame tyrime nesiskyrė (p>0,05). Vertinant mirties nerimą, paaiškėjo, kad jis tarp vyresnio amžiaus žmonių buvo išreikštas kiek aukščiau nei vidutiniškai (2,8±0,97 balai ir 5 galimų). Įvertinta, kad stipriausiai mirties nerimas buvo jaučiamas našlių, tų, kurie gyvena su vaiku(-ais), nedirbančių ir žemesnį išsilavinimą turinčių senjorų (p<0,05). Silpniausiai mirties nerimas buvo išreikštas esančių santuokoje/partnerystėje, gyvenančių su partneriu, dirbančių ir aukštesnį išsilavinimą turinčių tiriamųjų (p<0,05). Be to, nustatyta, kad su amžiumi jaučiamas mirties nerimas didėjo (rho= 0,19, p=0,006). Šiame tyrime nebuvo rasta sąsajų tarp vyresnio amžiaus žmonių mirties nerimo ir lyties, gyvenamosios vietovės ir socialinės veiklos užimtumo (p>0,05). Įvertinus vienišumo ir mirties nerimo ryšį, nustatyta, kad stipriau išreikštas vienišumas yra reikšmingai susijęs su aukštesniu mirties nerimo lygiu (rho=0,67, p<0,001). Tiriamieji, jaučiantys stipresnį vienišumą, pasižymėjo aukštesniu nerimu dėl susitaikymo su mirtimi, išoriniu nerimu dėl mirties, nerimu dėl mirties baigtinumo ir minčių apie mirtį (p<0,05). Išvados. Tyrimo dalyviai pasižymėjo vidutiniškai išreikštu vienišumu ir kiek aukštesniu mirties nerimo lygiu. Šie rodikliai nebuvo susiję su lytimi, gyvenamąja vietove ir socialinės veiklos užimtumu, bet buvo silpniau išreikšti tarp turinčių partnerį, gyvenančių su partneriu, dirbančių, turinčių aukštesnį išsilavinimą ir vyresnio amžiaus senjorų. Stebėta, kad mirties nerimas ir skirtingi jo aspektai būdingesni labiau vienišiems senjorams.

Kučinskaitė V. (2025) Prieraišumo stilių ir poros konfliktų sprendimo būdų sąsajos tarp suaugusiųjų (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: dr. Justė LukoševičiūtėBarauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 52 p. Tyrimo problema: trūksta išsamių tyrimų, kurie parodytų, kaip skirtingi prieraišumo stiliai susiję su tam tikrais poros konfliktų sprendimo būdais taikomais tarp suaugusiųjų. Tyrimo metodai: Tyrime dalyvavo 212 asmenų (52,8 proc. moterų ir 47,2 proc. vyrų), gyvenančių romantiniuose santykiuose bent 1 metus laiko. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 32,1±10,52 metai. Duomenys rinkti naudojant anoniminę anketinę apklausą, kurią sudarė socialinių-demografinių ir romantinių santykių ypatumų klausimai, SAAM klausimynas prieraišumo stiliams vertinti (Gillath ir kt., 2009) ir RPCS klausimynas konfliktų sprendimo poroje būdams vertinti (Zacchilli ir kt., 2009). Atlikta vienmatė ir dvimatė duomenų analizė. Rezultatai: dažniausiai pasitaikęs dominuojantis prieraišumo stilius buvo saugus (64,2 proc.), rečiau – nerimastingas (21,1 proc.), mišrus (8,0 proc.) ir vengiantis (6,6 proc.). Tarp konfliktų sprendimo būdų dažniausiai dominavo kompromiso ieškojimas (38,2 %) ir vengimas (21,7 %). Stebimi statistiškai reikšmingi prieraišumo stilių skirtumai tarp tiriamųjų grupių pagal lytį, socialinę padėtį, išsilavinimą ir pasitenkinimą romantiniais santykiais (p<0,05). Taip pat statistiškai reikšmingai skyrėsi konfliktų sprendimo būdai tarp tiriamųjų grupių pagal lytį, socialinę padėtį ir pasitenkinimą romantiniais santykiais (p<0,05). Nustatytos reikšmingos sąsajos tarp dominuojančių prieraišumo stilių ir konfliktų sprendimo būdų (χ²=64,31; p<0,001). Saugų prieraišumo stilių turintys asmenys dažniau konfliktus sprendė ieškodami kompromiso (46,3 proc.), vengiantį – stipriomis reakcijomis (42,9 proc.), nerimastingą – vengiančiu būdu (31,1 proc.) arba ieškodami kompromiso (28,9), o mišrų – ieškodami kompromiso (29,4 proc.) arba vengiančiu būdu (23,5 proc.). Išvados: dominuojantys prieraišumo stiliai turi reikšmingas sąsajas su lytimi, socialine padėtimi, išsilavinimu ir pasitenkinimu romantiniais santykiais, konfliktų sprendimo būdai turi reikšmingas sąsajas su tapačias kintamaisiais, kaip ir prieraišumo stiliai, išskyrus išsilavinimą. Dominuojantys prieraišumo stiliai yra reikšmingai susiję su poros konfliktų sprendimo būdais. Raktažodžiai: prieraišumo stilius, konfliktų sprendimas, romantiniai santykiai, SAAM, RPCS.

Tyrimo problema. Seksualinis gyvenimas yra neatsiejama ilgalaikių romantinių santykių dalis, kurios aspektai susiję su patiriamu pasitenkinimu santykiais. Aukštesnis pasitenkinimas santykiais taip pat susijęs su geresne partnerių fizine ir emocine sveikata. Seksualiniai motyvai – priežastys, dėl kurių žmonės užsiima lytiniais santykiais. Nors seksualumo tema susilaukia vis daugiau dėmesio, dauguma tyrimų vis dar apsiriboja jaunų suaugusiųjų imtimis, lytinių santykių dažnumo ir pasitenkinimo santykiais sąsajomis ir pan., o empiriniai duomenys apie seksualinių motyvų ir pasitenkinimo romantiniais santykiais sąsajas išlieka riboti. Todėl šio darbo tikslas – nustatyti seksualinių motyvų ir pasitenkinimo romantiniais santykiais sąsajas. Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 18–50 m. amžiaus tiriamieji (n=205), kurie bent metus turėjo romantinius santykius (negyveno kartu su partneriu, gyveno kohabitacijoje arba santuokoje).
Tyrimo metodai. Vykdytas tyrimas, apklausiant tiriamuosius viešose Lietuvos vietose. Tyrimo instrumentas – anoniminė anketinė apklausa, kurią sudarė CSI skalė (pasitenkinimui romantiniais santykiais vertinti), SexMS skalė (seksualiniams motyvams vertinti), klausimai apie socialinius demografinius rodiklius. Duomenų analizė atlikta vienmatės ir dvimatės analizės lygmenyse. Tyrimo rezultatai. Kai kurie seksualiniai motyvai ir pasitenkinimas romantiniais santykiais skyrėsi tarp turinčių ir neturinčių vaikų, turinčių skirtingus santykių statusus, skirtingo amžiaus tiriamųjų grupių ir buvo susiję su santykių trukme (p<0,05). Pastebėta, kad 18–30 m. amžiaus tiriamųjų grupėje seksualiniai motyvai nesusiję su patiriamu pasitenkinimu (p>0,05). Tačiau 31–50 m. moterys patiria mažesnį pasitenkinimą santykiais, jei mylisi dėl išorinių motyvų ar jaučia amotyvaciją. Didesnį – jei mylisi dėl vidinių priežasčių (p<0,05). 31–50 m. vyrai mažiau patenkinti santykiais, kai jiems labiau būdingi įrodymo sau motyvai ir labiau patenkinti – kai būdingi asmeniniai, vidiniai, harmoningumo seksualiniai motyvai (p<0,05). Apibendrinimas. Autonominiai seksualiniai motyvai yra susiję su didesniu patiriamu pasitenkinimu santykiais, o neautonominiai – su mažesniu. Tačiau šios sąsajos būdingos tik vidurinių suaugusių amžiaus grupei, ilgesniuose romantiniuose santykiuose esantiems tiriamiesiems. Tuo metu 18 30 m. žmonės patiria didžiausią pasitenkinimą santykiais ir dažniausiai mylisi dėl vidinių seksualinių motyvų. Todėl sąsajos su pasitenkinimu romantiniais santykiais tiek vyrų, tiek moterų imtyse šioje amžiaus grupėje nereikšmingos.