Lukošiūtė - Urbonienė, Aušra

Skaistė Skirutytė. Vaikų įgimtų inkstų ir šlapimo takų anomalijų žymenų analizė Darbo tikslas. Įvertinti biožymenų reikšmę vaikų įgimtų inkstų ir šlapimo takų anomalijų prognozavimui. Uždaviniai. Įvertinti ir palyginti pacientų, sergančių įgimtomis inkstų ir šlapimo takų anomalijomis, klinikinių požymių, laboratorinių ir radiologinių tyrimų rodiklių prognostinę vertę, taip pat įvertinti biožymenų TGF-β1, MCP-1 ir cistatino C ekspresiją kraujyje ir jų raiškos sąryšį su ligos prognoze. Metodai. Atliktas prospektyvinis atvejo–kontrolės tyrimas, kuriame dalyvavo vaikai iki 18 metų, gydyti LSMU KK Vaikų chirurgijos skyriuje 2021–2025 m. Tiriamųjų grupę sudarė pacientai, sergantys įgimtomis inkstų ir šlapimo takų anomalijomis – UPJO, kontrolinę – sveiki vaikai. Kraujyje nustatytos TGF-β1, MCP-1 ir cistatino C koncentracijos ELISA metodu. Statistinė analizė atlikta naudojant SPSS programą, taikant Mann–Whitney U testą, Spearman koreliaciją, linijinę regresiją ir ROC analizę. Reikšmingumo lygmuo p < 0,05. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 75 pacientai (38 tiriamoji, 37 kontrolinė grupė). Grupės pagal amžių ir lytį statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tiriamųjų grupėje glomerulų filtracijos greičio mediana pagal Schwartz buvo 108 ml/min/1,73 m², pagal CKiD U25 – 96 ml/min/1,73 m²; 76,5 % pacientų nustatyta I stadijos lėtinė inkstų liga, o daugiau nei pusei – III laipsnio hidronefrozė. TGF β1, MCP-1 ir cistatino C koncentracijos tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (atitinkamai p = 0,677; p = 0,385; p = 0,172) ir neatskyrė tiriamosios ir kontrolinės grupių (AUC = 0,528; 0,583; 0,634). TGF-β1 koncentracija buvo statistiškai reikšmingai susijusi su hidronefrozės laipsniu praėjus 1 mėn. po operacijos (β = 0,845; p = 0,016; r = 0,400; p = 0,039). MCP-1 koncentracija reikšmingai koreliavo su inksto geldelės ir taurelių skersmenimis praėjus 3–6 mėn. ir 1 metams po operacijos (r = 0,486–0,857; p < 0,05). Cistatino C reikšmingų sąsajų su pooperaciniais rodikliais nenustatyta (p > 0,05). Išvados. TGF-β1, MCP-1 ir cistatinas C nepasižymėjo diagnostiniu tikslumu nustatant UPJO. Tačiau TGF-β1 ir MCP-1 ekspresija kraujyje siejosi su po operacijos išliekančia hidronefroze ir atskleidė šių biožymenų potencialą UPJO prognostikoje. TGF-β1 koncentracija siejosi su hidronefrozės lygiu praėjus 1 mėnesiui po operacijos. MCP-1 koncentracija buvo susijusi su inksto geldelės ir taurelių skersmeniu praėjus 3–6 mėnesiams ir 1 metams po operacijos. Cistatino C koncentracija kraujyje neparodė reikšmingos diagnostinės ar prognostinės vertės. Iš rutininių labaratorinių ir radiologinių tyrimų, atliekamų UPJO pacientų vertinimui, tik didesnė šlapalo koncentracija serume buvo susijusi su ryškesniais pooperaciniais struktūriniais pokyčiais. Siekiant patvirtinti serumo biožymenų klinikinį pritaikomumą UPJO prognostikoje, reikalingi didesnės apimties prospektyviniai tyrimai.

Emilijos Balčiūtės baigiamasis magistrinis darbas: „Vaikų tracheostomos: indikacijos, priežiūra ir komplikacijos“. Darbo vadovė: dr. Aušra Lukošiūtė – Urbonienė. Darbo tikslas: Išsiaiškinti dažniausias vaikų tracheostomos suformavimo indikacijas, jų priežiūrą pooperaciniu laikotarpiu ir namuose, nustatyti tracheostomų komplikacijas bei gyvenimo kokybės pokyčius. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti priežastis, dėl ko dažniausiai vaikams suformuojama tracheostoma. 2. Nustatyti pagrindines tracheostomų komplikacijas 3. Įvertinti tėvų/globėjų informacijos šaltinius ir žinias apie tracheostomų priežiūrą. 4. Įvertinti pacientų tėvų/globėjų nuomonę apie gyvenimo kokybės pokyčius po tracheostomos suformavimo. Darbo metodika ir dalyviai: Atlikta anketinė apklausa LSMUL KK Vaikų chirurgijos skyriuje. Į tyrimą buvo įtraukta 16 pacientų, kuriems suformuota tracheostoma, tėvai ir globėjai. Pagal anketų duomenis, analizuoti pacientų demografiniai duomenys, pagrindinė ir gretutinės ligos, tracheostomos suformavimo indikacijos, priežiūra namuose, ankstyvosios ir vėlyvosios komplikacijos ir gyvenimo kokybės pokyčiai slaugantiesiems asmenims. Tyrimo rezultatai: Pagrindinė priežastis dėl kurios visiems tiriamiesiems buvo suformuota tracheostoma – kvėpavimo funkcijos nepakankamumas sąlygotas cerebrinio paralyžiaus (18,8%), spinalinės raumenų atrofijos (18,8%) ir įgimtos miopatijos (12,5%) . Daugelis vaikų taip pat turi ir gretutines patologijas – epilepsija (25%), širdies ydos (12,5%) ar inkstų funkcijos nepakankamumas (6,3%). Dažniausios komplikacijos buvo odos paraudimas (56,3%), vamzdelio užsikimšimas (37,5%) ir vamzdelio iškritimas (31,3%). Tėvai/globėjai apie tracheostominio vamzdelio priežiūrą gavo pakankamai informacijos iš ligoninės personalo, beveik visi atsiurbimus atlieka pagal poreikį ir odą aplink tracheostominį vamzdelį apvalo bent vieną kartą per dieną. Po tracheostomos suformavimo vaiko gyvenimo kokybė dažniausiai pagerėja (68,8%), bet slaugančio asmens – pablogėja (31,1 %), nes vaiko, pasak jų, priežiūra pasunkėja. Išvados: 1. Dažniausia tracheostomos suformavimo indikacija – kvėpavimo funkcijos nepakankamumas dėl cerebrinio paralyžiaus, spinalinės raumenų atrofijos ar įgimtos miopatijos. 2. Dažniausios komplikacijos – odos paraudimas, vamzdelio užsikimšimas ir vamzdelio iškritimas. 3. Tėvai/globėjai gavo pakankamai informacijos apie tracheostomos priežiūrą ir geba savarankiškai atlikti tracheostominio vamzdelio atsiurbimą ir odos priežiūrą aplink vamzdelį. 4.Vaikų gyvenimo kokybė po tracheostomos suformavimo pagerėjo, o slaugančiųjų gyvenimo kokybė pablogėjo.

Autorius: Justina Zaikauskaitė Darbo pavadinimas: Vaikų įgimtos hidronefrozės etiologija, simptomai, diagnostika, gydymas ir išeitys. Tyrimo tikslas: Įvertinti veiksnius darančius įtaką įgimtos hidronefrozės gydymo efektyvumui. Uždaviniai: 1. Įvertinti įgimtos vaikų hidronefrozės etiologinius veiksnius bei jų dažnį; 2. Įvertinti ir nustatyti įgimtos hidronefrozės klinikinius simptomus ir jų pasireiškimo dažnį; 3. Įvertinti ir palyginti įgimta hidronefroze sergančių pacientų radiologinius tyrimus; 4. Įvertinti chirurginio gydymo išeitis skirtingų įgimtos hidronefrozės etiologijos pacientų grupėse. Tyrimo metodai ir dalyviai: Tyrimas atliktas pasitelkiant retrospektyvią ligos istorijų duomenų analizę. Į tyrimą įtraukti 2019 – 2021 m. LSMU Kauno Klinikose gydyti 168 vaikai (0 – 18m.), kuriems buvo nustatyta įgimta hidronefrozė. Rinkti duomenys apie pacientų amžių, lytį, hidronefrozės nustatymo laiką, simptomus, atliktus tyrimus, hidronefrozės bei VUR laipsnį, pasirinktą gydymo taktiką, ultragarsiniai šlapimo takų matmenys prieš ir po taikyto gydymo, gretutines urologines patologijas, bei gydymo išeitis. Duomenys apdoroti naudojant Microsoft Office Excel programą, statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics programą. Rezultatai: Pieloureterinės jungties patologija yra dažniausia hidronefrozę sukelianti etiologija ir sudaro 10 – 30% visų hidronefrozių atvejų. Diagnozavus hidronefrozę iki 7 metų – dažniausiai pasireiškiantis simptomas yra šlapimo takų infekcija, o diagnozavus ligą vėliau – skausmas. Skausmas labiausiai siejamas su pieloureterinės jungties patologija, o karščiavimas bei šlapimo takų infekcija su vezikoureteriniu refliuksu (p<0,05). Hidronefrozės diagnostikai dažniausiai naudojami tyrimo metodai yra ultragarsas, cistouretrografija bei intraveninė urografija. Intraveninė urografija dažniausiai nustatoma pieloureterinės bei ureterovezikulinės jungties patologija, o cistouretrografija – vezikoureterinis refliuksas (p<0,05). Chirurginis gydymo metodas taikomas dažniausiai po paciento įvertinimo cistoskopija, cistouretrografija, MAG3, intravenine urografija, UG tyrimu, bei atliktų tyrimų metu nustačius I – V VUR, I – IV hidronefrozę, nustačius inkstų funkciją mažesnę nei 50%. Taip pat chirurgiškai dažniau gydomi pacientai, kurių hidronefrozę sukėlusios priežastys yra pieloureterinės jungties obstrukcija, ureterovezikulinės jungties obstrukcija, vezikoureterinis refliuksas ir užpakaliniai šlaplės vožtuvai. Didesnis teigiamos gydymo dinamikos procentas pasiekiamas diagnozavus hidronefrozę iki 5 metų (50 – 75%), o geriausi chirurginio gydymo rezultatai stebimi atliekant pieloplastiką bei STING. Išvados: Geresni gydymo rezultatai pasiekiami pacientams, kuriems hidronefrozė nustatoma iki 5 metų, bet gydymo rezultatai nepriklauso nuo hidronefrozės etiologijos, sukeltų simptomų ar pasirinkto chirurginio gydymo metodo.

Ankstyvi ir vėlyvi rezultatai po gastrostomos suformavimo: anketinis tyrimas Darbo tikslas. Apžvelgti vaikų, kuriems buvo suformuota gastrostoma LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikoje indikacijas operacijai, komplikacijų dažnį, gastrostominio vamzdelio priežiūros ypatumus, mitybos pokyčius, gyvenimo kokybę bei socialines ir psichologines problemas, su kuriomis susiduria pacientai ir jų tėvai (globėjai). Taip pat palyginti dvi pacientų grupes tarpusavyje ir įvertinti jų skirtumus: pacientų, kuriems gastrostoma suformuota ilgiau kaip 1 metai laiko (ankstyvasis laikotarpis), ir pacientų, kuriems gastrostoma suformuota trumpiau kaip 1 metai laiko (vėlyvasis laikotarpis). Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti indikacijas gastrostomos suformavimui. 2. Įvertinti komplikacijų dažnį prieš ir po gastrostomos suformavimo ir palyginti ankstyvame ir vėlyvame periode. 3. Įvertinti infekcijų dažnio pokyčius prieš ir po gastrostomos suformavimo ir palyginti ankstyvame ir vėlyvame periode. 4. Įvertinti vaikų, kuriems buvo suformuota gastrostoma svorio dinamikos pokyčius su mitybos režimu, palyginti juos ankstyvame ir vėlyvame periode. 5. Įvertinti, kaip pasikeitė tėvų ir jų vaikų gyvenimo kokybė ir emocinė būklė suformavus gastrostomą, ir palyginti juos ankstyvame ir vėlyvame periode. Metodai ir tyrimo dalyviai. Atliktas anketinis tyrimas, į kurį įtraukta 50 vaikų, kuriems suformuota gastrostoma, tėvai ar globėjai. Tiriamieji buvo LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikos pacientų tėvai, kurie atvykdavo planiniam gastrostominio vamzdelio keitimui 2017-2022 m. Statistinei analizei naudota IBM SPSS 23.0 programa. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis – 5,7 m. (jauniausiam pacientui – 1 mėnuo, vyriausiam – 17 metų). Tyrime buvo apklausta 30 (60%) berniukų ir 20 (40%) mergaičių tėvų/globėjų. Dažniausia gastrostomos suformavimo indikacija pacientų tėvai nurodė neurologinį sutrikimą - 42% (n=24) atvejų. Po gastrostomos suformavimo svoris padidėjo 34 (68%) pacientams. Iki gastrostomos suformavimo įvairiomis infekcijomis sirgo net 76 % (n=38) pacientų. Nors kartą gastrostoma iškritusi buvo 25 (50%) pacientams, o pratekėjimo pro gastrostomą epizodų yra buvę 26 (52%) pacientams. Pacientų gyvenimo kokybę kaip pagerėjusią po gastrostomos suformavimo įvertino net 40 (80%) pacientų tėvų. Tėvų, kurie augina vieną vaiką psichologinė būklė po gastrostomos suformavimo statistiškai reikšmingai pagerėjo (p=0,000), lyginant su tėvais, kurie augina daugiau vaikų. Išvados. Pacientų tėvai neurologinį sutrikimą nurodė kaip dažniausią gastrostomos suformavimo priežastį. Daugumai pacientų, kuriems buvo duodami vitaminai ir maisto papildai, svoris po gastrostomos suformavimo padidėjo ženkliau. Po gastrostomos suformavimo pacientų tėvų teigimu, pacientai infekcijomis sirgo rečiau. Tiek pacientų tiek jo tėvų vaiko emocinė būklė ir gyvenimo kokybė pagerėja nepriklausomai nuo praėjusio laiko po gastrostomos suformavimo.

Tikslas – apžvelgti ir įvertinti duomenis vaikų gydytų dėl ūmaus kapšelio LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikoje 2012-2016 metais. Uždaviniai – įvertinti ir palyginti ūmaus kapšelio sindromo priežastis, jų diagnostikos bei gydymo metodus, pasiskirstymą įvairaus amžiaus vaikų grupėse, simptomų/požymių ir lydinčių simptomų/požymių ir UG požymių pasireiškimo dažnį priklausomai nuo ūmaus kapšelio sindromą sukėlusios priežasties bei įvertinti laiką, praėjusį nuo simptomų atsiradimo iki kreipimosi į VSPS, iki UG ir iki operacijos atlikimo ir nustatyti numatytų laikų skirtumus priklausomai nuo ūmaus kapšelį sukėlusios priežasties. Metodai – atlikta retrospektyvi penkerių metų laikotarpio pacientų, gydytų dėl ūmaus kapšelio sindromo LSMU KK Vaikų chirurgijos klinikoje, ligos istorijų duomenų analizė. Tyrimo metu analizuoti demografiniai duomenys, sindromo priežastys, jų pasiskirstymas pagal amžių, simptomų ir klinikinių požymių pasireiškimas, taikyti gydymo metodai, jų rezultatai, laikai nuo simptomų atsiradimo iki kreipimosi į VSPS, UG atlikimo, operacijos. Rezultatai – išanalizuota 217 ligos atvejų, kurių 49,8% sudarė sėklidės ataugėlės apsisukimas, 41% - sėklidės apsisukimas, 7,8% - trauma, 1,4% - ūmus orchoepididimitas. 52,5% pacientų buvo pažeista dešinė kapšelio pusė. Dažniausi simptomai/požymiai buvo skausmas, kurį vidutiniškai VAS skalėje pacientai įvertino 4,51 balais, skausmingumas čiuopiant sėklidę, patinimas ir paraudimas. Dažniausi lydintys simptomai/požymiai buvo karščiavimas >37oC, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas. Dažniausi UG nustatyti požymiai buvo padidėjęs skysčio kiekis kapšelyje, paryškėjęs epididimis ir neregistruojama sėklidės kraujotaka. Išvados - sėklidės ataugėlės apsisukimas dažniau pasireiškė 0-6 ir 7-13m. amžiaus grupėse, sėklidės apsisukimas - 14-17m. amžiaus grupėje. Esant apsisukusiai sėklidei pacientai jautė stipresnį skausmą pagal VAS. Neregistruojama sėklidės kraujotaka ir hipoechogeninės zonos UG tyrimo metu dažniau nustatytos sėklidės apsisukimo nei kitų ligų atvejais. Daugiausiai atlikta sėklidės ataugėlės šalinimo operacijų. Anksčiausiai nuo simptomų atsiradimo pacientai kreipėsi esant sėklidės apsisukimui, vėliausiai – traumai.