Bareikis, Karolis

Santrauka: Autorius: Danielius Šetikas. Pavadinimas: Chirurgiškai gydytų spontaninės užpakalinės kaukolės daubos hematomų morfologijos įtaka išeitims. Darbo tikslas: Nustatyti chirurgiškai gydytų spontaninės užpakalinės kaukolės daubos hematomų morfologijos įtaka išeitims. Darbo metodika: Retrospektyvinis tyrimas, analizuoti 2018–2024 m. operuotų spontaninės smegenėlių hematomos pacientų duomenys: rizikos veiksniai, klinikinė būklė, hematomos tūris, morfologinės komplikacijos, operacijos tipas ir išeitys pagal GKS bei mRS. Statistinė analizė – IBM SPSS 31.0, naudoti χ², Stjudento t, Mann–Whitney ir Kruskall–Wallis testai. Rezultatai reikšmingi, kai p < 0,05. Rezultatai: Tirti 41 paciento duomenys. Hematomos tūrio mediana – 20,7 (13,7–30,6) ml, pradinio GKS mediana – 12 (9,3–14) balų. Didesnis tūris reikšmingai siejosi su mažesniu pradiniu GKS (ρ = –0,468; p = 0,005). Lokalizacija pradinei būklei įtakos neturėjo, tačiau koordinacijos sutrikimai dažniau pasireiškė esant vienpusei hematomai (p = 0,029). Kai buvo hidrocefalija, pacientai turėjo mažesnį GKS balą (GKS mediana 11 vs. 14; p < 0,001). Izoliuotas IVD atliktas 16 (39 %), izoliuotas hematomos šalinimas – 10 (24,4 %), kombinuotas gydymas – 15 (36,6 %) pacientų. Hematomos šalinimas (su IVD ar be jo) atliktas didesnėms hematomoms (mediana 22,8 vs. 16,4 ml; p = 0,02). Esant hidrocefalijai vyravo izoliuotas IVD (45,8 %) ir kombinuotas gydymas (50 %; p < 0,001), esant kamieno kompresijai dažniausiai taikytas kombinuotas gydymas (50 %), tačiau 28,6 % atliktas tik IVD (p = 0,025). Stacionare mirė 15 (37,5 %) pacientų, nepalankias išeitis (mRS 4–6) turėjo 36 (90 %). Tūris ir lokalizacija sąsajų su išeitimis neturėjo. Prastesnės funkcinės išeitys pagal mRS nustatytos pacientams su krauju skilveliuose (mediana 6 vs. 4,5; p = 0,029). Geriausios išeitys – po izoliuoto hematomos šalinimo (mirštamumas 0 %), prasčiausios – taikant izoliuotą IVD esant kamieno kompresijai (mirštamumas 71,4 %). Išvados: Pradinę sąmonės būklę reikšmingai bloginantys veiksniai – didesnis hematomos tūris ir hidrocefalija. Lokalizacija sąmonės būklei reikšmingos įtakos neturėjo, tačiau koordinacijos sutrikimai dažniau pasireiškė esant vienpusei hematomai. Chirurginio gydymo pasirinkimą lėmė hematomos tūris ir morfologinės komplikacijos: didesnėms hematomoms dažniau atliktas hematomos šalinimas, esant hidrocefalijai – IVD ar kombinuotas gydymas. Sprendimai atitiko LSMU KK Neurochirurgijos klinikos algoritmą, tačiau ne visiems pacientams su kamieno kompresija atliktas hematomos šalinimas. Iš morfologinių požymių išeitis reikšmingai blogino tik kraujo prasiveržimas į skilvelius. Geriausios išeitys nustatytos po izoliuoto hematomos šalinimo, tačiau šis metodas taikytas palankesnės morfologijos pacientams. Prasčiausios išeitys – taikant izoliuotą IVD esant kamieno kompresijai.

AIM: To evaluate and assess the role of antiplatelet therapy in reducing thromboembolic complications following endovascular intracranial aneurysm treatment and to provide recommendations for optimal treatment plan

RESULTS: Dual antiplatelet therapy, most commonly aspirin with clopidogrel, was the main regimen used after stent-assisted coiling and flow diversion. Prasugrel and ticagrelor showed favourable outcomes, particularly in patients with inadequate clopidogrel response or surface-modified flow diverters. Shorter dual therapy courses appeared comparable to longer regimens in several studies, while prolonged therapy may increase bleeding risk. Platelet function testing helped identify patients at risk of thromboembolic or haemorrhagic complications, but testing methods and thresholds varied between studies.

CONCLUSION: The current review of antiplatelet therapy following endovascular treatment of unruptured intracranial aneurysms suggests a shift from standard dual antiplatelet therapy to more individualised therapy. While dual therapy is the standard of care following stent-assisted coiling and flow diversion, alternative P2Y12 inhibitors such as ticagrelor and prasugrel has been shown to be effective alternatives, particularly in patients who are clopidogrel non-responders or those who have undergone treatment with surface-modified devices. It also seems that shorter courses of DAPT may be sufficient for most patients, although excessive use of antiplatelet therapy can lead to increased risk of bleeding. Testing of platelet function shows to be useful identifying patients at risk of both thrombotic and bleeding events, although the lack of standardisation in the thresholds used has presented itself as a limitation.

Background: Aneurysmal subarachnoid hemorrhage (aSAH) is a life-threatening neurological condition with high rates of mortality and disability. In cases where medical therapy fails to control elevated intracranial pressure (ICP), decompressive craniectomy (DC) may serve as a critical intervention.

Aim: To assess the role of decompressive craniectomy in managing aSAH and its influence on clinical outcomes through a comprehensive literature review.

Methods: A structured literature review was conducted using PubMed, yielding 502 articles. Thirty-nine studies were included based on predefined PICO-based eligibility criteria. Methodological quality was assessed using the Newcastle-Ottawa Scale for observational studies and the Joanna Briggs Institute checklist for systematic reviews.

Results: DC was most frequently indicated in aSAH patients with refractory ICP, cerebral edema, midline shift, hematomas, herniation signs, and poor neurological grades. Early intervention, especially primary or ultra-early DC, was associated with reduced short-term mortality and improved intracranial dynamics. However, long-term functional outcomes remain poor in most cases, with only a minority achieving functional independence. The procedure carries significant complication risks, including infections, subdural hygromas, and psychological sequelae such as the syndrome of trephined. Surgical approaches vary, though larger bone flaps and wide duraplasty are associated with better outcomes.

Conclusion: While decompressive craniectomy can be life-saving for select aSAH patients, its benefits are highly dependent on timing, patient selection, and surgical technique. Despite promising findings in specific contexts, a lack of standardized guidelines and high complication rates highlight the need for further multicenter prospective studies to refine indications and improve patient outcomes.