Žekevičiūtė, Rūta

Migraine is a common neurological disease and is listed second among the most disabling health conditions worldwide. Refractory migraine (RM) is a term used to emphasize the unresponsiveness of migraine to various treatment options, encompassing both episodic refractory and chronic refractory migraine. In this paper we discuss various known and possible mechanisms of pharmacological refractoriness in RM, such as possible involvement of the gut microbiome, the blood-brain barrier, migraine genetics and various mechanisms of pharmacokinetic and pharmacodynamic tolerance. Development of medication-overuse headache as a secondary disorder following migraine is also considered. We argue that the available literature is insufficient to fully explain the mechanisms of refractoriness and we present our hypothesis. HYPOTHESIS. Refractoriness to drugs in migraine may be the result of developing anti-drug antibodies. Most migraine drugs are small molecules, which cannot elicit an immune response on their own due to their size. However, such molecules can bind to peptide carriers in their vicinity, greatly increasing their immunogenicity. A small molecule possessing this binding ability is called a hapten. Haptens form hapten-carrier complexes (HCCs), which can evoke powerful immune responses. Immune reactions to HCCs are known to be predominantly ‘drug allergies’ or type 1 drug hypersensitivity reactions’, usually resulting from IgE or non-IgE mediated mast cell degranulation. We argue that the immune reaction to HCCs can take shape in developing neutralizing anti-drug antibodies (ADA) in the form of IgG and IgA class antibodies. Since biological therapeutics, such as various monoclonal antibodies, face the issue of ADA-induced drug tolerance, HCCs, being similar in the sense that they carry peptide antigens, are of sufficient size and may be considerably immunogenic, can be responded to in a similar way by producing neutralizing ADA. Furthermore, [...].

Anotacija: kepenų cirozė – tai paskutinės stadijos kepenų fibrozė, charakterizuojama sutrikusia hepatocitų architektonika bei regeneracinių modulių atsiradimu. Tai yra neišgydomas kepenų pažeidimas, susijęs su sunkiomis komplikacijomis, kaip portinė hipertenzija, ascitas, kraujavimu iš varikozinių stemplės venų, pirminiu bakteriniu peritonitu. Įvairūs metodai gali būti naudojami apsaugoti nuo šių komplikacijų išsivystimo ir gydyti joms pasireiškus. Tikslas: šiame straipsnyje mes aptariame kepenų cirozės komplikacijų gydymą bei galimus prevencinius metodus. Metodai: mes atlikome išsamią literatūros analizę anglų kalba „PubMed“ platformoje, naudodami prieš tai sugeneruotus raktinius žodžius. Rezultatai: atlikę išsamią literatūros analizę galime teigti, jog portinė hipertenzija yra pati svarbiausia kepenų cirozės komplikacija, sukelianti tolimesnes problemas, kaip ascitas, pirminis bakterinis peritonitas, kraujavimas iš varikozinių stemplės venų bei hepatinė encefapopatija, todėl šios komplikacijos profilaktika yra be gali svarbi. Portinė hipertenzija gali būti gydoma gyvensenos pokyčiais bei medikamentine terapija – β adrenoreceptorių blokatoriais, statinais bei kitais medikamentais. Kitų komplikacijų gydymas gali būti įvairus, kraujavimas iš stemplės venų gali būti gydomas endoskopija bei ligavimu, užkirsti kelią šiai komplikacijai galima medikamentine terapija. Ascitas turėtų būti gydomas paciento mitybos korekcija bei diuretikų terapija, hepatinė encafalopatija – osmodiarėja bei įvairiais kitais medikamentais.

Anotacija: policistinių kiaušidžių sindromas – tai dažnas endokrinologinis sutrikimas, pasireiškiantis nemažai daliai reprodukcinio amžiaus moterų. Nors ši liga atrasta jau senai, jos patofiziologiniai mechanizmai lieka iki galo neišaiškinti. Šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiais simptomais: moters organizmo reprodukcinės sistemos sutrikimais, kaip anovuliacija, oligomenorėja ar amenorėja, įvairiais metaboliniais ar psichikos sutrikimais bei daugybinėmis cistomis kiaušidėse. Tikslas: įvertinti naujausius ir efektyviausius šios ligos diagnostikos ir gydymo būdus Metodai: šiai apžvalgai literatūra buvo renkama pasitelkus “PubMed” duomenų bazę, naudojan prieš tai sugeneruotus raktažodžius bei išnagrinėtas didelis publikacijų, susijusių su šiuo sutrikimu, kiekis. Rezultatai: atlikus literatūros apžvalgą galima teigti, jog efektyviausi šios ligos diagnostikoje išlieka Rotterdam’o kriterijai, naudomaji kartu su biocheminiais hormonų progesterono, testosterono kraujo tyrimai bei transvaginaliniu ultragarsu. Šios ligos gydymo planas turi būti sumodeliuotas atsižvelgiant į pacientės norus išsaugodi galimybę pastoti.