Auškalnis, Stasys

Nedas Palaima. Mikroultragarso ir branduolių magnetinio rezonanso su ultragarso vaizdų suliejimu prostatos biopsijų efektyvumo palyginimas nustatant prostatos vėžį. Magistro baigiamasis darbas, medicina. Darbo vadovas doc. dr. Stasys Auškalnis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kaunas 2026. Tyrimo tikslas: Palyginti mikroultragarso ir BMR su ultragarso vaizdų suliejimu biopsijų jautrumą ir specifiškumą nustatant prostatos vėžį. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti prostatos vėžio diagnostikos dažnį naudojant mikroultragarsą prostatos biopsijoje. 2. Nustatyti kliniškai reikšmingo prostatos vėžio diagnostikos dažnį naudojant mikroultragarsą prostatos biopsijoje. 3. Nustatyti prostatos vėžio diagnostikos dažnį naudojant BMR su ultragarso vaizdų suliejimu (fusion) prostatos biopsijoje. 4. Nustatyti kliniškai reikšmingo prostatos vėžio dažnį naudojant BMR su ultragarso vaizdų suliejimu (fusion) prostatos biopsijoje. Tyrimo metodai: Pagal PRISMA protokolą atlikta straipsnių paieška MEDLINE via Pubmed ir Web Of Science Core Collection duomenų bazėse. Į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukti tyrimai, kuriuose vyrams atliktos prostatos biopsijos naudojant mikroultragarso ir branduolių magnetinio rezonanso su ultragarso vaizdų suliejimu technologijas. Vertintas bendras prostatos vėžio nustatymo dažnis ir kliniškai reikšmingo prostatos vėžio nustatymo dažnis. Nustatymo dažnis vertintas kaip nustatytų atvejų skaičius, jų dalis tiriamųjų grupėje ar kaip jautrumas, specifiškumas, teigiama prognostinė vertė ir neigiama prognostinė vertė. Šie rodikliai lyginti tarp mikroultragarso ir branduolių magnetinio rezonanso su ultragarso vaizdų suliejimu biopsijų. Tyrimo rezultatai: Į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukta 11 straipsnių. Rezultatai nurodė, jog mikroultragarsu atliekamos prostatos biopsijos bendras prostatos vėžio nustatymo dažnis siekė iki 74 %, o kliniškai reikšmingo prostatos vėžio – 45 – 91 %. Jautrumas – 68 – 95 %, specifiškumas 15 – 70 %, teigiama prognostinė vertė 41 – 93 %, neigiama prognostinė vertė – 31 – 85 %. Magnetinio rezonanso ir ultragarso vaizdų suliejimo biopsijos bendras prostatos vėžio nustatymo dažnis siekė iki 77,4 %, o kliniškai reikšmingo prostatos vėžio – 43 – 58 %, jautrumas – 90 – 91 %, specifiškumas – 22 – 25 %, teigiama prognostinė vertė – 45 – 58 %, neigiama prognostinė vertė – 70 -77 %. Išvados: Sisteminės literatūros apžvalgos rezultatai rodo, kad mikroultragarso biopsija ir branduolių magnetinio rezonanso su ultragarso vaizdų suliejimo biopsija suteikia panašius diagnostinius rezultatus nustatant prostatos vėžį, nors atskirų tyrimų rodikliai varijavo dėl tyrimų metodologinių skirtumų.

Povilas Lenčiauskas. Prostatos vėžio diagnozavimas atliekant prostatos biopsiją mikro–ultragarso Exact–VU kontrolėje. Magistro baigiamasis darbas, (medicina)/ darbo vadovas doc. Dr. Stasys Auškalnis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kaunas 2025.

Tyrimo tikslas: Nustatyti mikro–ultragarso jautrumą ir specifiškumą prostatos vėžio diagnostikoje.

Tyrimo uždaviniai: 1) Nustatyti prostatos vėžio (PCa) ir kliniškai reikšmingo prostatos vėžio (csPCa) diagnostikos dažnį atliekant sisteminę, židininę, sisteminę kartu su židinine (kombinuotą) prostatos biopsiją (PB) mikro–ultragarso (mikro–UG) kontrolėje. 2) Nustatyti ir palyginti sisteminės, židininės ir kombinuotos prostatos biopsijos mikro–UG kontrolėje jautrumą ir specifiškumą prostatos vėžio ir kliniškai reikšmingo prostatos vėžio diagnostikai. 3) Nustatyti prostatos vėžio žymenų (PSA, PSAd ir PSA kinetikos) ir standartinių klinikinių kriterijų (DRT, PV) jautrumą ir specifiškumą prostatos vėžio diagnostikai.

Tyrimo metodai: Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas. Nustatytas PCa ir csPCa diagnostikos dažnis, atliekant sisteminę, židininę, sisteminę kartu su židinine (kombinuotą) prostatos biopsiją mikro–ultragarso Exact–VU kontrolėje, pasirinktiems pacientams, kuriems buvo indikacijos biopsijai (padidėjęs PSA, pakitimai DRT metu ir mpMRT rasti PIRDAS≥3 židiniai prostatoje). Visiems tiriamiesiems atlikta sisteminė ir židininė PB. Įvertinta koks PCa ir csPCa dažnis būtų, atliekant tik sisteminę ar tik židininę PB lyginant su kombinuotos PB rezultatais. Nustatant židininės ir kombinuotos PB tyrimų jautrumus ir specifiškumus PCa ir csPCa sisteminė PB buvo naudota kaip „auksinis standartas”. Retrospektyviai, įvertinti 152 LSMU KK Urologijos klinikos ambulatorinių pacientų nuasmeninti duomenys, kurie analizuoti naudojant SPSS 30.0.0.0 versiją. Vertinant surinktų duomenų reikšmingumą naudojami McNemaro, Chi–kvadrato testas, jautrumo ir specifiškumo formulės bei ROC kreivės. Rezultatų reikšmingumui nustatyti naudotas 95% pasikliautinumo lygmuo (p<0,05).

Tyrimo rezultatai: 152 vyrams (47–86 metų amžiaus; PSA mediana – 7,76 ng/ml) atlikus kombinuotą prostatos biopsiją, 139 (91,4%) buvo nustatyta PCa diagnozė, o 70,5% iš jų – csPCa. PCa diagnostikos dažnis sisteminei, židininei ir kombinuotai PB siekė, atitinkamai – 84,9%, 84,2% ir 91,4%. Sisteminė, židininė ir kombinuota PB csPCa diagnozavo, atitinkamai – 55,3%, 67,7% ir 70,5% dažniu. Vertinant tik židininę prostatos biopsiją, jautrumas ir specifiškumas nustatant PCa siekė 89,9% ir 47,8%. Kombinuotos PB jautrumas ir specifiškumas, nustatant PCa, buvo atitinkamai – 99,2% ir 52,2%. Židininė PB csPCa diagnozavo su 69,8% jautrumu ir 54,5% specifiškumu. Kombinuotos biopsijos jautrumas buvo 81,0%, o specifiškumas 54,5%. DRT ir PSA tyrimų jautrumas ir specifiškumas siekė, atitinkamai – 79,1% ir 34,8% bei 93,0% ir 8,7%. Palyginus židininę su kombinuota PB pagal ROC kreives, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp židininės AUC=0,689 (p=0,006) ir kombinuotos AUC=0,757 (p=0) PB. Diagnozuojant csPCa – kombinuotos biopsijos AUC=0,656 (p=0) buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei židininės biopsijos AUC=0,622 (p=0).

Išvados: Kombinuota prostatos biopsija nustato daugiausiai PCa ir csPCa atvejų, lyginant su sistemine ir su židinine PB atskirai. Diagnozuojant prostatos vėžį, kombinuotos prostatos biopsijos tyrimo jautrumas ir specifiškumas buvo didesnis, nei vien tik židininės PB. Diagnozuojant kliniškai reikšmingą prostatos vėžį kombinuotos biopsijos jautrumas buvo didesnis, o specifiškumas nesiskyrė nuo židininės biopsijos. DRT pasižymi didžiausiu jautrumu, o PSA tyrimas su daugiau nei 3 ng/ml ribine verte turi aukščiausią jautrumą (tuo pat metu pasižymėdamas žemiausiu specifiškumu). PSA dvigubėjimo laikas, su 36 mėn. ribine verte, nurodo aukščiausią specifiškumą prostatos vėžiui.

Tyrimo tikslas: Įvertinti klinikinių faktorių įtaką raumens neinfiltruojančio šlapimo pūslės vėžio recidyvavimui ir progresavimui pacientams, gydytiems BCG instiliacijomis. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti predisponuojančius faktorius, lemiančius raumens neinfiltruojančio šlapimo pūslės vėžio recidyvavimą, gydant BCG instiliacijomis. 2. Įvertinti klinikinius faktorius, kurie lemia ramens neinfiltruojančio šlapimo pūslės vėžio progresavimą taikant BCG instiliacijas. 3. Įvertinti pacientų bendrą ir vėžiui specifinį išgyvenamumą, sergančių raumens neinfiltruojančiu šlapimo pūslės vėžiu ir gydytų BCG instiliacijomis. Tyrimo metodai: Gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas (2021-06-06, Nr. BEC-MF-387), atliktas retrospektyvinis tyrimas, įtraukta 117 pacientų, kurie 2015-2020 m. LSMUL KK Urologijos klinikoje po transuretrinės šlapimo pūslės rezekcijos gydyti BCG terapija. Remiantis Europos urologų asociacijos (EAU) rizikos kategorijomis tiriamųjų imtis suskirstyta į vidutinės ir didelės rizikos grupes. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 25.0 Statistics. Taikyti Chi kvadrato, T Stjudento, MannWhitney testai, Cox regresinė analizė ir Kaplan-Meier metodas, skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai: Vidutinis tiriamųjų amžiaus vidurkis 73,59 [±10,34] metai, vidutinis stebėsenos laikas 25,54 [±15,85] mėnesiai. Recidyvas nustatytas 18,8 proc., progresavimas – 2,56 proc. pacientų. Išgyvenamumas be ligos recidyvavimo siekė 81,2 proc. (1 metų – 88,90 proc.), išgyvenamumas be ligos progresavimo buvo 97,44 proc. (1 metų – 99,15 proc.). Tumoro dydis RS=0,053; p=0,036; PI (0,006- 0,445), atkryčių dažnis iki BCG RS=5,516; p=0,005; PI (1,683-18,081), BCG palaikomojo gydymo taikymas RS=0,111; p=0,02; PI (0,028-0,440), palaikomųjų instiliacijų režimo parinkimas RS=10,648; p=0,003; PI (2,236-50,711) turėjo įtakos ligos recidyvavimui. Pacientai, turėję daugybinius navikus (χ2 <0,001; p<0,001), dažniau patyrė ligos progresavimą. Stebėjimo metu mirė 1 pacientas, kuriam stebėjimo pabaigoje nustatyta pT2 stadija ir atlikta cistektomija. Bendras išgyvenamumas siekė 99,15%. Išvados: Tumorų dydis, atkryčių dažnis iki BCG, BCG palaikomojo gydymo taikymas, palaikomųjų instiliacijų režimo parinkimas buvo reikšmingi faktoriai NMIBC recidyvavimui, o pacientams, turėjusiems daugybinius tumorus, naviko progresavimas pasireiškė dažniau. Reikalingas didesnis imties tūris ir ilgesnė stebėjimo trukmė, kad įvertinti prognostinius faktorius, lemiančius bendrą ir vėžiui specifinį išgyvenamumą. Raktiniai žodžiai: Raumens neinfiltruojantis šlapimo pūslės vėžys, Bacillus Calmette-Guerin (BCG), klinikiniai faktoriai, atkrytis, recidyvavimas, progresavimas, išgyvenamumas.

Tyrimo tikslas: įvertinti klinikinių faktorių prognostinę reikšmę išgyvenamumui pacientams, sergantiems inkstų vėžiu su apatinės tuščiosios venos (ATV) trombu. Tyrimo uždaviniai: įvertinti trombo išplitimo aukščio į ATV įtaką pacientų išgyvenamumui. Įvertinti preoperacinių, operacinių ir pooperacinių klinikinių faktorių prognostinę reikšmę pacientų išgyvenamumui. Metodai: retrospektyvinis tyrimo metodas, kurio metu buvo analizuojamos pacientų, chirurgiškai gydytų dėl inkstų vėžio su ATV trombais, ligos istorijos. Pacientai buvo suskirstyti į grupes priklausomai nuo tumoro trombo lygio, kur (1) I lygis, trombas išplinta į ATV inkstų venų lygyje; (2) II lygis, trombas išplinta į ATV žemiau kepenų venų; (3) III lygis, trombas išplinta į ATV aukščiau kepenų venų, bet žemiau diafragmos; (4) IV lygis, trombas išplinta į viršdiafragminę ATV ar dešinįjį prieširdį. Buvo vertinama pacientų amžiaus, lyties, ASA klasės, pažeisto inksto (kairys/dešinys), Charlson‘o sergamumo indekso, patohistologinių duomenų, limfmazgių būklės, tolimųjų metastazių. operacijos trukmės, perpiltų eritrocitų kiekio, chirurginių komplikacijų pagal Clavien-Dindo įtaka išgyvenamumui. Pirminė vertinamoji baigtis buvo bendras išgyvenamumas (BI). Tyrimo dalyviai: pacientai, chirurgiškai gydyti LSMUL KK Urologijos klinikoje 2007-2017 metais, dėl inkstų vėžio su ATV trombais. Rezultatai: iš viso įvertinta 30 atvejų. 5 (16.7%) pacientams nustatyti I lygio trombai, 21 (70.0%) II lygio trombai ir 4 (13.3%) IV lygio trombai, nenustatytas nei vienas III lygio trombas. Išgyvenamumo mediana buvo 22 mėn. Bendras 5 ir 10 metų išgyvenamumas 37.1% ir 18.6%. Nenustatyta statistiškai reikšmingo išgyvenamumo skirtumo tarp skirtingų trombų lygių (p=0.95). Vienfaktorinėje analizėje esamos metastazės operacijos metu (p=0.036), navikas kairiame inkste (p=0.047), ne šviesiųjų ląstelių histologija (p=0.001), Charlson‘o sergamumo indeksas (p=0.01), sunkios chirurginės komplikacijos (p=0.03), operacijos trukmė >260 min. (p=0.004) buvo statistiškai reikšmingi prognostiniai BI faktoriai. Nepriklausomi BI prognostiniai faktoriai daugiafaktorinėje analizėje buvo Charlson‘o sergamumo indeksas (p=0.032), sunkios chirurginės komplikacijos (p=0.026) ir operacijos trukmė >260 min. (p=0.039). Išvados: mūsų tyrimo duomenimis aukštesnis trombo lygis neturėjo įtakos pacientų išgyvenamumui. Charlson‘o sergamumo indeksas, sunkios chirurginės komplikacijos, ir operacijos trukmė >260 min. yra reikšmingi prognostiniai faktoriai įtakojantys pacientų BI.

Tyrimo tikslas: Nustatyti pacientų, sergančių paviršiniu šlapimo pūslės vėžiu (pŠPV), klinikinių ir histopatologinių charakteristikų įtaką ligos progresavimui ir recidyvavimui. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti pŠPV recidyvavimo ir progresavimo dažnius. 2. Nustatyti diferenciacijos laipsnio, tumorų daugybiškumo, stadijos pagal TNM ir adjuvantinio gydymo įtaką recidyvavimui. 3. Nustatyti diferenciacijos laipsnio, tumorų daugybiškumo, stadijos pagal TNM ir adjuvantinio gydymo įtaką progresavimui. Tyrimo metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Į tyrimą įtraukti 328 pacientai, kuriems pirmą kartą nustatytas ir histologiškai patvirtintas pŠPV bei 2011-2015 metais atlikta transuretrinė šlapimo pūslės rezekcija. Remiantis European association of Urology rizikos kategorijomis tiriamųjų imtis suskirstyta į mažos, vidutinės ir didelės rizikos grupes. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 23.0 Statistics. Taikytas Mann-Whitney testas, Cox regresinė analizė ir Kaplan-Meier metodas. Tyrimo rezultatai: Išanalizuoti 328 pacientų duomenys. Vidutinis tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 68,85±10,68 metai. Vidutinis stebėsenos laikas buvo 62,96±21,77 mėnesiai. Ligos recidyvavimas nustatytas 35,5 proc., progresavimas - 8,5proc. Bendras visų pacientų išgyvenamumas be ligos recidyvavimo buvo 64,9 proc. Bendras visų pacientų išgyvenamumas be ligos progresavimo buvo 91,5 proc. Daugybiškumas turėjo įtakos ligos recidyvavimui RS=1,690; p=0,033; PI (1,139-2,506). Progresavimo riziką statistiškai reikšmingai padidino nustatyta carcinoma in situ (CIS) ligos pradžioje RS=4,180; p=0,007; PI (1,487-11,754) ir neatlikta pakartotinė transuretrinė šlapimo pūslės rezekcija (reTURV) RS=0,236; p=0,004; PI (0,088-0,631). Išvados: Tumorų daugybiškumas buvo prognostinis faktorius pŠPV recidyvavimui, o CIS ir neatlikta reTURV buvo rizikos veiksniai progresavimui.