Jurkevičienė, Giedrė

Epilepsija sergančių nėščiųjų sociodemografinių ir klinikinių charakteristikų sąsajos su nėštumo, gimdymo bei naujagimių charakteristikomis Darbo autorius: Povilas Gadeikis Darbo vadovė: prof. dr. Giedrė Jurkevičienė

Darbo tikslas: Išanalizuoti epilepsija sergančių nėščiųjų sociodemografines ir klinikines charakteristikas bei nustatyti jų sąsajas su nėštumo, gimdymo eiga, gimdymo baigtimis ir naujagimių charakteristikomis. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti ir palyginti epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų ir kontrolinės grupės nėščiųjų nėštumo eigą, gimdymo eigą, gimdymo baigtis ir naujagimių charakteristikas.
2. Išanalizuoti epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų sociodemografines ir klinikines charakteristikas.
3. Išanalizuoti sąsajas tarp epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų sociodemografinių (amžiaus, gyvenamosios vietos, rūkymo), klinikinių charakteristikų (epilepsijos priepuolių dažnio, rūšies) ir nėštumo, gimdymo eigos, gimdymo baigčių bei naujagimių charakteristikų.
4. Išanalizuoti epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų gydymo vaistais nuo epilepsijos ypatumus ir folio rūgšties vartojimą.
5. Išanalizuoti sąsajas tarp epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų gydymo vaistais nuo epilepsijos (VNE kartos, monoterapijos / politerapijos, vartojamo VNE) bei folio rūgšties vartojimo ir nėštumo, gimdymo eigos, gimdymo baigčių bei naujagimių charakteristikų.

Metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu nagrinėti 62 epilepsija sergančių nėščiųjų ir 124 kontrolinės grupės nėščiųjų duomenys. Epilepsija sergančių nėščiųjų, kurios LSMUL KK gydytos nuo 2022 m. iki 2025 m. rugsėjo mėn., duomenys apėmė jų sociodemografines charakteristikas (amžius, gyvenamoji vieta, rūkymas), klinikinius duomenis apie epilepsiją (EP rūšį, EP dažnį), duomenis apie gydymą VNE (karta, monoterapija / politerapija, vartojami VNE, jų dozės) ir folio rūgšties vartojimą. Tiek epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų, tiek kontrolinės grupės nėščiųjų atvejais rinkti duomenys apie nėštumo eigą (nėštumo komplikacijos), gimdymo eigą (gimdymo sužadinimas, Cezario pjūvio operacijos atlikimas), gimdymo baigtis (priešlaikinis gimdymas, gimdymo komplikacijos) ir naujagimių charakteristikas (Apgar, įgimti apsigimimai, masę, kvėpavimo distresas, gelta). Duomenims analizuoti taikyti aprašomosios statistikos metodai, Shapiro–Wilk, Mann–Whitney U, χ² Fisher tikslusis testai.

Rezultatai: Lyginant epilepsija sergančias nėščiąsias tiriamąsias ir kontrolinės grupės nėščiąsias, nenustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp nagrinėtų rodiklių, išskyrus gimdymo sužadinimo dažnį (p = 0,034). Generalizuotus toninius – kloninius EP arba židininius EP, išplintančius į abipusius toninius – kloninius EP, nėštumo metu patyrė ~ 2/3 (67,6 %) epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų. Beveik pusei (43,9 %) jų nėštumo metu EP pasireiškė rečiau nei kartą per metus. Statistiškai reikšmingų nėštumo, gimdymo eigos, gimdymo baigčių bei naujagimių charakteristikų skirtumų skirtingose tiriamųjų amžiaus grupėse (<35 m. ir ≥35 m.), grupėse pagal gyvenamąją vietą ir rūkymą, EP rūšies ir dažnio grupėse nenustatyta (p > 0,05). CPO dažnis <35 metų grupėje buvo 18,0 %, ≥35 metų – 41,7 % (p = 0,078), priešlaikinio gimdymo – atitinkamai 8,0 % ir 16,7 % (p = 0,328). Rūkiusiųjų grupėje CPO dažnis buvo 66,7 %, nerūkiusiųjų – 20,3 % (p = 0,125), o priešlaikinio gimdymo dažnis – atitinkamai 33,3 % ir 8,5 % (p = 0,267), tačiau šie skirtumai statistinio reikšmingumo nepasiekė. Nėštumo komplikacijų dažnis tarp skirtingų EP dažnio grupių svyravo nuo 50,0 % iki 88,2 % (p = 0,204). Didžioji dalis epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų buvo gydomos vienu VNE – monoterapija (71,0 %), „naujosios“ kartos VNE vartojo ~ 2/3 (66,1 %) nėščiųjų. Dažniausiai vartoti VNE buvo LTG ir LEV. Iš politerapiją vartojusių tiriamųjų VPA vartojo 4 (22,2 %), VPA nevartojo 14 (77,8 %). Folio rūgštį nėštumo metu vartojo 96,0 % epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų, kurių duomenys apie folio rūgšties vartojimą buvo prieinami. „Senosios“ kartos VNE vartojančiųjų nėščiųjų grupėje priešlaikinio gimdymo, mažo gimimo svorio ir kvėpavimo distreso dažniai buvo atitinkamai 19,0 %, 10,0 % ir 6,3 %, o „naujosios“ kartos VNE grupėje šie dažniai buvo atitinkamai 4,9 %, 4,9 % ir 2,7 %. Politerapijos grupėje nėštumo komplikacijų dažnis buvo 83,3 %, monoterapijos – 70,5 %, gimdymas sužadintas – atitinkamai 50,0 % ir 38,6 %. Tačiau visi šie skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi. Bendroje epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų grupėje mažo gimimo svorio atvejų nustatyta 4 (6,5 %), įgimtų apsigimimų – 3 (5,7 %), kvėpavimo distreso – 2 (3,8 %), geltos – 5 (9,4 %). VPA vartojusių nėščiųjų grupėje (n = 6) įgimtų apsigimimų nustatyta 20,0 %, palyginti su 4,2 % VPA nevartojusių nėščiųjų grupėje (n = 56), kvėpavimo distreso – 20,0 %, palyginti su 2,1 %. Nėštumo komplikacijos nustatytos visoms folio rūgšties nevartojusioms nėščiosioms, tačiau šie rezultatai turėtų būti vertinami atsargiai dėl labai mažos folio rūgšties nevartojusių nėščiųjų imties (n = 2).

Išvados:

1. Epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų ir kontrolinės grupės nėščiųjų nėštumo, gimdymo eiga, gimdymo baigtys bei naujagimių charakteristikos nesiskyrė, išskyrus tai, kad epilepsija sergančioms nėščiosioms tiriamosioms gimdymas buvo sužadintas dažniau nei kontrolinės grupės nėščiosioms (atitinkamai – 41,9 % ir 26,6 %; p < 0,05).
2. Dauguma epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų (~ 4/5) buvo jaunesnės nei 35 metų, gyveno dideliame ar mažame mieste (beveik 4/5), nėštumo metu nerūkė (95,2 %). Generalizuotus toninius – kloninius EP arba židininius EP, išplintančius į abipusius toninius – kloninius EP nėštumo metu patyrė ~ 2/3 (67,6 %) epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų. Retus EP patyrė apie 2/3 tiriamųjų (atitinkamai - <1 EP per 6 mėn. – 60,7 %; <1 EP per 1 m. – 43,9 %), dažnus EP (≥1/mėn.) – apie dešimtadalis (10,5 %) tiriamųjų.
3. Epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų nėštumo, gimdymo eiga, gimdymo baigtys, naujagimių charakteristikos skirtingose sociodemografinėse (pagal amžių, gyvenamąją vietą, rūkymą) bei klinikinių charakteristikų (pagal patiriamų EP rūšį, dažnį) grupėse reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05).
4. Daugiau kaip 2/3 epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų buvo gydomos vienu VNE (71,0 %). „Naujosios“ kartos VNE vartojo ~ 2/3 (66,1 %), LTG ir / ar LEV – daugiau kaip 3/4 (75,8 %) tiriamųjų. VPA buvo gydyta beveik dešimtadalis (9,7 %); atitinkamai, monoterapijos (n = 44) grupėje tik 4,5 %, politerapijos grupėje (n = 18) – ~ 1/5 (22,2 %) tiriamųjų. Folio rūgštį nėštumo metu vartojo 96,0 % epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų, kurių duomenys apie folio rūgšties vartojimą buvo prieinami.
5. Epilepsija sergančių nėščiųjų tiriamųjų nėštumo, gimdymo eigos, gimdymo baigčių ir naujagimių charakteristikų statistiškai reikšmingų skirtumų skirtingose gydymo vaistais nuo epilepsijos (,,senosios“ kartos / ,,naujosios“ kartos; monoterapija / politerapija; vartojusios VPA / nevartojusios VPA) grupėse nenustatyta (p > 0,05). Vienos VPA vartojusios epilepsija sergančios nėščiosios tiriamosios naujagimiui nustatyti dismorfiniai požymiai, būdingi vaisiaus valproato sindromui.

Darbo autorius: Ainas Beinakaraitis Darbo vadovė: prof. Giedrė Jurkevičienė Darbo tikslas: Nustatyti vaistų nuo epilepsijos (VNE) koncentracijos sąsajas su VNE vartojimo ypatumais Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti VNE koncentracijos kraujyje pasiskirstymą VNE terapinės, mažesnės bei didesnės nei terapinė koncentracijų grupėse.
2. Nustatyti VNE koncentracijos kraujyje svyravimus.
3. Nustatyti VNE koncentracijos kraujyje sąsajas su kūno masės indeksu.
4. Nustatyti VNE koncentracijos kraujyje sąsajas su gydymu VNE (vartojant vieną VNE ar VNE derinį; su ar be kepenų fermentų induktoriaus (CBZ)/inhibitoriaus (VPA), VNE paros dozės).
5. Nustatyti VNE koncentracijos kraujyje sąsajas su laiko tarp paskutinės VNE dozės išgėrimo ir VNE koncentracijos tyrimo atlikimo trukme. Metodai: Atlikta retrospektyvinė 86 epilepsiją sergančių tiriamųjų demografinių (lytis, amžius), antropometrinių (ūgis, kūno masė, kūno masės indeksas) rodiklių, vartojamo VNE, VNE kiekio (monoterapija, politerapija), VNE dozės, laiko nuo paskutinės VNE dozės išgėrimo ir VNE koncentracijos tyrimo atlikimo trukmės ir VNE koncentracijos kraujyje duomenų analizė. Analizuoti tiriamieji vartojantys lamotriginą (LTG), levetiracetamą (LEV), valproatą (VPA), karbamazepiną (CBZ), topiramatą (TPM) ir okskarbazepiną (OXC). Tiriamųjų grupei nustatyta n=180 koncentracijų ėminių. Duomenims palyginti naudota chi-kvadrato, Mann-Whitney U ir Kruskal-Wallis testai bei Spearmano tiesinė koreliacija. Statistiškai patikimais laikyti rezultatai, kai p < 0,05. Rezultatai: Tiriamųjų grupėje (n = 86) buvo 34 (39,5 %) vyrai ir 52 (60,5 %) moterys. Statistiškai reikšmingai nesiskyrė monoterapijos ir politerapijos tiriamųjų grupės pagal lytį, amžių, ūgį, kūno masę ir KMI (p > 0,05). Nuo ~2/3 (64,4 %) iki 100% tirtų VNE koncentracijų ėminių (n=180) pateko į terapines koncentracijų ribas skirtingose VNE grupėse. Mažesnė nei terapinė VNE koncentracija kraujyje buvo nustatyta nuo 0 iki 1/3 (33,3 %), didesnė nei terapinė nuo 0 iki ~1/10 (10,8 %) tirtų VNE koncentracijų ėminių grupėje vartojant skirtingus VNE. VNE koncentracijų ėminių (n=180) pasiskirstymas VNE koncentracijų grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė vartojant konkrečias VNE paros dozes (p>0,05). Reikšmingai svyravo VNE koncentracijos kraujyje 53,9-75% tiriamųjų skirtingose VNE grupėse. Tiriamųjų VNE koncentracijų kraujyje svyravimai statistiškai reikšmingai nesiskyrė vartojant skirtingus VNE (p>0,05). Palyginus VNE koncentracijas kraujyje skirtingo KMI tiriamųjų grupėms nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vartojusių skirtingus VNE, tiek vartojusių VNE konkrečias paros dozes (p>0,05). Tirtų koncentracijų ėminių grupėje, vartojant vieną VNE, (n=73) nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp LTG koncentracijos kraujyje ir paros dozės (p<0,05). Kitų tirtų VNE koncentracijų ėminių grupėse ryšys tarp VNE koncentracijos kraujyje ir paros dozės nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). LTG koncentracijos kraujyje skyrėsi tirtų VNE koncentracijų ėminių grupėse: vartojant vieną VNE lyginant ir vartojant VNE derinį (U = 838,5, p < 0,05), vartojant VNE derinyje su ar be CBZ (U = 401, p < 0,05) ir vartojant VNE derinyje su ar be VPA (U = 423, p < 0,05). Beveik pusei (47,2%) tiriamųjų VNE koncentracijų kraujyje tyrimas atliekamas tarp 11 ir 13 valandų nuo paskutinės VNE dozės, o 16,7% – anksčiau nei 11 valandų ir 36,1% – vėliau nei 13 valandų. Nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp VNE koncentracijos kraujyje ir trukmės nuo paskutinės VNE dozės išgėrimo iki VNE koncentracijos tyrimo atlikimo bendroje (n=180), vartojant vieną VNE ir vartojant VNE derinį VNE koncentracijų ėminių grupėse (p>0,05). Tirtų VNE koncentracijų ėminių grupėje (n=180) statistiškai reikšmingai skyrėsi LEV koncentracijos tirtos <11 valandų ir ≥11–≤13 valandų nuo paskutinės VNE dozės (Kruskal-Wallis H=10,532, p<0,05). Tirtų VPA koncentracijų ėminių grupėje vartojant 1000mg paros dozę statistiškai reikšmingai skyrėsi VNE koncentracijos tirtos anksčiau nei 11 valandų ir ≥11–≤13 valandų nuo paskutinės VNE dozės (Kruskal-Wallis H = 7,229, p<0,05). Išvados:
6. Skirtingų VNE koncentracija kraujyje terapinėse koncentracijų ribose buvo nuo ~2/3 (64,4%) iki 100% tirtų VNE koncentracijų ėminių. Atitinkamai, mažesnė nei terapinė buvo nustatyta nuo 0 iki 1/3 (33,3%), didesnė nei terapinė - nuo 0 iki ~1/10 (10,8%) tirtų skirtingų VNE koncentracijų ėminių. VNE koncentracijų ėminių pasiskirstymas VNE koncentracijų grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė vartojant konkrečias VNE paros dozes.
7. VNE koncentracijos kraujyje reikšmingai svyravo nuo maždaug 1/2 (53,9%) iki 3/4 (75%) tiriamųjų, kuriems buvo atlikti bent du VNE koncentracijos kraujyje matavimai. Skirtingų VNE koncentracijų svyravimai statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
8. Ryšio tarp VNE koncentracijos kraujyje ir KMI tiriamųjų (tiek bendroje, tiek monoterapijos, tiek politerapijos) grupėse, nustatyta nebuvo. VNE koncentracija kraujyje skirtingose tiriamųjų KMI grupėse vartojant konkrečias VNE paros dozes statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
9. Nustatytas ryšys tarp LTG koncentracijos kraujyje ir LTG paros dozės (vartojant LTG monoterapijoje) (p<0,05). LTG koncentracija kraujyje buvo mažesnė:

• vartojant LTG monoterapijoje, nei LTG koncentracija, kai LTG buvo vartojamas derinyje su kitu (-ais) VNE;
• kai LTG vartojant derinyje su kitais VNE, vienas iš vartojamų VNE buvo kepenų fermentų (KF) induktorius (CBZ), lyginat, kai VNE derinyje KF induktoriaus nebuvo;
• kai LTG vartojant derinyje su kitais VNE, šiame derinyje KF inhibitoriaus (VPA) nebuvo, lyginant, kai VNE derinyje KF inhibitorius buvo. Atitinkamai, analogiškų sąsajų tarp kitų VNE koncentracijos kraujyje ir atitinkamo VNE paros dozės, nustatyta nebuvo.

5. Beveik pusė (47,2%) VNE koncentracijų ėminių buvo tirta tinkamu laiku, t.y. praėjus ≥11–≤13 valandų nuo paskutinės VNE dozės išgėrimo. Maždaug 1/3 (36,1%) – vėliau nei 13 valandų ir 16,7% - anksčiau nei 11 valandų. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp VNE koncentracijos kraujyje ir laiko nuo paskutinės VNE dozės išgėrimo iki VNE koncentracijos tyrimo atlikimo trukmės, nustatyta nebuvo.

Vita Ramanauskaitė. Genetinės etiologijos epilepsijos diagnostikos ypatumai. Darbo mokslinė vadovė: Prof. dr. Giedrė Jurkevičienė Tikslas: Atlikti sisteminę literatūros apžvalgą apie genetinę epilepsiją. Uždaviniai: Išanalizuoti literatūrą apie klinikinius ypatumus, būdingus sergantiems genetinės etiologijos epilepsija. Išanalizuoti literatūrą apie dažniausius genetinės etiologijos epilepsijos nustatytus genus. Išanalizuoti literatūrą apie genų, siejamų su epilepsija, diagnostikos galimybes. Išanalizuoti literatūrą apie genetinės etiologijos epilepsijos genotipo ir fenotipo sąsajas. Metodai: Sisteminė literatūros apžvalga atlikta pagal PRISMA metodines rekomendacijas. Mokslinių straipsnių paieška vykdyta PubMed, Wiley Online Library, Epistemonikos ir Cochrane duomenų bazėse. Pagal PICO modelį naudojant raktažodžiais: ((„Genetic epilepsy“) AND („Genes“ OR „Prenatal Diagnosis“ OR „Genotype-phenotype“ OR „Gene mutation“ OR „Genetic polymorphism“)). Vadovaujantis atrankos kriterijais, į sisteminę apžvalgą įtraukta 18 tyrimų, publikuotų 2019 – 2024 m. Tyrimo rezultatai: Išnagrinėta 18 tyrimų: 13 – kohortinių ir 5-ios sisteminės apžvalgos. Publikacijose buvo analizuojama klinika (EP pobūdis, pradžios amžius, EEG, MRT pakitimai, IS, raidos vėlavimas, sutrikusios motorikos, autizmo ir dismorfiniai požymiai) būdinga sergantiems genetinės etiologijos epilepsija, dažniausiai mutavę genai ir jų sąsajos su epilepsijos fenotipais. Įtrauktas 1 kohortinis ir dvi sisteminės apžvalgos, kuriuose tirtos genetinės epilepsijos diagnostikos galimybės. Išvados: 1. Sergant genetinės etiologijos epilepsija EP pasireiškia ~ 1-uosius gyvenimo metus. Nepriklausomai nuo genetinės etiologijos epilepsijos tipo didžiajai daliai pacientų būdingas raidos vėlavimas (~77 %), IS (~60 %) bei judėjimo sistemos sutrikimai (~50 %). Tačiau yra ir lengvos klinikinės eigos genetinės etiologijos epilepsijos tipų. 2. Didžioji dalis (~70 %) genų, kurių mutacijos lemia genetinę epilepsiją, koduoja įtampos valdomų jonų kanalų baltymus. Dažniausiai (~1⁄4) mutacijos nustatomos SCN1A geno. Būdingiausias (> 50 %) mutacijų tipas – missense. 3. Genetinės etiologijos epilepsija diagnozuojama ~ 33 % pacientų. Dažniausiai (~ 88 %) taikomas VES tyrimas, jis nustato daugiausiai (45 %) genetinės epilepsijos atvejų, mažiausiai (~9 %) nustato LGH bei MK. 4. Nepriklausomai nuo genetinės etiologijos epilepsijos tipo, pakitusiems genams būdingas fenotipinis heterogeniškumas. Rekomendacijos: Pasireiškus EP itin ankstyvame amžiuje, įtarti genetinę epilepsiją. Norint nustatyti genetinę epilepsiją – atlikti VES tyrimą

Dovilė Bučaitė, Epilepsijos priepuoliai sergant autoimuniniu encefalitu. Darbo mokslinė vadovė: Prof. Dr. Giedrė Jurkevičienė Tikslas: Atlikti sisteminę literatūros apžvalgą apie sergančių autoimuniniu encefalitu (AIE) ir patiriančių epilepsijos priepuolius (EP) svarbiausius etiopatogenezės, demografinius, klinikinius, MRT ir EEG tyrimų bei gydymo efektyvumo aspektus. Uždaviniai: Išanalizuoti literatūrą apie dažniausių AIE dažnį, pagrindinius etiopatogenezės bei demografinius aspektus. Išanalizuoti literatūrą apie EP pasireiškimą, jų dažnį bei pobūdį skirtingų AIE metu. Išanalizuoti literatūrą apie skirtingų AIE, kurių metu pasireiškia EP, MRT ir EEG tyrimų ypatumus. Išanalizuoti literatūrą apie AIE gydymo efektyvumą EP. Metodai: Atlikta mokslinių straipsnių paieška duomenų bazėse: PubMed (Medline), Wiley Online Library, Cochrane Library. Atranka atlikta pagal PRISMA reikalavimus ir PICO modelį, naudojant raktažodžius: autoimmune encephalitis, epileptic seizures. Į šią sisteminę apžvalgą įtraukta 13 tyrimų, publikuotų nuo 2013 iki 2023 imtinai. Įvertinta šių tyrimų gautų duomenų šališkumo rizika. Tyrimo rezultatai: Išnagrinėta 13 kohortinių tyrimų, kuriuose analizuojami dažniausios AIE rūšys, EP dažnis, pobūdis, baigtys po gydymo bei MRT ir EEG pakitimai. Įtraukta 12 retrospektyvinių tyrimų, kuriuose tirti demografiniai ir etiopatogenezės ypatumai, EP pobūdis ir dažnis, sergant skirtingais AIE, MRT ir EEG tyrimai bei gydymo efektyvumas. Įtrauktas 1 prospektyvinis kohortinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama išnagrinėti EP ypatumus ir jų kontrolę po AIE imunoterapijos. Išvados: 1.Literatūros duomenimis, dažniausiai nustatomas NMDA AIE. Jis būdingesnis jaunesnio (25 – 29 m.) amžiaus moterims (54,0 – 67,0 %). LGI1, GABABR, Caspr2 AIE dažniau pasireiškia 50 – 66 m. vyrams (53,0 – 80 %). 2. NMDA AIE metu EP pasireiškia 72,3 % pacientų, LGI1, GABABR, Caspr2 AIE metu EP retesni (1,2 – 13,3 %). Židininiai EP, išplintantys iki abipusių toninių-kloninių EP, dažniausi sergant NMDA, GABABR encefalitu. Caspr2, LGI1 dažniau nustatomi židininiai EP be ar su suvokimo sutrikimu, būdingiausi LGI1 AIE metu yra faciobrachialiniai EP.3. Sergant AIE su EP, MRT nustatomi pakitimai smilkininėje skiltyje (iki ~ 4/5).EEG metu epilepsiforminis aktyvumas registruojamas iki 94,0 % pacientų 4. Sergant NMDA ir LGI1 AIE, EP kontrolę pavyksta pasiekti ~ pusei ir daugiau, GABABR AIE metu – iki pusės sergančiųjų. Nepriklausomai nuo AIE rūšies ir taikyto gydymo, ½ pacientų gali išsivystyti epilepsinė būklė. Rekomendacijos: Dažni EP AIE metu rodo, kad anksti atpažinus ir pradėjus gydyti šią būklę, galima pasiekti EP kontrolę ir padėti išvengti ilgalaikių neurologinių pasekmių.

Sąsajos tarp vaistų nuo epilepsijos dozės ir koncentracijos kraujyje, bei nepageidaujamų vaistų nuo epilepsijos poveikių Darbo autorius: Tomas Šarnauskas Darbo vadovė: prof. Giedrė Jurkevičienė Darbo tikslas: Nustatyti sąsajas tarp epilepsijos gydymui vartojamų vaistų nuo epilepsijos paros dozės ir koncentracijos kraujyje bei nepageidaujamų reakcijų į VNE. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti VNE paros dozes ir koncentraciją kraujyje tiriamiesiems VNE vartojant monoterapijoje, politerapijoje, su ar be kepenų fermentus indukuojančiu (CBZ) bei inhibuojančiu (VPA) VNE. 2. Nustatyti ryšį tarp tiriamųjų vartotų VNE paros dozių ir koncentracijos kraujyje, gydant VNE monoterapija bei politerapija. 3. Įvertinti kepenų fermentų (ALT, AST) ir Na kiekio kraujyje rodiklius tiriamiesiems, gydytiems VNE. 4. Nustatyti tiriamųjų nepageidaujamų reakcijų į VNE (kepenų fermentų (ALT, AST) kiekio padidėjimo, hiponatremijos) pasireiškimo dažnį ir dydį. 5. Nustatyti ryšį tarp VNE paros dozės, koncentracijos kraujyje ir kepenų fermentų (ALT, AST) bei Na kiekio kraujyje rodiklių.  Metodai: Atlikta retrospektyvinė 172 epilepsiją sergančių ir VNE vartojančių tiriamųjų demografinių (lytis, amžius), klinikinių duomenų (EP dažnis ir rūšis), VNE vartojamų dozių, koncentracijų, kepenų fermentų bei natrio koncentracijų duomenų analizė. Naudota Pearsono tiesinė koreliacija bei dviejų nepriklausomų imčių T kriterijus. Statistiškai patikimais laikyti rezultatai, kai p < 0,05. Rezultatai: Tiriamųjų grupėje (n=172) buvo 86 (50 proc.) vyrai ir 86 (50 proc.) moterys. Vidutinis jų amžius – 38,2 ± 16,2 m., vyrų – 39,8 ± 17,0 m., moterų - 36,7 ± 15,3 m. (p > 0,05). LTG koncentracijos kraujyje vidurkis vartojant LTG politerapijoje su VPA buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei vartojant politerapijoje be VPA. Daugiau kaip dviems trečdaliams tiriamųjų, vartojusių mažą VPA dozę, buvo nustatyta ir maža koncentracija kraujyje, vidutinė paros dozė vidutinei koncentracijai kraujyje atitiko vienam trečdaliui tiriamųjų, o vartojusių didelę VPA paros dozę tiriamojo koncentracija kraujyje buvo maža. Tiriamųjų vartojusių mažą CBZ dozę ir turėjusių mažą koncentraciją taip pat buvo apie du trečdalius. Vidutinė dozė atitiko vidutinę koncentraciją vienam penktadaliui tiriamųjų, o vartojusių didelę dozę trečdaliui tiriamųjų buvo nustatyta didelė koncentracija.
Kuo didesnę VPA,CBZ, LEV ar OXC dozę vartojo tiriamieji, tuo didesnė šio vaisto koncentracija kraujyje buvo nustatyta, o vartojant LTG ir TPM tokio ryšio nustatyta nebuvo. Lyginant tiriamųjų natrio koncentraciją kraujyje, kuriems politerapijos metu buvo skiriami deriniai su CBZ ir be šio medikamento, buvo nustatytas statistiškai reikšmingai mažesnis kiekis politerapijos grupėje su CBZ. Išvados: 1. Politerapijos grupėje tiriamieji vartojo didesnę VPA bei CBZ paros dozę nei šiuos VNE vartoję tiriamieji monoterapijos grupėje (p<0,05). Tarp VNE paros dozių, vartojant VNE derinyje su ar be kepenų fermentus indukuojančiu VNE (CBZ) bei su ar be kepenų fermentus inhibuojančiu VNE (VPA), statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Vaistų nuo epilepsijos (VPA, CBZ, LTG, LEV, TPM, OXC) koncentracijos kraujyje reikšmės monoterapijos ir visose politerapijos grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), išskyrus LTG koncentraciją kraujyje, kurios vidurkis vartojant LTG derinyje su VPA buvo statistiškai reikšmingai didesnis (p<0,05), nei vartojant VNE derinį be VPA. 2. Tiek monoterapijos, tiek politerapijos grupėse, kuo didesnę VPA, CBZ, LEV ar OXC dozę vartojo tiriamieji, tuo didesnė buvo nustatyta ir šio VNE koncentracija kraujyje (p<0,05); vartojant LTG ir TPM, ryšio tarp vartojamos VNE paros dozės ir koncentracijos kraujyje nustatyta nebuvo (p>0,05). 3. Visose analizuotose tiriamųjų grupėse nustatytas ALT, AST kiekio kraujyje vidurkis atitiko normalią šių fermentų kiekio vertę. Bendroje tiriamųjų grupėje Na kiekio kraujyje vidurkis atitiko normalią Na kiekio kraujyje vertę. Vartojusiems VNE derinyje su CBZ, Na kiekis kraujyje buvo mažesnis, nei tiriamųjų, kurie buvo gydomi VNE deriniu be CBZ (p<0,05). 4. Bendroje tiriamųjų grupėje padidėjęs kepenų fermentų kiekis buvo nustatytas maždaug dešimtadaliui tiriamųjų (ALT – 16,4 proc., AST – 9,3 proc.), didžiąjai daliai – iki dviejų kartų viršijant normą. Tiriamųjų kiekis, kuriems buvo nustatytas kepenų fermentų padidėjimas, tarp skirtingus kepenyse metabolizuojamus VNE (VPA, CBZ, OXC) vartojančių tiriamųjų nesiskyrė (p>0,05). Bendroje tiriamųjų, vartojusių CBZ ir/ar OXC, grupėje hiponatremija nustatyta ~ ¼ tiriamųjų. Lengva hiponatremija pasireiškė ~ 1/5, vidutinio sunkumo - ~ 6 proc. tiriamųjų, sunkios hiponatremijos nebuvo nustatyta nei vienam tiriamajam. Tiriamųjų, kuriems nustatyta hiponatremija, vartojusių ir nevartojusių CBZ, OXC bei CBZ ir OXC grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). 5. Kuo gydomi tik VPA tiriamieji vartojo didesnę VPA paros dozę, tuo didesnis buvo ALT kiekis kraujyje (r = 0,371, p<0,05). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp VPA, CBZ ar OXC, vartojamų monoterapijoje ar derinyje su kitu VNE, koncentracijos kraujyje ir kepenų fermentų kiekio kraujyje dydžio nenustatyta (p>0,05). Tiek CBZ, tiek OXC mono- ar politerapija gydytiems tiriamiesiems, statistiškai reikšmingo ryšio tarp CBZ ar OXC paros dozės, koncentracijos kraujyje ir natrio kiekio kraujyje nustatyta nebuvo (p>0,05).

Tikslas: Nustatyti sąsajas tarp ankstyvų epilepsijos priepuolių (EP) ir išeminio insulto klinikinių ypatybių bei baigčių. Uždaviniai: 1. Įvertinti ankstyvų ir vėlyvų epilepsijos priepuolių pasireiškimą sergančių išeminiu insultu tiriamųjų grupėje. 2. Nustatyti sąsajas tarp demografinių duomenų (amžius, lytis), klinikinių ypatybių (išeminio insulto rizikos veiksniai, sutrikusios kraujotakos baseinas, insulto sunkumas) ir ankstyvų epilepsijos priepuolių pasireiškimo sergant išeminiu insultu. 3. Nustatyti sąsajas tarp ankstyvų epilepsijos priepuolių pasireiškimo ir išeminio insulto baigčių (vėlyvi epilepsijos priepuoliai, funkcinis savarankiškumas (modifikuota Rankino skalė), mirtis) tiriamųjų grupėje. Metodika: Atlikta prospektyvinė 166 išeminį galvos smegenų insultą patyrusių tiriamųjų demografinių (lytis, amžius), klinikinių (insulto rizikos veiksniai (arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, prieširdžių virpėjimas, dislipidemija), insulto metu pažeistas galvos smegenų kraujotakos baseinas, insulto sunkumas, po išeminio insulto patirti ankstyvi ir vėlyvi EP, laikotarpis nuo insulto iki EP pasireiškimo, EP tipas, EP gydymui skirti/neskirti vaistais nuo epilepsijos, funkcinis savarankiškumas po išeminio insulto, mirtis po insulto) ir encefalografijos duomenų analizė. Naudoti Mann-Whitney U ir χ2 testai bei Kaplan-Meier analizė. Statistiškai patikimais laikyti rezultatai, kai p < 0,05. Rezultatai: Tiriamųjų grupėje (n=166) buvo 94 (56,6 proc.) vyrai ir 72 (43,4 proc.) moterys. Vidutinis jų amžius insulto metu – 68,1 ± 11,7 m. Epilepsijos priepuolius po išeminio insulto patyrė 17 (10,2 proc.) tiriamųjų, ankstyvus EP – 11 (6,6 proc.), vėlyvus – 8 (6,9 proc.) tiriamieji. Vyrams ir moterims, jaunesniems (≤65 m.) ir vyresniems (>65 m.) tiriamiesiems tikimybė po išeminio insulto patirti ankstyvus EP nesiskyrė (atitinkamai – Log Rank=1,281, p>0,05 ir Log Rank=0,129, p>0,05). Nesergantys arterine hipertenzija tiriamieji turėjo didesnę tikimybę (Log Rank=4,453; p<0,05) po išeminio insulto patirti ankstyvus EP nei sergantys. Tikimybė patirti ankstyvus EP po išeminio insulto sergantiems ir nesergantiems prieširdžių virpėjimu (Log Rank=0,004), sergantiems ir nesergantiems cukriniu diabetu (Log Rank=1,168), turintiems ir neturintiems dislipidemiją (Log Rank= 0,092), patyrusiems insultą priekiniame ir užpakaliniame baseine (Log Rank=0,011), tarp skirtingų insulto sunkumo grupių (Log Rank=0,395) nesiskyrė (p>0,05). Tiriamieji, kurie po išeminio galvos smegenų insulto patyrė ankstyvus EP, turėjo didesnę tikimybę patirti vėlyvus EP nei tiriamieji, kurie ankstyvų EP nepatyrė (Log Rank=5,093; p<0,05). Funkcinis savarankiškumas praėjus 3, 6 ir 12 mėn. po išeminio insulto tarp patyrusių ankstyvus EP ir nepatyrusių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tikimybė nemirti po išeminio galvos smegenų insulto patyrusiems ir nepatyrusiems ankstyvus EP, nesiskyrė (Log Rank=2,413, p>0,05). Išvados: 1. Epilepsijos priepuolius po išeminio galvos smegenų insulto patyrė maždaug dešimtadalis tiriamųjų. Ankstyvus epilepsijos priepuolius patyrė 6,6 proc. tiriamųjų: daugiau nei pusė jų – per pirmą parą, ¾ - per pirmas dvi paras po insulto, visi – per pirmas keturias paras. Daugiau nei pusė tiriamųjų, patyrusių ankstyvus neatidėliotinus epilepsijos priepuolius, juos patyrė per pirmą valandą po išeminio galvos smegenų insulto. Vėlyvus epilepsijos priepuolius patyrė 6,9 proc. tiriamųjų: ketvirtadalis per pirmąjį mėnesį, visi – per 7 mėn. po išeminio galvos smegenų insulto. 2. Tiriamiesiems, nesirgusiems arterine hipertenzija, nustatyta didesnė tikimybė po išeminio galvos smegenų insulto patirti ankstyvus epilepsijos priepuolius nei tiriamiesiems, kurie arterine hipertenzija nesirgo. Tikimybė po galvos smegenų išeminio insulto patirti ankstyvus epilepsijos priepuolius tarp skirtingų lyties, amžiaus, kitų rizikos veiksnių (prieširdžių virpėjimas, cukrinis diabetas, dislipidemija), insulto sunkumo, sutrikusios kraujotakos baseinų grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingai nesiskyrė. 3. Tiriamieji, po išeminio galvos smegenų insulto patyrę ankstyvus epilepsijos priepuolius, turėjo didesnę tikimybę patirti vėlyvus epilepsijos priepuolius, nei ankstyvų epilepsijos priepuolių nepatyrę tiriamieji. Nei vienas tiriamųjų, kuriam patyrus ankstyvus epilepsijos priepuolius buvo skirtas gydymas vaistais nuo epilepsijos, vėlyvų epilepsijos priepuolių nepatyrė. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp patyrusių ir nepatyrusių po išeminio galvos smegenų insulto ankstyvus epilepsijos priepuolius tiriamųjų ir funkcinio savarankiškumo lygmens bei mirusiųjų kiekio nustatyta nebuvo.