Svetikienė, Dovilė

Šunų išorinės ausies uždegimas yra vienas dažniausiai diagnozuojamų susirgimų veterinarinės medicinos praktikoje. Atliekant citologinį ir bakteriologinį tyrimus apie 70 proc. atvejų išskiriamos bakterijų padermės. Baigiamąjį magistro darbą sudaro šios dalys: literatūros apžvalga, tyrimo metodai ir medžiaga, tyrimo rezultatai, rezultatų aptarimas, išvados ir literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 39 puslapiai. Jame yra 2 lentelės, 16 paveikslėlių. Darbas parašytas remiantis 34 literatūros šaltiniais. Darbo tikslas buvo išanalizuoti veiksnius, kurie daro įtaką šunų otito pasireiškimui, išskirti dominuojančią mikroflorą ausies kanale ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms. Tyrimas buvo atliktas 2016 – 2019 metais smulkiųjų gyvūnų „X“ klinikoje. Iš viso tyrime dalyvavo 30 pacientų, kuriems buvo nustatyti išorinės ausies uždegimo požymiai. Visiems šunims buvo atliktas klinikinis tyrimas, specialioji ausų apžiūra, otoskopinis, citologinis ir bakteriologinis tyrimai. Bakteriologinio tyrimo metu buvo identifikuojamos bakterijų padermės ausies landoje, nustatomas bakterijų rezistentiškumas antimikrobinėms medžiagoms. Atlikus bakteriologinį tyrimą dažniausiai buvo išskiriamos Staphylococcus pseudointermedius (16,1 proc.), Corynebacterium spp. (12,9 proc.), Streptococcus spp. (12,9 proc.) ir Pseudomonas spp. (12,9 proc.) kultūros. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dažniausiai bakteriniu otitu sirgo labradoro retriverių veislės ir mišrūnai šunys. Susirgimas nustatytas 43,8 proc. patelėms ir 56,3 proc. patinų. Dažniausiai liga pasireiškė vasaros (37,5 proc.) ir pavasario (37,5 proc.) laikotarpiais. Taip pat dažniau bakteriniu otitu sirgo šunys, turintys nulėpusias ausis (81,3 proc.) negu stačias ausis (18,7 proc.), trumpą kailį (56,3 proc.) negu ilgą kailį (43,7 proc.) turintys šunys.

Darbas atliktas analizuojant X klinikos Kaune bei Y klinikos Vilniuje 2017 sausio – 2019 lapkričio mėnesiais surinktus duomenis bei analizuojant internetinės apklausos duomenis. Šio darbo tikslas – išanalizuoti kačių psichogeninio dermatito sergamumą. Atliktos analizės metu išnagrinėta sergančių gyvūnų populiacijos amžius, veislė, lytis, lytinis aktyvumas, svoris, alopecijų pažeistos vietos. Aptartas psichogeninio dermatito paplitimas, priežastys, diferencinės diagnozės, diagnostikos metodai , pateiktos dažniausiai naudojamas gydymo schemos Tyrimo metu nustatyta kastruotų patelių predispozicija sirgti psichogeniniu dermatitu. Taip pat pastebėta, kad dažniausiai serga mišrūnės, vidutinio amžiaus katės. Kačių augintojams pateiktos rekomendacijos, siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę vengiant susirgimo psichogeniniu dermatitu.

Hipotiroidizmas yra klinikinis sindromas, atsiradęs dėl skydliaukės hormonų trūkumo. Tai yra vienas dažniausiai pasireiškiančių endokrinologinių susirgimų šunims, kurio vienas iš pagrindinių simptomų – odos pakitimai. Hipotiroidizmas pasireiškia nespecifiniais simptomais, todėl juos lengva sumaišyti su kitomis ligomis, turinčiomis panašius odos pakitimus. Šio darbo tikslas - įvertinti hipotiroidizmo įtaką šunų odos pakitimų atsiradimui, išanalizuoti šiai ligai būdingus požymius, aptarti galimus diagnozavimo bei gydymo metodus. Tyrimas atliktas smulkių gyvūnų klinikoje „X“ 2019 metais. Tuo metu buvo renkamos ir analizuojamos nuo 2017-01-01 iki 2019-07-30 visų į kliniką atvestų, odos problemas turinčių pacientų ligos istorijos (n = 311), ypatingą dėmesį skiriant pacientams, kuriems buvo įtartas hipotiroidizmas bei atlikti skydliaukės hormonų koncentacijos iš kraujo serumo tyrimai (n = 65). Iš 65 pacientų, kurie įtariamai galėjo sirgti hipotiroidizmu, buvo atlikta išsami diferencinė diagnostika ir tyrimui atrinkti 39 pacientai, kuriems diagnozavo šią ligą. Surinkta anamnzė, atlikta klinikinė apžiūra, įvertinti klinikiniai simptomai, amžiaus, lyties ir veislės įtaka susirgimo atsiradimui, skydliaukės hormonų koncentracija kraujo serume, gydymo efektyvumas. Dažniausiai gyvūnams, sergantiems hipotiroidizmu, pasireiškę pakitimai - simetriškos alopecijos odoje (82,05 proc.) (p = 0,005, HR = 1,124). Retesni - hiperpigmentacija (51,28 proc.), išsausėjusi oda (53,85 proc.), niežulys (46,15 proc.), lengvas plauko kritimas iš pažeistų vietų (46,15 proc.). Hipotiroidizmas dažniausiai diagnozuojamas vyresniems nei 7 metų šunims (p >0,05). Dažniau sergančių šunų veislė – prancūzų buldogai (15,38 proc.) (p>0,05). Didžiajai daliai sergančių šunų buvo nustatytas TT3 koncentracijos kraujo serume sumažėjimas (84,6 proc.), kurio vidurkis siekė 0,444 0,17 ng/ml, fT4 sumažėjimas (89,7 proc.), kurio vidurkis siekė vos 0,416 0,24 ng/dl. T4 daugeliui šunų išliko normos ribose. Vidurkis 1,495 0,71 µg/dl. Tik 12 šunų nustatyta šiek tiek žemiau nei normos ribos (30,1 proc.), todėl tiroksinas nėra tinkamas rodiklis, norint diagnozuoti hipotiroidizmą. Gydymas levotiroksinu yra efektyvus. Visi odos sutrikimai 100 proc. sumažėjo vartojant šį preparatą kartu su papildais odai.

Lėtinis paviršinis keratitas ir lėtinis sausasis keratokonjunktyvitas yra dažnai veterinarijos praktikoje pasitaikančios šunų akių ligos. Šio darbo tikslas – išanalizuoti šunų lėtinio paviršinio keratito ir lėtinio sausojo keratokonjunktyvito atsiradimo priežastis, jų diagnozavimo, gydymo ir profilaktikos principus. Tyrimas atliktas „X“ gyvūnų klinikoje 2017-2019 metais. Tyrimo metu buvo renkami duomenys iš gyvūnų ligos istorijų, apibendrintos tyrimų atlikimo metodikos ir atliekta duomenų analizė. Tyrime dalyvavo 72 pacientai: 52 iš jų buvo diagnozuotas lėtinis paviršinis keratitas, 19 pacientų – lėtinis sausasis keratokonjunktyvitas. Įvertinti Širmerio ašarų testo ir intraokulinio tyrimo rezultatai, taip pat fluoresceino ir Bengalijos rožinio testų rezultatai. Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti lėtinio paviršinio keratito ir lėtinio sausojo keratokonjunktyvito ligų pasireiškimą pagal šunų veisles, lytį, kaukolės formą bei akių pažeidimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad lėtinio paviršinio keratito sergamumas pagal veislę dažniausiai pasitaikė mišrūnams (15,09 proc.), rečiau diagnozuotas pekinų ir prancūzų buldogų (13,21 proc.) bei mopsų ir Ši Cu veislėms (9,43 proc.), taip pat šarpėjaus, vokiečių aviganių, basetų, Maltos bišonų veislės šunims (3,77 proc.). Rečiausiai iš visų tyrime dalyvavusių šunų veislių lėtinis paviršinis keratitas buvo diagnozuotas čiau čiau, amerikiečių kokerspanieliams, pinčeriams, bigliams, Stafordšyro bulterjerams, Brabanto grifonams, Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, taksams, rusų toiterjerams, Jorkšyro terjerams, belgų aviganiams bei anglų buldogams (1,89 proc.). Lėtinis sausasis keratokonjunktyvitas dažniausiai diagnozuotas mišrūnams (26,32 proc. pacientų). Rečiau lėtiniu sausuoju keratokonjunktyvitu sirgo pekinų, mopsų, Vakarų Škotijos baltųjų terjerų ir Ši Cu veislės šunys (10,53 proc.), rečiausiai sirgo anglų kokerspanieliai, amerikiečių kokerspanieliai, Brabanto grifonai, vokiečių aviganiai, šelti ir Jorkšyro terjerai (5,26 proc.). Lėtiniu sausuoju keratokonjunktyvitu labiau sirgo patinai, o lėtiniu paviršiniu keratitu labiau sirgo patelės. Abiejų ligų atvejais daugiausiai sirgo brachiocefalikai. Lėtinis paviršinis keratitas gyvūnams dažniau buvo diagnozuojamas vienoje akyje, nei abiejose iš karto, priešingai nei lėtinio sausojo keratokonjunktyvito atveju. Abiejų ligų atvejais pažeistos akies tiek intraokulinio spaudimo, tiek Širmerio ašarų testo rezultatai buvo žemesni, lyginant su sveika akimi. Taip pat pastebėta, kad dažymas Bengalijos rožinio dažais buvo efektyvesnis, nei fluoresceino dažais.

Darbo tikslas - nustatyti kaip dažnai šunys serga ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu, išanalizuoti ligos diagnostikos metodus bei gydymo efektyvumą. Šis tiriamasis darbas buvo atliktas XXX smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Duomenys buvo renkami ir analizuojami asistuojant gydytojams, nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Šunys, tyrimui pasirinkti pagal gyvūnų savininkų pateiktą anamnezę, kurioje buvo nurodomi gyvūno duomenys - lytis, amžius, veislė, kokie buvo pirmieji pastebėti ligos požymiai, kiek laiko tęsiasi, ir kt. Kiekvienam gyvūnui buvo atliekamas išsamus klinikinis tyrimas, atliekami kraujo bendrieji ir biocheminiai tyrimai. Atliekamas šlapimo tyrimas, ultragarsinis tyrimas. Išanalizavus atlikto tyrimo rezultatus buvo nustatyta, kad ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniau sirgo patelės (55 proc.) nei patinai (45 proc.). III - V laipsnio ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas pasireiškė dažniausiai (84 proc.) II laipsnio ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas sudarė 11 proc., o I laipsnio ūminis inkstų nepakankamumas sudarė 5 proc. Ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo metu 19 pacientų buvo taikytas hemodializės gydymas. 14 pacientų buvo gydoma skysčių terapija, o 5 gyvūnai buvo negydyti. Taikant hemodializės gydymą 68 proc. (p<0,05) gyvūnų pasveiko. 32 proc. (p<0,05) gydytų gyvūnų nugaišo arba buvo eutanazuoti. Gyvūnams, kurie sirgo ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu, taikant skysčių terapiją pasveiko 60 proc. (p<0,05) gyvūnų, o 40 proc. (p<0,05) gyvūnų nugaišo arba buvo eutanazuoti.

SANTRAUKA Autorius: Agnė Baranauskaitė. Mokslinis vadovas: Vet. gyd. asist. Dovilė Svetikienė. Tema: Šunų ragenos opos priežastys, diagnostika ir gydymas. Darbo struktūra: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodika, darbo rezultatai ir jų aptarimas, rekomendacijos, išvados. Literatūros sąraše – 53 šaltiniai. Darbo apimtis – 64 puslapiai. Pateikta: 9 lentelės, 21 paveikslas. Prieduose pateikti 8 priedai. Darbo tikslas: išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias priežastis galinčias sukelti ragenos opas, nustatyti, kokie diagnostikos metodai ir gydymo priemonės yra efektyviausios. Darbo uždaviniai: Išanalizuoti kaip dažnai šunys serga akių ligomis. Nustayti dažniausiai diagnozuojamas priežastis sukeliančias ragenos opas šunims. Atlikti oftolmologinį tyrimą, įvertinti gautų tyrimų rezultatus. Pateikti schemą šunų ragenos opų diferencinei diagnostikai. Nustatyti ir įvertinti gydymo efektyvumą šunims, esant ragenos opoms. Tyrimo metodika. Siekiant aprašyti ragenos opų priežastis, pasireiškimo klinikinius požymius ir opų gydymą, buvo išanalizuoti 30 šunų, kuriems nustatyta ragenos opa, klinikiniai atvejai. Visiems šunims sergantiems ragenos opa buvo atlikti oftalmologiniai tyrimai, Širmerio ašarų testas, fluoresceino ašarų testas, Bengalijos rožinio testas, išmatuotas intraokulinis spaudimas, keliems pacientams buvo paimti bakteriologiniai mėginiai. Tyrimo rezultatai ir išvados. Išanalizavus laikotarpio nuo 2015 metų sausio 1 dienos iki 2017 metų rugsėjo 1 dienos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos duomenis nustatyta, jog šunų sergamumas akių ligomis per tirtą laikotarpį klinikoje siekia 3,49 proc. Dažniausiai šunims diagnozuotas konjunktyvitas, ragenos opa, katarakta, keratitas ir entropija. Nustatyta, jog dažniausiai šunims ragenos opas sukeliančios priežastys yra mechaniniai veiksniai, entropija ir distichiazė. Nustatytas statistiškai reikšmingas mažesnis IOP vidurkis pažeistoje akyje ragenos opos, ragenos opos su keratitu, ragenos opos dėl entropijos, ragenos opos dėl distichiazės, ragenos opos su KCS ligų atvejais. Nustatytas statistiškai reikšmingas didesnis STT vidurkis pažeistoje akyje ragenos opos, ragenos opos dėl entropijos ir ragenos opos dėl distichiazės atvejais. Fluoresceino testas buvo teigiamas visais ragenos pažeidimo atvejais, o Bengalijos rožinio testas iš 30 tirtų šunų teigiamas buvo 16 (53,33 proc.) šunų. Dominuojanti išaugusi bakterijų kultūra buvo Staphylococcus spp. (71,43 proc.). Išaugusių bakterijų kultūros jautriausios buvo amoksicilino/klavulano rūgšties deriniui ir enrofloksacinui. Ragenos opoms gydyti skirti vietinio poveikio antimikrobiniai vaistai, atropinas, serumas, sistemiškai NVNU ir sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos.

Šunų demodekozės diferencinė diagnostika ir gydymo schemų sudarymo ypatumai Indrė Mockutė Magistro baigiamasis darbas Darbo apimtis 40 puslapių, 29 paveikslai, 3 lentelės, 63 literatūros šaltiniai. Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti šunų demodekozės diagnostikai taikomus metodus bei pateikti gydymo schemų sudarymo principus. Darbo uždaviniai: pateikti analizę veiksnių, galinčių predisponuoti šunų demodekozę, nustatyti dažniausius šunų demodekozės klinikinius požymius, išanalizuoti taikomus diagnostikos metodus, jų privalumus ir trūkumus bei pateikti gydymo schemų sudarymo principus. Tyrimo metodika. Duomenys tyrimui buvo renkami nuo 2014 m. spalio mėn. 1 d. iki 2016 m. spalio mėn. 1 d., papildomos ir klinikinės praktikos metu, Kauno veterinarijos klinikoje „X“. Viso išanalizuota 31 ligos istorija šunų, sergančių demodekoze. Gyvūnai buvo tiriami kliniškai ir specialiaisiais odos tyrimų metodais: skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ėmimo tyrimas ir trichograma. Tyrimo rezultatai ir išvados. Nustatyta, kad demodekoze dažniausiai serga grynaveisliai šunys. Lokalizuotos formos susirgimai dažniau diagnozuojami šunims iki 12 mėnesių, o generalizuotos formos demodekozė nustatyta įvairaus amžiaus šunims. Klinikinio tyrimo metu alopecija nustatyta visiems sirgusiems šunims. Taip pat dažnai pasireiškė odos paraudimai, hiperpigmentacijos, šašai, papulės, pustulės, odos pleiskanos bei niežulys. Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo metu demodekozė diagnozuota 90,32 proc. šunų, o trichogramos metodu Demodex spp. parazitai nustatyti 51,61 proc. šunų. Šiuo metu gydyti nuo demodekozės dažniausiai skiriamas oraliai ivermektinas ar/ir fluralaneras. Išoriškai naudojami imidakloprido lašai bei amitrazės tirpalas. Švariai odai palaikyti skiriamas antimikrobinis benzoilo peroksido šampūnas bei žaizdų gijimui skatinti tepami vaistinių augalų aliejai. Odos apsauginio barjero funkcijoms gerinti ir imuninei sistemai stiprinti oraliai rekomenduojami papildai, turintys omega riebalų rūgščių, vitamino B ir E bei seleno. Taip pat skiriamia antimikrobinių medžiagų terapija (amoksicilinas su klavulano rūgštimi ar enrofloksacinas), kad išvengti antrinės bakterinės infekcijos. Nuo Microsporum spp. sukeltos dermatofitozės naudotas enilkonazolo odos tirpalas.