Endzinienė, Milda

Marija Gudauskaitė. Baigiamasis magistro darbas „Kūdikių spazmai: etiologija ir prognozė“. Tyrimo tikslas: Atlikus sisteminę literatūros apžvalgą, įvertinti kūdikių spazmų (KS) klinikinius požymius, etiologiją, diagnostinius tyrimus, klinikinės eigos ir prognozės ypatumus, taikomo gydymo galimybes, nepageidaujamą poveikį ir efektyvumą bei šių veiksnių tarpusavio ryšius. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti KS klinikinius požymius, etiologinius veiksnius bei diagnostinių tyrimų reikšmę. 2. Išanalizuoti KS klinikinės eigos ir prognozės ypatumus. 3. Palyginti KS medikamentinių, chirurginių ir kitų gydymo metodų veiksmingumą, nepageidaujamą poveikį ir klinikinius rezultatus. 4. Remiantis klinikiniai požymiais, etiologija, gydymo efektyvumu ir prognoze, parengti įrodymais grįstas rekomendacijas, siekiant optimizuoti KS diagnostiką ir gydymą. Tyrimo metodika: Sisteminė literatūros apžvalga atlikta laikantis „Prefered Reporting Items for Systematic Review and Meta-Analyses“ (PRISMA) gairėmis. Mokslinių straipsnių paieška buvo atlikta naudojant raktažodžius kompiuterinėje bibliografinėje medicininėje duomenų bazėje „PubMed“ („MEDLINE“) ir naudojantis internetiniu žmogaus genų ir genetinių ligų katalogu, (angl. Online Mendelian Inheritance in Man) (OMIM). „PubMed“ duomenų bazėje iš viso gauti 1399 bibliografiniai įrašai, OMIM duomenų bazėje pritaikius specifinius filtrus sukurtas „GeneMap“ su 325 genetikos įrašais. Kiekvienai iš šių duomenų bazių buvo taikoma specifinė strategija, įtraukimo ir atmetimo kriterijai. Iš viso įtraukti 159 straipsniai į literatūros apžvalgą, 284 unikalūs fenotipai, 178 įrašai apie genus ir 8 kopijų skaičiaus pokyčiai (KSP) į tolimesnę duomenų analizę. Tyrimo rezultatai: Dažniausiai aprašomi klinikiniai požymiai literatūroje yra epilepsiniai spazmai, elektroencefalografiniai (EEG) pokyčiai, iš kurių dažniausia – hipsaritmija bei raidos sutrikimai. Nustatyta, kad įvairiuose literatūros šaltiniuose KS genetinė etiologija sudarė didžiausią etiologinę grupę (19,1–55,9%). Detaliau analizuojant genetinę etiologiją, OMIM ir genetiniuose kohortiniuose tyrimuose iš viso nustatyta 344 skirtingų monogeninių mutacijų, iš kurių 166 nebuvo OMIM. Analizuotose 7 kohortose (2020–2025 m.), apimančiose viso 2017 pacientų, kuriems buvo nustatyti KS, 984 pacientams nustatyta genetinė diagnozė, iš kurių 891 - monogeninės mutacijos, 53 KSP ir 40 - chromosominiai pokyčiai. Dažniausiai nustatytos šios monogeninės mutacijos: TSC1–2 (n = 139), STXBP1 (n = 61), CDKL5 (n = 60), SCN2A (n = 39), KCNQ2 (n = 28) ir MMACHC (n = 24). Iš visų nustatytų kohortose paveldėjimo genetinių variantų, daugiausiai atvejų buvo de novo (n = 368; 71,2%) kilmės, mažesnės dalys buvo kilusios iš abiejų tėvų (n = 94; 18,2%), motinos (n = 38; 7,4%), tėvo (n = 14; 2,8%). Vyraujantis paveldėjimo tipas, nurodytas OMIM atvejuose (n = 273), buvo autosominis dominantis (AD) (n = 119; 43,6%) ir autosominis recesyvinis (n = 123; 45,1%), kaip ir analizuotose kohortų tyrimų KS atvejuose (n = 551) – AD (n = 292; 53,0%) ir AR (n = 134; 24,3%). Kohortiniuose tyrimuose nustatyti ir 4 mitochondrinio paveldėjimo tipo atvejai bei 5 mitochondrinės deoksiribonukleorūgšties (mtDNR) pakitimai (0,6% visų monogeninių pakitimų). Dažniausiai nustatyta chromosominė patologija 7 analizuotose kohortose buvo Down sindromas (DS) (n = 21; 52,5%). Antra pagal dydį etiologinė grupė – struktūrinė-įgyta (22,0–25,3%). Didžiausiose KS etiologinėse kohortose metabolinės kilmės KS sudaro tik apie 2,4–5,4% visų atvejų, tačiau šalyse, kur paplitusi kraujomaiša (Turkija, Saudo Arabija), metabolinė etiologija KS kohortose sudarė ~5,4–12,5% atvejų. Remiantis naujausių kohortinių tyrimų (2020 m. ir vėlesnių) duomenimis, infekcijos sudaro vos tik 0,4–2,0% KS etiologijos. Kohortose 17,5–22,9% atvejų išlieka nežinomos kilmės. Nustatyta, kad KS pirmaeilis (veiksmingiausias) gydymas yra andrenokortikotropiniu hormonu (AKTH) arba gliukokortikoidais (GKK) ir (arba) vigabatrinu (VGB), o esant struktūrinės etiologijos KS – epilepsijos chirurgija. Šie gydymo metodai pasižymi dideliu efektyvumu, tačiau gydymas steroidais gali sukelti didesnę sisteminių komplikacijų riziką, o VGB – negrįžtamus regos lauko pažeidimais, ypač jeigu taikomas ilgalaikis gydymas (>6 mėn.), didelėmis dozėmis (>150 mg/ kg/ d.). Antraeiliai gydymo metodai: zonisamidas (ZNS), topiramatas (TPM), levetiracetamas (LEV), valproinė rūgštis (VPA), benzodiazepinai, imunoglobulinų terapija, sirolimas ir everolimas, ketogeninės dietos (KD), kanabidiolis, transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS). Prasčiausia prognozė sietina su struktūrine (nepalanki priepuolių eigos prognozė 55% pacientų, prasta raidos prognozė 79%) bei metaboline ir sindromine etiologija (nepalanki raidos prognozė 83%). Kiti blogos prognozės rodikliai buvo KS pasireiškimas ≤4-5 mėn. amžiaus (0% pacientų gera raida), kitokios rūšies epilepsijos priepuolių pasireiškimas iki KS pradžios (51,1% nepalanki KS eiga ir 70,6–84% prastesnė raida), raidos sutrikimas iki KS pradžios (6,67% normali raida po 12 mėn.). Labai svarbų vaidmenį prognozėje atlieka ir specifinio gydymo laiku skyrimas bei atsakas į jį: uždelstas specifinis gydymas buvo susijęs su 2,8 karto didesne nepalankios epilepsijos eigos ir 2,7 karto didesne nepalankios raidos rizika, o specifinio gydymo skyrimas bei greitas atsakas į jį, sietinas su geresne KS kontrole (56,1–88% pacientų priepuolių remisija), geresnėmis raidos išeitimis (iki 74% pagerėjusi raida), ir mažesne Lennox-Gastaut sindromo rizika. Tyrimo išvados: 1. Labai svarbu atpažinti subtilius pirmuosius KS požymius – epilepsinius spazmus ir sustojusią kūdikio raidą. Genetinė etiologija sudarė didžiausia etiologinę grupę, o antra pagal dažnumą – struktūrinė-įgyta. KS etiologija bei klasifikacija yra heterogeniška ir kinta laikui bėgant, nes sunku vienareikšmiškai lyginti senesnius ir naujausius literatūros šaltinius: keičiasi etiologinės klasifikacijos terminologija, tobulėja genetiniai bei vaizdo tyrimai. Ateityje, tobulėjant diagnostikos metodams, galime tikėtis dar kitokio KS etiologinio paveikslo. 2. Prastesnė prognozė siejama su ankstyva KS pradžia, kitos rūšies epilepsijos priepuoliais ir raidos sutrikimais iki KS pradžios, uždelstu specifinio gydymo skyrimu bei tam tikra etiologija: struktūrine, genetine arba metaboline, susijusia su raidos bei epilepsine encefalopatija. Struktūrinių pokyčių galvos smegenyse nebuvimas, ankstesnis specifinio gydymo skyrimas ir greitas atsakas į jį siejamas su geresne raidos ir klinikine prognoze. 3. Veiksmingiausias ir dažniausiai analizuojamas literatūroje pirmaeilis KS gydymas AKTH, GKK ir (arba) VGB, tačiau reikia atsižvelgti į galimus nepageidaujamus poveikius. Kai KS atsparūs gydymui, skiriami kai kurie plataus spektro ar specifiniai vaistai nuo epilepsijos, KD bei epilepsijos chirurgija, kuri ypač veiksminga esant struktūrinei etiologijai. Rekomendacijos: 1. Įtarus KS, pacientui nedelsiant turi būti atliekamas EEG tyrimas ir galvos smegenų MRT. Rekomenduojama atlikti individualizuotus genetinius tyrimus bei bazinį metabolinį skriningą, kuris yra svarbus ir pasirenkant gydymo taktiką. 2. Esant kontraindikacijų gydymui steroidais arba jeigu gydymas steroidais neefektyvus arba nustatytas tuberozinės sklerozės kompleksas, rekomenduojama rinktis gydymą VGB. 3. Nesant efekto gydant pirmos eilės pasirinkimo medikamentais, rekomenduojama skirti gydymą VPA monoterapija, jeigu ji neefektyvi arba kontraindikuotina – skirti monoterapija benzodiazepinais, ZNS, LEV, TPM.

Paraneoplastic neurological syndromes (PNS) are a broad group of disorders affecting central and peripheral nervous system which result from an unregulated immune response to the nervous system mediated by different types of neoplasms. The clinical features of PNS frequently appear prior a diagnosis of a neoplasm, therefore recognition of these syndromes and their oncological associations is a crucial step for an early discovery and a better result in treatment of both the neoplastic and neurological disorders. There is a various spectrum of paraneoplastic syndromes incorporating the central nervous system (CNS), peripheral nervous system, and neuromuscular junction (NMJ). This review describes the spectrum of PNS, their different clinical manifestations, recognition of serological and oncological associations, as well as targeted treatments among a variety of paraneoplastic neurological syndromes.

This scientific research includes a description of the literature related to investigation of swallowing muscles and swallowing apparatus changes in relation to ALS. Amyotrophic lateral sclerosis (ALS) is a relentlessly progressive and fatal neurodegenerative disease characterized by progressive weakness of voluntary muscles of movement as well as those for swallowing, speech, and respiration. ALS is accompanied by swallowing muscle changes like tongue dystrophy that often precede the onset of those neurological symptoms. Swallowing muscle changes including cramping and twitching (fasciculation) occur, as does loss of muscle bulk (atrophy). As known, assurance of nutrition is one of the most important goals in most of the neurodegenerative diseases and leads to a better outcome. There is a lack of biomarkers in ALS patients not only for the early diagnosing the disease but also for disease prognosis. Neuromuscular ultrasound is one of the most attractive tools because of its cost, and easy performance, therefore might contribute to filling out the scientific gaps. This scientific research will summarize the different aspects of ALS muscle dysfunction, from delivering the diagnosis to the end of life, and the organization of its management.

Amyotrophic lateral sclerosis (ALS) is a neurodegenerative disease affecting motor neurons of the brain and spinal cord, leading to progressive paralysis and death. The clinical manifestations observed in ALS patients appear late in the disease course after degeneration of the motor neurons. ALS disease course is extremely fast and leads to severe invalidation and death. This is the main reason why new ALS biomarkers would be of benefit and are obligatory. Numerous skin abnormalities that have been associated with ALS patients have never been fully explained. These findings may be explained by the fact that neural tissue and skin share an embryonic ancestor known as the ectodermal germ layer. These skin changes often precede the onset of neurological symptoms. Thus, the investigation of skin changes may benefit from an examination of the skin, as it could be a field of interest in new biomarkers for early or presymptomatic ALS patients. This review summarizes skin changes reported in the literature over the years derived from patients, for the study of ALS.

Author: Danial Maghsoudi Pour Title: Rare neurological disease: challenges and modern approach Aim: To review the challenges and modern approach regarding rare diseases and rare neurological diseases. Objective: 1. To review and understand the data on the problems regarding Rare Disease in general. 2. To describe the challenges and modern approach to the diagnostics and management of Rare Diseases, including the neurological diseases requiring multidisciplinary approach. Methods: A comprehensive search of online literature and information was conducted by using UpToDate, PubMed, Internetmedicin, European Commission and Agrenska to find information about rare disease, specially rare neurological diseases. Results/Discussion: Rare diseases (RD) has a lot of challenges, having a low prevalence, scattered expertise, insufficient knowledge and often requiring multidisciplinary team (MDT) consisting of different health care professionals in order to have a correct treatment approach in regards to the rare disease. Diseases like tuberous sclerosis complex (TSC) and neuromuscular disorders, including Amyotrophic lateral sclerosis (ALS), may primarily affect the nervous system in combination with multiorganic involvement and thus requiring multidisciplinary team MDT approach. Nonetheless the approach of handling RD is also scattered, thereby European Joint Programe Rare Diseases (EJP RD) has formed a virtual platform where all healthcare professionals can access knowledge and data about rare diseases. Furthermore, the European Union (EU) has established networks and institutions, all with the aim to improve the area of rare diseases. To continue to raise awareness for this challenge that affects almost 30 million in the EU, 29th of February is the international Rare disease day. However, with that stated EU member states still have obstacles to conquer to achieve best possible healthcare for people with rare diseases in the European Union. Conclusion: The area of rare disease requires collaboration on both regional, national and international levels. The scattered expertise must come together in order for the patients to access the best health care. Even though the EU has elaborated and expanded the area of RD the knowledge in hand is not enough. Hence the EU must continue to integrate the policy of rare disease into the EU member states health care system and to promote international partnership and collaboration to provide best health care for all EU member states.

Standards of care for hereditary muscular disorders (HMD) involve a multidisciplinary team approach for optimal clinical outcomes. The standardized care has improved life expectancy of HMD patients and especially Duchenne muscular dystrophy (DMD) by more than 10 years, which underscores the importance of a regular, multidisciplinary approach to improve patient-related outcomes. Identifying HMD is challenging as there is significant overlap of symptoms and signs between HMD and other neuromuscular disorders (NMD). Narrowing the differential diagnosis is extremely aided by pattern recognition approach of the myopathy. The 10 muscle pattern approach guides subsequent laboratory testing, histological studies and genetic testing needed to confirm the diagnosis. After accurate diagnosis, disease related complications can be predicted, and that shifted multiple subspecialties within the framework of multidisciplinary management to more anticipatory diagnostic and therapeutic strategies, to achieve prevention, early identification, and treatment of potentially modifiable disease complications. Complications are widespread across many specialties such as gastroenterology and nutrition, rehabilitation, and neuromuscular, cardiovascular, respiratory, orthopedic, and surgical aspects, however the majority of NMD patients die from cardiorespiratory complications and management of these risk organs prolongs greatly the survival of neuromuscular patients. The cornerstones of respiratory care in neuromuscular disorders are airway clearance, infection control, prevention of reflux and aspiration, and assisted ventilation. Cardiac impairment represents a major obstacle to further improvements in the management of NMDs, timing and modes of cardiovascular assessment and follow-up are determined after definitive diagnosis. Regular monitoring for biomarkers of cardiac involvement and early management have increased the life of NMD patients. The purpose of this literature review is to provide a framework for recognizing the primary manifestations and possible complications and for planning optimum treatment across different specialties with a coordinated multidisciplinary team. Other identified concerns in the field of multidisciplinary management of neuromuscular disorders include public awareness towards NMD, education of the therapeutic team, the absence of a standardized referral pathway, the presence of expertise centers, the presence of a unified database and the low numbers of patients that qualify for participation in clinical trials. Certain European organizations are tackling these concerns by constantly updating standards of care facilitating planning for multicenter trials and promoting disease natural history studies through the optimization of patient recruitment.

Structural epilepsy may show variable distribution by etiology and clinical symptoms in different age groups. As epilepsy often manifests in childhood, it is important to be aware of structural pathologies that are most common in children.

Darbo tikslas: įvertinti meningiomų ir kitų gerybinių galvos smegenų navikų klinikinius požymius. Uždaviniai: nustatyti asmenų, sergančių gerybiniais galvos smegenų navikais, pasiskirstymą pagal lytį, amžių, ir klinikinius simptomus. Įvertinti dažniausio galvos smegenų naviko, meningiomos, klinikinius simptomus, lokalizaciją ir jų tarpusavio sąsają, laikotarpį nuo pradinių simptomų atsiradimo iki diagnozavimo, ir laikotarpio sąsajas su dažniausiais simptomais, pagrindinių klinikinių simptomų sąsajas su lytimi, amžiumi, lokalizacija, meningiomų lokalizacijos pasiskirstymą tarp lyčių ir sąsajas su amžiumi. Metodika: naudojantis LSMUL Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos duomenų baze, sudarytas sąrašas pacientų, kuriems 2015-2016 metais buvo diagnozuotas gerybinis galvos smegenų navikas. Pagal iškeltus uždavinius analizuoti visi prieinami 242 pacientų (165 moterys ir 77 vyrai) su diagnozuotu naviku susiję klinikiniai duomenys.
Rezultatai: meningioma nustatyta 170 (71,1%) pacientų, hipofizės adenoma 32 (13,4 %), švanoma 37 (15,8%), hemangioblastoma 3 (1,2%). Daugybiniai simptomai labiausiai buvo būdingi meningiomoms. Dažniausias meningiomų simptomas ir moterims, ir vyrams buvo galvos skausmas, jis nesiskyrė tarp lyčių (p = 0.432) ir kaip vienintelis simptomas pasireiškė 20%, derinyje su galvos svaigimu - 14,7% tiriamųjų. Galvos skausmas nebuvo susijęs su meningiomos lokalizacija (p>0,05), tačiau svaigimas buvo labiau būdingas priekinės ir užpakalinės daubos (p=0,001), regos sutrikimai – vidurinės daubos, kalbos sutrikimas – parasagitalinės srities (p=0,007) navikams. Meningiomų lokalizacija su amžiumi nebuvo susijusi (p = 0.319). Galvos skausmo, galvos svaigimo bei sąmonės praradimo/epilepsijos priepuolių pasireiškimas amžiaus grupėse <60 m. ir >60 m. nesiskyrė (p>0,05). Greičiausiai (<1 mėn.) nustatyta meningiomos diagnozė, kai pasireiškė sąmonės sutrikimas ar epilepsijos priepuoliai (p=0,001). Galvos svaigimu besiskundžiantiems pacientams diagnozė buvo nustatyta vėliausiai. Tik 25,4% pacientų, kurie skundėsi galvos skausmais, naviko diagnozė buvo nustatyta greičiau nei per 1 mėn. Išvados: Gerybiniai galvos smegenų navikai dažniau nustatyti moterims ir asmenims virš 60 metų. Dažniausias gerybinis navikas buvo meningioma. Meningiomoms labiausiai būdingi galvos skausmai, svaigimas, epilepsijos priepuoliai/sąmonės praradimai, hipofizės adenomoms -galvos skausmas, svaigimas ir regos sutrikimas, švanomoms – klausos ir pusiausvyros sutrikimas, hemangioblastomoms – galvos skausmas. Daugybiniai simptomai buvo labiausiai būdingi meningiomai. Dažniausia meningiomos lokalizacija buvo konveksitalinė. Dažniausias visų lokalizacijų meningiomų simptomas buvo galvos skausmas. Galvos svaigimas buvo labiau būdingas priekinės bei užpakalinės daubos navikams, regos sutrikimai – vidurinės daubos navikams, kalbos sutrikimas – parasagitalinės lokalizacijos navikams. Pagrindinių meningiomos simptomų dažnis nei tarp lyčių, nei tarp amžiaus grupių nesiskyrė. Laikotarpis nuo simptomų atsiradimo iki ligos diagnozavimo vidutiniškai truko metus laiko, ilgiausiai - tiems, kurie skundėsi galvos svaigimu bei galvos skausmu. Greičiausiai diagnozė buvo nustatyta pacientams, patyrusiems sąmonės sutrikimo būsenas ar epilepsijos priepuolius. Dažniausia meningiomos vieta moterims konveksitaliai, vyrams - konveksitaliai ir vidurinėje dauboje. Meningiomų lokalizacija nebuvo susijusi su amžiumi.

Tyrimo tikslas: atskleisti požiūrį į epilepsiją, atsispindintį interneto portaluose esančiuose komentaruose. Uždaviniai (klausimai):

1. Kokios dažniausiai interneto portalų komentaruose pasitaikančios su epilepsija susijusios temos?
2. Koks komentaruose atsiskleidžiantis požiūris į epilepsijos gydymą bei socialinės integracijos galimybes?
3. Koks visuomenės emocinis santykis su sergančiaisiais epilepsija, išreiškiamas interneto portalų komentaruose?
4. Kokie veiksniai lemia straipsnių apie epilepsiją populiarumą ir koks skaitančiųjų požiūris į straipsnius apie epilepsiją interneto portaluose? Metodai: naudotas mišrus tyrimo metodas - kiekybinė ir kokybinė turinio analizė. Tyrimo objektas: interneto portaluose, straipsniuose apie epilepsiją paskelbtų komentarų turinys. Imtis: 2014 m. sausio - 2016 m. birželio mėn. interneto portaluose esančių 20 straipsnių komentarai (n=1486). Komentarai analizuojami, koduojami priskiriant juos temoms, kategorijoms, subkategorijoms. Išvados:
5. Dažniausios temos - gydymas, vairavimas, mokslas ir darbas. Vengiama kalbėti apie tarpusavio santykius epilepsija sergančiųjų šeimose.
6. Visuomenė linkusi apriboti sergančiųjų epilepsija galimybes integruotis teigdama, kad sergantieji turi dirbti namuose ir negali vairuoti. Išreiškiamas pasitikėjimas šiuolaikiniu gydymu, tačiau skundžiamasi vaistų šalutiniu poveikiu, o gydytojai kaltinami dėl arogantiškumo.
7. Visuomenės nuomonė apie epilepsija sergančiuosius iš esmės yra palanki: didelė dalis palaiko sergančiuosius epilepsija, smerkia aplinkinius, kurie niekina sergančiuosius, skatina dalintis informacija apie šią ligą mokyklose, darbovietėse. Neigiamas aplinkinių požiūris į epilepsiją lemia sergančiųjų liūdną nuotaiką ir baimę pasakoti apie savo ligą.
8. Visuomenė kritiškai vertina žiniasklaidos straipsnius apie epilepsiją ir pageidauja gydytojo komentaro juose, nors daugiausiai susidomėjimo sulaukia ne informacinio pobūdžio straipsniai, o provokuojantys ir emocingi. Rekomendacijos: švietimas artimoje sergantiems epilepsija socialinėje aplinkoje (mokykloje, darbovietėje) bei plačiojoje visuomenėje. Tai galėtų padėti keičiant neigiamą požiūrį į sergančių epilepsija galimybes integruotis socialinėje aplinkoje ir formuojant teigiamą, empatišką visuomenės požiūrį.