Jaruševičius, Gediminas

Autorius: Dovilė Čiapaitė. Pavadinimas:Hipertrofinės obstrukcinės kardiomiopatijos su kairio skilvelio nuosrūvio obstrukcija, obstrukcijos redukcijos gradiento palyginimas: septalinė alkoholinė abliacija vs. miektomija Tikslas: Išnagrinėti ir palyginti obstrukcijos gradientų redukcijos taktikas. Uždaviniai:

1. Išanalizuoti septalinės šakos alkoholinę abliaciją, kaip taktiką, siekiant sumažinti obstrukcijos gradiento redukciją.
2. Įvertinti miektomiją, kaip taktiką, siekiant sumažinti obstrukcijos gradiento redukciją.
3. Sulyginti abejas taktikas, ir įvertinti abiejų taktikų pranašumus ir trūkumus. Tyrimo metodika: buvo renkamos nuasmenintos pacientų ligos istorijos, tiems pacientams, kuriems buvo diagnozuota hipertrofinė obstrukcinė kardiomiopatija ir atlikta viena iš šių procedūrų. analizuojamos ir vertinamos alkoholinės septalinės abliacijos ir septalinės miektomijos atlikimas ir rezultatas. Tyrimo dalyviai: pacientai sergantys hipertrofine obstrukcine kardiomiopatija, kuriems buvo atlikta viena iš šių intervencijų. Tyrimo rezultatai: Iš 34 tiriamųjų, 23 (67,65 proc.) buvo atlikta TSP rezekcija, iš jų 11 atlikta tik rezekcija (47,83 proc.), kitiems buvo atliktos TSP rezekcija, kartu su vožtuvo patologijos korekcija (n=12) (52,17 proc. ). Tuo tarpu, alkoholinės septalinės šakos abliacijos buvo atlikta iš 34 tiriamųjų 11 pacientų. (32,35 proc). Pacientų prieš TSP rezekcija TSP storis buvo vidutiniškai 19,23 mm, po operacijos 14,51 mm. Pacientų prieš ASA, TSP storis buvo vidutiniškai 17,87 mm, po intervencijos 16,54 mm. Pacientų prieš TSP rezekcija maksimalus (krūvio) gradientas vidutiniškai 78,35 mmHg, po operacijos 18,44 mmHg. Pacientų prieš ASA maksimalus (krūvio) gradientas vidutiniškai 105,27 mmHg, po intervencijos 22,18 mmHg. Pacientų prieš TSP rezekcija KS IF 53,86 ir po 52,26. Pacientų prieš ASA KS IF 58 ir po 52,27. Išvados: Teigiamas HOKM gydymo efektas stebimas tiek po ASA, tiek po SM. ASA grupėje statistiškai reikšmingai vyresni pacientai, kurių pradinis KSNT gradientas didesnis, už tai stebimas statistiškai reikšmingai didesnis gradiento pokytis, negu SM grupėje. Tačiau po pritakytų taktikų, galutinis KSNT tarp abiejų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Autorė: Rugilė Martinaitytė. Vadovas: prof. dr. Gediminas Jaruševičius. Konsultantė: dokt. Greta Žiubrytė. Darbo pavadinimas: „Dirbtinis intelektas intervencinėje kardiologijoje: didžiųjų kalbos modelių ir realių klinikinių sprendimų lyginamoji analizė“. Tikslas: Nustatyti, ar didieji kalbos modeliai (DKM) be papildomų fiziologinių vainikinių arterijų (VA) tyrimų gali nuspėti tinkamiausią gydymo taktiką (GT) pacientams, sergantiems lėtine išemine širdies liga (IŠL) su nustatytomis ribinėmis (35–75 %) VA stenozėmis. Uždaviniai: 1. Palyginti DKM GT sprendimus su frakcinio tėkmės rezervo (FTR) rezultatais; 2. Palyginti DKM GT pasirinkimus su realiais gydytojų priimtais sprendimais; 3. Įvertinti, kurių rodiklių įvestys lemia DKM atsakymų skirtumus; 4. Įvertinti, kurių rodiklių įvestys turi sąsajų su didesne DKM klaidų tikimybe. Tyrimo metodai ir dalyviai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno Klinikose atliktas retrospektyvus klinikinių duomenų tyrimas su in silico analize. Analizuota 100 IŠL sergančių pacientų, kuriems vainikinių arterijų angiografijos (VAA) metu nustatytos ribinės (35–75%) VA stenozės ir atliktas FTR tyrimas. Tiriamųjų klinikinės situacijos pateiktos aštuoniems DKM (GPT–4, GPT–4o, OpenAI o1, PubMed GPT, Scholar GPT, Gemini 2.0 Flash, Gemini 2.0 Flash Thinking, Gemini 2.5 Pro) ir standartizuotose įvestyse buvo nurodyta apspręsti optimalią GT. DKM rekomendacijos lygintos su FTR pagrįsta taktika ir realiais gydytojų priimtais sprendimais. Vertintas DKM tikslumas, jautrumas, specifiškumas bei veiksniai, lėmę DKM atsakymų skirtumus ir didesnę klaidų tikimybę (p<0,05). Tyrimo rezultatai: Geriausią bendrą tikslumą, lyginant DKM sprendimus su FTR ir realiais gydytojų sprendimais, demonstravo Gemini 2.5 Pro (77,0 % ir 70,0 %) bei Scholar GPT (74,0 % ir 69,0 %). Mažiausias tikslumas nustatytas Gemini 2.0 Flash Thinking modeliui (44,0 % ir 45,0 %). Modelių jautrumai ir specifiškumai, priklausomai nuo modelio, svyravo nuo 23,6 % iki 96,4 %. Nustatyta, jog analizuotų DKM atsakymų skirtumus ir klaidas lėmė (p<0,05) VAA duomenys, kairio skilvelio išmetimo frakcija, antsvoris ir nutukimas, sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija, krūtinės angina ramybėje, NYHA funkcinė klasė, persirgtas miokardo infarktas, anksčiau atlikta perkutaninė VA intervencija ar VA jungčių suformavimo operacija, anamnezėje esantis cukrinis diabetas, rūkymas, lytis, mažesnė didelio tankio lipoproteinų cholesterolio ar didesnė trigliceridų koncentracija, didesnė kreatinino koncentracija. Išvados ir rekomendacijos: Lyginant DKM siūlomą GT su realiais klinikiniais sprendimais, modelių našumas, priklausomai nuo anamnestinių ir klinikinių duomenų, skyrėsi; didžiausiu tikslumu pasižymėjo Gemini 2.5 Pro ir Scholar GPT, mažiausiu – Gemini 2.0 Flash Thinking. DKM intervencinėje kardiologijoje rekomenduojama naudoti atsargiai ir tik kaip pagalbinę sprendimų priėmimo priemonę. Ypatingas atsargumas reikalingas vertinant sudėtingus klinikinius atvejus, kuriuos nagrinėjant dabartinių DKM patikimumas yra dar mažesnis. Saugiam DKM integravimui į praktiką būtinas tolesnis jų validavimas didelės apimties tyrimais arba specializuotų, medicinos reikmėms pritaikytų ir kliniškai patvirtintų dirbtinio intelekto įrankių sukūrimas.

Autorius: Danielius Koncius Pavadinimas: Pacientų, kuriems mikrovaskulinė disfunkcija diagnozuota invaziniu mikrovaskulinio rezistentiškumo indeksu ir koronarinės tėkmės rezervo metodais išgyvenamumas po 6 mėn. Tyrimo tikslas: Palyginti pacientų, kuriems buvo nustatyta mikrovaskulinė disfunkcija invaziniais būdais, išgyvenamumą po 6 mėnesių. Tyrimo uždaviniai: 1) Palyginti koronarinės tėkmės rezervo ir invazinio mikrovaskulinio rezistentiškumo indeksu metodus tarpusavyje ir jų reikšmė diagnostikai. 2) Įvertinti pacientų išgyvenamumą, kuriems nustatyta mikrovaskulinė disfunkcija invaziniais tyrimais, po 6 mėnesių. Tyrimo metodika: retrospektyvinis tyrimas į kurį buvo įtraukta 20 tiriamųjų, kuriems nustatyta neobstrukcinė vainikinių arterijų liga (vainikinių arterijų stenozė < 50%) 2024 metais. Tyrimas buvo vykdomas analizuojant atrinktų pacientų ligos istorijų duomenis. Po 6 mėnesių buvo surinkti Sietlo krūtinės anginos klausimyno atsakymai ir įvertinta pacientų sveikata. Mikrovaskulinė disfunkcija buvo diagnozuota pacientams, kurių mikrovaskulinio rezistentiškumo indeksas buvo ≥ 25 U ir/arba koronarinės tėkmės rezervas < 2,5 U. Taikant dvinarę logistinę regresiją, buvo ieškoma statistiškai reikšmingų nepriklausomų kintamųjų mikrovaskulinės disfunkcijos sutrikimui prognozuoti (statistinei duomenų analizei atlikti buvo naudota „IBM SPSS Statistics 30.0“ programinis paketas). Rezultatai ir išvados: LSMU KK Kardiologijos klinikoje iš 20 pacientų, sergančių neobstrukcine VAL, 12 (60 %) buvo moterys, 8 (40 %) – vyrai, o vidutinis amžius buvo 51,9 metų ( SN 10,3). Mikrovaskulinė disfunkcija (MVD), buvo nustatyta 10 pacientų (50 %), remiantis invaziniais rodikliais: MRI ≥ 25 ir/arba CFR < 2,5. Lytis nebuvo reikšmingai susijusi su MVD diagnoze. SAQ rezultatai parodė aiškų anginos simptomų buvimą, tačiau nebuvo tiesioginės koreliacijos tarp SAQ balų ir invazinių rodiklių (MRI, CFR). Tyrimo rezultatai patvirtino invazinių metodų reikšmę diagnozuojant MVD, tačiau rekomenduojama atlikti didesnės apimties tyrimus siekiant patvirtinti išvadas ir įvertinti ilgalaikę prognozę. Visų tiriamųjų 6 mėnesių išgyvenamumas siekė 100 %. Rezultatai rodo, jog mikrovaskulinė disfunkcija daro neigiamą įtaką gyvenimo kokybei, bet per trumpą laiką (6 mėn.) neturi įtakos išgyvenamumui.

Ūminė kontrasto sukelta nefropatija (ŪKSN) yra dažna intervencinių procedūrų komplikacija ir pati dažniausia jatrogeninio ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo (IFN) priežastis. ŪKSN susijusi su trumpalaikiais ir ilgalaikiais nepageidaujamais klinikiniais įvykiais: padidėjusiu mirštamumu, pakartotinio miokardo infarkto atsiradimo rizika, padidėjusias kraujavimo rizika, skubios hemodializės poreikiu, pailgėjusia hospitalizacijos trukme ir išlaidomis. ŪKSN atsiradimo rizika reikšmingai didėja pacientams, kurių inkstų funkcija yra pažeista ir yra tiesiogiai proporcinga procedūrų metu suvartojamam kontrastinės medžiagos (KM) kiekiui. Šio darbo tikslas - vertinti dviejų nepriklausomų naujų metodų - optimalaus KM kiekio protokolo ir intravaskulinio vaizdinimo optinės koherentinės tomografijos (OKT) tyrimo injekcijoms naudojant heparinizuotą izotoninį 0,9 proc. NaCl tirpalą vietoje KM, efektyvumą ir saugumą, siekiant tikslingai sumažinti intervencinių kardiovaskulnių procedūrų metu suvartojamos KM kiekį. Darbo uždaviniai

1. Palyginti, ar optimalaus KM kiekio protokolo taikymas intervencinių procedūrų metu, turėjo įtakos KM kiekio suvartojimui, lyginant su kontroline grupe, kuriai procedūrų metu protokolas taikytas nebuvo.
2. Nustatyti ar optimalaus KM kiekio protokolo taikymas turėjo reikšmingos įtakos ŪKSN atsiradimo dažnumo sumažėjimui, lyginant su kontroline grupe, kuriai protokolas netaikytas.
3. Atlikti OKT vaizdinimo tyrimus injekcijoms naudojant heparinizuotą izotoninį 0,9 proc. NaCl tirpalą ir nustatyti, ar taikant šią metodiką, galima išgauti kokybiškus, klinikinei interpretacijai tinkamus vaizdus.
4. Įvertinti OKT atlikimo metodo, kuomet vaizdinimo injekcijoms naudojamas heparinizuotas izotoninis 0,9 proc. NaCl tirpalas efektyvumą ir saugumą.

Autorius: Tomas Zubė Pavadinimas: Pacientų, sergančių stabilia krūtinės angina, kuriems diagnozuota daugybinė vainikinių arterijų pažaida, intervencinio gydymo išeitys. Tyrimo tikslas: Stebėti ir įvertinti pacientų, sergančių stabilia krūtinės angina, kuriems diagnozuota daugybinė vainikinių arterijų pažaida, išeitis po intervencinio gydymo. Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti pacientų, sergančių stabilia krūtinės angina, kuriems diagnozuota daugybinė vainikinių arterijų pažaida ir pasirinkta PTVAA gydymo taktika, angiografijos duomenis ir gydymo išeitis. 2) Remiantis rizikos skaičiuokle SYNTAX score I apskaičiuoti pacientų didžiųjų neigiamų širdies ir kraujagyslių įvykių riziką ir palyginti su esamomis išeitimis. 3) Remiantis rizikos skaičiuokle SYNTAX score II apskaičiuoti pacientų ketverių metų mirštamumą renkantis PTVAA arba VAJO. 4) Remiantis rizikos skaičiuokle EuroSCORE II įvertinti riziką atlikti VAJO. 5) Įvertinti sveikatos ir gyvenimo kokybės klausimyno SF-36, bei Sietlo krūtinės anginos klausimyno rezultatus praėjus 2 metams po intervencinio gydymo. Tyrimo metodika: retrospektyvinis tyrimas į kurį buvo įtraukti 100 tiriamųjų, sergančių stabilia krūtinės angina su daugybine vainikinių arterijų pažaida, kuriems 2022 metais buvo pasirinkta PTVAA gydymo taktika. Tyrimas buvo vykdomas analizuojant atrinktų pacientų ligos istorijų duomenis. Po dviejų metų buvo surinkti SF-36 ir Sietlo krūtinės anginos klausimyno duomenys ir įvertinta pacientų sveikata, bei gyvenimo kokybė. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 29.0.2.0 versiją ir Microsoft Office Excel programinį paketą. Rezultatai: Per du metus mirė 4 (4 %) tiriamieji, įvyko 5 (5 %) insultai, 2 (2 %) pasireiškė nestabili krūtinės angina. Didieji nepageidaujami širdies ir kraujagyslių įvykiai pasireiškė 10 (10 %) tiriamųjų. Taip pat 6 (6 %) tiriamiesiems stebėta stentų restenozė ≥50 % kraujagyslės spindžio. Pagal SYNTAX score I mažos anatominės rizikos (≤22) tiriamųjų buvo 87 (87 %), vidutinės (23-32) – 13 (13 %). SYNTAX score II vidurkis renkantis intervencinį gydymą – 30,10 (SN 9,37), renkantis VAJO – 29,86 (SN 9,52). Prognozuotas ketverių metų mirtingumo vidurkis pagal SYNTAX score II: renkantis intervencinį gydymą – 9,10 % (SN 7,96 %), renkantis VAJO gydymą – 9,16 % (SN 8,27 %). EuroSCORE II vidurkis 1,67 % (SN 1,40 %). 96,88 % tiriamųjų yra šiek tiek arba labai patenkinti PTVAA gydymo efektu, kuris teigiamai pakeitė jų gyvenimo kokybę dėl sumažėjusių krūtinės anginos epizodų. Išvados: Galima rinktis PTVAA gydymo taktiką esant mažos rizikos SYNTAX score I (≤22), bei svarstyti gydymo taktiką esant vidutinei rizikai (23-32). DNŠKĮ pasireiškė rečiau nei prognostinėse SYNTAX score I kreivėse. Keturių metų mirštamumo tikimybė pagal SYNTAX score II – mirštamumo išeitys reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05), galima rinktis PTVAA arba VAJO gydymo taktiką. Operacinio mirštamumo tikimybė renkantis VAJO pagal EuroSCORE II rizikos skaičiuoklę – 1,67 % (SN 1,40 %). Renkantis gydymo taktiką rekomenduojama pasverti individualią mirties riziką trumpąjame periode. SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas parodė, kad labiausiai apribota energinga veikla, tokia kaip bėgimas, sunkių daiktų kėlimas, dalyvavimas įtemptame sporte. Sietlo krūtinės anginos klausimyno rezultatai parodė, kad tiriamieji dėl KA dažniausiai buvo apriboti keliant sunkius daiktus (pvz.: baldus, vaikus), bei sparčiu žingsniu einant daugiau nei kvartalą. Stebėti teigiami gyvenimo kokybės pokyčiai praėjus dviems metams po PTVAA gydymo.

OCT is a high resolution (15–20 m), catheter-based intracoronary imaging technique which has been shown to assess vessel morphology, sizing and complications following stenting more accurately. OCT a powerful tool optimizing the outcomes of PCI particularly in complex lesions. OCT requires displacement of the red blood cells from the vessel lumen during image acquisition. Traditionally this has been performed using contrast media. Contrast media is nephrotoxic and use during OCT significantly adds to the total contrast media volume used during the PCI. Normal Saline is an alternative agent that could be potentially used for clearance of red blood cells during OCT. Normal saline is not nephrotoxic, is cheap and easy to use. However, normal saline is less viscous compared with contrast media and will require intracoronary injection of larger volumes at higher rates. The aim of the thesis is comparison of complication types and complication rate between a standard contrast OCT versus a novel saline OCT method.

Autorius: Eduard Tsybulskyi Vadovas: Prof. Gediminas Jaruševičius Konsultantas: Greta Žiūbrytė Darbas atliktas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas. Tyrimo tikslas: Nustatyti pacientų sergančių miokardo infarktu, be vainikinių arterijų obstrukcijos charakteristikas, gydymo taktika, išeitys. Uždaviniai:

1. Nustatyti pacientų sergančių miokardo infarktu, be vainikinių arterijų obstrukcijos charakteristikas;
2. Įvertinti buvusią gydymo taktiką;
3. Ligos išeitys. Tyrimo metodika: Retrospektyvinis pacientų tyrimas. Tyrimo dalyviai: Pacientai patyrę, miokardo infarktą, be vainikinių arterijų obstrukcijos. Tyrimo rezultatai: Remiantys tyrimo rezultatais, galima būtų padaryti sekančias išvadas: • MINOVA dažniau pasireiškia moterims; • Dažniausi gretutiniai susirgimai yra dislipidemija, KS nepakankamumas, hipertenzinė liga, aterosklerozė; • MINOVA pasireiškimas dažniausias yra 51-60 m. vyrams ir 71-80 m. moterims; • Vidutinis stacionarizavimo laikas buvo 7,6 d. ir buvo nulemtas bendros fizinės būklės arba jau esamų ligų paūmėjimo; • Pagrindinis dėmesys gydymo metu skiriamas aterosklerozės kontrolei, ŪKS profilaktikai; • Nenustačius reikšmingų VAA susiaurėjimų, pacientams atliekami papildomi tyrimai, siekiant nustayti pagrindinę ligą. Išvados:
4. Tai pacientai, kuriems nustatyta dislipidemija, dažnai sergantys hipertenzine liga ir yra išsivystęs KS nepakankamumas. Tyrimo duomenimis – daugiausia pacientų buvo 51-60 m. ir 71-80 m. amžiaus grupėse. Dviem pacientams buvo nustatyta tirotoksikozė.
5. Pagrindinės gydymo gairės buvo – antikoaguliantų (aspirinas), statinų (atorvastatinas) skyrimas. Taip pacientai buvo apsaugomi nuo kitų galimų ŪKS ir mažinama aterosklerozės rizika ir progresavimas.
6. Visiems pacientams buvo paskirtas naujas gydymas arba koreguotas, jeigu pagridinė ligos priežastis buvo ne kardiologinė, o iki šiol vartojami vaistai papildyti naujais taip užtikrinant visų turimų susirgimų kontrolę. Rekomendacijos: Sveikatos priežiūros specialistams, gydantiems MINOVA, labai svarbu surinkti išsamią paciento anamnezę, kad būtų galima nustatyti pagrindines priežastis, ir taikyti pažangius vaizdinimo metodus, pavyzdžiui, širdies magnetinio rezonanso tyrimą (šMRT), kad būtų galima nustatyti miokardo problemas, ir intravaskulinį ultragarsą (IVUS) arba optinę koherentinę tomografiją (OCT), kad būtų galima nustatyti subtilias vainikinių arterijų anomalijas. Echokardiografija turėtų būti atliekama reguliariai, kad būtų įvertinta skilvelių funkcija ir atmestos struktūrinės širdies ligos. Atsižvelgiant į įtariamą etiologiją, gali prireikti atlikti specializuotus tyrimus, pavyzdžiui, endotelio funkcijos tyrimą ir trombofilijos patikrą. Gydymas turėtų būti pritaikytas atsižvelgiant į pagrindinę priežastį, naudojant kraujagysles plečiančius vaistus vainikinių kraujagyslių spazmų atveju, ir antikoaguliantus tromboembolinės kilmės atveju, apsvarstant statinų ir angiotenziną konvertuojančių fermentų inhibitorių (AKF) inhibitorių skyrimą. Reguliarus stebėjimas ir gyvenimo būdo keitimas yra labai svarbūs nuolatiniam gydymui. Pacientų švietimas apie jų būklę, gydymo planą ir jo laikymosi svarbą taip pat labai svarbus siekiant pagerinti rezultatus.

Tyrimo tikslas: nustatyti iki pirminio gydymo paskyrimo ūmių išeminių sindromų metu registruotų elektrokardiogramos parametrų ryšį su magnetinio lauko stiprumo kitimais. Tyrimo uždaviniai: (1) išanalizuoti pacientų, sergančių ūmiais išeminiais sindromais, iki pirminio gydymo paskyrimo elektrokardiogramos parametrų sąsajas su magnetinio lauko stiprumo kitimais skirtinguose dažnių intervaluose; (2) ištirti pacientų, sergančių ūmiais išeminiais sindromais, iki pirminio gydymo paskyrimo elektrokardiogramos parametrų ryšį su magnetinio lauko stiprumo kitimais skirtinguose dažnių intervaluose pirmojo ir antrojo pusmečių metu; (3) įvertinti pacientų, sergančių ūmiais išeminiais sindromais, iki pirminio gydymo paskyrimo elektrokardiogramos parametrų sąsajas su magnetinio lauko stiprumo kitimais skirtinguose dažnių intervaluose keturių sezonų metu. Tyrimo metodika: į tyrimą įtraukta 378 pacientai, kurie 2020 m. sausio 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. dėl ūmių išeminių sindromų buvo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų transportuoti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų skubios pagalbos skyrių arba Kardiologijos intensyvios terapijos skyrių. Lokalaus magnetinio lauko stiprumai matuoti magnetometru, įrengtu Baisogaloje. Magnetometro duomenys buvo fiksuojami 24 val. per parą ir išvestas paros magnetinio lauko stiprumas. Tiriamieji buvo suskirstyti į du pusmečius ir keturis sezonus, gauti duomenys buvo koreliuoti su magnetometro duomenimis. Tyrimo rezultatai: pirmąjį pusmetį nustatyta teigiama vidutinio stiprumo (r = 0,517, p < 0,05) vidutinio aukštesnio dažnio (15–32 Hz) ST V4 segmento koreliacija vyresnėms moterims; jaunesniems vyrams – teigiama silpna (r < 0,5, p < 0,05) QTc intervalo koreliacija žemuose dažniuose (0–7 Hz). Antrąjį pusmetį vyresnių moterų grupėje stebėtas neigiamas, silpnas (r = -0,310, p < 0,05) ST II segmento ryšys labai žemo dažnio (0–3,5 Hz) intervale; jaunesnių moterų grupėje matomos neigiamos ST AvR (r < -0,299, p < 0,05) ir teigiamos ST I, ST V5 bei ST V6 koreliacijos aukštų dažnių (15–65 Hz) intervale (r < 0,4, p < 0,05); nustatytas ST V1 segmento teigiamas silpnas ryšys (r = 0,274, p < 0,05) aukštų dažnių (32–65 Hz) intervale vyresnių vyrų grupėje. Žiemą pastebėta vyresnių moterų grupėje neigiama stipri (r = -0,836, p < 0,05) ST V5 koreliacija aukšto dažnio (32–65 Hz) intervale; vyresnių vyrų grupėje neigiamos silpnos – vidutinės (r < -0,4, p < 0,05) ST II, ST V4 bei ST V6 ir teigiamos vidutinio stiprumo (r = 0,561, p < 0,05) ST AvR koreliacijos labai žemo dažnio (0–3,5 Hz) intervale. Pavasarį intensyvesnis magnetinis laukas vidutinio aukštesnio dažnio (15–32 Hz) intervale neigiamai veikia visas tiriamas grupes (r < -0,5, p < 0,05). Vasarą nustatyta reikšminga koreliacija labai žemo dažnio (0–3,5 Hz) intervale vyresnių moterų, jaunesnių moterų ir jaunesnių vyrų grupėse (p < 0,05). Rudens sezono metu jaunesnių moterų grupėje nustatytas neigiamos silpnos – vidutinės (r = -0,4, p < 0,05) bei teigiamos silpnos (r = 0,4512, p < 0,05) QT tarpo koreliacijos žemų dažnių (0–15 Hz) bei aukšto dažnio (32–65 Hz) intervaluose; jaunesnių vyrų grupėje stebėtas neigiamas silpnas (r < -0,3, p < 0,05) ST V1 ir ST V3 ryšys labai žemo dažnio (0-3,5 Hz) intervale; vyresnių vyrų grupėje – silpnas teigiamas (r = 0,396, p < 0,05) ST V1 ryšys aukšto dažnio (32–65 Hz) intervale. Išvados: nustatyta, jog lokaliam Žemės magnetiniam laukui esant stipresniam, tiek aukštų dažnių, tiek žemų dažnių intervaluose, pacientų, sergančių ūmiais išeminiais sindromais, elektrokardiogramos parametrai reikšmingai kinta. Pabrėžtina, kad pavasarį intensyvesnis magnetinis laukas reikšmingai veikia visas tiriamųjų grupes vidutinio aukštesnio dažnio intervale, o vasarą, didėjant magnetinio lauko intensyvumui, labai žemo dažnio intervale reikšmingai veikiamos trys tiriamųjų grupės – vyresniųjų bei jaunesniųjų moterų grupės ir jaunesniųjų vyrų grupė.

SANTRAUKA Leila Varoneckaitė – Invazinio arterinio kraujo spaudimo kreivių, registruotų ūmių išeminių sindromų ir planinių gydomųjų procedūrų metu, parametrų skirtumai Tikslas: Nustatyti arterinio invazinio spaudimo, fiksuoto ūminių išeminių bei planinių gydomųjų procedūrų metu, parametrų skirtumus. Uždaviniai: 1. Įvertinti arterinio kraujo spaudimo kreivių pokytį po atliktos gydomosios intervencinės procedūros skubios ir planinės procedūros metu; 2. Palyginti arterinio kraujo spaudimo kreivių pokyčius priklausomai nuo vainikinių arterijos pažeidimo skubios ir planinės procedūros metu; 3. Nustatyti skirtingų rizikos veiksnių ryšį tarp invazinio arterinio kraujo spaudimo kreivių, skubios ir planinės procedūros metu. Metodika: Į šį tretinio lygio ligoninės tyrimą, perspektyviai įtraukti 137 pacientai, kuriems nuo 2021 metų birželio iki 2021 metų lapkričio mėnesio buvo atlikta perkutaninė koronarinė intervencija ir stentavimas (PKI). PKI metu invaziniu būdu buvo matuojamas arterinis kraujospūdis (AKS). AKS banga su elektrokardiograma užfiksuota ir atspausdinta du kartus: pradžioje ir pabaigoje. AKS bangos forma buvo analizuojama programinės įrangos paketu ImageJ 1.52a. Statistinė analizė atlikta SPPS programa. Tyrimo rezultatai: Po planinės procedūros pulso bangos plotas padidėjo esant dešiniosios vainikinės pažeidimui, o kamieno ir tarpskilvelinės priekinės arterijos pažeidimui stebėtas kampo didėjimas. Esant arterinei hipertenzijai ir dislipidemijai reikšmingai mažėjo pulso banga, o R ir pulso bangos intervalas taip pat sumažėjo ir esant šeiminei anamnezei. Skubių procedūrų metu, pacientų, turinčių dešiniosios vainikinės arterijos ir tarpskilvelinės šakos ar apsukinės šakos pažeidimus, taip pat cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją ar dislipidemiją, pulso bangos plotas reikšmingai padidėjo. Kampo kitimas buvo stebimas esant kamieno ir priekinės tarpskilvelinės šakos ar apsukinės šakos pažeidimams, taip pat cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos ar dislipidemijos metu. R ir pulso bangos intervalas buvo statistiškai reikšmingai mažesnis, o vidutinis spaudimas statistiškai reikšmingai didesnis prie visų kintamųjų. Matuojant neivaziškai tiek sistolinis, tiek diastolinis AKS buvo mažesnis prieš procedūrą nei po procedūros, o matuojant invaziškai - didesnis sistolinis AKS po procedūros. Procedūros baigties komplikacijų dažnis statištiskai reikšmingai nesiskyrė priklausomai nuo procedūros skubumo. Išvados: Tyrimo metu buvo stebimas reikšmingas bangos ploto bei kampo po planinės procedūros didėjimas. Esant skubiai procedūrai, mažėjo tik R ir pulso bangos intervalas, o reikšmingai didėjo vidutinis spaudimas. Tiek prieš planinę ir skubią procedūras, tiek po jų, buvo matomas toks pat arterinės bangos formos kitimas, vertinant pagal vainikinių arterijų pažeidimą. Sumažėjimas R ir pulso bangos intervalo buvo stebimas tiek prieš, tiek po planinės procedūros, vertinant rizikos veiksnius. Po planinės ir skubios procedūrų padidėjo pulso bangos plotas, kampo kitimas, po planinės fiksuotas ir arterinis vidutinis spaudimo didėjimas, pacientui turint cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją ir dislipidemiją.

Tyrimo tikslas: Palyginti daugiasluoksnės vainikinių arterijų kompiuterinės tomografijos angiografijos (DKTA) ir invazinės vainikinių arterijų angiografijos (VAA) radinius, jonizuojančią spinduliuotę, sunaudotos kontrastinės medžiagos (KM) kiekį bei jos sąsajas su inkstų funkcijos pokyčiais 2019-2020 metų duomenimis. Tyrimo uždaviniai: 1) Palyginti DKTA ir VAA radinius. 2) Palyginti DKTA ir VAA jonizuojančią spinduliuotę. 3) Palyginti KM kiekį, sunaudojamą DKTA ir invazinės VAA procedūrų metu. 4) Nustatyti sunaudotos kontrastinės medžiagos kiekio sąsajas su inkstų funkcijos pokyčiais. Tyrimo metodika: Retrospektyvi 100 pacientų analizė, kuriems 2019 – 2020 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo atlikta DKTA ir VAA. Tyrimas buvo vykdomas analizuojant atrinktų pacientų ligos istorijas. Buvo renkami bendri tiriamųjų demografiniai duomenys, rizikos veiksniai, gretutinės ligos. DKTA ir VAA segmentų stenozių duomenys, tyrimų išvados, pagal pažeistų vainikinių arterijų skaičių. Taip pat buvo vertinamas sunaudotos KM kiekis, efektyvios apšvitos dozė, DKTA tyrimo metu arterijų kalcifikacijos duomenys ir inkstų funkcijos rodikliai (kreatinino klirensas ir glomerulų filtracijos greitis) prieš ir po VAA. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant programinį IBM SPSS 28.0.1.1 paketą. Rezultatai: 53% tiriamųjų sudarė moterys, 47% – vyrai, vidutinis pacientų amžius – 65 m. (SN 8,6). Nustatyta, kad 86% (N = 81) pacientų yra nutukę. Lyginant DKTA ir VAA segmentų koreliacijas, pagal 15 segmentų schemą, nustatyta vidutinė priklausomybė tarp S2, o tarp S4, S5, S6, S8, S11, S12 ir S15 segmentų – silpna. Kiti segmentai statistiškai reikšmingai nekoreliavo. Vertinant abiejų tyrimų išvadas statistiškai reikšminga koreliacija nebuvo nustatyta (p > 0,05). Lyginant jonizuojančios spinduliuotės dozes, DKTA metu jos sunaudojama beveik dvigubai daugiau nei diagnostinės VAA metu (3,36 mSv vs. 1,84 mSv, p < 0,001). Tuo tarpu, KM sunaudojama mažiau atliekant DKTA nei VAA, atitinkamai 66,1 ml (SN 9,3) ir 89,2 ml (SN 22,9) (p < 0,001). Statistiškai reikšmingų koreliacijų tarp inkstų funkcijos pokyčių bei kontrastinės medžiagos kiekio nustatyta nebuvo (p < 0,05). Išvados: 1) Palyginus vainikinių arterijų stenozių laipsnius pagal segmentus, nustatytos 8 (S2, S4, S5, S6, S8, S11, S12 ir S15) segmentų statistiškai reikšmingos koreliacijos (p < 0,05). 7 segmentai statistiškai reikšmingai nekoreliavo (p > 0,05). 2) Lyginant DKTA ir VAA tyrimų išvadas statistiškai reikšmingų koreliacijų nenustatyta (p > 0,05). 3) Diagnostinės VAA metu sunaudojamas statistiškai reikšmingai mažesnis jonizuojančios spinduliuotės kiekis palyginus su DKTA (p < 0,001). Tuo tarpu atliekant ir gydomąją VAA mažesnė jonizuojančios spinduliuotės dozė sunaudojama DKTA metu. 4) Atliekant DKTA sunaudojamas statistiškai reikšmingai mažesnis KM kiekis (p < 0,001). 5) VAA metu sunaudotos KM kiekis nebuvo statistiškai reikšmingai susijęs su inkstų funkcijos pokyčiais (p > 0,05). Rekomendacijos: Rekomenduojama didelės rizikos pacientams, kuriems yra įtariama vainikinių arterijų liga rinktis VAA, taip išvengiant bereikalingos DKTA metu naudojamos kontrastinės medžiagos ir jonizuojančios spinduliuotės dozių. Taip pat norint sumažinti kontrastinės nefropatijos riziką prieš kontrastinius tyrimus rekomenduojamas pacientų paruošimas, pavyzdžiui, skiriant infuzoterapiją.