Kiudelis, Mindaugas

Tikslas. Išanalizuoti perforuotos opos gydymo rezultatus 2021-2024 metų laikotarpiu. Uždaviniai. Įvertinti pooperacinių lovadienių skaičių, palyginti rezultatus pagal operacijos pobūdį, peržvelgti pooperacines komplikacijas, nustatyti mirštamumo nuo perforuotos opos rizikos veiksnius. Metodai. Atlikta retrospektyvinė pacientų, 2021-2024 metų laikotarpiu gydytų LSMUL KK Chirurgijos skyriuje dėl perforuotos opos (skrandžio arba dvylikapirštės žarnos), ligos istorijų analizė. Į tyrimą įtraukti pacientai, tiriamuoju laikotarpiu gydyti LSMUL KK Chirurgijos skyriuje ir kurių diagnozė buvo K25.5 (skrandžio opa, lėtinė ar nepatikslinta su perforacija) arba K26.5 (dvylikapirštės žarnos opa, lėtinė ar nepatikslinta su perforacija). Tyrimo imtis – 54 atvejai. Tyrimui atlikti, iš ligos istorijų buvo renkami ir nagrinėjami šie duomenys: pacientų amžius, lytis, rizikos veiksniai, opinė anamnezė, gretutinės ir lydinčios ligos, perforacijos trukmė, perforacijos vieta, atliktos operacijos tipas ir radiniai operacijos metu, ASA klasė, laboratorinių ir mikrobiologinių tyrimų rezultatai, lovadienių skaičius, pooperacinės komplikacijos ir išeitys. Duomenys buvo renkami Microsoft Excel 2016 programoje, ir analizuojami naudojant IBM SPSS© Statistics 30.0 programą. Dalyviai. Vyresni nei 18 metų pacientai, gydyti dėl perforuotos skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opos LSMUL KK Chirurgijos skyriuje 2021-2024 metų laikotarpiu. Rezultatai ir išvados. Perforuotos opos operacijos pobūdis koreliavo su pacientų išeitimis. Po laparotomijos skrandžio opos atveju mirštamumas siekė 16%, dvylikapirštės žarnos opos atveju – 55% (p=0,002, p=0,039). Po laparoskopinio opos užsiuvimo nemirė nei vienas pacientas. Perforuota opa sirgusiems pacientams dažniausia komplikacija, kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, paveikė beveik 26% (n=14) pacientų. Pooperacinių komplikacijų sunkumas statistiškai reikšmingai priklausė nuo amžiaus (Stjudento t kriterijus, p<0,001) ir nuo lyties (Pearson χ2, p=0,01). Multivariacinės logistinės regresinės analizės metu nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu vienintelis nepriklausomas statistiškai reikšmingas siūlės nesandarumo prognostinis veiksnys – opos lokalizacija. Pacientams su dvylikapirštės žarnos opa, siūlės nesandarumo rizika buvo reikšmingai didesnė negu sirgusiems skrandžio opomis (šansų santykis (OR) = 12,49; p = 0,008). Tiriamuoju laikotarpiu pasėlis iš pilvaplėvės ertmės buvo paimtas 74,1% (n=40) atvejų, beveik pusėje imtų pasėlių nustatytas bakterijų ir/arba grybelio augimas. ROC analizė parodė, kad laiko atskaitos taškas, nuo kurio atsiranda statistiškai reikšmingas pasėlių bakterinis užterštumas, yra 990 minučių (16,5 val.). Multivariacinės logistinės regresinės analizės metu nustatyti du nepriklausomi statistiškai reikšmingi pacientų mirštamumo nuo perforuotos opos prognostiniai veiksniai: didesnė ASA klasė (šansų santykis (OR) = 19,03; p = 0,026) ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumas (OR = 15,21; p = 0,038).

Santrauka Autorius: Julija Garnytė Darbo pavadinimas: Didelių diafragmos stemplinės angos išvaržų gydymo rezultatai. Tyrimo tikslas: įvertinti didelių diafragmos stemplinės angos išvaržų gydymo rezultatus po taikyto chirurginio gydymo. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti pacientų pooperacinės hospitalizacijos trukmę po chirurginio didelės diafragmos stemplinės angos išvaržos gydymo. 2. Išanalizuoti ligos atsinaujinimo dažnį po chirurginio gydymo. 3. Palyginti gydymo rezultatus po skirtingų operacijos metodų. Tyrimo metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas LSMU Kauno klinikų Chirurgijos klinikoje, naudojant nuasmenintus pacientų duomenis iš medicininių įrašų. Analizuota informacija apie pacientų amžių, lytį, hospitalizacijos trukmę, operacijos tipą, tinklelio naudojimą bei ligos recidyvą. Duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 30.0.0.0. Tyrimo dalyviai: Į tyrimo imtį buvo įtraukti tik LSMU KK Chirurgijos klinikoje 2021–2022 m. planines didelių diafragmos stemplinės angos išvaržų operacijas turėję pacientai. Tyrime buvo naudojami ir analizuojami tų pacientų duomenys, kurie yra davę sutikimą naudoti savo duomenis mokslo tikslais ir kurie atitiko tyrimo įtraukimo kriterijus. Rezultatai: Tyrime buvo analizuoti 82 pacientų duomenys. Vidutinė hospitalizacijos trukmė po operacijos siekė 3,3 dienos, o ilgiausias stacionarinio gydymo laikotarpis fiksuotas pacientams po skrandžio dugno fiksacijos operacijos. Nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp ligos atsinaujinimo (44 % visų pacientų) ir paciento lyties (p=0,911) ar amžiaus (p=0,406). Taip pat nebuvo nustatyta reikšmingų skirtumų tarp skirtingų operacijos metodų (Toupet, Nissen, Dor, SDF) ir ligos recidyvo dažnio (p=0,697). Tinklelio naudojimas chirurginės intervencijos metu neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos ligos atsinaujinimui (p=0,204). Išvados: Vidutinė hospitalizacijos trukmė – 3,3 dienos; ilgiausiai gulėjo pacientai po skrandžio dugno fiksacijos. Liga atsinaujino 44 % pacientų, ryšio su amžiumi ar lytimi nenustatyta. Operacijos metodas neturėjo įtakos ligos atsinaujinimui. Ryšio tarp tinklelio naudojimo operacijos metu ir ligos recidyvo nenustatyta.

Thesis Aim To Assess and compare the outcomes of various surgical treatments for GERD and their long-term efficacy in improving quality of life and symptoms relief.

Objectives of the study-

1. To investigate the long-term effects of different types of fundoplication in patients undergoing surgical treatment for hiatal hernia.
2. To evaluate symptom resolution following various fundoplication procedures.
3. To identify the recurrence rates of hiatal hernia after different surgical approaches.

Methodology- Using ClinicalKey, Scopus, and PubMed, among other databases, a systematic literature review was undertaken. Selected were 24 studies overall satisfying inclusion criteria (RCTs, cohort studies, meta-analyses with ≥5-year follow-up). Among the surgical approaches examined were Nissen fundoplication, Toupet fundoplication, Dor fundoplication, and magnetic sphincter augmentation (MSA). Using symptom control, recurrence rates, quality of life (QoL), and procedure-related complications, outcomes were ranked.

Results- Laparoscopic Nissen fundoplication demonstrated the highest long-term symptom resolution rates (87–91%) but was associated with increased rates of postoperative dysphagia (15–20%)for chat . Toupet fundoplication, suitable for patients with impaired esophageal motility, achieved slightly lower symptom control rates (80–85%) but had a significantly reduced incidence of postoperative dysphagia (5–10%)for chat . Dor fundoplication showed the lowest efficacy in symptom resolution (70–78%) and was associated with higher recurrence rates (15–20%)for chat . Magnetic sphincter augmentation (MSA) provided comparable symptom relief (80–85%) but exhibited higher recurrence rates (18–25%), while significantly reducing gas-bloat symptoms compared to fundoplication procedures.

Conclusions: In patients with normal esophagus motility, Nissen fundoplication is still the gold standard for GERD surgery. When esophagus motility is compromised, Toupet is better since its dysphagia profile is favorable. Reserved for particular conditions like achalasia is Dor fundoplication. MSA presents a minimally invasive solution but calls for careful patient choice. Patient factors, technique standardization, and long-term follow-up all affect surgical results.

Recommendations: Esophagus Motility studies should help to customize the chosen technique. Essential are informed decisions and standardized approaches. Long-term comparative studies and improving patient selection criteria should be the main priorities of the next studies.

Tyrimo tikslas: Įvertinti neoadjuvantinės chemoterapijos poveikį gydant pažengusį skrandžio vėžį. Tyrimo uždaviniai: 1) Paskaičiuoti išgyvenamumą pacientų, sergančių pažengusiu skrandžio vėžiu, kuriems taikyta neoadjuvantinė chemoterapiją bei palyginti su išgyvenamumu pacientų, kuriems ši chemoterapija nebuvo taikyta; 2) Palyginti pooperacines komplikacijas pacientų, kuriems buvo taikoma neoadjuvantinė terapija, bei pacientų, kuriems ši chemoterapija nebuvo taikyta, gydant pažengusį skrandžio vėžį. Metodai: atlikta retrospektyvi 2015 – 2020 metais skrandžio vėžiu sirgusių pacientų, gydytų LSMUL KK Chirurgijos skyriuje, duomenų analizė. Rinkti duomenys, pacientų lytis, amžius diagnozės nustatymo metu, naviko stadija pagal TNM klasifikaciją, vėžio lokalizacija, taikytas chirurginis ir chemoterapinis gydymas ir pacientų išgyvenimo trukmė. Tiriamųjų populiacija buvo suskirstyta į dvi grupes pagal neoadjuvantinės terapijos taikymą. Rezultatai buvo apdoroti naudojantis Microsoft Office Excel 2019 ir IBM SPSS Statistic 28,0 programomis. Išgyvenamumo analizei buvo naudotas Kaplan – Meier metodas, palyginti duomenys, naudojant log-rank testą. Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas kriterijaus reikšmingumo lygmuo, kuomet p < 0,05. Tyrimo dalyviai: Tyrimo imtį sudarė 191 pacientai, kurie tarp 2015 ir 2020 metų buvo gydyti ir operuoti dėl II – IV stadijos skrandžio vėžio LSMUL KK Chirurgijos klinikoje. Tyrimo imtis suskirstyta į dvi grupes: 82 pacientai, kuriems buvo taikyta priešoperacinė neoadjuvantinė chemoterapija, ir 109 pacientai, kuriems nebuvo taikomas šis gydymo metodas. Tyrimo rezultatai ir išvados: Sekimo laikotarpio mediana neoadjuvantinės sisteminės chemoterapijos (NST) grupėje buvo 46 mėn. (intervalas nuo 27 iki 95 mėn.) ir pacientų, kuriems netaikyta neoadjuvantinė terapija – 64 mėn. ( intervalas nuo 12 iki 96 mėn.). Bendras 5 metų išgyvenamumas NST grupėje 40%, be neoadjuvanto – 31%. II stadijos vėžiu sirgusių ir gydytų neoadjuvantine chemoterapija pacientų bendras išgyvenamumas buvo 77%, palyginus su negydytais NST – 46%. Naudojantis Kaplan – Maier metodu lyginant II stadijos skrandžio vėžiu sirgusių pacientų išgyvenamumą tarp abiejų grupių, buvo gautas 4 statistiškai reikšmingai (χ2-6,668, p-0,01) ilgesnis pacientų išgyvenamumas NST grupėje. III stadijos bendras išgyvenamumas iki sekimo laikotarpio pabaigos buvo 38,7% taikant neoadjuvantą ir 33% atitinkamai pacientams, negydytiems neoadjuvantine terapija. IV stadijos skrandžio vėžiu sirgusių ir gydytų NST pacientų bendras išgyvenamumas siekė 7%, o negydytų neoadjuvantu – 5,4%. Vertinant pooperacines komplikacijas pacientams, kuriems buvo taikyta priešoperacinė neoadjuvantinė chemoterapija, statistiškai reikšmingai rečiau pasireiškė jungties nesandarumas po operacijos (p-0,035).

Skausmo problema po laparoskopinių kirkšnies išvaržos operacijų.

Tyrimo tikslas: Nustatyti veiksnius, sąlygojančius preparatų nuo skausmo skyrimą, po laparoskopinų kirkšnies išvaržos operacijų.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išnagrinėti pacientų, gydomų laparoskopiniu būdu dėl kirkšnies išvaržos, prieš operacinius ir intraoperacinius veiksnius, galinčius turėti įtakos pooperaciniam skausmui.
2. Įvertinti skausmo intensyvumą po operacijos.
3. Rasti nepriklausomus faktorius nurodančius skausmo atsiradimą po operacijų.

Darbo metodika: Prospektyvinio tyrimo metu duomenys išanalizuoti ir surinkti atliekant pacientų apklausą, kurioje buvo vertinamas skausmo intensyvumas pagal VAS 3, 6 ir 9 val po operacijos. Atliekant tyrimą ir ieškant rizikos veiksnių pooperaciniam skausmui buvo vertinamas pacientų amžius, lytis, gulėjimo stacionare trukmė, kūno masės indeksas (toliau KMI), gretutinės ligos, žalingi įpročiai, juntami pacientų simptomai, ligos trukmė, buvusios operacijos, darbo pobūdis, vertinama išvaržos klasė pagal EHS, pusė kurioje yra išvarža, vartų diametras, Amerikos anesteziologų draugijos (engl. ASA) klasė, pasirinktos operacijos rūšis ir jos trukmė, antibiotikų ir giliųjų venų trombozės (toliau GVT) profilaktika, naudojamas tinklelis išvaržos padengimui, išvaržos reponabilumas, drenas, nervų identifikacija, operacinės komplikacijos bei skausmas balais pagal VAS, kurį pacientai žymėjo 3, 6, 9 val. po operacijos.

Tyrimo rezultatai: Vidutinis tyrime dalyvavusių pacientų amžius ̶ 56,06 ± 13,94 metai. Iš viso ištirta 100 pacientų vyrų. Didžiajai daliai tiriamųjų pacientų (62 proc.) chirurginis gydymas buvo taikytas praėjus iki vienerių metų po simptomų atsiradimo pradžios. Dažniausias simptomas buvo darinys kirkšnies srityje ̶ 41 proc. tiriamųjų. Rūkantys pacientai pooperaciniu laikotarpiu jaučia stipresnį skausmą. 68 proc. tirtų pacientų buvo operuojami TAPP būdu. Operacijos metu taikyta nervų identifikacija pooperacinio skausmo intensyvumui turėjo neigiamą statistiškai reikšmingą įtaką. Išvados:

1. Įvertinus tiriamųjų ankstyvo pooperacinio skausmo intensyvumą, nustatyta, kad 49 proc. tyrime dalyvavusių pacientų skausmą įvertino 3 ir daugiau balų pagal VAS skausmo skalę.
2. Nustatyta, kad rūkymas, ilgesnė nei vieneri metai ligos trukmė, darbo pobūdis buvo nepriklausomi rizikos veiksniai, galintys daryti įtaką pooperacinio skausmo intesyvumo vertinimui 3 val. po laparoskopinės kirkšnies išvaržos operacijos.

Reabilitacija po pooperacinių pilvo sienos išvaržų operacijų. Autorė: Gabija Tamaliūnaitė Tyrimo tikslas. Įvertinti reabilitacijos efektyvumą pilvo sienos raumenų funkcinės būklės atsistatymui pacientams po pooperacinės pilvo sienos išvaržų operacijų. Uždaviniai. 1. Įvertinti pilvo sienos raumenų funkcinę būklę prieš pooperacinės pilvo sienos išvaržos operaciją. 2. Įvertinti pilvo sienos raumenų funkcinius pokyčius praėjus 2mėn. po pooperacinės pilvo sienos išvaržos operacijos, atlikus reabilitaciją. 3. Palyginti pilvo sienos raumenų funkcinę būklę prieš reabilitaciją ir praėjus 2mėn. po reabilitacijos Metodai. Ištirti 7 pacientai, kurie 2019 02 27 - 2020 05 21 laikotarpiu LSMUL Kauno klinikų chirurgijos skyriuje operuoti dėl pooperacinės pilvo sienos išvaržos. Prieš operaciją buvo atliktas detalus priešoperacinis ištyrimas – funkciniai mėginiai, izometrinis ir izokinetinis tyrimas “Biodex“ sistema. Visiems tiriamiesiems buvo atlikta išvaržos plastika „sublay“ metodika. Praėjus 3 savaitėms po operacijos, visiems pacientams buvo atlikti funkciniai mėginiai ir pradėta taikyti reabilitacija – 2 sesijos per vieną savaitę, 6 savaites. Praėjus 2 mėnesiams, pacientams buvo atliktas funkcinis įvertinimas - liemens raumenų jėgos, ištvermės matavimas „Biodex“ dinamometru. Įvertintas reabilitacijos efektyvumas. Rezultatai. Atsistojimo nuo kėdės testo, bei Biodex izometrinio tyrimo metu matuotos maksimalios pilvo sienos raumenų jėgos rezultatų pagerėjimas po reabilitacijos buvo statistiškai reikšmingi, visuose kituose tyrimuose galime stebėti pacientų rezultatų pagerėjimą, nors rezultatai ir nėra statistiškai reikšmingi. Šiuo tyrimu gauti rezultatai, atitinka anksčiau darytų klinikinių tyrimų rezultatus, rodančius, jog įvairios ankstyvos reabilitacijos programos davė teigiamus, kliniškai reikšmingus rezultatus. Išvados. Ankstyva reabilitacija po pilvo sienos išvaržos operacijos turi teigiamą poveikį pilvo sienos raumenų funkcinei būklei praėjus 2 mėn. po operacijos: a. Reikšmingai pagerėjo pacientų „atsistojimo nuo kėdės” testo rezultatai b. Reikšmingai padidėjo maksimali pilvo sienos raumenų jėga izometrinio susitraukimo metu

Darbo tikslas: Nustatyti pilvinės aortos aneurizmos operacinės taktikos pasirinkimo kriterijus ir surasti rizikos veiksnius sąlygojančius mezenterinę išemiją po pilvinės aortos aneurizmos operacijų. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti pilvinės aortos dalies aneurizmos operacinio gydymo rezultatus. 2. Nustatyti rizikos veiksnius prognozuojančius mezenterinę išemiją po pilvinės aortos aneurizmos operacijų. Tyrimo metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas – rinkti pacientų, kuriems nuo 2009 sausio 1 d. iki 2019 gruodžio 31 d. atlikta pilvo aortos aneurizmos operacija, duomenys iš LSMU KK chirurgijos skyriaus medicininės dokumentacijos ir elektroninės sistemos. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 211 pacietai. OAR operacija atlikta 71,1% pacientų, o EVAR – 28,9%. Žarnų išemija po AAA operacijų atsirado 9,3% atvejų. Mirštamumas išsivysčius žarnų nekrozei po AAA operacijų yra 93,3%. Pasirenkant operacijos tipą, nustatyti statistiškai reikšmingi faktoriai: KMI, skubi ir planinė operacija, šokas prieš operaciją, ASA klasės, Ht kiekis, pacientų amžius (p < 0,05). Storosios žarnos nekrozė ir mirtingumas pasireiškia dažniau po OAR operacijos (p < 0,05). Nustatyta, jog OAR operacijos metu netektas kraujo ir operacijos trukmė ilgesnė nei EVAR operacijos metu (p < 0,05). Tyrimo metu nustatyti reikšmingi rizikos veiksniai žarnų nekrozei atsirasti: vyresnis pacientų amžius, mažesnis KMI, skubi operacija, šokas prieš operaciją, ASA 4-5 klasės pacientai, didesnis netekto kraujo kiekis, ilgesnis aortos užspaudimo laikas, plyšusi aortos aneurizma, mažesnis Hb kiekis prieš operaciją, ilgesnė operacijos trukmė (p < 0,05). ROC kreivių metodu nustatyti kritiniai taškai žarnų nekrozei po AAA operacijų atsirasti: pacientų amžius 74,5 metai, 900ml netektas kraujo kiekis ir operacijos trukmė >197,5 min. Esant 2 rizikos veiksniams (Hb < 100 g/l ir paciento amžiui > 74,5 metų), išemija pasireiškia 1,55 karto dažniau nei kai šių rizikos faktorių nėra (PI, 1,07-2,54) (p = 0,047); esant trims rizikos veiksniams (>74 metai, operacijos trukė >197 min ir operacijos metu netekta >900 ml kraujo) tikimybė, kad atsiras žarnų išemija po AAA operacijų yra 10,38 karto didesnė, nei kai šių trijų rizikos veiksnių nėra (PI, 2,93-36,8) (p < 0,001); Išvados: 1. Nustatytos sąsajos dažniau pasirenkant EVAR tipo operaciją: didesnis KMI, planinė operacija, ASA 1-3 klasės pacientai, nėra šoko prieš operaciją, vyresnis pacientų amžius, didesnis Ht kiekis. Pasirenkant OAR operacijos tipą: skubi operacija, šokas prieš operqaciją, ASA 4-5 klasės pacientai. Nustatyta, jog EVAR operacija yra trumpesnė, jos metu netenkama mažiau kraujo, rečiau pasireiškia žarnų išemija ir mirtingumas mažesnis lyginant su OAR operacija. 2. Nustatyti rizikos veiksniai MI po AAA 4 atsirasti yra: vyresnis pacientų amžius, mažesnis KMI, OAR operacijos tipas, skubi operacija, šokas prieš operaciją, ASA 4-5 klasės pacientai, didesnis netekto kraujo kiekis, ilsgesnis aortos užspaudimo laikas, plyšusi aortos aneurizma, mažesnis Hb kiekis prieš operaciją, ilgesnė operacijos trukmė.

Tyrimo tikslas: Įvertinti mezenterine kraujagyslių okliuzija sergančių pacientų skirtingo gydymo rezultatus bei gydymo pradžios laiko įtaką žarnų nekrozės išsivystymui. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti operacinės intervencijos iki 12val. nuo ŪMI pražios bei nuo 12val. nuo ŪMI pradžios efektyvumą ir įtaką nekrozės išsivystymui. 2. Nustatyti, kuris gydymo metodas (endovaskulinis ar atvira operacija) ir kokiu ligos laikotarpiu (≤12val./>12val.) yra efektyvesnis gydant mezenterinę išemiją. 3. Nustatyti žarnų nekrozės išsivystymo kritinį laiką ir nustatyti, kada geriau pasirinkti endovaskulinį gydymą, o kada atvirą operacinį gydymą. 4. Palyginti atviros operacijos bei endovaskulinio gydymo rezultatus. Metodai: Atliktas retrospektyvusis tyrimas, kuriame buvo panaudoti pacientų, 2007 – 2017 metais sirgusių ŪMI ir gydytų LSMUL KK Chirurgijos klinikoje, ligos istorijų įrašai ir operacijų protokolai. Rinkti ir analizuoti tiriamųjų klinikiniai ir laboratoriniai duomenys, buvo skaičiuotas laikas nuo simptomų pradžios iki chirurginės intervencijos. Statistinė duomenų analizė buvo atliekama naudojant „SPSS 23.0” bei „MS Excel 2013“ programomis. Tyrimo dalyviai: 279 pacientai, gydyti LSMUL KK Chirurgijos klinikoje 2007-2017 metais dėl ūminės mezenterinės išemijos. Tyrimo rezultatai: Vidutinis laikas nuo simptomų atsiradimo iki chirurginės intervencijos yra 28,42 (± 15,26) valandos. 80,65% pacientų buvo operuoti atviros operacijos būdu, o 19,35% - endovaskuliniais metodais. 196 pacientams (70,3%) išsivystė žarnų nekrozė ir tik 83 pacientams (29,7%) žarnų nekrozės nerasta. Atlikus intervenciją iki 12val. nuo simptomų pradžios nekrozė išsivystė 16,1% pacientų, o atlikus intervenciją >12val. nuo simptomų pradžios - 53,1%. Pacientams, kuriems chirurginė intervencija atlikta 10,5 (± 7,6) val. žarnų nekrozė neišsivystė. Intervencija iki šio laiko atlikta 34,7% pacientų. Endovaskulinis gydymas iki šio kritinio laiko buvo taikytas 63% pacientų, o atvira operacija – 19,6% pacientų. Endovaskulinis gydymas taikytas vidutiniškai praėjus 9,1 (± 4,3) val. nuo simptomų pradžios, o atvira operacija - 22,9 (± 15,7) val. Išvados: Kuo ilgesnis laikas nuo ŪMI simptomų pradžios, tuo didesnė žarnų nekrozės išsivystymo rizika. Įvertinti, kuris gydymo metodas ŪMI gydymui yra efektyvesnis, yra sunku, tačiau stebima tendencija, jog endovaskulinis gydymas dažniau naudojamas pradinėse ŪMI stadijose. Nepaisant to, kokį gydymo metodą pasirinksime, gerus gydymo rezultatus pasieksime tik kuo skubiau atkurdami žarnų reperfuziją.

Tyrimo tikslas: Išnagrinėjus PŽN gydymo rezultatus, nustatyti prognostinius faktorius, nurodančius plonosios žarnos nekrozę. Uždaviniai: 1. Ištirti 2014-2018 metų laikotarpio pacientų, gydytų LSMUL KK Chirurgijos Klinikoje dėl mechaninio PŽN, sociodemografinių, anamnestinių rodiklių ryšį su nustatyta plonosios žarnos nekroze. 2. Ištirti objektyvaus tyrimo duomenų, priešoperacinių laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatų ryšį su nustatyta plonosios žarnos nekroze. 3. Ištirti plonosios žarnos nekrozės pooperacinius gydymo rezultatus. Metodai ir tyrimo dalyviai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Į tyrimą įtraukti 55 pacientai, 2014-2018 metų laikotarpiu gydyti LSMUL KK Chirurgijos klinikoje dėl mechaninio PŽN. Pacientai tyrimui atrinkti pagal mechaninio PŽN diagnozę ir atliktas operacines intervencijas. Iš pacientų ligos istorijų duomenų surinkti tirti rodikliai, ligos išeitys. Pacientai suskirstyti į dvi grupes pagal operacinės medžiagos histologinio tyrimo išvadą ir ištirtas rodiklių pasiskirstymas šiose grupėse. Statistiškai reikšmingais skirtumai laikyti, kai p<0,05. Rezultatai: Nustatytas reikšmingas dAKS ir plonosios žarnos nekrozės ryšys: ≤77,5mmHg dAKS reikšmė didina plonosios žarnos nekrozės riziką 5,5 karto. Išvados: Nustatytas reikšmingas dAKS ir plonosios žarnos nekrozės ryšys: ≤77,5mmHg dAKS reikšmė didina plonosios žarnos nekrozės riziką 5,5 karto. Kitų statistiškai reikšmingų sąsajų nenustatyta, tačiau stebėta tendencija, kad pacientai su nustatyta plonosios žarnos nekroze dažniau buvo moteriškos lyties, vyresnio amžiaus, anamnezėje operuoti ≥1 kartą, dažniau laparotominiu būdu. Taip pat stebėta tendencija, kad šiems pacientams dažniau nustatytas serumo kreatinino, laktatų koncentracijų padidėjimas, padidėjęs leukocitų skaičius bei laisvas skystis pilvaplėvės ertmėje.

Darbo tikslas – išnagrinėti atviros pilvo traumos ypatybes, sunkumą ir gydymo rezultatus, remiantis šiuolaikiniais gydymo standartais. Darbe iškelti 3 uždaviniai: Nustatyti gydymo komplikacijų priklausomybę nuo organų sužalojimo ir sužalojimo sunkumo laipsnio pagal ISS skalę; Įvertinti pooperacines komplikacijas, lovadienius ir jų priklausomybę nuo sužalojimo sunkumo laipsnio pagal ISS skalę; Surasti galimus prognozinius kriterijus, rodančius, kad yra durtinis kiaurinis pilvaplėvės sužalojimas su organų sužalojimu. Atlikta retrospektyvinė duomenų analizė. Nagrinėtos LSMUL KK Chirurgijos klinikos pacientų ligos istorijos, kurie 2006-2016 metais patyrė atvirą pilvo traumą ir gydėsi Chirurgijos klinikoje. Rinkti duomenys apie pacientų amžių, lytį, traumos pobūdį, gyvybinius rodiklius, laboratorinius ir vaizdinius tyrimus, laiką nuo sužalojimo iki operacijos, operacijos tipą, operacijos trukmę, gydymo trukmę, gydymo išeitis bei pooperacines komplikacijas. Analizuoti 93 pacientai: 81 vyras (87,1%) ir 12 moterų (12,9 %). Amžiaus vidurkis – 38,9 (20) metai. Vyrų amžiaus vidurkis – 38,1 (15,2) metai, moterų - 45,4 (18). Visi atrinkti pacientai buvo patyrę tik atvirą pilvo traumą. Atlikus tyrimą buvo gauta, jog durtiniai kiauriniai pilvo sužalojimai su pilvo organų pažeidimu sudarė didžiausią dalį visų atvirą pilvo traumą patyrusių pacientų, ir tik 10 pacientų nebuvo sužaloti jokie pilvo organai. Įvertinus sužalojimų sunkumą pagal ISS skalę, sunkiausi buvo tie sužalojimai, kuomet buvo pažeidžiamas pilvaplėvės vientisumas ir sužalojami pilvo organai. Šie pacientai gydymo įstaigoje praleisdavo daugiausiai laiko, bei dažniausiai susidurdavo su pooperacinėmis komplikacijomis. Atlikto darbo išvados: 1. Komplikacijos buvo retos. Daugiausiai komplikacijų patyrė pacientai, kurių ISS balas buvo didesnis nei 15 ir kuriems buvo nustatytas kiaurinis durtinis pilvo sužalojimas su organų pažeidimu. 2. Pacientai, patyrę sunkius sužalojimus (ISS >15 balų), pooperacines komplikacijas patirdavo dažniau ir ligoninėje praleisdavo daugiau laiko (papildomai 2,5 dienos). 3. Esant sAKS mažiau kaip 101 mmHg, leukocitų kiekiui kraujyje daugiau kaip 9,1 x 109/l, hemoglobino kiekiui mažiau kaip 110 g/l, C reaktyviniam baltymui daugiau kaip 10 mg/l bei atliktame pilvo UG ar KT radus pakitimų, yra 3,4 karto didesnė tikimybė, kad yra kiaurinis pilvaplėvės sužalojimas kartu su pilvo organų pažeidimu.