Jievaltas, Mindaugas

Gabija Otilija Morkūnaitė. 2026 m. baigiamasis magistro darbas „Ar pritaikomosios prostatos biopsijos keičia „upgrade“ (prostatos vėžio prognozės vertinimo pasikeitimą)?“. Darbo vadovas: prof. Mindaugas Jievaltas. Darbo konsultantas: m. m. dr. Aušvydas Patašius. Tyrimo tikslas. Įvertinti, ar skirtingos pritaikomosios prostatos biopsijos turi įtakos Gleason balo pokyčiams („upgrade“), lyginant pirminį (po biopsijos) ir po prostatektomijos atliktus histologinius įvertinimus, naudojant LSMU Kauno Klinikų ir Nacionalinio vėžio centro (NVC) duomenis. Tyrimo uždaviniai: 1. Surinkti, išanalizuoti ir palyginti LSMU Kauno Klinikų ir Nacionalinio vėžio centro prostatos biopsijų ir radikalių prostatektomijų rezultatų duomenis 2017-2024 metais, siekiant nustatyti skirtingų biopsijos metodų įtaką vėžio prognozės tikslumui. 2. Išanalizuoti ir palyginti kognityvinės pritaikomosios bei programinės įrangos pagalba sulietų MRT ir UG pritaikomųjų prostatos biopsijų diagnostinį tikslumą, lyginant PI-RADS duomenis, Gleason balą po biopsijos ir po prostatektomijos. 3. Palyginti šio retrospektyvaus tyrimo duomenis su esama literatūra ir aptarti veiksnius, galinčius lemti diagnostinius netikslumus. Tyrimo metodai ir dalyviai. Atlikta retrospektyvinė 227 pacientų, kuriems 2017–2024 m. LSMU Kauno Klinikose ir Nacionaliniame vėžio centre atlikta pritaikomoji prostatos biopsija ir radikali prostatektomija, duomenų analizė. Duomenys analizuoti IBM SPSS Statistics 31.0.0 programa, taikant Mann-Whitney U testą, χ2 testą, Fisher testą, κ koeficientą ir daugiamatę logistinę regresinę analizę. Tyrimo rezultatai. „Upgrade“ reiškinys nustatytas 25,1 % pacientų. Kognityvinės biopsijos grupėje „upgrade“ dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei fusion biopsijos grupėje (37,0 % ir 18,5 %; p=0,002; OR=0,386). Fusion biopsija užtikrino geresnį ISUP laipsnio sutapimą su galutine histologija (κ=0,604 prieš κ=0,348) ir reikšmingai didesnę neigiamąją prognozinę vertę ISUP 1 grupėje (66,1 % prieš 35,3 %; p=0,004). Nepriklausomi „upgrade“ prediktoriai: biopsijos metodas, amžius, PI-RADS balas, laikas nuo biopsijos iki operacijos ir prostatos tūris. Išvados ir rekomendacijos. Fusion biopsija siejama su reikšmingai mažesniu „upgrade“ dažniu, geresniu ISUP sutapimu su galutine prostatektomijos histologija ir didesne neigiamąja prognostine verte ISUP 1 grupėje, lyginant su kognityvine biopsija. PI-RADS 4 kategorijoje fusion biopsija reikšmingai sumažino „upgrade“ dažnį, tačiau PI-RADS 5 statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Daugiamatė logistinė regresinė analizė patvirtino, kad biopsijos metodas yra nepriklausomas „upgrade“ prediktorius. Rekomenduojami prospektyviniai tyrimai su didesnėmis pacientų imtimis, vertinant operatoriaus patirtį, biopsijos stulpelių skaičių ir naviko lokalizacijos įtaką „upgrade“ reiškiniui Lietuvos populiacijoje.

Prostate cancer is one of the most common malignancies in men worldwide, and accurate diagnostic evaluation at the time of presentation is essential for appropriate patient management. The initial assessment of suspected prostate disease typically includes prostate-specific antigen (PSA) testing, digital rectal examination, multi-parametric magnetic resonance imaging (MRI), and biopsy management for histological confirmation. While these conventional approaches form the basis of current diagnostic pathways, they have limitations, particularly in detecting early or subclinical disease spread. In recent years, prostate-specific membrane antigen (PSMA)–based positron emission tomography (PET) has been discovered as an advanced imaging modality with high sensitivity for the detection of prostate cancer lesions, including lymph nodes involvement and distant metastases. Although the role of PSMA PET is well established in advanced prostate cancer, its potential role earlier in the diagnostic pathway remains controversial.

Despite advances in diagnostic tools, a reliable and standardized algorithm for accurately identifying clinically significant prostate cancer in patients prior to their first prostate biopsy has yet to be established. Traditional methods such as prostate-specific antigen testing, digital rectal examination, and systematic biopsy often suffer from limited sensitivity and specificity, leading to an increased risk of both unnecessary biopsies and missed significant cases. The aim of this study was to evaluate and compare the diagnostic value of multiparametric magnetic resonance imaging (mpMRI), urinary genetic biomarkers (PCA3 and T:E), and the PCPTRC2 risk calculator in detecting clinically significant prostate cancer. The study included men who underwent all of the mentioned diagnostic tests followed by a prostate biopsy. Findings revealed that mpMRI demonstrated high sensitivity, but low specificity. Combining all three methods yielded the highest sensitivity but significantly reduced specificity, making this combination suitable only for high-risk patients. The most effective early diagnostic approach was the combination of mpMRI and urinary biomarkers, which reduced unnecessary biopsies while maintaining detection of clinically significant cases. The study highlights the importance of a personalized and combined diagnostic strategy for the detection of clinically significant prostate cancer.

Šiame struktūrizuotame literatūros apžvalgos tyrime lyginamas enzalutamido, abiraterono ir docetakselio veiksmingumas, saugumas ir toleravimas gydant metastazinį kastracijai atsparų prostatos vėžį (mCRPC). Tyrimo rezultatai parodė, kad enzalutamidas dažnai pasižymi geresniu bendru išgyvenamumu, geresniu PSA atsaku ir geresniu toleravimu vyresniems ar gretutinių ligų turintiems pacientams, palyginti su kitais gydymo būdais.

The final Master Thesis of Miglė Sakalauskaitė on the topic of "Cognitive and software fusion MRI-targeted biopsy diagnostic accuracy in the detection of clinically significant prostate cancer; retrospective study at a single tertiary cancer center in Lithuania", supervised by prof. dr. Mindaugas Jievaltas and consultant dr. Aušvydas Patašius. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Department of Urology, Kaunas, 2025.

Aim of the study: The study aims to compare software-assisted and cognitive fusion biopsies in the detection of clinically significant prostate cancer at a tertiary cancer center in Lithuania. Objectives: 1. Collect the data and analyze the histopathological results of men who underwent software-assisted or cognitive MRI-ultrasound fusion biopsy at the tertiary cancer center in Lithuania in the years 2019-2022. 2. Determine and compare the diagnostic accuracy of the two methods. 3. To compare the findings of the retrospective study to other studies, free of cost and published in English. Materials and Methods: The retrospective single-center study included 770 previously biopsy-naive men with PI-RADS lesions 3, 4, or 5 identified on mpMRI who underwent software-assisted MRI-US fusion biopsy or cognitive MRI-US fusion target biopsy in the years 2019-2022. Clinically significant prostate cancer was defined as ISUP ≥2. The data analysis was carried out using descriptive statistics and a non-parametric Mann–Whitney U test. Categorical variables were analyzed using the Chi-square test. Crosstabulations were used to compare cancer detection rates between biopsy methods across PIRADS subgroups. Statistical significance was set at p < 0.05. Results: In total, 770 previously biopsy-naive men with PIRADS 3, 4, or 5 lesions (n=42, n=536, and n=192, respectively) were categorized based on the biopsy method received: software-assisted MRI-US fusion biopsy (n=477) and cognitive MRI-US fusion biopsy (n=293). PCa was detected in 72.7% (n=560) of cases, of which 36.8% (n=206) were clinically significant (ISUP≥2) regardless of the method. Any PCa (ISUP≥1) detection was significantly higher in the saFB group (75.7%) compared to cognitive (67.9%, p = 0.019). Clinically significant PCa (ISUP ≥2) was detected in 30.6% of saFB cases and 20.5% of cognitive cases (p = 0.002). Among PIRADS 4 patients, saFB detected more csPCa than cognitive biopsy (26.1% vs. 16.1%, p = 0.023) and more overall cancer without any statistically significant difference (71.8.0% vs. 64.3%, p = 0.07). In PIRADS 5, csPCa detection remained higher (+15.3%) with saFB (46.7% vs. 32.9%, p = 0.061), while overall cancer detection did not differ (91.0% vs. 85.7%, p = 0.260). Conclusions: The study supports the use of software-assisted MRI-ultrasound fusion biopsy, which significantly outperformed its cognitive alternative in the detection of clinically significant prostate cancer, particularly in the PIRADS 4 patient group.

Šlapimo nelaikymas – tai nevalingas šlapimo tekėjimas sutrikus normaliam šlapinimosi mechanizmui, sukeliantis medicininių, socialinių ir higieninių problemų. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei ir senėjant pasaulio ir Lietuvos populiacijai, daugėja pacientų, sergančių įvairiais šlapimo nelaikymo tipais. Norint paskirti efektyvų ir kokybišką gydymą, būtina išsiaiškinti šios patologijos rizikos veiksnius ir patogenezę. Genetinių veiksnių vaidmuo šlapimo nelaikymo patogenezėje iki šiol nėra aiškus. Šiame moksliniame tyrime buvo tikimasi susieti serotonino receptoriaus 2A geno, beta-3 adrenoreceptoriaus ir 1 tipo alfa-1 kolageno polimorfizmą su moterų šlapimo nelaikymu ir gydymu. Atliktas prospektyvinis eksperimentinis nerandomizuotas kontroliuojamas tyrimas. Genų polimorfizmams nustatyti naudota tikro laiko polimerazės grandininė reakcija. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti dažniausius moterų šlapimo nelaikymo tipus ir jų ryšį su gyvenimo kokybe. 2. Įvertinti šlapimo nelaikymo išsivystymo rizikos veiksnius. 3. Nustatyti serotonino receptoriaus 2A geno HTR2A (rs6313), beta-3 adrenoreceptoriaus ADRB3 (rs4994), 1 tipo alfa-1 kolageno COL1A1 (rs1800012) genų polimorfizmų dažnį bei jų sąsajas su vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų skirtingais šlapimo nelaikymo tipais. 4. Įvertinti šlapimo nelaikymo gydymo efektyvumą atsižvelgiant į taikomo gydymo pobūdį bei genų polimorfizmą. Atlikto tyrimo išvados: 1. Dažniausias šlapimo nelaikymo tipas Lietuvos vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų populiacijoje yra fizinio krūvio šlapimo nelaikymas ir jis reikšmingai blogina gyvenimo kokybę. 2. Rizikos veiksniai didinantys riziką sirgti šlapimo nelaikymu: vyresnis amžius; didesnis KMI; gimdymų skaičius; šeiminė šlapimo nelaikymo anamnezė. 3. HTR2A geno T102C (rs6313) polimorfizmas statistiškai reikšmingai susijęs su rizika sirgti dirgliąja šlapi [...].

Autorė: VI k. 19 gr. studentė Agnė Matulevičiūtė Mokslinis vadovas: prof. Mindaugas Jievaltas Darbas atliktas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Urologijos klinika. Darbo pavadinimas: Prostatos vėžio patogeneziniai mechanizmai Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti ir apibendrinti literatūroje aprašytus patogenezinius prostatos vėžio mechanizmus. Tyrimo uždaviniai: 1) Apžvelgti literatūroje aptariamus androgenų reguliacijos mechanizmus bei apibrėžti šio hormono vaidmenį prostatos vėžio išsivystyme. 2) Išsiaiškinti kamieninių prostatos ląstelių funkcijas ir reikšmę prostatos vėžio vystymosi mechanizme. 3) Įvertinti epigenetinius pokyčius, lemiančius prostatos vėžio vystymąsi ir progresavimą. 4) Išanalizuoti mokslinėje literatūroje apžvelgiamus paveldimus genų pakitimus, lemiančius prostatos vėžio atsiradimą. 5) Apžvelgti literatūroje minimus kastracijai atsparaus prostatos vėžio atsiradimo mechanizmus. Metodika: Mokslinė sisteminė literatūros apžvalga buvo atlikta naudojantis „PubMed“, „Medline“, „Cochrane“ ir „Google Scholar“ elektroninėmis duomenų bazėmis. Buvo ieškomi straipsniai parašyti anglų kalba, publikuoti nuo 2010 metų iki 2020 metų, parašyti ne seniau nei dešimties metų laikotarpyje, kuriuose aprašomi, ištirti ir apžvelgti iki šiol išaiškinti prostatos vėžio patogeneziniai mechanizmai. Rezultatai ir išvados: Baigiamajame magistro darbe buvo naudota PRISMA straipsnių atrankos metodika, kurios būdu buvo atrinktas ir apžvelgtas 21 straipsnis, aprašantis dažniausiai literatūroje analizuojamus ir jau ištirtus prostatos vėžio mechanizmus. Šiuo metu literatūroje labiausiai apžvelgiama androgenų, kamieninių prostatos ląstelių, epigenetinių pokyčių ir paveldimų genų įtaka prostatos vėžio išsivystymui. Pokyčiai vykstantys ląstelės lygmenyje, sukelia esminius pokyčius prostatos epitelyje ir vėžio vystymesi. Nors šių mechanizmų įtaka vėžio atsiradime ir progresavime yra pastebėta jau seniai, tačiau visi darbe apžvelgti mechanizmai yra vis dar nagrinėjami ir tikslinami. Prostatos vėžys išlieka viena pagrindinių sveikatos problemų nepaisant jau pažengusios profilaktikos ir ankstyvos diagnozės. Patogenezinių mechanizmų išsiaiškinimas, ir jų reikšmė vėžio išsivystyme padeda iš anksto numatyti ligos eigą, progresavimą ir prognozę. Šių mechanizmų išaiškinimas jau šiuo metu padeda numatyti pagrindinius taikinius, ieškant naujų gydymo metodų ir priemonių.

Darbo tikslas – išanalizuoti prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo ir psichoemocinės sveikatos ypatumus taikant skirtingas gydymo taktikas. Uždaviniai: 1. Ištirti prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų psihoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą, nustačius prostatos vėžio diagnozę bei praėjus 6 mėn. 2. Ištirti prostatos vėžiu sergančių asmenų, kuriems buvo taikytas radikalus gydymas (operacija, spindulinė terapija), psihoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą prieš gydymą ir po gydymo praėjus 6 mėn. 3. Palyginti psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo ypatumus tarp aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų ir po radikalaus prostatos vėžiu sergančių asmenų, gydymo. Metodika: Tyrimas atliktas 2019 m. vasario-lapkričio mėn. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetinėje Ligoninėje Kauno klinikose, tiriamieji – pacientai, kuriems nustatytas prostatos vėžys ir numatytas planuojamas gydymas aktyviai stebint, taikant operacinį ar spindulinį gydymą. Apklausta 89 pacientai prieš taikomą gydymą ir po gydymo praėjus 6 mėn. Atsako dažnis – 66%. Anketą sudarė bendrieji klausimai apie pacientų amžių, gyvenamąją vietą, ligos stadiją bei planuojamą gydymo metodą, paciento ūgis ir svoris, Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ ) trumpoji versija bei HAD skalė. Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų psichoemocinę būklę, nustačius diagnozę, normalų nerimą jautė 52,9 proc., o lengvus nerimo simptomus – 47,1 proc. pacientų. Po 6 mėn. aktyviai stebimų pacientų, vidutinio sunkumo depresija reikšmingai padaugėjo (p<0,05). Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinį aktyvumą galima teigti, kad po 6 mėnesių šios grupės tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo lygis reikšmingai padidėjo (p<0,05). Nustatyta, kad, vertinant radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergančių asmenų psichoemocinę būklę, nustačius diagnozę, normalų nerimą jautė 64,3 proc., o lengvus nerimo simptomus – 35,7 proc. pacientų. Po 6 mėnesių reikšmingai padaugėjo jaučiančių vidutinio sunkumo nerimą ir lengvus depresijos simptomus (p<0,05). Po 6 mėnesių spindulinį gydymą gavusiems pacientams lengvi depresijos simptomai pasireiškė reikšmingai rečiau nei operaciją patyrusiems pacientams (p<0,05). Vertinant radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinį aktyvumą galima teigti, kad po 6 mėnesių šios grupės tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo lygis išliko panašus. Palyginus prostatos vėžiu sergančių aktyviai stebimų ir radikaliai gydytų asmenų psichoemocinę sveikatą ir fizinį aktyvumą galima teigti, kad, nustačius diagnozę bei po 6 mėnesių skirtingą gydymą gavusių asmenų psichoemocinė sveikata ir fizinio aktyvumo lygis buvo panašus.

Tyrimo tikslas: įvertinti atviru ir laparoskopiniu būdu operuotų pacientų atokiuosius gydymo rezultatus po 5 metų stebėjimo. Uždaviniai: 1) Nustatyti išgyvenamumo skirtumus tarp atviru ir laparoskopiniu būdu operuotų pacientų; 2) Palyginti vietinio ir sisteminio ligos progresavimo skirtumus tarp tiriamųjų grupių; 3) Palyginti gyvenimo kokybę tarp tiriamųjų grupių; 4) Įvertinti pilvo sienos pokyčius po operacijų tarp tiriamųjų grupių; 5) Palyginti skausminį sindromą tarp tiriamųjų grupių. Metodai: atliktas vienmomentinis tyrimas, lyginantis dviejų operacinių metodų atokiuosius gydymo rezultatus. Statistinei duomenų analizei naudotas SPSS 25.0 programinis paketas. Tyrimo dalyviai: tiriamųjų imtį iš viso sudarė 86 pacientai, kuriems 2010-2011 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikoje dėl MIN atlikta inksto rezekcija: 16 iš jų operuoti laparoskopiškai, 70 – atviru būdu. Rezultatai: pacientų po laparoskopinės inksto rezekcijos bendras ir vėžiui specinis 5 metų išgyvenamumas siekia 100%, po atviros inksto rezekcijos atitinkamai 81,3% ir 95,3%. Vietinis ligos progresavimas nustatytas 3 pacientams (4,68%) po atviros operacijos ir 0 (0%) po laparoskopinės. Sisteminis ligos progresavimas nustatytas 3 pacientams (4,68%) po atviros inksto rezekcijos ir 0 (0%) po laparoskopinės. Gyvenimo kokybė pagal visas SF-36 klausimyną reziumuojančias sritis tarp tirtųjų pacientų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Vertinant gyvenimo kokybę pagal QLQ-C30 klausimyną, pacientai po atviros operacijos statistiškai dažniau skundėsi dusuliu (p=0,023). Kiti simptomai ir gyvenimo sričių įvertinimas reikšmingai nesiskyrė. Pooperacinės pilvo sienos išvaržos nustatytos 8 pacientams (40%) atvirų inkstų rezekcijų grupėje ir 2 (16,66%) tarp pacientų, operuotų laparoskopiniu būdu. Pilvo sienos raumenų relaksacija nustatyta 10 (50%) po atviros operacijos ir 0 (0%) po laparoskopinės (p=0,03). Skausmą operacinio rando plote po atviros inksto rezekcijos jaučia 12 (46,15%) pacientų, VAS skalėje skausmą vertina 3,367±1,60 balo. Laparoskopiškai operuotų pacientų grupėje skausmus rando plote jaučia 3 (25%) respondentai, VAS skalėje vidutiniškai vertina 3,33±1,53 balo. Skirtumas tarp grupių vertinant skausmą statistiškai nepatikimas. Bent vieną liekamąjį reiškinį po inksto rezekcijos turėjo 18 pacientų: 13 (56,25%) po atviros inksto rezekcijos ir 5 (41,66%) po laparoskopinės, bet skirtumas statistiškai nereikšmingas. Išvados: atokieji išgyvenamumo, onkologiniai, gyvenimo kokybės ir skausminio sindromo vertinimo rezultatai tarp atviru ir laparoskopiniu būdu operuotų pacientų grupių patikimai reikšmingai nesiskyrė. Pilvo sienos raumenų relakcijos reikšmingai dažniau nustatytos po atviros operacijos. Išvaržų dažnis tirtose grupėse reikšmingai nesiskyrė. Rekomendacijos: gydant mažus, iki 4 cm lokalius inkstų navikus, patirtį turinčiuose medicininiuose centruose pirmojo pasirinkimo gydymo metodas turėtų būti laparoskopinė inskto rezekcija.