Karbonskienė, Aurika

Šiame magistro baigiamajame darbe analizuojama piktybinė hipertermija (PH) Europos mastu, apžvelgiant epidemiologiją, diagnostikos bei gydymo gaires ir resursų prieinamumą. Darbe, remiantis sistemine literatūros apžvalga, nustatyta, kad klinikinė PH apraiška Europoje svyruoja nuo 1:16 000 iki 1:250 000 anestezijos atvejų, tačiau genetinis polinkis yra gerokai dažnesnis.

Tyrime pabrėžiama, kad in vitro kontraktūros testas (IVCT) išlieka diagnostikos „auksiniu standartu“, kurį papildo genetiniai tyrimai. Analizė atskleidė reikšmingus regioninius skirtumus: ne visos Europos šalys turi nacionalinius PH registrus, o dantroleno – vienintelio specifinio vaisto PH gydymui – prieinamumas kai kuriose šalyse vis dar išlieka nepakankamas ir neatitinka Europos piktybinės hipertermijos grupės (EMHG) rekomendacijų. Darbe daroma išvada, kad pacientų saugumui užtikrinti būtinas geresnis registrų standartizavimas ir skubios pagalbos resursų prieinamumas visoje Europoje.

Simona Juodaugė. Sunkūs kvėpavimo takai vaikų amžiuje. Perioperacinė slauga ir kvėpavimo takų valdymas: klinikinio atvejo analizė. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Prof. Aurika Karbonskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 60 p. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti pediatrinių sunkių kvėpavimo takų klinikinį atvejį. Aptarti sunkių kvėpavimo takų valdymo vaikų amžiuje rekomendacijas, jų taikymą klinikinėje praktikoje ir slaugytojų vaidmenį perioperaciniu laikotarpiu. Tyrimo uždaviniai: 1) Išanalizuoti ligos istoriją ir pateikti klinikinio sunkių pediatrinių kvėpavimo takų atvejo aprašymą; 2) Apžvelgti kvėpavimo takų valdymo anestezijos metu istoriją ir vaikų sunkių kvėpavimo takų epidemiologiją; 3) Apžvelgti šiuo metu egzistuojančias tarptautiniu mastu pripažįstamas sunkių kvėpavimo takų valdymo rekomendacijas, išryškinant komandinio darbo ir slaugytojo vaidmenį jose; 4) Aptarti šių gairių pritaikomumą LSMUL KK, didinant paciento saugumą perioperaciniu laikotarpiu. Tyrimo metodika. Kokybinis, atvejo analizės, tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Anesteziologijos klinikoje. Jo metu analizuotos vieno paciento gydymo stacionare istorijos ir mokslinė literatūra. Tyrimui atlikti atranka nebuvo taikoma. Analizei buvo pasirinktas klinikinis atvejis, būdingas sunkiems kvėpavimo takams vaikų amžiuje. Tyrimo rezultatai. 4 metų amžiaus mergaitei numatyta anestezija dėl endonazalinės biopsijos. Pacientei atliktais tyrimais nustatyta akytkaulio, pleištakaulio, nosiaryklės projekcijose stambios navikinės masės ir kvėpavimo takų obstrukcija. Apžiūros metu įvertintas apsunkintas kvėpavimas bei gausi sekrecija iš nosies landų, dėl ko galima aspiracijos rizika, todėl kvėpavimo takai įvertinami kaip tikėtinai sunkūs. Anestezija pradėta tiekiant sevofluraną per kaukę, siekiant išlaikyti spontaninį kvėpavimą. Pasiekus tinkamą anestezijos gylį atlikta tiesioginė laringoskopija. Esant patenkinamam laringoskopijos vaizdui, anestezija papildomai pagilinta propofoliu į veną ir atlikta trachėjos intubacija vamzdeliu su mova. Progresuojant pacientės onkologinei ligai bei kvėpavimo takų obstrukcijai ir esant ilgalaikiam DPV poreikiui, po beveik 6 mėn. gydymo, buvo priimtas galutinis sprendimas atverti kvėpavimo takus suformuojant tracheostoma. Išvados. Pasirinktas anestezijos metodas, išlaikant spontaninį kvėpavimą, buvo lemiamas faktorius užtikrinant saugų kvėpavimo takų valdymą. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis tinkamos komandos patirties ir susitelkimo bei puikaus bendradarbiavimo. Tik atlikus laringoskopiją spontaniškai kvėpuojančiai pacientei, anestezija buvo pagilinta tiek, kad trachėjos intubacija tapo galima. Baigus operaciją trachėjos vamzdelis nebuvo ištrauktas, pacientė buvo perkelta į intensyviosios terapijos skyrių atidžiam stebėjimui ir lėtam pabudimui. Jei ištraukus trachėjos vamzdelį būtų pastebėta progresuojanti kvėpavimo takų obstrukcija, trachėjos vamzdelis būtų vėl įkištas, o ITS suteikia tinkamas sąlygas tokioms procedūroms ir stebėsenai. Gerus rezultatus analizuotame atvejyje lėmė įstaigoje dirbantys gydytojai ir slaugytojai, turintys specializaciją anestezijoje ir gausią patirtį vaikų sunkių kvėpavimo takų valdyme.

Laura Bubliauskienė. Spinalinė anestezija – anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų, dirbančių universitetinėje ligoninėje, žinių ir nuostatų tyrimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – prof. dr. Aurika Karbonskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 63p. Tyrimo tikslas – Ištirti anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų žinias, įgūdžius ir nuostatas apie spinalinę anesteziją ir slaugos ypatumus jos metu. Tyrimo metodika – Buvo naudota vienmomentė anoniminė anketinė apklausa įvertinanti spinalinės anestezijos žinias ir praktinis stebėjimas darbo vietoje. Apklausos autorės – Laura Bubliauskienė ir magistro darbo vadovė prof. dr. Aurika Karbonskienė. Jų kurta žinių apie spinalinę anesteziją anketa, remiantis 2022 m. Evelinos Alūzaitės iš anglų kalbos išverstą, užsienio autorių Marianne Wallis, Annette Bird, Wendy Chaboyer 2012 m. sukurtą žinių apie epidūrinę analgeziją anketą. Sutikimas naudoti anketos pavyzdį iš 2022 m. tyrimo autorės Evelinos Alūzaitės gautas. Tyrimas vykdytas dviem etapais: 1. Anketinė apklausa, vertinanti spinalinės anestezijos žinias. 2. Praktinis stebėjimas darbo vietoje vertinant įgūdžius. Tiriamieji: Tyrime dalyvavo LSMUL Kauno klinikų anesteziologijos klinikos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai. Rezultatai: Viso šiame skyriuje dirba – 150 anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai, tyrime dalyvavo 73 slaugytojai. Atsako dažnis – 49 proc. Tyrimo rezultatai parodė, jog anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų žinios apie spinalinę anesteziją buvo geresnės nei vidutinės – 77,51 proc. į klausimus apie SA atsakė teisingai. Didelių skirtumų tarp slaugytojų, turinčių skirtingą išsilavinimą ar darbo stažą, nepastebėjome, tačiau nustatėme, jog slaugytojai su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu turėjo kiek geresnes žinias nei slaugytojai su neuniversitetiniu išsilavinimu, tačiau gauti rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi (p0,153). Išvados:

1. Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų žinios apie spinalinės anestezijos fiziologiją ir farmakologiją didžiausia dalimi buvo įgytos darbo metu. Slaugytojų žinios apie vietinių anestetikų perdovazimo požymius bei reikiamus veiksmus situacijai kontroliuoti buvo reikšmingai susijusios su darbo stažu.
2. Nustatyta, jog slaugytojų žinios apie pasiruošimą spinalinei anestezijai ir būtinuosius slaugytojų veiksmus jos metu (bendravimas su pacientu ir anesteziologinės komandos nariais) buvo gerai išreikštos tiek teorinėje, tiek praktinėje dalyse. Slaugytojai išmano veiksmus, kurie reikalingi spinalinės anestezijos atlikimo metu, gerai komunikuoja tiek su pacientu, tiek su visa komanda.
3. Anestezijos slaugytojų žinios apie intraoperacines spinalinės anestezijos komplikacijas buvo kiek geresnės universitetinį šsilavinimą turinčiųjų grupėje. Bendrai geresnės žinios apie komplikacijas, jų fiziologiją ir kliniką, buvo susiję su dažniau pasitaikančiais nepageidaujamais reiškiniais.
4. Slaugytojų žinios apie komplikacijų ir kritinių būklių valdymą spinalinės anestezijos atvejais taip pat buvo geresnės turinčių universitetinį laipsnį. Žinios visose grupėse buvo geresnės nei vidutinės.
5. Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai turi geresnes nei vidutines žinias bei praktinius įgūdžius teikiant anesteziologinę pagalbą SA metu, tačiau kartais praktikoje pasitaiko spragų dėl įvairių klinikinėje darbo kasdienybėje įsivyravusių įpročių bei didelio darbo krūvio.

Radvilė Poškaitė. Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų žinios apie sunkių kvėpavimo takų valdymą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė doc. dr. Aurika Karbonskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2023 m., 66 psl. Darbo tikslas: įvertinti anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų žinias ir nuostatas sunkių kvėpavimo takų valdymo srityje. Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno Klinikų Anesteziologijos bei Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikose 2022 metų lapkričio-gruodžio mėn. Tyrimo imtis – tikslinė atranka. Iš viso buvo išdalinta 151 anketa, tyrime dalyvavo 151 slaugytojas. Atsako dažnis– 91,5 proc. Buvo naudojamas klausimynas apimantis demografinius rodiklius, įvertinantis anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų žinias sunkių kvėpavimo takų prognozavimo srityje, pasiruošimą sunkių kvėpavimo takų valdymui, veiksmus valdant sunkias klinikines situacijas. Darbo rezultatai: Didelė dalis slaugytojų pakankamai gerai žino, kaip atliekama paciento kvėpavimo takų apžiūra ir kokie paciento fiziologiniai bei anatominiai požymiai leidžia nuspėti sunkius kvėpavimo takus. Slaugytojų žinios yra mažesnės kvėpavimo takų vertinimo srityje, jie nepakankamai gerai skiria tikėtinus ir neabejotinus sunkius kvėpavimo takus bei jų požymius. Priklausomai nuo amžiaus ir darbo patirties, vyresni ir turintys didesnę darbo patirtį turintys slaugytojai savo klinikinėje praktikoje yra susidūrę su CICV (angl. cant intubate, cant ventilate; vert. negalima intubuoti, negalima ventiliuoti) situacija. Tačiau slaugytojai nėra susipažinę su Kauno Klinikų sunkių kvėpavimo takų algoritmu, neturi žinių apie algoritmus ir gaires. Slaugytojai nėra pakankamai pasiruošę ir apmokyti sunkių kvėpavimo takų valdymo srityje, daugiau nei pusė slaugytojų nėra dalyvavę sunkių kvėpavimo takų mokymuose. Nors slaugytojai turi žinių apie sunkių kvėpavimo takų priemones ir vežimėlį, jie nėra tinkamai apmokyti naudoti vežimėlio turinį, taip pat neturi pridėto vežimėlio turinio sąrašo ir algoritmo. Išvados:

1. Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų žinios apie sunkių kvėpavimo takų priežastis bei prognozavimą yra pakankamai geros. Slaugytojai žino, kada yra būtinas kvėpavimo takų įvertinimas, kaip atliekama paciento kvėpavimo takų apžiūra ir kokie paciento fiziologiniai bei anatominiai požymiai leidžia nuspėti sunkius kvėpavimo takus. Slaugytojų žinios yra mažesnės subtilaus kvėpavimo takų vertinimo srityje, kadangi neturi pakankamai žinių, kaip atskirti tikėtinus ir neabejotus sunkius kvėpavimo takus bei jų požymius.
2. Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai neturi specialaus pasiruošimo sunkių kvėpavimo takų valdymui, nėra tinkamai apmokyti naudoti priemones, skirtas esant sunkiems kvėpavimo takams. Slaugytojai neturi pakankamų žinių sunkių kvėpavimo takų situacijose, kadangi skyriuose nėra naudojamos gairės, padedančios kvėpavimo takų valdymo kritinėse situacijose.
3. Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai savo praktikoje yra susidūrę su sunkių kvėpavimo takų situacijomis ir žino, kada yra pasitelkiama papildomos priemonės esant nesėkmingam kvėpavimo takų valdymui. Tačiau slaugytojai neturi pakankamai žinių apie valdymo algoritmus ir gaires, naudojamas jų įstaigoje esant sunkiems kvėpavimo takams, nėra susipažinę su sunkių kvėpavimo takų algoritmais.

Tyrimo tikslas – Įvertinti poanestetinių priežiūros palatų slaugytojų žinias ir įgūdžius epidurinės anestezijos taikymo srityje. Tyrimo metodika –Buvo naudotas slaugytojų epidurinės analgezijos žinių klausimynas įvertinantis epidurinės analgezijos žinias. Klausimyno autorės - Marianne Wallis, Annette Bird ir Wendy Chaboyer, gautas vienos iš autorių – Mariaane Wallis, sutikimas naudotis anketa ir pats klausimynas įvertinantis slaugytojų žinias. Tyrimas buvo vykdytas trimis etapais: 1. Pirmoji apklausa, prieš paskaitą, 2. Epidurinės analgezijos paskaita slaugytojams, 3. Antroji apklausa po paskaitos. Tiriamieji: Tyrime dalyavo LSMUL Kauno klinikose Anesteziologijos skyriaus, poanestetinės priežiūros poskyrio slaugytojai. Viso šiame poskyryje dirba – 25 anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai, tyrime dalyvavo 25 slaugytojai. Atsako dažnis – 100 proc. Rezultatai: Tyrimo duomenys parodė, jog epidurinės analgezijos paskaita buvo statistiškai reikšminga (p<0,05) PAPP dirbantiems slaugytojams ir jų epidurinės analgezijos žinių įgyjimui. Gauti duomenys parodė, jog slaugytojai statistiškai reikšmingai (p<0,05) dažniau geresnes farmakologijos žinias įgyja baigę mokslus universitete. Pastebėtas gana stiprus ryšys tarp bendrosios slaugos ir komplikacijų žinių (r=0,783, p<0,001). Išvados:

1. Respondentai daugiausia farmakologijos žinių įgyjo darbo metu, o ne specializacijos kursų ar studijų metu. Geresnes farmakologijos žinias pademonstravo universitetinį išsilavinimą įgyję slaugytojai dirbantys poanestetinės priežiūros palatose.
2. Daugiausia maksimaliai teisingų atsakymų abiejose apklausose surinkta – bendrosios slaugos subskalėje. Poanestetinių priežiūros palatų slaugytojų žinios buvo geriausiai išreikštos sensorinės ir motorinės blokados vertinime. Po paskaitos ženkliai pagerėjo bendrosios slaugos žinios.
3. Komplikacijų valdymo ir nepageidaujamų įvykių žinios buvo stipriausiai slaugytojų pagerintos žinios po paskaitos.

Darbo pavadinimas: Kvėpavimo takų valdymo priemonių taikymas operacinėje-universitetinės ligoninės gydytojų anesteziologų reanimatologų ir anesteziologijos reanimatologijos rezidentų požiūris. Autorė: Ugnė Norvaišaitė Darbo vadovė: doc. dr. Aurika Karbonskienė Darbo tikslas: Ištirti universitetinės ligoninės anesteziologijos reanimatologijos gydytojų ir rezidentų žinias bei pasirinkimus taikant kvėpavimo takų valdymo priemones operacinėje. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti gydytojų anesteziologų reanimatologų žinias kvėpavimo takų valdymo algoritmų srityje. 2. Įvertinti anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentų žinias kvėpavimo takų valdymo algoritmų srityje. 3. Ištirti kvėpavimo takų priemonių prieinamumą universitetinės ligoninės operacinėse. 4. Nustatyti gydytojų anesteziologų reanimatologų priemonių ir metodų pasirinkimus sunkių kvėpavimo takų atvejais operacinėje. 5. Nustatyti anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentų priemonių ir metodų pasirinkimus sunkių kvėpavimo takų atvejais operacinėje. Darbo metodika: Anoniminė anketinė apklausa ir interviu (atlikta LSMUL KK 2022 m.). Statistinei analizei naudotas χ² kriterijus bei vienfaktorinė dispersinė analizė. Darbo rezultatai: 65,4 proc. rezidentų ir 77,4 proc. gydytojų papildomą įrangą intubacijai taiko po dviejų nesėkmingų bandymų. Rezidentai preoksigenacijai naudoja didesnį deguonies srautą nei gydytojai (p=0,002). Esant sunkių kvėpavimo takų situacijai suaugusiam pacientui ir tikintis patenkinamos ventiliacijos per veidinę kaukę 69,2 proc. gydytojų ir 58,5 proc. rezidentų renkasi anestezuoto ir relaksuoto paciento intubaciją. Tikintis neįmanomos ventiliacijos per veidinę kaukę 83 proc. rezidentų ir 65,4 proc. gydytojų renkasi budraus paciento intubaciją. Planuodami sunkių kvėpavimo takų intubaciją 84,6 proc. gydytojų ir 83 proc. rezidentų renkasi videolaringoskopą, videolaringoskopas populiariausia priemonė ir kilus netikėtoms sunkių kvėpavimo takų situacijoms. Kvėpavimo takų įvertinimui dažniausiai naudojamas Mallampati balas. 100 proc. gydytojų ir 96,2 proc. rezidentų yra susipažinę su protokolais ir gairėmis apie sunkių kvėpavimo takų valdymą. Daugumoje operacinių blokų yra po vieną videolaringoskopą ir lankstų fibroskopą. Ne visos operacinės aprūpintos krikotirotomijos rinkiniais. Išvados: Gydytojų ir rezidentų žinios apie kvėpavimo takų vertinimą ir valdymo algoritmus yra pakankamos. Gydytojai ir rezidentai sunkių kvėpavimo takų atvejais operacinėje dažniausiai renkasi videolaringoskopą, tikintis nepakankamos ventiliacijos per veidinę kaukę – budraus arba seduoto paciento intubaciją. Sunkių kvėpavimo takų valdymo priemonės universitetinės ligoninės operacinėse yra prieinamos, tačiau jų pasiekiamumas gali būti ribotas. Rekomendacijos. 1. Siekiant išlaikyti pakankamas žinias sunkių kvėpavimo takų algoritmų srityje, rekomenduojamas reguliarus žinių atnaujinimas ir komandos mokymai simuliacijos sąlygomis. 2. Atsižvelgiant į videolaringoskopo naudojimo populiarumą bei vertę esant numatytoms ir nenumatytoms sunkių kvėpavimo takų intubacijoms, rekomenduojama optimizuoti videolaringoskopų skaičių ligoninėje.

Aim: To review the current literature in the field of anesthesiologists’ attitude in difficult airway management.

Objectives:

1. To review the existing guidelines
2. Overview existing devices for airway management
3. Review knowledge and attitude of anesthesiologists of existing methods of difficult airway management

Methods: In order to evaluate the attitude of anesthesiologists of existing methods of difficult airway management, a comprehensive literature review was performed. The following scientific databases were utilized: PubMed, NCBI, SpringerLink and ScienceDirect. Keywords such as "difficult airway guidelines", "airway devices," "videolaryngoscope", "fiberscope", “and "medical simulation" were used to gather a total of 50 relevant articles. For the narrative review, a targeted search of electronic databases was conducted. The search focused on articles published between 2013 and 2023. After conducting a thorough analysis and eliminating any irrelevant articles, 23 were selected for review.

Results: The anesthesiologists’ attitude towards devices in difficult airway management is mostly consistent with the ASA and DAS guidelines. However, this statement is subjective due to the variation in the guidelines followed in each country. Most anesthesiologists follow the guidelines and prefer using the videolaryngoscope rather the flexible bronchoscope, where the choice depends on the operator, both in anticipated and unanticipated difficult airway. Fiberscopy, or flexible fiberoptic intubation, is chosen less frequently as a method for difficult intubation when possible, possibly due to anesthesiologists’ lower expertise and training.

Autorė: Vaida Vaitiekūnaitė Tikslas: apžvelgti, susisteminti ir įvertinti mokslinėje literatūroje pateikiamą informaciją apie pooperacinio skausmo malšinimą pacientams, sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis (LIL). Uždaviniai: Remiantis moksline literatūra nustatyti analgetikų poveikį inkstų funkcijai. Apžvelgti mokslinę literatūrą ir nustatyti, kokie medikamentiniai gydymo metodai gali būti naudojami pooperacinio skausmo malšinimui sergant lėtinėmis inkstų ligomis. Apžvelgti mokslinėje literatūroje rekomenduojamas analgetikų dozės sergant lėtinėmis inkstų ligomis. Tyrimo metodai: Sisteminė literatūros apžvalga buvo formuojama laikantis PRISMA atrankos sistemos protokolo. Buvo paruoštas publikacijų analizės ir duomenų rinkimo protokolas, pagal kurį atrinkti moksliniai straipsniai apie pooperacinio skausmo gydymą sergant lėtinėmis inkstų ligomis. Mokslinių publikacijų paieška atlikta naudojantis PubMed ir Science Direct duomenų bazėmis. Raktiniai žodžiai „postoperative” „pain“, „chronic kidney disease“. Pasirinkti filtrai: „20 years”, „full text”, „adult”, „human”. Duomenų paieška vykdyta 2020.10.23. –2021.03.18. Paskutinė paieška: 2021.03.18 Tyrimo rezultatai: Įsisteminę apžvalgą įtraukta 12 mokslinių tyrimų, kurie atitiko pasirinktus kriterijus. Mokslinių publikacijų rezultatai rodo, jog multimodalinės analgezijos metodikos pacientams, sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis, yra saugios. Tyrimų, nagrinėjančių pooperacinio skausmo gydymą esant LIL, šiuo metu yra nepakankamai. Reikalingi papildomi randomizuoti tyrimai, kuriuose būtų tiriamos standartizuotos pacientu grupes pagal operacijų tipus, taikomos analgezijos metodikas ir inkstų funkcijos pakenkimo laipsnį Išvados: Analgetikai, vartojami pooperaciniam skausmui gydyti, neturi poveikio inkstų funkcijai. Trumpalaikis NVNU vartojimas inkstų funkcijos neblogina. Opioidiniai vaistai nuo skausmo taip pat nėra žalingi inkstams, tačiau dėl susidariusių metabolitų gali neigiamai paveikti kitas organų sistemas, pavyzdžiui, CNS; Lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems pacientams taikomi tokie patys multimodalinės analgezijos principai kaip ir pacientams, kurių inkstų funkcija yra normali; Sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis pacientams vaistų dozės yra parenkamos atsižvelgiant į LIL stadijas. Siekiant maksimalaus saugumo, pasirinkto vaisto dozė bei gydymo trukmė turėtų būti kiek įmanoma mažesnės. Daugumos analgetikų dozių 1-2 stadijos LIL pacientams koreguoti nereikia, tačiau esant ≥3 stadijos LIL beveik visų analgetikų dozės mažinamos arba vaisto rekomenduojama vengti.

Tyrimo tikslas: Įvertinti deksametazono ir ondansetrono bei deksametazono, ondansetrono ir haloperidolio efektyvumą POPV profilaktikai ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu po laparoskopinių skrandžio tūrio mažinimo operacijų. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti nutukusių pacientų riziką patirti POPV po laparoskopinių skrandžio tūrio mažinimo operacijų. 2. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų POPV pasireiškimo dažnį, intensyvumą, laiką iki pirmojo POPV epizodo. 3. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės grupės papildomų antiemetikų poreikį. 4.Įvertinti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų pasitenkinimą gauta POPV profilaktika. Metodai: perspektyvusis atsitiktinių imčių dvigubai aklas tyrimas. Kontrolinės grupės (V2) pacientams intraveniškai buvo skirta 8 mg deksametazono anestezijos indukcijos metu ir 8 mg ondansetrono operacijos pabaigoje, kai tiriamosios (V3) grupės pacientams prie šio derinio papildomai skirta 1 mg haloperidolio operacijos pabaigoje. 24 h laikotarpyje (poanestetinės priežiūros (PAPP) ir bendrojoje palatoje) vertintas POPV reiškinių dažnis, pirmojo epizodo pasireiškimo laikas, intensyvumas, papildomų antiemetikų ir poreikis bei pacientų pasitenkinimas suteikta medikamentine POPV profilaktika. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 43 (79,6%) moterys ir 11 (20,3%) vyrų, vidutinei POPV rizikos grupei (2,31±0,947 rizikos veiksniai pagal Apfel skalę). Trigubasis antiemetikų derinys skirtas 23 (42,6 proc.) , o dvigubasis 31 (57,4 proc.) pacientui. V3 grupėje POPV reiškinius patyrė 18 (74,2 proc.), o V2 23 (78,3proc.) pacientai. Nors V3 grupės pacientai PAPP ir bendrojoje palatoje dažniau POPV reiškinių nepatirdavo, arba jie būdavo silpni, vidutiniai (p=0,007), jie buvo prasčiau apsaugoti nuo stipraus pykinimo ir žiaugčiojimo (p=0,014).Pirmąjį POPV epizodą vėliau patyrė V3 grupės pacientai (p<0,005). Papildomų antiemetikų poreikis PAPP ir bendrojoje palatoje tarp grupių nesiskyrė (p<0,05). 47 (87proc.) pacientų rekomenduotų kitiems , o 43 (79,6 proc.) kartotų jiems taikytą POPV profilaktikos būdą. Pasitenkinimas POPV profilaktika tarp grupių nesiskyrė (p<0,005). Išvada: Triguboji POPV profilaktika bariatriniams pacientams nebuvo pranašesnė už dvigubąją. Rekomendacija: Dėl dažno POPV reiškinių pasireiškimo antiemetinė profilaktika bariatriniams pacientams yra būtina.

Didelė dalis pacientų, kuriems yra suplanuota anestezija dėl įvairių chirurginių procedūrų, patiria nerimą. Nerimas savo ruožtu iššaukia daugelį fiziologinių žmogaus pokyčių. Manoma, jog patiriamas nerimas ir jo sukelti organizmo pokyčiai turi pasekmių, tiek perioperaciniam, tiek pooperaciniam periodui ir komplikacijų išsivystymui. Šiuo darbu tikimasi išsiaiškinti nerimo įtaką šiems dviems periodams, apžvelgus literatūrą išsiaiškinti kokiomis priemonėmis galima įvertinti nerimą prieš anestezijos indukciją, palyginus egzistuojančias priemones surasti optimalų tiek gydytojams, tiek pacientams įrankį naudojimui praktikoje bei apžvelgti nemedikamentines ir medikamentines nerimo valdymo galimybes.