Banienė, Rasa

Darbo tikslas. Nustatyti elamipretido poveikį inkstų vėžinių ląstelių gyvybingumui ir metabolizmui. Tyrimo objektas. Žmogaus inkstų karcinomos ląstelių (Caki-2) linija. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti elamipretido poveikį inkstų vėžinių ląstelių gyvybingumui ir proliferacijai. 2. Įvertinti elamipretido poveikį inkstų vėžinių ląstelių mitochondrijų kvėpavimui. 3. Įvertinti elamipretido poveikį inkstų vėžinių ląstelių aktyvių deguonies junginių sintezės greičiui. Metodai. Caki-2 ląstelių kultivavimas, ląstelių gyvybingumo vertinimas fluorescencinės mikroskopijos metodu bei proliferacijos vertinimas su Presto Blue reagentu fluorimetriniu metodu, ląstelių mitochondrijų kvėpavimo greičio vertinimas oksigrafiniu metodu su Oroboros O2k oksigrafine sistema bei aktyvių deguonies junginių susidarymo greičio matavimas fluorimetriniu metodu, naudojant AmplexRed reagentą. Rezultatai. Elamipretidas (100 nM) neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos inkstų vėžinių ląstelių gyvybingumui, tačiau tiriamojoje grupėje buvo stebima tendencija mažinti proliferaciją. Vertinant ląstelių mitochondrijų kvėpavimą nustatytas kvėpavimo greičio slopinimas elamipretido grupėse. Statistiškai reikšmingi pokyčiai nustatyti laidumo (L(Glu+Mal)) bei fosforilinimo (P(ADP) ir P(Succ)) būsenose su I ir II kompleksų substratais, taip pat elektronų pernašos (E(DNP)) būsenoje. Nustatant citochromo c efektą reikšmingų skirtumų nepastebėta, kas rodo, jog išorinė mitochondrijų membrana išliko nepažeista. Apskaičiavus mitochondrijų kvėpavimo kontrolės indeksą nustatytas statistiškai reikšmingas fosforilinimo sumažėjimas elamipretido grupėje. Vertinant elamipretido poveikį aktyviųjų deguonies junginių susidarymo greičiui, reikšmingo poveikio nenustatyta. Išvados. 1.Elamipretidas 100 nM neturėjo įtakos inkstų vėžinių ląstelių gyvybingumui, tačiau buvo matoma tendencija slopinti ląstelių proliferaciją. 2. Elamipretidas 100 nM reikšmingai slopino inkstų vėžinių ląstelių mitochondrijų kvėpavimą ir fosforilinimo gebą. 3. Elamipretidas 100 nM neturėjo poveikio inkstų vėžinių ląstelių aktyvių deguonies junginių sintezės greičiui.

Kardiolipinas yra mitochondrijų fosfolipidas, kuris yra svarbus užtikrinant mitochondrijų struktūrą ir funkcijas. Išemija/reperfuzija – pažaida, sukelianti oksidacinį stresą ląstelėje, kurio metu kardiolipinas gali būti oksiduojamas, hidrolizuojamas ir dėl to praranda jam būdingas chemines savybes, o tai lemia mitochondrijų funkcijų sutrikimus. Iki šiol trūksta informacijos, kokie kardiolipino pokyčiai vyksta inkstuose išemijos/reperfuzijos metu. Šio tyrimo tikslas – įvertinti inkstų išemijos/reperfuzijos poveikio kardiolipino struktūriniams ir kiekybiniams pokyčiams molekulinius mechanizmus. Tyrimo metu buvo taikomi du modeliai – žiurkės inkstų išemijos/reperfuzijos in vivo bei žmogaus inkstų ląstelių hipoksijos/reoksigenacijos in vitro modeliai. Taikant chromatografijos-masių spektrometrijos analizę, žiurkės inkstuose ir žmogaus inkstų ląstelėse identifikuota 16 skirtingų kardiolipino formų. Nustatyta, jog išemijos in vivo metu mažėja kardiolipino kiekis ir daugėja dominuojančio tetralinoleil-kardiolipino oksidacijos produktų, tačiau po išemijos/reperfuzijos tetralinoleil-kardiolipino kiekis padidėjo dėl suaktyvėjusios kardiolipino remodeliavimo fermento tafazino geno raiškos. Nustatyta, jog žmogaus inkstų ląstelėse hipoksija/reoksigenacija in vitro aktyvina kardiolipino sintazės ir remodeliavimo fermento lizokardiolipino aciltransferazės 1 genų raišką, todėl didėja šių fermentų ir paties kardiolipino kiekiai, nepaisant reoksigenacijos metu padidėjusio oksidacinio streso.

Magistro baigiamojo darbo autorius. Aušra Mieldažytė Tema. Išemijos/reperfuzijos poveikio žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelėms tyrimas. Mokslinis vadovas. prof. dr. Rasa Banienė; Konsultantas. asist. Arvydas Strazdauskas Atlikimo vieta. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Biochemijos katedra. Darbo tikslas. Įvertinti išemijos/reperfuzijos įtaką žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelių metaboliniams pokyčiams. Tyrimo objektas. Žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių epitelinių ląstelių (RPTEC/TERT1) linija. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių gyvybingumui ir proliferacijai; 2. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelių energetikai; 3. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių glikolitiniam aktyvumui, hipoksijos indukuojamo veiksnio ir reaktyvių deguonies junginių koncentracijų pokyčiams. Metodai. Ląstelių kultūroms in vitro 37°C sukeliama išemija panaudojant glikolizės slopiklį ir patalpinant ląsteles 24 val. į hipoksijos kamerą (2 proc. O2, 37°C), po to vykdoma 24 val. ir 48 val. reperfuzija pakeičiant šviežią terpę ir laikant ląsteles įprastomis sąlygomis. Ląstelių gyvybingumas vertinamas fluorescencinės mikroskopijos metodu. Mitochondrijų funkcijos ir ląstelių glikolitinis aktyvumas vertinamas oksigrafu – Oxygraph-2k. Reaktyvių deguonies junginių koncentracija matuojama fluorimetriniu metodu. HIF-1α baltymo koncentracija matuojama ELISA metodu. Rezultatai. Išemija/reperfuzija slopino RPTEC ląstelių linijos proliferaciją, o poveikis ląstelių gyvybingumui išryškėjo tik prailginus reperfuziją iki 48 val. Įvertinus mitochondrijų funkcijos pažeidimą, nustatyta, kad 24 val. išemija slopino mitochondrijų funkcijas, kurios po reperfuzijos atsistatė iki kontrolės lygio. Taip pat nustatyta, kad 24 val. išemija slopino mitochondrijų funkcijas laidumo būsenoje, tačiau prailginus reperfuzijos laiką iki 48 val. mitochondrijų funkcija neatsistato, bet mitochondrijų vidinės ir išorinės membranos laidumas nepakito. ROS sintezė ląstelėse suintensyvėjo po reperfuzijos. Išemija nesukėlė HIF-1α koncentracijos pokyčių ir sumažino glikolitinį aktyvumą, o reperfuzija 24 ir 48 val. padidino HIF-1α baltymo koncentraciją ir stimuliavo glikolitinį aktyvumą. Išvados: 1. Išemija/reperfuzija slopino RPTEC ląstelių proliferaciją. Išemija neturėjo įtakos ląstelių gyvybingumui, bet 48 val. reperfuzija reikšmingai padidino nekrotinių ląstelių skaičių; 2. Išemija slopino RPTEC ląstelių mitochondrijų funkcijas, kurios po reperfuzijos atsistatė iki kontrolės lygio; 3. Išemija nesukėlė HIF-1α baltymo koncentracijos pokyčių ir sumažino ląstelių glikolitinį aktyvumą, o reperfuzija 24 ir 48 val. padidino HIF-1α baltymo koncentraciją ir didino glikolitinį aktyvumą; 4. Išemija neturėjo įtakos ROS sintezei, tačiau 24 ir 48 val. reperfuzija aktyvino ROS sintezę ląstelėje.

Bakalauro baigiamojo darbo autorius: Sandra Šilobrit Tema: Biologiškai aktyvių junginių poveikio inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelėms tyrimas Mokslinis vadovas: prof. dr. Rasa Banienė ir dokt. Arvydas Strazdauskas Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Neuromokslų institutas, Biochemijos laboratorija. Darbo tikslas: Nustatyti biologiškai aktyvių apsauginių junginių poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelėms. Darbo uždaviniai: Įvertinti ląstelių gyvybingumą po inkubacijos su skirtingomis baltųjų kiečių ekstrakto metanolinės frakcijos koncentracijomis; Įvertinti hipoksijos/reoksigenacijos poveikį ląstelių mitochondrijų funkcijoms; Įvertinti baltųjų kiečių ekstrakto metanolinės frakcijos poveikį žmogaus inkstų ląstelėms po hipoksijos/reoksigenacijos. Tyrimo objektas. Imortalizuota žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių epitelinių ląstelių (RPTEC/TERT1) linija. Metodai. Ląstelių kultūrų auginimas (be ir su biologiškai aktyviais junginiais terpėje), ląstelių gyvybingumo vertinimas fluorescencinės mikroskopijos metodu, hipoksijos/reoksigenacijos sukėlimas naudojant hipoksinę kamerą, mitochondrijų kvėpavimo vertinimas oksigrafiniu metodu. Rezultatai. Baltųjų kiečių ekstrakto metanolinė frakcija (BKE) 15-350 μg/ml nepaveikė inkstų ląstelių gyvybingumo. BKE 63 μg/ml padidino kontrolinių ląstelių kvėpavimo greitį fosforilinimo būsenose su ADP, sukcinatu ir citochromu c iki 26 proc., 13,8 proc. ir 13,61 proc., atitinkamai (p<0,05). Po 24 val. hipoksijos mitochondrijų kvėpavimo greitis fosforilinimo ir atskirto kvėpavimo (E(DNP)) būsenose sumažėjo atitinkamai 30,3 proc., 19,3 proc. ir 21,76 proc. (p<0,05). Po 24 val. hipoksijos su BKE 63 ir 125 μg/ml mitochondrijų kvėpavimo greičiai nepakito. Po 24 val. hipoksijos ir 24 val reoksigenacijos mitochondrijų kvėpavimas neatsistatė iki kontrolės lygio. Po 24 val. hipoksijos/reoksigenacijos su BKE 125 μg/ml mitochondrijų kvėpavimo greitis fosforilinimo būsenoje su I ir II komplekso substratais ir atskirto kvėpavimo (E(DNP)) būsenose atitinkamai sumažėjo iki 37,63 proc., 30,01 proc. ir 25,01 proc., lyginant su kontrole (p<0,05). 24 val. hipoksija/reoksigenacija nepažeidė išorinės mitochondrijų membranos. Vidinės membranos pralaidumas padidėjo po hipoksijos/reoksigenacijos su 125 μg/ml BKE, 66,08 proc., lyginant su kontrole. Kvėpavimo kokybės indeksas sumažėjo po 24 val. hipoksijos ir hipoksijos/reoksigenacijos su 63 μg/ml BKE atitinkamai 56,98 proc. ir 62,49 proc. (p<0,05). Išvados: Baltųjų kiečių ekstrakto metanolinė frakcija neturėjo poveikio žmogaus inkstų ląstelių gyvybingumui. 24 val. hipoksija slopino mitochondrijų funkciją, o po 24 val. hipoksijos/reoksigenacijos funkcija neatsistatė. BKE (63 ir 125 μg/ml) neatstatė mitochondrijų funkcijų po 24 val. hipoksijos, o po 24 val. hipoksijos/reoksigenacijos su 125 μg/ml BKE dar labiau išryškėjo mitochondrijų pažeidimai.

Author name:Ibrahim Bahrou Research title: analysis of interleukin-1β levels in saliva and serum of oral squamous cell carcinoma patients and analysis of interleukin 6 levels in saliva and serum of oral squamous cell carcinoma patients. Aim. to analyze and compare the changes in Interleukin-1 and Interleukin-6 concentrations in Saliva and Blood Serum samples of Oral Squamous Cell Carcinoma and Control group patients Objectives.To investigate and compare the levels of Interleukin-1β in Saliva and Blood Serum of Oral Squamous Cell Carcinoma patients and Control group patients; to investigate and compare the Levels Interleukin-6 in Saliva and Serum of Oral Squamous Cell Carcinoma patients and Control group patients; To make a vulnerable statisitical analysis of the results. Methods. Saliva and serum samples were collected from 16 oral floor squamous cell carcinoma (OSCC) patients and from 29 control group patients from the Department of Maxillofacial surgery of Kauno Klinikos.An experimental study was done in the Department of Biochemistry of LUHS. For data analysis student-t test was used. Results. The mean level of interleukin-1 in the saliva of OSCC patients was (1297.9 pg /ml), which was found to be significantly higher than its level in control group patients (531.6 pg/ml). The mean level of interleukin-1 in the serum of OSCC patients was (4.275 pg/ml), which was found to be significantly higher than its level in control patients(3.45 pg/ml). The mean level of interleukin-6 in saliva of OSCC patients was (353.27pg/ml) which is significantly higher than its level in control group patients (160,274pg/ml). The mean level of interleukin-6 in the serum of OSCC patients was (7.289pg/ml ) which shows no significant difference than its level in control patients (3.387pg/ml). Conclusion.IL-1β level in the saliva and serum of OSCC was significantly higher than in control group. IL-6 level in saliva of OSCC was significantly higher as compared to control group, while there was no significant difference between IL-6 concentration in serum of OSCC and control group.

Atlikti antikūnų prieš branduolio antigenus (ANA) ir antikūnų prieš išskiriamus iš branduolio antigenus (ENA) tyrimai dėl autoimuninių sisteminių jungiamojo audinio ligų įtarimo bei statistinė duomenų analizė. Atlikta retrospektyvinė 113 suaugusių pacientų, kurie 2017 m. gruodžio – 2018 m. vasario mėnesiais gydėsi LSMU ligoninės Kauno klinikų Reumatologijos skyriuje ir Reumatologijos klinikoje, imunologinių kraujo tyrimų duomenų analizė. Gauti rezultatai ir suformuluotos išvados: iš 17-os moterų, kurioms ANA NIF tyrimo metu nustatytas DFS švytėjimo tipas, 12-ai rasti DFS70 antikūnai. DFS70 antikūnai taip pat rasti 7-ioms moterims ir 2-iems vyrams, kuriems ANA NIF tyrimo metu DFS švytėjimo tipas nenustatytas.

Darbo autorius: Lukas Mickevičius Darbo pavadinimas: Trumpos išemijos/reperfuzijos in vivo poveikis žiurkių inkstų mitochondrijų oksidaciniam fosforilinimui Tikslas: Įvertinti trumpos išemijos/reperfuzijos in vivo poveikį žiurkių inkstų mitochondrijų oksidaciniam fosforilinimui. Uždaviniai: Išmatuoti ir įvertinti 20 min išemijos ir 30 min reperfuzijos in vivo poveikį žiurkių inkstų mitochondrijų oksidacinio fosforilinimo sistemai, I mitochondrijų kvėpavimo grandinės kompleksui, II mitochondrijų kvėpavimo grandinės kompleksui bei II + III mitochondrijų kvėpavimo grandinės kompleksui. Tyrimo objektas: Tyrimui atlikti buvo naudojami Wistar veislės žiurkių patinai. Metodai: Žiurkių patinams buvo sukeliama šilta inkstų išemija (37 ° C), užspaudžiant arterijas kraujagysliniais spaustukais, juos laikant 20 min. Praėjus išemijai skirtam laikui spaustukai atleidžiami ir 30 min vykdoma reperfuzija. Inkstai pašalinami ir diferencinio centrifugavimo būdu išskiriamos inkstų mitochondrijos. Biuret metodu nustatytas baltymo kiekis ir išmatuotas kvėpavimo greitis, naudojant Oxygraph-2k aparatą, panaudojant glutamatą/malatą ir sukcinatą kaip substratus. Kompleksų aktyvumas išmatuotas spektrofotometriškai. Rezultatai: Atlikto tyrimo rezultatai atkleidžia, kad trumpa išemija (20 min)/reperfuzija (30min) I inkstų mitochondrijų kvėpavimo grandinės komplekso substrato glutamato/malato oskidacijai reikšmingos įtakos neturi. Įvertinus II komplekso substrato sukcinato oksidaciją po 20 min išemijos ir 30 min reperfuzijos, pastebėta, kad greitis antroje metabolinėje būsenoje išaugo 1,47 karto, tačiau trečioje metabolinėje būsenoje reikšmingai nepakito. Sukcinato oksidacijos metu 22 % sumažėjęs kvėpavimo kontrolės indeksas parodo, kad net ir po trumpo išemijos periodo yra pažeidžiama mitochondrijų membrana. Įvertinus kompleksų aktyvumus matoma, kad I komplekso aktyvumas 67% buvo mažesnis įvykdžius 20 minučių išemiją ir 30 min reperfuziją. Išvados: Atlikus tyrimus in vivo buvo nustatyta, kad net ir trumpa išemijos trukmė sukelia žiurkės inkstų mitochondrijų oksidacinės fosforilinimo sistemos pažaidą. Trumpa išemijos trukmė yra pakankama pažeisti I mitochondrijų kompleksą