Hašimoto tiroidito rizikos veiksniai ir patogenezė

Abstract

Aptariant Hašimoto tiroidito patogenezę, supažindinama su autoimuninės skydliaukės ligos sąvoka. Tiek Hašimoto tiroiditas, tiek Greivso liga iš esmės yra panašaus autoimuninio proceso skirtingos išraiškos, o klinikinis patologijos pasireiškimas rodo konkretaus ligonio imuninio atsako spektrą. Šio atsako metu gali būti nustatomi citotoksiniai autoantikūnai, blokuojamieji autoantikūnai, stimuliuojamieji autoantikūnai, taip pat pasireiškia ląstelinis autoimunitetas. Ligonių, sergančių klasikiniu Hašimoto tiroiditu, serume randama antikūnų prieš tiroglobuliną ir skydliaukės peroksidazę. Šie antikūnai (ypač antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę) yra komplementą fiksuojantys imunoglobulinai, gali veikti ir citotoksiškai. Be to, daugeliui ligonių susiformuoja ląstelinis imunitetas prieš skydliaukės antigenus. Ląstelinis imunitetas yra svarbi eksperimentinio tiroidito, sukelto gyvūnams, juos imunizuojant skydliaukės antigenu su adjuvantu, grandis. Hašimoto tiroiditas pirmiausia yra ląstelinio autoimuninio atsako klinikinė išraiška, pasireiškianti skydliaukės folikulų epitelinių ląstelių sunaikinimu, kuris sunkiausiais atvejais sukelia skydliaukės funkcijos nepakankamumą. Taip pat apžvelgiama genetinio komponento ir negenetinių rizikos veiksnių (nėštumo, vaistų, amžiaus, lyties, infekcijos ir spinduliavimo) įtaka Hašimoto tiroiditui pasireikšti. Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad genetinis komponentas, kaip Hašimoto tiroidito rizikos veiksnys, yra svarbus ligos patogenezei, nors paveldėjimas nėra Mendelio dėsnių sukeltas, o jam turi įtakos daugelio genų funkcijų pokyčiai. Negenetiniai rizikos veiksniai (aplinkos veiksniai) etiologiškai taip pat svarbūs, nes monozigotiniams dvyniams konkordantiškumas pagal šios ligos pasireiškimą yra mažesnis už 1. The aim of this review is to summarize the current knowledge on Hashimoto’s thyroiditis and its pathogenesis and to introduce the readers to the basic concept of autoimmune thyroid disease. Hashimoto’s thyroiditis and Graves’ disease are different expressions of a basically similar autoimmune process, and the clinical appearance reflects the spectrum of the immune response in a particular patient. During this response, cytotoxic autoantibodies, stimulatory autoantibodies, blocking autoantibodies, or cellmediated autoimmunity may be observed. Persons with classic Hashimoto’s thyroiditis have serum antibodies reacting with thyroglobulin and thyroid peroxidase. These antibodies (particularly antibodies against thyroid peroxidase) are complement-fixing immunoglobulins and may be cytotoxic. In addition, many patients have cell-mediated immunity directed against thyroid antigens. Cell mediated-immunity is also a feature of experimental thyroiditis induced in animals by injection of thyroid antigen with adjuvants. Hashimoto’s thyroiditis is predominantly the clinical expression of cell-mediated immunity leading to destruction of thyroid cells, which in its severest form causes thyroid failure. The significance of genetic component and nongenetic risk factors (pregnancy, drugs, age, sex, infection, and irradiation) in the development of Hashimoto’s thyroiditis is also reviewed. Epidemiologic studies have demonstrated that the genetic component is important in the pathogenesis of Hashimoto’s thyroiditis, although the pattern of inheritance is non-Mendelian and is likely to be influenced by subtle variations in the functions of multiple genes. Nongenetic risk factors (environmental factors) are also etiologically important, because the concordance rate in monozygotic twins is below 1.