Index Copernicus

Tikslas. Apžvelgti amžinės geltonosios dėmės degeneracijos (AGDD) diagnostikos, stebėsenos ir gydymo principus bei jų svarbą lėtinant ligos progresavimą. Metodai. Atlikta mokslinės literatūros analizė, nagrinėjant epidemiologinius, klinikinius ir terapinius AGDD valdymo aspektus. Rezultatai. Mokslinės literatūros duomenimis, ankstyvosiose AGDD stadijose svarbiausia modifikuojamų rizikos veiksnių kontrolė ir mitybos korekcija. Esant tarpinei ligos stadijai, rekomenduojama vartoti AREDS2 formulės maisto papildus, o neovaskulinės AGDD (nAGDD) gydymo pagrindą sudaro kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus (KEAF) inhibitorių injekcijos j stiklakūnj. Reguliari klinikinė ir instrumentinė stebėsena, ypač optinė koherentinė tomografija (OKT), bei pacientų savikontrolė naudojant Amslerio tinklelį padeda laiku nustatyti ligos progresavimo požymius ir įvertinti gydymo veiksmingumą. Išvados. Ankstyvas rizikos veiksnių nustatymas, gyvenimo būdo korekcija, AREDS2 formulės papildų vartojimas, laiku skiriamas gydymas KEAF inhibitoriais, esant nAGDD, bei reguliari klinikinė ir instrumentinė stebėsena leidžia sulėtinti ligos progresavimą ir išsaugoti regos funkciją.

Tikslas. Apžvelgti šaltosios atmosferinės plazmos veikimo mechanizmus, generavimo prietaisus ir taikymo galimybes medicinoje. Metodai. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros apžvalga naudojantis „PubMed“ ir „Google Scholar“ duomenų bazėmis pagal parinktus reikšminius žodžius. Iš viso atrinkti, išanalizuoti ir apibendrinti 14 straipsnių. Rezultatai. Šaltosios atmosferinės plazmos biologinis poveikis grindžiamas reaktyviųjų deguonies ir azoto junginių generavimu, kuris, moduliuodamas ląstelių signalinius kelius, skatina audinių regeneraciją bei pasižymi antimikrobiniu poveikiu. Skirtingi šaltosios plazmos generavimo prietaisai lemia nevienodą reaktyviųjų dalelių sudėtį ir biologinį poveikį. Klinikiniai tyrimai rodo teigiamą poveikį dermatologijoje ir gydant žaizdas, o onkologijoje Ši technologija išlieka perspektyvi, tačiau dar nepakankamai ištirta. Išvados. Šaltoji atmosferinė plazma pasižymi dideliu terapiniu potencialu, tačiau būtini tolesni tyrimai, siekiant standartizuoti jos taikymą, įvertinti saugumą bei veiksmingumą klinikinėje praktikoje.

Vaikų abipusis gerklų paralyžius (AGP) - kliniškai reikšminga būklė, kurią sukelia nervinių impulsų perdavimo į vidinius gerklų raumenis sutrikimas, dėl kurio atsiranda abipusis balso klosčių nejudrumas. AGP gali būti įgimtas arba įgytas dėl chirurginių kaklo bei krūtinės ląstos intervencijų, ilgalaikės endotrachėjinės intubacijos ar sisteminių neurologinių ligų. Pagrindiniai simptomai: įkvėpimo stridoras, kvėpavimo nepakankamumas (dusulys) ir distonija, galintys sukelti kraujo dujų perfuzijos sutrikimus, sunkias širdies ir kraujagyslių bei plaučių sistemos komplikacijas. Diagnozė nustatoma endoskopiškai, o nervų pažaidos laipsnis bei prognozė vertinami elektromiografija (EMG). Etiologijai tikslinti, ypač įtariant onkologinį procesą, pasitelkiami KT arba MRT tyrimai. Gydymo taktika priklauso nuo simptomų sunkumo: lengvi atvejai stebimi konservatyviai, o esant ryškiems kvėpavimo sutrikimams, rekomenduojamas chirurginis gydymas. Jis apima tracheostomiją, gerklų reinervaciją, botulino toksino injekcijas arba balso plyšį plečiančias operacijas (vedeginės kremzlės abdukciją, šonkaulio kremzlės transplantaciją). Universalių gydymo schemų nėra, todėl vaikų AGP gydymas yra tarpdisciplininis ir individualizuotas procesas.

Tikslas. Įvertinti žvynelinei gydyti skiriamų vaistų poveiki vyrų ir moterų reprodukcinei sistemai, vaisingumui, nėštumo eigai bei vaisiaus vystymuisi, remiantis naujausiais mokslinės literatūros duomenimis. Metodai. Literatūros paieška atlikta tarptautinėje biomcdicinos duomenų bazėje „PubMed“ vartojant reikšminius žodžius. Analizei atrinkti 2000-2025 m. publikuoti klinikiniai tyrimai, sisteminės apžvalgos ir tarptautinės gydymo gairės, kuriose analizuojamas žvynelinės farmakoterapijos poveikis lytinei sistemai, vaisingumui, nėštumo eigai ir embriono bei vaisiaus raidai. Rezultatai. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad reprodukcinio amžiaus pacientų žvynelinės gydymui būtinas atidus rizikos ir naudos santykio vertinimas dėl galimo vaistų poveikio vaisingumui, nėštumo eigai bei vaisiaus vystymuisi. Nustatyta, kad dalis sisteminių vaistų pasižymi teratogeniniu poveikiu: metotreksatas ir acitrctinas nėštumo laikotarpiu yra griežtai kontraindikuotini. Ciklosporinas nedidina įgimtų raidos anomalijų rizikos, tačiau gali būti susijęs su kitomis nepalankiomis nėštumo baigtimis. Iš biologinės terapijos preparatų geriausiai ištirti TNF-α inhibitoriai, kurie dažniausiai vertinami kaip santykinai saugūs. Naujesnių IL-17 ir IL-23 inhibitorių saugumo duomenų vis dar stinga, tačiau aiškaus teratogeninio jų poveikio iki šiol nenustatyta. JAK inhibitoriai nerekomenduojami dėl galimo embriotoksinio poveikio. Saugiausiais gydymo metodais nėštumo laikotarpiu laikomi vietinio poveikio preparatai ir siauro spektro UVB fototerapija. Kai kurie vaistai gali daryti neigiamą įtaką ir vyrų reprodukcinei sistemai, slopindami spermatogenezę bei prastindami spermos kokybę. Metotreksatas gali laikinai slopinti spermatogenezę, todėl jį būtina nutraukti iki planuojamo pastojimo likus rekomenduojamam laikotarpiui. TNF-α inhibitoriai reikšmingo neigiamo poveikio vyrų vaisingumui dažniausiai nedaro, tačiau duomenų apie IL-17 ir IL-23 inhibitorių poveikį vyrų reprodukcinei funkcijai vis dar stinga. Išvados. Reprodukcinio amžiaus pacientų žvynelinės gydymas turi būti individualizuotas, atidžiai įvertinant galimą vaistų poveikį vaisingumui, nėštumo eigai ir vaisiaus vystymuisi. Vaistai, pasižymintys teratogeniniu poveikiu, pvz., metotreksatas ir acitretinas, nėščiosioms yra kontraindikuotini. TNF-α inhibitoriai laikomi santykinai saugia alternatyva, nors duomenų apie naujesnių IL-17 ir IL-23 inhibitorių saugumą vis dar stinga. Skiriant sisteminį gydymą vyrams, būtina atsižvelgti į vaistų įtaką spermatogenezei ir spermos kokybei bei, prireikus, laiku koreguoti terapiją prieš planuojamą pastojimą.

Alzheimerio liga yra lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuri kliniškai pasireškia kognityviniais, ypač atminties, sutrikimais. Šios ligos patogenezės mechanizmo esmė yra plokštelių, susidedančių iš beta amiloido, išsisėjimas smegenų žievėje ir požievio struktūrose, dėl ko vystosi uždegiminė reakcija ir neurofibrilinė degeneracija. Turima duomenų, kad kreatino monohidratas pasižymi teigiamu poveikiu kognityvinėms funkcijoms pacientams, sergantiems neurodegeneracinėmis ligomis. Kreatinas turi antioksidacinių savybių, geba surišti laisvuosius radikalus, mažina uždegimą ir patologinių baltymų sankaupas galvos smegenyse. Remiantis iki šiol atliktų tyrimų duomenimis, kreatinas turi statistiškai reikšmingą poveikį dėmesio koncentracijos greičiui, atminčiai ir informacijos apdorojimo greičiui. Papildai su kreatino monohidratu ateityje galėtų tapti ekonomiška, veiksminga ir kliniškai saugia terapine priemone, siekiant pagerinti Alzheimerio liga sergančių pacientų būklę ir prognozę, tačiau reikalingi tolesni tyrimai.

Aim. This literature review (2021-2026) aims to examine PubMed/MEDLINE evidence regarding cataract operation after corneal refractive surgery and include evaluation of biometric data, calculation of IOL power, selection of IOLs, and managing residual refractive errors. Methods. Structured PubMed/MEDLINE search was performed using MeSH and free-text terminology relevant to cataract surgery after LASIK/PRK/SMILE, radial keratotomy, including IOL power calculations, Barrett True-K, total keratometry, intraoperative aberrometry, and light-adjustable lenses. Eligible publications (2021-2026) included; adult human studies, comparative research, systematic reviews/meta-analyses, technology assessments, and clinically oriented reviews. Results. Refractive predictability after cataract surgery is lower in post-refractive eyes than in untreated corneas due to imprecise corneal power measurements and estimates of the effective lens position. The quality of measurement (with a focus on optimizing ocular surface conditions) and the use of posterior-cornea-aware corneal power (total keratometry where possible) will improve input. Biometer-embedded Barrett True-K algorithms perform consistently across post-LASIK/PRK eyes, but post-radial keratotomy eyes remain unpredictable. Patients undergoing supplementary and/or adjustable interventions (such as LALs, corneal enhancers, or secondary IOLs) may have a reduction in their residual refractive errors. Conclusion. Cataract operation after corneal refractive surgery is generally regarded as safe, but it requires careful preoperative preparation. The most optimal practice encompasses modern corneal power calculation, IOL calculation with “no-history” and clear counselling about refractive uncertainty especially post RK.

Primary open-angle glaucoma (POAG) and primary angle-closure glaucoma (PACG) are the most prevalent forms of glaucoma and major causes of irreversible vision loss worldwide. Although both conditions lead to retinal ganglion cell death, optic nerve damage, and progressive visual field loss, they differ significantly in etiology, anatomical mechanisms, clinical presentation, and management strategies. POAG is characterized by an open anterior chamber angle with increased trabecular outflow resistance and typically progresses slowly and asymptomatically. In contrast, PACG results from anatomical angle narrowing or closure and may present acutely or chronically with rapid intraocular pressure (IOP) elevation. Accurate diagnosis requires combined structural, functional, and gonioscopic assessment. While IOP reduction remains the primary therapeutic goal in both conditions, treatment selection depends on the underlying mechanism of aqueous outflow impairment.

Pastaraisiais metais rezektabilaus nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio gydymo galimybės reikšmingai pasikeitė į gydymo algoritmus įtraukta neoadjuvantinė ir pcriopcracinė chemoimunotcrapija. Klinikinių tyrimų rezultatai parodė bendrojo išgyvenamumo ir išgyvenamumo be reiškinių rodiklių pagerėjimą, aukštą radikalių rezekcijų dažnį bei galimybę dažniau atlikti plaučių audinį tausojančias operacijas, kai po neoadjuvantinio gydymo sumažėja naviko ir limfmazgių pažeidimo mastas. Vis dėlto realiosios klinikinės praktikos duomenys atskleidžia svarbius šio gydymo taikymo iššūkius: nepakankamą priešoperacinį molekulinių žymenų ir programuotos ląstelių žūties ligando 1 (PD-L1) raiškos navikiniame audinyje ištyrimą, ne visada laiku histologiškai patvirtinamą diagnozę ir pavėluotą daugiadalykės gydytojų specialistų komandos įsitraukimą.

Įkvepiamieji vaistai yra astmos ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) gydymo pagrindas, o inhaliatoriaus savybės gali turėti reikšmingos įtakos gydymo veiksmingumui ir jo laikymuisi. „NEXThaler" - įkvėpimu aktyvuojamas sausų miltelių inhaliatorius, generuojantis itin smulkias vaisto daleles ir užtikrinantis pastovų dozės išskyrimą bei veiksmingą vaisto nusėdimą tiek stambiuosiuose, tiek smulkiuosiuose kvėpavimo takuose. Šiame straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės „NEXThaler“ technologinės savybės ir jų klinikinė reikšmė sėkmingai gydant astmą bei LOPL. Klinikinių ir realios klinikinės praktikos tyrimų duomenys patvirtina, kad per „NEXThaler“ skiriamas gydymas yra veiksmingas, saugus, gerai toleruojamas ir atitinka šiuolaikinius lėtinių kvėpavimo takų ligų gydymo principus.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) ir širdies nepakankamumas (ŠN) dažnai pasireiškia tam pačiam pacientui ir reikšmingai blogina šių ligų klinikinę eigų, didina hospitalizacijų, mirštamumo rizikų ir mažina gyvenimo kokybę. LOPL ir ŠN sieja bendri rizikos veiksniai ir persidengiantys patofiziologiniai mechanizmai, o panašūs simptomai bei tam tikrų diagnostinių tyrimų rezultatų sutapimas gali apsunkinti ankstyvų šių ligų nustatymą, diferencinę diagnostiką ir optimalų gydymą. Pacientų, sergančių LOPL ir (arba) ŠN, priežiūra turėtų būti grindžiama skirtingų specialybių gydytojų bendradarbiavimu, užtikrinančiu gretutinių ligų nustatymą laiku, koordinuotą diagnostiką, racionalų siuntimą gydytojams specialistams konsultuoti ir įrodymais pagrįstų gydymą, šiame šeimos gydytojų, gydytojų pulmonologų ir gydytojų kardiologų parengtame sutarime pateikiamos praktinės rekomendacijos dėl tarpspecialybinio pacientų, sergančių LOPL ir ŠN, ištyrimo ir ankstyvos diagnozės nustatymo. Sutarimo tikslas - palengvinti klinikinių sprendimų priėmimą, gerinti skirtingų sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą, optimizuoti pacientų gydymo procesą bei ilgalaikes klinikines baigtis.