Karščiuojantis kūdikis ir mažas vaikas. Koks sprendimas būtų racionalus?

Abstract

Kūdikio arba mažo vaiko karščiavimas yra vienas labiausiai nerimą keliančių simptomų tėvams. Dažniausia karščiavimo priežastis yra virusinė infekcija, bet kartais tai gali būti sunki bakterinė infekcija: meningitas, sepsis, kaulų ir sąnarių infekcija, šlapimo takų infekcija, pneumonija ir enteritas. Nediagnozuota bakterinė infekcija gali tapti kūdikio invalidumo arba mirties priežastimi. Kūdikiams ir vaikams iki 36 mėnesių amžiaus yra didesnė rizika susirgti invazine bakterine infekcija. Praktikos gydytojui apžiūrėjus karščiuojantį kūdikį, tenka priimti racionalų sprendimą, ypač kai karščiuojantis kūdikis atrodo pakankamai gerai ir nėra infekcijos židinio. Neracionalu hospitalizuoti visus karščiuojančius kūdikius, visiems daryti tyrimus ar pradėti empirinį gydymą antibiotikais. Siekiant apsaugoti kūdikius nuo nediagnozuotos bakterinės infekcijos, gydytojui svarbu žinoti, kaip vertinti ir kokios taktikos laikytis, kai kūdikis karščiuoja. Pagrindinis klausimas kiekvienam gydytojui yra „Kada karščiuojantį kūdikį saugiai galima išrašyti iš priėmimo skyriaus?“ Medicinos literatūroje dažniausiai pateikiama Bostono, Filadelfijos ir Ročesterio prospektyviųjų studijų rekomendacijos. Vadovaujantis šiomis rekomendacijomis, pateikiami kriterijai, kuriais pakankamai saugiai galima atlikti karščiuojančių kūdikių atranką dėl sunkios bakterinės infekcijos. Šių rekomendacijų kriterijai yra vaiko amžius, karščiavimo intensyvumas, klinikinė būklė, leukocitų skaičius periferiniame kraujyje, šlapimo, smegenų, išmatų tyrimai, krūtinės ląstos rentgenograma. Šio straipsnio tikslas, remiantis literatūros duomenimis, išanalizuoti ir pagrįsti optimalias rekomendacijas ir atskirus kriterijus, kuriais remdamasis praktikos gydytojas galėtų parinkti racionalią taktiką karščiuojančiam kūdikiui arba vaikui iki 36 mėn. amžiaus. Fever of infant and small child is one of the greatest parental concerns. Mostly the source of fever is viral infection, but sometimes it can be serious bacterial infection: meningitis, sepsis, osteomyelitis, urinary tract infection, pneumonia and enteritis. Non-identified bacterial infection may be a cause of disablement or even death. Infant and younger children up to 36 months of age are in the highest risk period for invasive bacterial infection. After the examination of febrile infant the practitioner has to take a wise decision, especially if febrile infant looks well enough and there is no focus of infection. It is not reasonable to admit all febrile infants and do tests to all of them or start empiric antibiotic therapy. In order to protect infants from no identification of serious bacterial infection it is important for a physician to know the evaluation and management tactics of febrile infants. Thus, the salient question for any physician is: “When can a febrile infant be safely discharged from the emergency room?” Most often proposed recommendations for the management of febrile infants in the literature come predominantly from Boston, Philadelphia and Rochester prospective studies. Criteria introduced in these recommendations demonstrate a safe and effective way of screening febrile infants for a serious bacterial infection. Each management strategy involves criteria such as child’s age, temperature, clinical appearance, white blood cell count, urinalysis, cerebrospinal fluid test, stool screening, chest radiography. The purpose of this article is to review the data and to validate optimal recommendation regarding the management of febrile infant and child 3 to 36 months of age.