Viršutinės stuburo kaklinės dalies sužalojimai ir jų diagnostikos ypatybės

Abstract

Viršutinę stuburo kaklinę dalį sudaro pakauškaulis, atlantas (pirmasis kaklo slankstelis) ir ašis (antrasis kaklo slankstelis). Tarp šių struktūrų susiformuoja sudėtingi kompleksiniai sąnariai, kuriuos sutvirtina specifiniai jungiamojo audinio raiščiai. Viršutinės stuburo kaklinės dalies traumos pakankamai dažnos ir įvairios. Šios srities sužalojimams priskiriama: pakauškaulio krumplių lūžiai, atlantinio pakauškaulio sąnario išnirimai, skersinio atlanto raiščio plyšimai, ašinių atlanto sąnarių sukamasis sužalojimas, atlanto ir ašies lūžiai. Šio tipo traumų diagnostika yra pakankamai sudėtinga, nes nėra būdingų klinikinių simptomų, be to, dauguma pacientų būna patyrę galvos smegenų traumas ar kitų kūno sričių sužalojimus, dėl to negalima tinkamai ištirti nukentėjusiojo. Rentgenologinis tyrimas yra prieinamiausias ir dažniausiai atliekamas, tačiau to ne visada pakanka, todėl turi būti atliekami kompiuterinės tomografijos ar magnetinio branduolių rezonanso tyrimai. Laiku nediagnozavus šių traumų, pažeidžiamos nervinės struktūros, pacientas gali mirti staiga. Tik nuodugniai ir tinkamai ištyrus nukentėjusįjį, galima išvengti daugelio komplikacijų, susijusių su viršutinės stuburo kaklinės sužalojimais. The upper cervical spine includes the articulations of the occiput with atlas and the atlas with the axis, as well as the bony structures of the base of the skull, axis, and atlas. The unique anatomy of the upper cervical spine and the typical mechanisms of injury yield a predictable variety of injury patterns. Injuries to this area include occipital condyle fractures, occipitoatlantal dislocations, subluxations and dislocations of the atlantoaxial articulation, atlas fractures, odontoid fractures, and fractures of the arch of the axis. Injuries to this region are relatively common and can be easily overlooked because patients with the upper cervical injury may have an associated head injury, which can alter their level of consciousness and complicate obtaining an accurate history and physical examination. The complex regional anatomy and overlying structures make plain radiographic images difficult to interpret. Delayed recognition can result in significant disability. A thorough understanding of the clinical presentation, radiographic assessment, and mechanisms of injury can minimize morbidity and enhance treatment effectiveness for the more common upper cervical ligamentous and bony injuries.