Degančios burnos sindromas = : Burning mouth syndrome

Abstract

Pirminis degančios burnos sindromas yra lėtinis burnos gleivinės sutrikimas, kuriam būdingas burnos deginimo pojūtis, be kliniškai akivaizdžios lokalios arba sisteminės priežasties. Ligos dažnis susijęs su vyresniu amžiumi ir moteriškąja lytimi, šios idiopatinės būklės etiopatogenezė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad yra susijusi tiek su psichogeniniais veiksniais, tiek su periferinėmis ir centrinėmis neuropatijomis. Diagnozė nustatoma kliniškai, atmetant kitas galimas burnos skausmo patologijas, kurios gali sukelti antrinį degančios burnos sindromą. Burnos deginimo pojūtis, sausa burna ir disgeuzija yra laikomi šio sutrikimo simptomų triada. Tikslių gydymo gairių nėra, tačiau dažniausiai naudojami gydymo būdai, kurie turi ir mokslinius įrodymus, yra klonazepamas, a-lipoinė rūgštis ir kognityvinė elgesio terapija. Primary burning mouth syndrome is a chronic disorder of the oral mucosa characterized by a burning sensation in the mouth without a clinically obvious local or systemic cause. The incidence of the disease is related to older age and female gender. The etiopathogenesis of this idiopathic condition is not entirely clear, but it is thought to be associated with psychogenic actions and both peripheral and central neuropathies. The diagnosis is purely clinical and made by ruling out other possible pathologies of oral pain that may lead to secondary burning mouth syndrome. Burning sensation, dry mouth, and dysgeusia are considered a triad of symptoms of this disorder. No precise guidelines exist regarding treatment, although the most commonly used treatments that also have scientific evidence are clonazepam, a-lipoic acid and cognitive behavioral therapy.