Funkcinė dispepsija: literatūros apžvalga

Abstract

Funkcinė dispepsija yra vienas dažniausių funkcinių gastrointestinalinių sutrikimų. Funkcinei dispepsijai būdinga postprandialinis pilnumas, ankstyvas sotumo jausmas, skausmas epigastriume ir/ar deginimo pojūtis epigastriume, galimas pilvo pūtimas, raugėjimas, pykinimas ir vėmimas. Funkcinė dispepsija paprastai nėra gyvybei pavojų kelianti liga, tačiau simptomai ženkliai pablogina pacientų gyvenimo kokybę, mažėja darbingumas. Remiantis patvirtintais naujausiais Romos IV kriterijais, pagal vyraujančius simptomus, funkcinė dispepsija yra skirstoma į du pagrindinius potipius: postprandialinio distreso sindromas (PDS) ir epigastriumo skausmo sindromas (ESS). Diagnozuojant remiamasi klinikiniais simptomais, tačiau būtina atmesti struktūrinę gastrointestinalinę ligą, įvertinti „aliarmo“ (perspėjamuosius) požymius, galėjusius sukelti simptomus. Diferencijuojama su medikamentų sukelta dispepsija (nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ir selektyvių COX - 2 inhibitorių) bei dirgliosios žarnos sindromu (DŽS). Funkcinės dispepsijos papitimas svyruoja nuo 20 proc. iki 40 proc. ir sudaro nuo 3 proc. iki 5 proc. apsilankymų pirminės priežiūros grandyje. Žarnyno infekcija sukelta Helicobacter pylori, Escherichia coli, Campylobacter jejuni, Salmonella, neseniai vartoti antibiotikai, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) vartojimas, antsvoris, rūkymas ir psichosocialinė disfunkcija yra rizikos veiksniai. Yra daug veiksnių, kurie dalyvauja funkcinės dispepsijos patogenezėje tokių kaip skrandžio motorikos sutrikimai, padidėjęs visceralinis jautrumas, H. pylori infekcija, pakitusi žarnyno mikrobiota, eozinofilinis duodenitas ir psichologiniai veiksniai. [...]. Functional dyspepsia is a common functional gastrointestinal disease. Functional dyspepsia is characterized by postprandial fullness, early satiation, epigastric pain, and/or epigastric burning, bloating, belching, nausea and vomiting. Functional dyspepsia is not usually a life-threatening disease, but the symptoms significantly worsen the quality of life for patients and decrease their ability to work. According to the latest Rome IV criteria, functional dyspepsia is divided into two main subtypes according to the predominant symptoms: postprandial distress syndrome (PDS) and epigastric pain syndrome (EPS). However, diagnosis is clinical and requires exclusion of structural gastrointestinal disease, evaluation of “alarm“ symptoms. Differential diagnosis is associated with druginduced dyspepsia (nonsteroidal anti-inflammatory drugs (NSAIDs) and selective COX - 2 inhibitors) and irritable bowel syndrome (IBS). Prevalence of dyspepsia ranges from 20 % to 40 %, and dyspepsia accounts for 3 % to 5 % of primary care visits. Gastrointestinal infection caused by Helicobacter pylori, Escherichia coli, Campylobacter jejuni, Salmonella, recent use of antibiotics, use of non-steroidal anti-inflammatory drugs (NSAIDs), obesity, smoking and psychosocial dysfunction are risk factors for functional dyspepsia. Functional dyspepsia involves many pathogenic factors, such as gastric motility disorders, visceral hypersensitivity, Helicobacter pylori infection, altered intestinal microbiota, eosinophilic duodenitis and psychological factors. When functional dyspepsia is diagnosed, it is recommended to explain to the patient that the symptoms are not related to the oncological process, also recommend relaxation exercises, try to identify possible psychosocial causes (anxiety, depression, stress). Diet has little effect on the onset of symptoms, but it should be recommended to abandon products that the patient does not tolerate. [...].