Meditacijos praktikos ir jų panaudojimo galimybės nerimui bei depresijai gydyti: literatūros apžvalga

Abstract

Įvadas. Mokslinėje literatūroje meditacijos praktikos dažniausiai skirstomos į dvi pagrindines technikas: atviro dėmesingumo/sąmoningumo (angl. mindfulness) ir koncentruoto dėmesingumo/transcendentinę. Šiomis praktikomis siekiama pagerinti sąmoningumo, dėmesio bei emocijų psichosavireguliaciją. Pastaruoju metu meditacijos praktikų pritaikymas nerimo ir depresijos gydyme susilaukia vis didesnio psichikos sveikatos specialistų susidomėjimo. Tikslas. Įvertinti meditacijos praktikas, jų veiksmingumą, veikimo mechanizmus bei galimus nepageidaujamus reiškinius nerimo ir depresijos gydyme. Metodai. Literatūros apžvalga atlikta remiantis moksline PubMed duomenų baze. Buvo įtrauktos ne senesnės nei 10 metų sisteminės apžvalgos ir metaanalizės. Iš viso buvo peržiūrėti 38 straipsniai, iš kurių, taikant įtraukimo/atmetimo kriterijus, 8 buvo atmesti. Rezultatai. Daugiausiai tyrinėta meditacijos rūšis – atviro dėmesingumo meditacija. Ši praktika lengvina nerimo bei depresijos simptomus šiais sutrikimais sergantiems žmonėms. Ilgesnės meditacijos intervencijos simptomus mažina stipriau nei trumpesnės. Meditacijos praktikos mažina fiziolognius streso žymenis, siejamos su padidėjusiomis serotonino bei dopamino koncentracijomis bei gali sukelti funkcinius ir struktūrinius smegenų pokyčius saloje, prefrontalinėje ir juostinėje žievėse, dryžuotame ir migdoliniame kūnuose. Daugumoje peržvelgtų publikacijų nepageidaujamų reiškinių taikant meditacijos intervencijas stebima nebuvo. Išvados. Meditacijos naudojimas klinikinėje praktikoje kaip pirmaeilis ar papildomas depresijos ar nerimo gydymas, ypač atsižvelgiant į palankų rizikos ir naudos santykį, gali būti rekomenduojamas. Vis tik reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugumoje peržvelgtų tyrimų buvo nustatyti reikšmingi metodologiniai apribojimai, kurie galėjo daryti įtaką išvadoms. Background. In the scientific literature, meditation practices are usually divided into two main techniques: mindfulness (open monitoring) and concentrative (transcendental). They are aiming to improve the psychological capacity of self-regulation regarding attention, awareness, and emotion. Recently, the application of meditative practices to the treatment of depressive and anxiety disorders has met increasing clinical and scientific interest. Aim. To review meditative practices, their efficacy, mechanisms of action and potential side effects in the treatment of anxiety and depression. Methods. The literature review was performed based on the scientific database of PubMed. Systematic reviews and meta-analyzes no older than 10 years were included. A total of 38 articles were reviewed, of which 8 were rejected using the inclusion/exclusion criteria. Results. The most widely researched type of meditation practice is mindfulness meditation. Longer duration of this practice is associated with greater reduction of anxiety and depression symptoms. Meditation practices reduce concentrations of physiological markers of stress, increase concentrations of serotonin and dopamine and can cause functional and structural changes in the insula, prefrontal region, cyngulate cortex, striatum and amygdala. Almost all of the reviewed publications did not observe adverse events of these practices. Conclusion. The application of meditation in clinical practice as a first-line or adjunctive treatment for depression or anxiety, especially considering a favorable risk-benefit ratio, can be recommended. However, most of the reviewed studies had significant methodological limitations that may have influenced the findings.