Options
Epilepsiniai priepuoliai, ištinkantys kritinių būklių ligonius
Date Issued |
---|
2009-06-01 |
Tyrimo tikslas. Apžvelgti epilepsinių priepuolių ir epilepsinės būklės klinikinius simptomus, patofiziologiją, galimas pasekmes ir gydymą. Tik 25 proc. atvejų epilepsinių priepolių priežastis – epilepsija. Epilepsiniai priepuoliai ir epilepsinės būklės – palyginti dažnai Intensyviosios terapijos skyriuose gydomos neurologinės komplikacijos, kurių priežastis gali būti tiek pirminė neurologinė patologija (išeminis ir hemoraginis insultai, intrakranialinis navikas, CNS infekcijos, galvos trauma), tiek kitos kritinės būklės (anoksinis smegenų pažeidimas, įvairios intoksikacijos, metabolizmo sutrikimai), tiek vaistų poveikis. Intensyviosios terapijos skyriuose dažniausiai gydomi trys epilepsinės būklės tipai: generalizuota traukulinė, paprastųjų židininių priepuolių ir netraukulinė (subklinikinė) epilepsinė būklė. Epilepsinė būklė – tai bioelektrinė neuronų iškrova, kuri kyla tada, kai sutrinka pusiausvyra tarp nervinio impulso perdavimo sinapsėse slopinimo ir sužadinimo. Nervinio impulso perdavimo slopinimo procese pagrindinis vaidmuo tenka γ-amino sviesto rūgščiai, γ-amino sviesto rūgšties A receptoriams, Cl ir K jonams, nervinio impulso perdavimo sužadinimo procese – gliutamatui ir N-metil-D-aspartato receptoriams, Na ir Ca jonams. Užsitęsus epilepsinei būklei, atsiranda įvairių pasekmių – sisteminių ir neurologinių komplikacijų. Dažniausiai pasitaikanti urgentinė situacija, kai būtinas skubus gydymas – generalizuota traukulinė epilepsinė būklė. Pirmojo pasirinkimo vaistai, vartojami šiai būklei gydyti yra benzodiazepinai (lorazepamas, diazepamas); antrojo pasirinkimo – fenitoinas ir fosfenitoinas. Refrakteriniam sindromui gydyti skiriama barbituratų (fenobarbitalio, pentobarbitalio, tiopentalio), midazolamo, propofolio, valproato, inhaliuojamųjų anestetikų. [...].
The aim of this article – to review the causes, clinical signs, pathophysiology, consequences, and treatment of seizures and status epilepticus in critically ill patients. Only 25% of people, who have seizures and status epilepticus, have epilepsy as well. In the intensive care settings, seizures and status epilepticus are a common neurologic complication, which is attributable to primary neurologic pathology (stroke, hemorrhage, tumor, central nervous system infection, head trauma) or secondary to critical illness (anoxic brain damage, intoxications, metabolic abnormalities) and clinical management. There are three main subtypes of status epilepticus in intensive care units: generalized convulsive status epilepticus, focal motor status epilepticus, and nonconvulsive status epilepticus. A seizure is a consequence of electrical neurological derangement because of sudden imbalance between the inhibitory and excitatory forces within the network of cortical neurons. The main inhibiting neurotransmitter in the brain is gamma-aminobutyric acid (GABA), which binds to GABA-A and GABA-B receptors. The main excitatory neurotransmitter is glutamate, which binds to N-methyl-D-aspartate receptors. Different ions (Cl–, K+, Na+, Ca2+) also play a role in the pathophysiology of seizures. Prolonged status epilepticus may lead to different systemic and neurologic consequences. Generalized convulsive status epilepticus is one of the most common emergencies encountered in clinical practice, which requires immediate treatment. The first-line drugs are benzodiazepines (lorazepam, diazepam), the second-line ones – phenytoin and fosphenytoin. For the treatment of refractory status epilepticus, barbiturates (phenobarbital, pentobarbital, thiopental), valproate, midazolam, propofol, and isoflurane are used. The dosage of drugs and parameters to monitor are referred in the article. [...].