Vedlio ir šuns sąveika, vertinant verbalinę ir neverbalinę tarpusavio komunikaciją, pacientų susitikimų su šunimis metu
Veličkaitė, Gerda |
Recenzentas / Reviewer |
Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės komunikacijos tarp vedlio ir šuns ypatumus bei įvertinti jų efektyvumą susitikimų su pacientais metu. Tyrime dalyvavo 15 pacientų susitikimuose su šunimis savanoriaujančių šunų ir jų vedlių, suskirstytų pagal savanoriavimo patirtį į dvi grupes: turintys daugiau arba lygiai dvejų metų patirtį (≥2) ir mažiau nei dviejų metų patirtį (<2). Duomenys rinkti stebėjimo metodu, pacientų susitikimų su šunimis metu, vertinant šunų reakcijas į verbaliniu ir neverbaliniu būdu pateiktas komandas pagal iš anksto nustatytą balų sistemą. Nustatyta, kad bendras komandų atlikimo vidurkis buvo labai panašus tiek verbaliniu (1,47 balo), tiek neverbaliniu (1,46 balo) būdu, tačiau reikšmingų skirtumų tarp komunikacijos tipų nenustatyta. Analizuojant savanoriavimo patirties įtaką nustatyta, kad <2 metų patirtį turintys šunys komandas atliko šiek tiek tiksliau (1,55 balo), palyginti su ≥2 metų patirtį turinčiais šunimis (1,40 balo), tačiau šie skirtumai taip pat nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05). Išsamiau įvertinus atskiras komandas („Sėdėti“, „Gulėti“, „Sėdėti su išlaikymu“, „Gulėti su išlaikymu“, „Ateik“, „Greta“, „Duok leteną“) nustatyta, kad nei vienu atveju skirtumai tarp grupių ar komunikacijos būdų nepasiekė statistinio reikšmingumo ribos (p>0,05). Apibendrinant galima teigti, kad tiek komunikacijos tipas, tiek šunų savanoriavimo trukmė neturi reikšmingos įtakos komandų atlikimo tikslumui, todėl abu komunikacijos būdai gali būti laikomi vienodai efektyviais pacientų susitikimų su šunimis veiklų kontekste.
The aim of this study was to analyze the characteristics of verbal and nonverbal communication between the handler and the dog and to assess their effectiveness during meetings with patients. The study involved 15 dogs and their handlers volunteering in canine therapy, divided into two groups according to their volunteering experience: those with more than or exactly two years of experience (≥2) and those with less than two years of experience (<2). Data were collected by observation during patient meetings with dogs, assessing the dogs' reactions to verbal and nonverbal commands according to a predetermined scoring system. It was found that the overall average of command performance was very similar both verbally (1.47 points) and nonverbally (1.46 points), but no significant differences were found between the communication types. When analyzing the influence of volunteering experience, it was found that dogs with <2 years of experience performed the commands slightly more accurately (1.55 points) compared to dogs with ≥2 years of experience (1.40 points), but these differences were also not statistically significant (p>0.05). A more detailed evaluation of individual commands (“Sit”, “Lie”, “Sit with hold”, “Lie with hold”, “Come”, “Next”, “Give paw”) revealed that in no case did the differences between groups or communication methods reach the threshold of statistical significance (p>0.05). In summary, it can be stated that neither the type of communication nor the duration of the dogs’ volunteering have a significant impact on the accuracy of command performance, therefore both communication methods can be considered equally effective in the context of canine therapy activities.