Options
Lėtinis juosmens skausmas: iššūkiai paciento priežiūrai ir gydymui
Recenzentas / Reviewer |
Tyrimo tikslas. Įvertinti lėtiniu juosmens skausmu besiskundžiančių pacientų požiūrį į pasireiškiančių simptomų gydymą, jo efektyvumą bei patiriamus iššūkius biopsichosocialinėje sferoje. Tyrimo uždaviniai. 1. Ištirti pacientų patiriamo lėtinio juosmens skausmo intensyvumą, pobūdį ir jį lydinčius kitus simptomus. 2. Išsiaiškinti lėtinį juosmens skausmą patiriančių pacientų požiūrį į gydytojų siūlytą nemedikamentinį ir medikamentinį gydymą, taikytus metodus simptomams malšinti ir nuomonę apie jų efektyvumą. 3. Įvertinti, kaip lėtinis juosmens skausmas ir jį lydintys simptomai veikia pacientų gyvenimo kokybę ir kiek turi įtakos jų emocinei būklei. Tyrimo metodika. 2023 m. balandžio – spalio mėn. atliktas stebėjimo analitinis momentinis tyrimas KK Šeimos ir Reumatologijos klinikose, KK filialo Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje ir KL Neurologijos skyriuje. Tiriamųjų imtis sudaryta tikslinės atrankos principu į tyrimą įtraukiant 18 metų amžiaus ir vyresnius pacientus, kurie nuolatinį juosmens skausmą jautė ne mažiau kaip 3 mėnesius per paskutinius metus nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu yra apatinės nugaros dalies skausmas. Tyrimui naudota anoniminė momentinė anketa, skirta įvertinti tiriamųjų socialinius ir demografinius duomenis, juntamo lėtinio juosmens skausmo charakteristiką, tiriamųjų požiūrį į gydytojų siūlytus (ne)medikamentinius būdus, taikytus metodus bei jų efektyvumą juosmens skausmui ir lydintiems simptomams malšinti. Oswestry negalios klausimynas skirtas įvertinti skausmo įtaką kasdienei veiklai. 7 klausimų Generalizuoto nerimo sutrikimo skalė skirta įvertinti nerimo simptomų sunkumą, 9 klausimų Paciento sveikatos klausimynas – depresijos simptomų sunkumą, o PSO Geros savijautos rodiklis – psichoemocinį gerbūvį. Į tyrimą pakviestas 131 pacientas, surinkta tinkamų anketos atsakymų – 117 (atsako dažnis – 89,31 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 29.0“ duomenų analizės paketą, skaičiavimams pasitelktas Spirmano koreliacijos koeficientas, chi kvadrato (χ2) kriterijus. Statistiškai reikšmingi duomenys laikomi, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai. Didžioji dalis dalyvių nurodė jaučiantys lėtinį vidutinio stiprumo (40 proc.), nespecifinio tipo (76 proc.) juosmens skausmą, dažniausiai apibūdinamą kaip „maudžiantis“, „sukaustantis“. Lydinčius simptomus patyrė 61,6 proc. dalyvių, o dažniausi simptomai, susiję su skausmo priežastimi, nurodyti – judesių ribotumas, rytinis stuburo sąstingis, miego sutrikimai, parestezijos. Įvertinus atsakymus į Oswestry negalios klausimyną, pacientai suskirstyti į 3 grupes: 44,4 proc. respondentų patiria minimalią disfunkciją, 32,5 proc. – vidutinio sunkumo disfunkciją, o 23,1 proc. – sunkią disfunkciją. Kuo pacientas patiria stipresnį skausmą, tuo labiau ribota yra kasdieninė veikla: didžiausią įtaką lėtinis juosmens skausmas turi asmens higienos priežiūrai, sunkių daiktų kėlimui, socialiniam gyvenimui. Vidutinio sunkumo nerimo požymiai stebėti tarp 22,2 proc. dalyvių, o depresijos – 34,2 proc. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys – nerimo ar depresijos požymiai dažniau išreikšti pas asmenis, kurie junta stipresnį apatinės nugaros dalies skausmą. Respondentų įvardyta, kad dažniausias siūlomas gydytojų skausmo malšinimo būdas – medikamentinis. Dauguma dalyvių yra vartoję diklofenaką (60 proc.), koksibus (56,4 proc.), B gr. vitaminus (50,4 proc.), tizanidiną (49,6 proc.). Rečiausiai vartojami vaistai – paracetamolis, kodeinas bei tramadolis. Rastas statistiškai patikimas ryšys – pacientai, kurie teigė patiriantys neuropatinį lėtinį juosmens skausmą, dažniau vartojo B grupės vitaminus ar pregabaliną. Gydytojų siūlymai iš nefarmakologinių priemonių apėmė mankštas (60,8 proc.), gydomąjį masažą (48,6 proc.), hidroterapiją (40,2 proc.). Kiek rečiau gydytojų siūlyti gydymo būdai buvo ultragarso terapija, manualinė terapija, tempimo pratimai ir magnetoterapija, o rečiausiai – skausmo blokados (9,4 proc.), diatermiją (5,7 proc.), akupunktūra (1,9 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingos sąsajos, jog pacientai, patiriantys lankstumo praradimą, dažniau išbando tempimo pratimus ar hidroterapiją, o jausdami judesių ribotumą – dažniau atlieka mankštas. Pasak pacientų, efektyviausi nemedikamentiniai būdai skausmui malšinti – skausmo blokados, akupunktūra bei hidroterapija. Vis dėlto, 96 proc. sunkią disfunkciją dėl lėtinio juosmens skausmo patiriančių asmenų taip ir nėra mėginę nefarmakologinių gydymo metodų. Pastebėta, kad pacientų nuomonė apie gydymo metodų patikimumą ar veiksmingumą galėjo turėti įtakos nefarmakologinių gydymo būdų kaip lėtinio juosmens skausmo malšinimo priemonių pasirinkimui, pavyzdžiui, dalyviai, tikėję manualinės terapijos galima žala sveikatai pažeidžiant nervus arba fizioterapijos veikimu placebo principu atsisakė išmėginti šiuos gydymo būdus, nors ir buvo gydytojų rekomenduotos. Be to, pacientai labiau linkę pasitikėti gydytojų paskirtais gydymais, jei jis orientuotas į kiekvieno paciento lėtinio juosmens skausmo priežastį. Išvados. 1. Gana didelė dalis (42 proc.) nurodė kenčiantys lėtinį vidutinio ar stipraus intensyvumo juosmens skausmą. Paprastai skausmas apibūdinamas kaip nespecifinis, kurį lydi dažniausiai nurodomi simptomai kaip judesių ribotumas, lankstumo praradimas, rytinio stuburo sąstingis ir miego sutrikimai. 55,6 proc. dalyvių, kenčiančių nuo lėtinio juosmens skausmo, pažymėjo patiriantys vidutinio sunkumo ar sunkią disfunkciją. Kadangi pacientų, patiriančių bent vidutinio stiprumo skausmą ir/ar bent vidutinio sunkumo disfunkciją, procentas yra nemažas, galima daryti prielaidą, jog jų išreikšti simptomai kontroliuojami nepakankamai gerai. 2. Dažniausiai gydytojų siūlytas gydymo metodas pacientams buvo medikamentinis. Gabapentinoidai dažniau vartoti pacientų, patyrusių neuropatinio tipo skausmą, COX inhibitoriai ir miorelaksantai – patyrusių nespecifinio tipo, o opioidų vartojimas stebėtas daugiau tarp pacientų, patiriančių sunkią disfunkciją. Vis dėlto esant beveik dešimtadaliui asmenų, nurodžiusių, kad vartoti vaistai nenumalšindavo skausmo ir kitų simptomų, manoma, jog paskirtas gydymas buvęs arba nepakankamas, arba netikslingas. Nepaisant pacientų patiriamo lėtinio juosmens skausmo stiprumo, lydinčių simptomų skaičiaus ar esamos disfunkcijos, pateikti gydytojų pasiūlymai pacientams dėl nefarmakologinių gydymo priemonių neaprėpė visų įmanomų gydymo galimybių. Taip pat, nepaisant gydytojų rekomendacijų, nefarmakologinės gydymo priemonės nebuvo pilnai išnaudotos pacientų tarpe, kenčiančių nuo lėtinio juosmens skausmo, bei pastebėta, kad mažiausiai gydymo galimybių išbandė pacientai, patiriantys sunkią disfunkciją. Tam galėjo turėti įtakos ne vien finansiniai ir laiko apribojimai, bet ir pacientų medicininių žinių trūkumas ir klaidingi įsitikinimai apie nefarmakologinių gydymo būdų veikimo mechanizmą, patikimumą ar efektyvumą. 3. Nustatyta, kad stiprų lėtinį juosmens skausmą, lydimą kitų simptomų, dažniausiai judesių ribotumo, lankstumo praradimo ir rytinio stuburo sąstingio, patiriančių asmenų funkcinė disfunkcija buvo sunkesnė lyginant su silpnu ar vidutiniu skausmu besiskundžiančiaisiais, o didžiausia neigiama įtaka stebėta asmens higienos priežiūrai, sunkių daiktų kėlimui, socialiniam gyvenimui. Juntamo lėtinio juosmens skausmo intensyvumas turi įtakos ir emocinei sveikatai – tarp pacientų, besiskundžiančių bent vidutinio stiprumo skausmu, dažniau stebėtas vidutinio sunkumo nerimo (22,2 proc.) ar depresijos (34,2 proc.) požymių buvimas.
Aim of the study was to assess the attitude of patients complaining of chronic low back pain towards the treatment of the symptoms, its effectiveness and the challenges experienced in the biopsychosocial sphere. Objectives of the study: 1. To examine the intensity, character and other accompanying symptoms of chronic low back pain experienced by patients. 2. To ascertain the attitude of patients experiencing chronic low back pain towards the non-medical and medical treatment offered by physicians, the methods used to relieve symptoms and the opinion about their effectiveness. 3. To evaluate how chronic low back pain and its accompanying symptoms affect the patients' quality of life and how much it affects their emotional state. Methods. From 2023 April to October an observational analytical moment study was performed at Clinic of Family Medicine, Clinic of Rheumatology, Rehabilitation Hospital in Kulautuva and Department of Neurology. The study sample was made on the basis of targeted selection by including patients aged 18 years and older who had constant low back pain for at least 3 months in the last year, regardless of whether they currently have low back pain. Anonymous questionnaire was used for the study to assess social and demographic data, characteristics of perceived chronic low back pain, subjects' attitude towards (non)medicinal methods proposed by doctors, applied methods and their effectiveness in alleviating low back pain and accompanying symptoms. The Oswestry Disability Questionnaire is designed to assess the impact of pain on daily activities. 7-GAD measures severity of anxiety symptoms, 9-PHQ measures severity of depressive symptoms, and WHO-5 measures psychoemotional well-being. 131 patients were invited to the study, 117 questionnaire answers suitable for the study were collected (response rate – 89,31 pct). Statistical data analysis was performed using IBM SPSS Statistics 29.0 data analysis package, Spearman's correlation coefficient and chi-square (χ2) criterion were used for calculations. Statistically significant data are considered when p < 0.05. Results. The majority of the participants stated that they felt chronic moderate pain (40 pct), of a non-specific type (76 pct), usually described as "throbbing", "tightening". Accompanying symptoms were experienced by 61,6 pct among the participants. The most common symptoms related to the cause of the pain are limited range of motion, morning stiffness of the spine, sleep disorders, paresthesias. After evaluating the answers to the Oswestry Disability Questionnaire, the patients were divided into 3 groups: 44,4 pct respondents experience minimal dysfunction, 32,5 pct - moderate dysfunction, and 23,1 pct - severe dysfunction. The more intense the pain, the more limited daily activities: chronic low back pain has the greatest impact on personal hygiene care, lifting heavy objects, and social life. Signs of moderate anxiety were observed among 22,2 pct participants, and depression – 34,2 pct. Signs of anxiety or depression are expressed more often in people who feel more intense lower back pain. Respondents mentioned that the most common method of pain relief offered by doctors is medication. Most of the participants have used diclofenac (60 pct), coxib (56,4 pct), group B vitamins (50,4 pct), tizanidine (49,6 pct). The least frequently used drugs are paracetamol, codeine and tramadol. A statistically reliable relationship was found - patients who reported experiencing neuropathic chronic low back pain more often used group B vitamins or pregabalin. Doctors' suggestions of non-pharmacological measures included exercise (60,8 pct), therapeutic massage (48,6 pct), hydrotherapy (40,2 pct). Treatment methods offered by doctors less frequently were ultrasound therapy, manual therapy, stretching exercises and magnetotherapy. Least likely to offer methods were pain blockades (9,4 pct), diathermy (5,7 pct), acupuncture (1,9 pct). A statistically significant relationship was found that patients experiencing loss of flexibility more often try stretching exercises or hydrotherapy. A statistically reliable correlation was also found, that participants who perceived low back pain with limited range of motion more often exercise. According to patients, the most effective non-drug methods for pain relief are pain blocks, acupuncture and hydrotherapy. However, 96 pct of individuals with severe dysfunction due to chronic low back pain have never tried non-pharmacological treatment methods. It has been observed that patients' opinions about the reliability or effectiveness of treatment methods may have influenced the choice of non-pharmacological treatments for chronic low back pain, for example, participants who believed that manual therapy could cause damage to nerves or the placebo effect of physiotherapy refused to try these treatments, even though they were recommended by doctors. In addition, patients are more likely to trust the treatment prescribed by doctors if it is focused on the cause of each individual patient's chronic low back pain. Conclusions. 1. A fairly large proportion (42 pct) indicated that they suffer from chronic low back pain of moderate or severe intensity. The pain is usually described as non-specific, accompanied by commonly reported symptoms such as range of motion, loss of flexibility, stiffness of spine, and sleep disturbances. 55,6 pct of participants with chronic low back pain reported experiencing moderate to severe dysfunction. Since the percentage of patients experiencing at least moderate pain and/or at least moderate dysfunction is significant, it can be assumed that their symptoms are not being treated well enough. 2. The most often method of treatment offered by doctors was medication. Gabapentinoids were more commonly used by patients with neuropathic pain, COX inhibitors and muscle relaxants - with nonspecific pain, and opioid use was observed more among patients with severe dysfunction. However, in the case of almost a tenth of people who indicated that the medication did not relieve pain and other symptoms, it is believed that the prescribed treatment was either insufficient or inappropriate. Regardless of the severity of chronic low back pain experienced by the patients, the number of accompanying symptoms or the existing dysfunction, the suggestions given by the doctors regarding non-pharmacological means of treatment did not cover all possible treatment options. Also, despite doctors' recommendations, non-pharmacological treatments were underutilized among patients suffering from chronic low back pain, and it was observed that the least number of treatment options were tried by patients experiencing severe dysfunction. This may have been influenced not only by financial and time constraints, but also by patients' lack of medical knowledge and misconceptions about the mechanism of action, reliability or effectiveness of non-pharmacological treatments. 3. It was established that the functional dysfunction of persons experiencing severe chronic low back pain, accompanied by other symptoms, usually limited movement, loss of flexibility and stiffness of the spine, was more severe compared to those complaining of mild or moderate pain. The greatest negative impact was observed on personal hygiene maintenance, heavy objects for lifting, social life. The perceived intensity of chronic low back pain also affects emotional health. Among patients complaining of at least moderate pain, the presence of symptoms of moderate anxiety (22,2 pct) or depression (34,2 pct) was more often observed.