Vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimo prognozavimas pacientams po miokardo infarkto su ST pakilimu

Benas Kireilis: „Vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimo prognozavimas pacientams po miokardo infarkto su ST pakilimu“. Darbo tikslas. Įvertinti pacientų po miokardo infarkto su ST pakilimu rizikos veiksnius vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimui prognozuoti. Uždaviniai. 1. Įvertinti pacientų po miokardo infarkto su ST pakilimu vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimo sąsajas su demografiniais, genetiniais, kraujo bei instrumentinių tyrimų duomenimis. 2. Įvertinti pacientų po miokardo infarkto su ST pakilimu genetinius duomenis, galinčius turėti prognostinę reikšmę vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimui. 3. Įvertinti pacientų po miokardo infarkto su ST pakilimu demografinių, genetinių, kraujo bei instrumentinių tyrimų duomenis, galinčius turėti prognostinę reikšmę vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimui. Metodai. Retrospektyviai išnagrinėta 200 pacientų, kuriems 2013-2023 m. buvo diagnozuotas miokardo infarktas su ST pakilimu (STEMI), atlikta pirminė perkutaninė koronarinė intervencija (PKI) ir po 3 mėnesių atlikta pakartotinė PKI, medicininė dokumentacija. Vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimas (VAMS) buvo diagnozuotas pacientams, kurių mikrocirkuliacijos pasipriešinimo indeksas buvo ≥ 25 U ir vainikinių arterijų tėkmės rezervas < 2,5 U. Taikant dvinarę logistinę regresiją, buvo ieškoma statistiškai reikšmingų nepriklausomų kintamųjų vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimui prognozuoti (analizei atlikti naudotas „IBM SPSS Statistics 29.0“ programinis paketas). Rezultatai ir išvados. LSMUL KK Kardiologijos klinikoje iš 200 pacientų po STEMI, 59,5 % jų buvo vyrai, kurių vidutinis amžius buvo 65,65 metų ir 40,5 % moterų, kurių amžiaus vidurkis buvo 67,77 metų. Vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimas pasireiškė virš 3 kartų dažniau moterims nei vyrams (p < 0,001). Pacientams, kuriems buvo diagnozuotas vainikinių arterijų mokrocirkuliacijos sutrikimas, per 12 mėnesių statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė: insultas (p = 0,009), pasikartojantis miokardo infarktas (p = 0,006), stacionarizavimas dėl širdies nepakankamumo (p < 0,001), kraujagyslės revaskuliarizacija dėl trombozės (p = 0,010). SIRT1 geno variantai rs1467568 (p < 0,001) bei rs3758391 (p = 0,039) statistiškai reikšmingai dažniau nustatomi VAMS sergantiems pacientams. Cukrinis diabetas buvo statistiškai reikšmingas nepriklausomas kintamasis vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimo prognozei (ŠS: 3,780; p < 0,001). Nustatyta, jog SIRT1 geno variantai rs1467568 (p < 0,001) bei rs3758391 (p = 0,039) statistiškai reikšmingi skiriasi tarp sergančiųjų ir nesergančiųjų VAMS (šie SIRT1 geno variantai taip pat atitiko Hardžio-Veinbergo pusiausvyros dėsnį). Sudarius atskirus SIRT1 geno varianto rs1467568 genetinius modelius, buvo gauti rezultatai, jog geriausias prognostinis vainikinių arterijų mikrocirkuliacijos sutrikimą prognozuojantis modelis yra kodominantinis modelis (AIC = 206,742): pacientai, turintys AA genotipą lyginant su turinčiais GG genotipą, turi didesnį šansą (ŠS: 2,500) VAMS pasireiškimui. Pacientai, turintys AG genotipą, lyginant su GG genotipą turinčiais pacientais, turi 2,481 (ŠS: 1/0,403 = 2,481) karto mažesnį šansą susirgti VAMS. Geno SIRT1 rs3758391 varianto overdominantiniame modelyje (AIC = 213,238) pacientai, turintys CT genotipą, lyginant su pacientais, turinčiais CC arba TT genotipą, turi 2,488 (ŠS: 1/0,402 = 2,488) karto mažesnį šansą VAMS pasireiškimui. Lytis, cukrinis diabetas, geno SIRT1 rs1467568 ir rs3758391 variantai statistiškai reikšmingi nepriklausomi kintamieji vainikinių arterijų mokrocirkuliacijos sutrikimo prognozei.

Benas Kireilis "Prediction of coronary microvascular dysfunction in patients after ST-elevation myocardial infarction". Aim of the study. To assess the risk factors of patients after ST-elevation myocardial infarction for predicting coronary artery microcirculation disorder. Objectives. 1. To assess the correlations of coronary artery microcirculation disorder in patients after ST-elevation myocardial infarction with demographic, genetic, blood and instrumental test data. 2. To evaluate the genetic data of patients after myocardial infarction with ST elevation, which may have prognostic significance for coronary artery microcirculation disorder. 3. To evaluate the data of demographic, genetic, blood and instrumental tests of patients after myocardial infarction with ST elevation, which may have prognostic significance for coronary artery microcirculation disorder. Methods. Retrospectively 200 patients who were diagnosed STEMI underwent primary percutaneous coronary intervention (PCI) procedure and after 3 months received a second PCI, between 2013 and 2023 were retrospectively examined. To diagnose coronary microvascular dysfunction (CMD), a coronary temperature-pressure wire was used. CMD was defined if and index of microvascular resistance (IMR) ≥ 25 U and a coronary flow reserve (CFR) < 2,5 U. IBM SPSS Statistics (SPSS) was used to search for statistically significant results in predicting coronary microcirculatory dysfunction. Results and conclusions. In LSMUL KK Cardiology Clinic, out of 200 post-STEMI patients, 59.5% were male with an average age of 65.65 years and 40.5% were female with an average age of 67.77. CMD occurred more than 3 times more often for women compared to men (p<0.001). Also, patients with CMD in 12 months timeline had statistically significantly higher rates for occuring: stroke (p = 0.009), recurrent myocardial infarction (p = 0.006), hospitalization for heart failure (p < 0.001) or revascularization for thrombosis (p = 0.010). SIRT1 gene variants rs1467568 (p < 0.001) and rs3758391 (p = 0.039) were found statistically significant more often for CMD patients. Diabetes mellitus was a statistically significant independent variable for the prediction of coronary microcirculatory dysfunction (OR: 3.780; p < 0,001). SIRT1 gene variants rs1467568 (p < 0.001) and rs3758391 (p = 0.039) were found to be statistically significantly different between patients with and without CMD (these SIRT1 gene variants also met the Hardy-Weinberg equilibrium criteria). After SIRT1 gene‘s variant rs1467568 models were assembled, results showed that the best prognostic CMD model is codominant (AIC = 206.742): patients with the AA genotype compared to the GG genotype have higher chance (OR: 2.500) for CMD occurrence. Patients with the AG genotype compared to the patients who have GG genotype have 2.481 (OR: 1/0.403 = 2.481) times lower chance for developing CMD. In the overdominant model (AIC = 213.238) of the gene SIRT1 rs3758391 variant, patients with CT genotype have a 2.488 (SD: 1/0.402 = 2.488) times lower chance of CMD compared to patients with CC or TT genotype. Gender, diabetes mellitus, gene SIRT1 rs1467568 and rs3758391 variants are statistically significant independent variables for the prognosis of coronary microvascular dysfunction.