Veterinarijos Akademija (VA)

Darbo tikslas – ištirti ir parinkti uogų (aronijų, šermukšnių ir putinų) mišinį kaip funkcinį priedą arbatoms praturtinti, siekiant sustiprinti jų antioksidacines savybes bei padidinti biologinę vertę. Tyrimo mėginiai buvo paruošti atskirai komerciniams žaliosios (T1) ir juodosios (T2) arbatos variantams, pridedant trijų uogų mišinį santykiu: 80 proc. arbatos bazės ir 20 proc. uogų mišinio. Gautuose mėginiuose nustatytas bendras fenolinių junginių kiekis, proantocianidinų koncentracija bei antioksidacinis aktyvumas (ABTS ir DPPH metodais). Rezultatai lyginti su kontroliniais (baziniais) arbatų mėginiais. Duomenų patikimumui įvertinti naudota dispersinė analizė (ANOVA) bei Pearsono koreliacijos koeficientą. Nustatyta, kad visų praturtintų arbatos variantų fenolinių junginių kiekis padidėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001). Žaliojoje arbatoje (T1) fenolinių junginių kiekis išaugo nuo 152,88 ± 0,93 iki 212,30 ± 1,69 mg GAE/g, o juodojoje arbatoje (T2) – nuo 86,72 ± 0,7 iki 106,80 ± 1,16 mg GAE/g. Didžiausias antioksidacinis aktyvumas po praturtinimo nustatytas žaliosios arbatos mėginiuose, tačiau santykinai didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas juodosios arbatos (T2) variante – jos DPPH aktyvumas padidėjo apie 47,15 proc. Nustatyta itin stipri tiesioginė koreliacija tarp fenolinių junginių kiekio ir ABTS aktyvumo (r = 0,997**). Prieš praturtinimą baziniuose mėginiuose proantocianidinų nebuvo nustatyta. Po praturtinimo uogų mišiniu, abiejų rūšių arbatos įgavo naują funkcinę vertę: žaliojoje arbatoje proantocianidinų koncentracija pasiekė 3,07 ± 0,04 mg/g, o juodojoje – 2,24 ± 0,06 mg/g. Apibendrinant tyrimo duomenis galima teigti, jog uogų mišinio pridėjimas yra moksliškai pagrįstas būdas didinti komercinių arbatų funkcionalumą, suteikiant joms stabilų antioksidacinį poveikį bei praturtinant jas vertingais proantocianidinais.

Miltinės konditerijos pramonė susiduria su iššūkiu, kaip pagerinti mažesnę maistinę vertę neprarandant aukšto gaminių priimtinumo vartotojams. Šio darbo tikslas – sumodeliuoti didesnės pridėtinės vertės miltinės konditerijos gaminių receptūras, praturtinant juos granatų vaisių išspaudomis bei įvertinti jų įtaką sausainių kokybės rodikliams, maistinei vertei ir jusliniam priimtinumui. Dėl šių priežasčių šiame darbe siūloma idėja – granatų vaisių išspaudų (įskaitant sėklas ir minkštimą) antrinis panaudojimas. Granatų vaisių perdirbimo pramonės likučiai (išspaudos) yra vertingi antioksidantais ir skaidulinėmis medžiagomis (nustatytas mažas tirpiųjų sausųjų medžiagų kiekis, 8,20±0,60 %Brix). Tyrimo metu nustatyta, kad granatų išspaudų įtraukimas ženkliai padidino sausainių skaidulinių medžiagų kiekį (nuo 1,23 g/100 g (kontrolėje partijoje) iki 11,63 g/100 g (GPu-20% partijoje). Mažiausia energinė vertė nustatyta sausainiuose pagamintuose su 5 proc. granatų išspaudų priedu (397,45 kcal/100 g). Tekstūros atžvilgiu, mažiausias tvirtumas nustatytas GPu-5% partijoje (4,67 mJ); tačiau didinant priedo kiekį iki 20 proc., tvirtumas didėjo (p ≤ 0,05), kas lėmė mažiausią sausainių trapumą (GPu-20% partijoje). Sausainių drėgnis nuosekliai didėjo didinant priedo kiekį, pasiekdamas 14,44±0,38 proc. (GPu-20% partijoje). Spalvų koordinačių dinamika parodė nuoseklų tamsėjimą (mažėjo L* koordinatės vertės) ir rausvumą (koordinatė a* didėjo iki 12,13±0,25 NBS, GPu-20% partijoje) dėl granatų išspaudose esančių pigmentų. Juslinio priimtinumo vertinimas parodė, kad geriausiu bendru priimtinumu pasižymėjo sausainiai su 15 proc. granatų išspaudų priedu (GPu-15%, 134,33±3,06 mm), tuo tarpu 20 proc. priedo kiekis buvo mažiausiai priimtinas. Dėl to, atsižvelgiant į geriausią bendrą priimtinumą, maistinę vertę ir tekstūros savybes, optimaliausiu granatų išspaudų priedo kiekiu receptūroje laikomas 15 proc. (GPu-15% partija). Sausainių gamybos technologijai rekomenduojama granatų išspaudas prieš naudojimą papildomai apdoroti (pvz., ultragarsu) dėl didesnės mikrobiologinės saugos. Taip pat, dėl padidėjusio drėgnio kiekio (ypač partijos GPu-20%) reikalingi papildomi tinkamumo vartoti termino tyrimai ir galimas džiovinimo būdo parinkimas (pvz., liofilizacija), siekiant išsaugoti bioaktyvias medžiagas. Apibendrinant, miltinės konditerijos gaminių pridėtinės vertės didinimas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis investicijų ne tik į maisto pramonės inovacijas, bet ir į ingredientų kokybę, tvarumo integraciją, o ypač antriniu vaisių perdirbimo likučių (išspaudų) panaudojimu.

Šis baigiamasis darbas yra aktualus, nes nagrinėja alkoholinės fermentacijos, naudojant Saccharomyces cerevisiae mieles, poveikį natūraliai paprastosiose avietėse (Rubus idaeus L.) esančių biologiškai aktyvių junginių (flavonoidų ir fenolinių junginių) kiekiui ir antioksidacinių savybių pokyčiams. Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti, kokį poveikį fermentacija sudaro minėtiems aviečių rodikliams. Tyrimo metu nustatyta, kad žalios avietės ekstraktas pasižymėjo mažiausiomis fenolinių junginių koncentracijomis ir silpniausiu antioksidaciniu aktyvumu. Fermentacijos procesas buvo sėkmingai įvykdytas, o jo eiga patvirtinta nuosekliu pH sumažėjimu ir titruojamojo rūgštingumo padidėjimu. Pagrindiniai rezultatai rodo, kad fermentacija statistiškai reikšmingai (p < 0,001) didina flavonoidų, fenolinių junginių ir antocianinų kiekį (antocianinų koncentracija išaugo daugiau nei dvidešimt penkis kartus), o tai tiesiogiai lemia sustiprėjusį antioksidacinį aktyvumą (DPPH ir ABTS vertės reikšmingai sumažėjo). Nustatytos stiprios atvirkštinės koreliacijos tarp fenolinių junginių ir antioksidacinio aktyvumo rodiklių. Išvada yra ta, kad alkoholinė fermentacija, naudojant S. cerevisiae, yra efektyvus būdas padidinti paprastųjų aviečių produktų flavonoidų ir fenolinių junginių koncentraciją bei ženkliai sustiprinti jų antioksidacines savybes.

Šio tyrimo tikslas įvertinti didžiųjų dilgėlių (Urtica dioica L.) žaliosios masės priedo įtaką kvietinių kepinių kokybės ir saugos rodikliams. Didžiųjų dilgėlių žaliosios masės priedas fermentuotas naudojant startinių kultūrų derinį (santykiu 1:1, atitinkamai, Lactiplantibacillus plantarum ir Lacticaseibacillus paracasei), o kontrolei buvo vykdyta savaiminė fermentacija ir atliktas priedų bendras priimtinumas (kvapas), spalvų koordinačių įvertinimas, BTR bei pH po 0 val. ir 24 val. Iš viso pagaminti 24 duonos mėginiai: du kontroliniai mėginiai (K – be priedo ir raugo, ir KR135 – tik su raugu) bei mėginiai su skirtingu dilgėlių priedo kiekiu (5, 10, 15, 20, 25 ir 30 proc.). Visų mėginių receptūroje naudotas (200 g) viso grūdo ruginių miltų raugas, biologiškai apdorotas Lactiplantibacillus plantarum Nr. 135. Raugui nustatyti šie kokybės rodikliai: spalvų koordinatės, tekstūra, pH. Visiems duonos mėginiams nustatyta: masės nuostoliai po terminio apdorojimo, spalvų koordinatės (plutos ir minkštimo), savitasis tūris, formos išlaikymo koeficientas, akytumas, tekstūra, BTR, minkštimo drėgnis, mikrobiologinis gedimas. Taip pat atlikta juslinių savybių analizė ir bendras priimtinumas. Po 24 valandų fermentacijos nustatytas reikšmingas priedo pH sumažėjimas ir BTR padidėjimas, patvirtinantis efektyvų fermentacijos procesą (p ≤ 0,05). Po 24 valandų fermentacijos raugo pH sumažėjo nuo 6,19 ± 0,06 iki 3,77 ± 0,03. Tvirčiausia raugo tekstūra nustatyta po 24 val., kai deformacijai sunaudota jėga 1,8 ± 0,47 mJ. Didėjant priedo kiekiui, kepinių minkštimo ir plutos spalvos tamsėjo bei ryškėjo žalsvumas (p ≤ 0,05). Po 72 val., dauguma mėginių tendencingai žiedėjo, tačiau su didesniu priedo kiekiu (15–30 proc.) mėginiai išliko minkštesni už abu kontrolinius mėginius. Vertintojai priimtiniausiu įvertino mėginį, kuriame buvo 15 proc. didžiųjų dilgėlių žaliosios masės priedo, D_R135N15. Nustatyta, kad 10–15 proc. dilgėlių žaliosios masės priedo kiekis gerina vartotojams svarbias kvietinių kepinių savybes. Todėl toks praturtinimas gali būti taikomas kuriant didesnės pridėtinės vertės kvietinius kepinius. Taip pat didžiųjų dilgėlių priedo naudojimas lėtino mikrobiologinio gedimo procesus, todėl gali būti vertingas siekiant prailginti kepinių tinkamumo vartoti terminą ir sumažinti maisto švaistymo nuostolius.

SANTRAUKA „Raugintų pieno produktų gamyba naudojant natūralios augalinės kilmės medžiagas“ Povilas Verpečinskas Bakalauro baigiamasis darbas Bakalauro baigiamojo darbo tikslas – įvertinti natūralių augalinės kilmės uogienių (aviečių, vyšnių ir juodųjų serbentų) poveikį jogurto ir kefyro rūgštingumo dinamikai, bendram fenolinių junginių (BFJ) kiekiui, antioksidaciniam aktyvumui (AA) ir juslinėms savybėms fermentacijos ir trumpo laikymo laikotarpiu. Tyrimai atlikti 2024–2025 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Biochemijos katedroje. Iš karvės pieno buvo pagaminti jogurtas ir kefyras be priedų (kontrolė) ir jų variantai su aviečių, vyšnių bei juodųjų serbentų uogienėmis. Mėginiai tirti po 48 val. ir 72 val. fermentacijos. Nustatytas aktyvusis rūgštingumas (pH), titruojamasis rūgštingumas, bendras BFJ kiekis, AA ir atlikta juslinė analizė, naudojant 10 balų skalę bei 8 vertintojų panelę. Rūgštingumo tyrimai parodė, kad visų jogurto ir kefyro mėginių pH laikui bėgant mažėjo, o titruojamasis rūgštingumas didėjo, patvirtindamas aktyvią pieno rūgšties bakterijų veiklą. Ryškiausias pH sumažėjimas nustatytas kefyre be priedų, o kefyre su aviečių ir juodųjų serbentų uogienėmis pH kito švelniau. Vyšnių uogienė labiausiai skatino rūgštėjimą, ypač jogurte. Analizė parodė, kad BFJ kiekis jogurtuose su uogienėmis po 72 val. fermentacijos dažniausiai sumažėjo, o kefyre su aviečių ir juodųjų serbentų uogienėmis šiek tiek padidėjo, lyginant su kontrole. Tai rodo, kad kefyre ilgesnio laikymo metu galėjo vykti papildoma fenolinių junginių ekstrakcija iš uogienės, tuo tarpu jogurte šie junginiai labiau oksidavosi ar buvo mikrobiologiškai transformuojami. Tyrimai parodė, kad abiem fermentacijos laikotarpiais didesniu AA pasižymėjo kefyras, palyginti su jogurtu. Didžiausios AA vertės nustatytos kefyre be priedų ir kefyre su vyšnių bei aviečių uogienėmis, o mažiausios – jogurte su avietėmis ir kefyre su juodųjų serbentų uogiene. Juslinė analizė atskleidė, kad vartotojams patraukliausi buvo jogurtas be priedų ir kefyras su juodųjų serbentų uogiene – šie mėginiai gavo aukščiausius išvaizdos, skonio ir konsistencijos balus. Kefyras be priedų vertintas prasčiausiai dėl silpnesnio aromato ir mažiau palankios konsistencijos. Nustatyta, kad optimalus tokių produktų vartojimo laikas yra apie 48 val. po fermentacijos. Gauti rezultatai parodė, kad natūralios augalinės kilmės uogienės gali būti veiksminga priemonė kryptingai modifikuoti jogurto ir kefyro technologines, funkcines ir jutimines savybes, kuriant vartotojams patrauklius funkcinius raugintus pieno produktus.

SANTRAUKA Specialiosios paskirties baltyminių produktų analizė Emilija Vandytė Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo tikslas – apibendrintai įvertinti šių produktų paskirtį, sudėties formavimo principus, ženklinimo ir vartojimo rekomendacijų ypatumus, prieinamumą bei veiksnius, lemiančius pasirinkimą ir realų vartojimą. Praktinėje dalyje palyginti keturi produktai (du maisto pakaitalai ir du medicininės paskirties produktai), vertinant jų pagrindinių maistinių medžiagų (baltymų, angliavandenių, riebalų, skaidulų), mikroelementų, maisto priedų profilius ir informacijos pateikimą etiketėse bei viešuose aprašymuose. Baigiamajame darbe, remiantis moksline literatūra ir praktine rinkoje esančių produktų analize, nagrinėjamos dvi specialiosios paskirties maisto produktų grupės – maisto pakaitalai svorio kontrolei ir specialios medicininės paskirties produktai, skirti dietiniam ligos ar mitybos nepakankamumo valdymui. Analizė atskleidė, kad abi produktų grupės yra reglamentuojamos ir remiasi tikslingai suformuota sudėtimi, tačiau skiriasi jų funkcija - maisto pakaitalai orientuoti į struktūruotą porcijos ir energijos kontrolę, o medicininės paskirties produktai – į klinikinį maistinių medžiagų ir energijos užtikrinimą, dažnai taikant individualizuotą vartojimo režimą. Palyginus sudėtis nustatyta, kad abiejose grupėse reikšmingą vaidmenį atlieka aukštos biologinės vertės baltymai, tačiau maisto pakaitalus labiausiai atskiria angliavandenių ir riebalų kokybinė struktūra, o medicininės paskirties grupei būdinga aiški vidinė specializacija tarp pilnaverčių mišinių ir tikslinių papildų. Ženklinimo ir prieinamumo vertinimas atskleidė, kad informacijos detalumas ir vartojimo rekomendacijų formalumas didėja didėjant klinikinei produkto paskirčiai: medicininės paskirties produktams būdingesni griežtesni saugos reikalavimai ir aiškesnis vartojimo režimas, o maisto pakaitalų grupėje labiau pabrėžiamas praktiškumas, nors mikroelementų pateikimas skirtinguose šaltiniuose gali būti nevienodai išsamus. Literatūra taip pat atskleidžia, kad pasirinkimą ir vartojimo tęstinumą lemia ne tik sudėtis, bet ir suvokiama nauda, informacijos aiškumas, patogumas, juslinis priimtinumas, toleravimas bei (medicininės paskirties produktų atveju) specialisto įtraukimas ir socialinis kontekstas.

SANTRAUKA

Sezoninė įtaka, skirtingos laktacijos, kryžmintų karvių pieno kiekybės ir kokybė parametrams

Rasa Rukuižienė

Magistro baigiamasis darbas

Šio tyrimo tikslas buvo ištirti sezono įtaką skirtingos laktacijos, kryžmintų karvių pieno kiekybės ir kokybė parametrams. Analogų principu atrinkta 60 Pieninių Simentalų x Holšteinių x Švedijos žalmargių mišrūnių karvių, kurios suskirstytos į 3 grupes (pagal laktacijas), po 20 karvių kiekvienoje. Bandymų metu kas mėnesį – nuo 2025 m. sausio iki gruodžio mėn. – buvo atliekami tiriamų karvių kontroliniai melžimai. Jų metu buvo registruojama iš kiekvienos karvės primelžto pieno kiekis (ryte ir vakare). Tyrimams buvo imti individualūs bandymui atrinktų karvių atskirų melžimų pieno mėginiai, iš kurių buvo nustatytas pieno riebumas, baltymingumas, laktozės, somatinių ląstelių ir urėjos kiekis.

Pieno riebalai, baltymai, laktozė ir šlapalo kiekis piene tirti prietaisu „Lactoscope 550“ ir „LactoScope FTIR“ (FTI.O.2001; Delta Instruments, Olandija) infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu, somatinės ląstelės - prietaisu „SomaScop MK2“ (Delta Instruments, Olandija). Statistinė analizė atlikta naudojant programinę įrangą SPSS (versija 28.0.10 (142), IBM Corp. licencija 1989, 2021; Niujorkas). One-way ANOVA testas buvo naudotas patikrinti normalųjį duomenų pasiskirstymą. Esant reikšmingam skirtumui (P<0,05), grupės buvo lyginamos pagal Fisherio LSD kriterijų.

Tyrimo rezultatai parodė, kad pieno kiekybinės sudėties analizė pieno kiekis iš visų laktacijos grupių buvo statistiškai patikimai didesnis (p<0,05) rudenio ir pavasario sezonais lyginant su žiema, žemesnius pieno kiekius žiemos sezonu galėjo įtakoti šalčio stresas galvijams. Pavasarį visų laktacijos grupių karvės per parą davė 0,71 kg (p<0,05) pieno, o rudenį – 1,05 kg (p<0,05) pieno statistiškai patikimai daugiau, palyginti su žiemos sezonu. Visų laktacijos grupių pieno laktozės kiekis piene buvo didžiausias rudenį (4,52 proc.), o tai buvo 0,14 proc. (p<0,05) statistiškai patikimai daugiau lyginant su žiemos sezonu. Pieno kiekybinės sudėties analizė pieno kiekis iš visų laktacijos grupių parodė, kad mažiausiai pieno buvo primelžta vasarą, 4,51 kg iš karvės per dieną lyginant su rudens sezonu, 4,17 kg mažiau lyginant su pavasario sezonu ir 3,46 kg lyginant su žiema. Nors rezultatai ir nebuvo statistiškai patikimi, tačiau tendencija gali leisti šį mažėjimą priskirti karščio stresui. Skirtingų laktacijų karvių pieno kiekybinės ir kokybinės sudėties analizė skirtingais sezonais statistiškai patikimai nesiskyrė.

Raktažodžiai: Pienas, riebalai, baltymai, laktozė, urėja, sezonas, laktacija

Tyrimo tikslas – ištirti ad libitum girdomo pieno pakaitalo įtaką veršelių produktyvumui ir sveikatingumui. Tyrimas atliktas X ūkyje, kuriame buvo atrinkta 20 sveikų veršelių, suskirstytų į kontrolinę (10 l/d.) ir tiriamąją (ad libitum) grupes. Bandymo metu vertintas kūno svoris, paros priesvoriai, pašarų suvartojimas, pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti, išmatų konsistencija bei atlikti morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai tyrimo pradžioje ir pabaigoje. Tiriamosios grupės veršeliai suvartojo 4,09 l daugiau pieno pakaitalo ir 35 proc. mažiau kombinuotojo pašaro, jų kūno svoris buvo 18,2 kg, o paros priesvoriai 0,263 kg didesni (p<0,01) o kombinuotojo pašaro sąnaudos 1 kg priesvorio gauti buvo 45 proc. (p<0,01) mažesnės nei kontrolinės grupės veršelių. Morfologiniu kraujo tyrimu nustatyta, kad tiriamosios grupės veršelių eritrocitų skaičius buvo 0,93 x10¹²/L (p<0,05), vidutinis eritrocitų tūris – 2,41 fL (p<0,05), hematokritas – 5,48 proc. (p<0,001), leukocitų skaičius – 2,48 x10⁹/L (p<0,05), neutrofilų procentinė dalis – 17 proc. (p<0,01), absoliutus neutrofilų skaičius – 2,29 x10⁹/L (p<0,05) ir monocitų skaičius – 0,46 x10⁹/L (p<0,05) buvo didesni nei kontrolinėje grupėje. Limfocitų dalis buvo 17,78 proc. (p<0,01), trombocitų skaičius – 255,1 K/µL (p<0,05) ir trombokrito reikšmė – 0,12 proc. (p<0,05) mažesni, o vidutinis trombocitų tūris – 0,88 fL (p<0,001) didesnis nei kontrolinėje grupėje. Biocheminiame tyrime tiriamosios grupės veršelių kalcio koncentracija buvo 6 proc. mažesnė (p<0,05), o albumino – 21 proc. didesnė (p<0,01) nei kontrolinės grupės veršelių. Išmatų konsistencija abiejose grupėse išliko stabili. Ekonominė analizė parodė, kad bendros pašarų išlaidos tiriamojoje grupėje buvo 47 proc. didesnės (p<0,001) lyginant su kontrolinės grupės pašarų išlaidomis.

Mokslinis – tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Gyvūnų mokslų fakultete, Gyvūnų auginimo technologijų institute ir X ūkyje 2024-2025 studijų metais. Darbo tikslas buvo išanalizuoti kokią įtaką karvių produktyvumui ir reprodukcijai turi laikotarpio tarp apsiveršiavimo ir užtrūkimo trukmė. Darbo tikslui pasiekti buvo iškelti uždaviniai: nustatyti karvių užtrūkimo trukmės ir laikotarpio tarp apsiveršiavimų įtaka produktyvumo ir reprodukcijos rodikliams, bei nustatyti koreliacinius ryšius tarp tirtų rodiklių. Tyrimui buvo naudojama 225 karvių duomenys. Tyrimo metu analizuota pieno primilžis gautas per laktaciją kg, užtrūkimo trukmė dienomis, pieno riebalų ir baltymų kiekis kg, laikotarpis tarp apsiveršiavimų, sėklinimų skaičius, servis laikotarpio trukmė. Pagal užtrūkimo trukmę karvės buvo skirstomos: iki 50 d., nuo 51 iki 60 d., nuo 61 iki 70 d. ir 70 ir daugiau dienų. Pagal laikotarpį tarp apveršiavimų karvės suskirstytos į 5-ias grupes: iki 365 d., nuo 366 iki 395 d., nuo 396 iki 425 d., nuo 426 iki 456 d., 457 ir daugiau dienų. Duomenų apdorojimui ir analizavimui buvo naudota „Microsoft Excel“ ir „IBM SPSS statistics“ programa. Buvo apskaičiuoti statistiniai duomenys – vidurkiai, vidurkių paklaidos, koreliacijos koeficientai ir duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai statistiškai reikšmingi kai p <0,05. Nustatėme, kad esant karvių užtrūkimo trukmei 61-70 dienų, iš karvių buvo primelžta 986,5 kg (p<0,05) pieno, bei gauta pieno riebalų 73,7 kg ir pieno baltymų 22,2 kg (p<0,05) daugiau, nei kai užtrūkimo trukmė buvo iki 50 dienų. Kai užtrūkimo trukmė buvo iki 50 dienų, servis laikotarpis buvo 15,9 dienų ir sėklinimo indeksas buvo 0,2 karto didesnis, nei kai užtrūkimo trukmė buvo daugiau nei 70 dienų. Laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmei esant daugiau nei 457 dienos, iš karvių buvo primelžta 1145,9 kg (p<0,001) pieno, bei gauta pieno baltymų 37,5 kg daugiau, nei kai laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmė buvo iki 365 dienų. Laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmei esant iki 365 dienų, servis laikotarpio trukmė buvo 29 dienas ilgesnė nei, kai laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmė buvo 457 ir daugiau dienų. Karvių užtrūkimo trukmė turėjo silpnai teigiama (r=0,150; p<0,05) koreliacinį ryšį pieno kiekiui, ir mažiausia įtaka sėklinimo indeksui (r=-0,010) Laikotarpis tarp apsiveršiavimų turėjo vidutiniškai stipria įtaką pieno kiekiui (r=0,323; p<0,001) ir silpna įtaką servis laikotarpiui (r=0,133;p<0,05).

Santrauka: Mokslinis – tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Gyvūnų mokslų fakultete, Gyvūnų auginimo technologijų institute ir X ūkyje 2024-2025 studijų metais. Darbo tikslas buvo išanalizuoti kokią įtaką karvių produktyvumui ir reprodukcijai turi laikotarpio tarp apsiveršiavimo ir užtrūkimo trukmė. Darbo tikslui pasiekti buvo iškelti uždaviniai: nustatyti karvių užtrūkimo trukmės ir laikotarpio tarp apsiveršiavimų įtaka produktyvumo ir reprodukcijos rodikliams, bei nustatyti koreliacinius ryšius tarp tirtų rodiklių. Tyrimui buvo naudojama 225 karvių duomenys. Tyrimo metu analizuota pieno primilžis gautas per laktaciją kg, užtrūkimo trukmė dienomis, pieno riebalų ir baltymų kiekis kg, laikotarpis tarp apsiveršiavimų, sėklinimų skaičius, servis laikotarpio trukmė. Pagal užtrūkimo trukmę karvės buvo skirstomos: iki 50 d., nuo 51 iki 60 d., nuo 61 iki 70 d. ir 70 ir daugiau dienų. Pagal laikotarpį tarp apveršiavimų karvės suskirstytos į 5-ias grupes: iki 365 d., nuo 366 iki 395 d., nuo 396 iki 425 d., nuo 426 iki 456 d., 457 ir daugiau dienų. Duomenų apdorojimui ir analizavimui buvo naudota „Microsoft Excel“ ir „IBM SPSS statistics“ programa. Buvo apskaičiuoti statistiniai duomenys – vidurkiai, vidurkių paklaidos, koreliacijos koeficientai ir duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai statistiškai reikšmingi kai p <0,05. Nustatėme, kad esant karvių užtrūkimo trukmei 61-70 dienų, iš karvių buvo primelžta 986,5 kg (p<0,05) pieno, bei gauta pieno riebalų 73,7 kg ir pieno baltymų 22,2 kg (p<0,05) daugiau, nei kai užtrūkimo trukmė buvo iki 50 dienų. Kai užtrūkimo trukmė buvo iki 50 dienų, servis laikotarpis buvo 15,9 dienų ir sėklinimo indeksas buvo 0,2 karto didesnis, nei kai užtrūkimo trukmė buvo daugiau nei 70 dienų. Laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmei esant daugiau nei 457 dienos, iš karvių buvo primelžta 1145,9 kg (p<0,001) pieno, bei gauta pieno baltymų 37,5 kg daugiau, nei kai laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmė buvo iki 365 dienų. Laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmei esant iki 365 dienų, servis laikotarpio trukmė buvo 29 dienas ilgesnė nei, kai laikotarpio tarp apsiveršiavimų trukmė buvo 457 ir daugiau dienų. Karvių užtrūkimo trukmė turėjo silpnai teigiama (r=0,150; p<0,05) koreliacinį ryšį pieno kiekiui, ir mažiausia įtaka sėklinimo indeksui (r=-0,010) Laikotarpis tarp apsiveršiavimų turėjo vidutiniškai stipria įtaką pieno kiekiui (r=0,323; p<0,001) ir silpna įtaką servis laikotarpiui (r=0,133;p<0,05).