SF Reabilitacijos klinika (06.06)

ĮVADAS. Cistinė fibrozė (CF) - tai genetinė liga, kurią sukelia cistinės fibrozės transmembraninio laidumo reguliatoriaus (angl. cysticfibrosis transmembrane conductance regulator, CFTR) baltymo funkcijos sutrikimas. Šis sutrikimas lemia įvairių egzokrininių liaukų sekrecijos pokyčius, sukelia lėtinį kvėpavimo takų uždegimą, pasikartojančias infekcijas, virškinimo sistemos, kepenų ir kitų organų pažeidimus. Ilgus metus CF laikyta tik vaikų liga, nes sergantieji nesulaukdavo suaugusiųjų amžiaus. Pastaraisiais metais daugėja suaugusių CF sergančių asmenų, o tai siejama tiek su geresne ligos diagnostika, tiek su pažangesne ligos priežiūra. Manoma, kad išgyvenamumas ir toliau ilgės dėl gerėjančių gydymo galimybių, ypač į klinikinę praktiką įdiegus CFTR moduliatorius. Dėl pažangos diagnostikoje, įskaitant visuotinę naujagimių patikrą ir molekulinės genetikos tyrimus, CF galima nustatyti ankstyvame amžiuje, dar iki klinikinių simptomų pasireiškimo. Tai leidžia pradėti intervencijas ir gydymą kuo anksčiau, taip sumažinant komplikacijų riziką ir pagerinant gyvenimo kokybę. Šių nacionalinių rekomendacijų paskirtis - apibrėžti CF diagnostikos algoritmus, tinkamiausius gydymo metodus, pritaikytus mūsų šalies sveikatos priežiūros sistemai, infekcijų kontrolės, komplikacijų prevencijos ir pacientų ilgalaikės stebėsenos standartus. Rengiant rekomendacijas remtasi naujausiomis Europos cistinės fibrozės draugijos (angl. European Cystic Fibrosis Society, ECFS), Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Cistinės fibrozės fondo (angl. Cystic Fibrosis Foundation, CFF), Jungtinės Karalystės Cistinės fibrozės paramos fondo (angl. Cystic Fibrosis Trust) gairėmis, nacionalinės bei tarptautinės praktikos duomenimis, taip pat epidemiologine situacija mūsų šalyje.

Background/Objectives: This study examines the legislation governing forest therapy in healthcare, centered on nature-based environments as workplaces for professional forest therapy specialists within international, EU, and national legal frameworks from a labor law perspective. Methods: Using systematic legal analysis, comparative document analysis, and analysis of the scientific literature, the study examines current relevant international, EU, and national (Lithuania, the Republic of Korea) regulations. Results: Based on a cross-sectoral legal norms analysis, the legal conception of forest therapy in healthcare systems and the general regulatory framework for the professional use of nature-based environments as workplaces were identified, along with their impact on the realization of the right to work, workplace requirements, and the provision of forest therapy services. Regulatory mechanisms and conditions governing the use of nature-based environments for forest therapy purposes, under schemes administered by public and private bodies, were identified and analyzed. The interaction between nature-based workplace factors and legal liability arising from professional, contractual, and service-based relationships was also defined and clarified. Conclusions: Fragmented legal regulation of nature-based environments as workplaces for forest therapy creates legal uncertainty, limits the realization of the right to work, and increases legal risks in employment, service provision, patient protection, and resource use. Strengthened interdisciplinary integration between health and forest policy is essential to ensure service quality, accessibility, and legal certainty. Therefore, future regulation should prioritize integrated and harmonized legal frameworks that recognize forest therapy within healthcare systems, ensure fair working conditions, and establish clear rules for the professional use of nature-based environments in therapeutic practices.

Judėjimo sutrikimai pasireiškia didžiajai daugumai pacientų, patyrusių GSI. Hemiparezė pasireiškia maždaug 80% GSI išgyvenusiųjų pacientų [1,2]. Dažniausiai pasireiškiantys eisenos sutrikimai yra sumažėjęs eisenos greitis, asimetrija, prasta dinaminė pusiausvyra ir padidėjusi griuvimo rizika [3]. Pusiausvyros sutrikimai dar labiau riboja savarankiškumą ir funkcinį mobilumą, prisideda prie socialinės izoliacijos, depresijos atsiradimo ir gyvenimo kokybės prastėjimo [2,4,6]. Tikslas. Įvertinti pusiausvyros, eisenos ir raumenų jėgos pokyčius galvos smegenų infarktą patyrusiems pacientams, kuriems taikoma kineziterapija, naudojant robotizuotą elipsinį eisenos lavinimo treniruoklį. Tyrime dalyvavo 40 pacientų, kurie atsitiktine tvarka, gavus paciento pritarimą, suskirstyti į dvi grupes. Tyrimo trukmė 24 dienos. Tiriamoji grupė atliko 30 min. kineziterapijos procedūrą ir 30 min. treniruotę su robotizuotu eisenos lavinimo treniruokliu 1 k./d., 5 kartus per savaitę. Kontrolinė grupė atliko 60 min. kineziterapiją 1k./d., 5 kartus per savaitę. Visiems tiriamiesiems atliekamas kineziterapinis ištyrimas prieš ir po reabilitacijos. Išvados. Stacionarinės reabilitacijos procedūros su robotizuotu elipsiniu eisenos treniruokliu galvos smegenų infarktą patyrusių asmenų klinikinius rezultatus veikia panašiai teigiamai, kaip ir kontrolinėje grupėje. Eisenos lavinimas su robotizuotu elipsiniu eisenos treniruokliu gali būti papildoma intervencijos priemonė pacientams, patyrusiems galvos smegenų infarktą.

Physiotherapy is an essential component of respiratory management and mobilisation/rehabilitation for patients in the Intensive Care Unit (ICU). However, the current practices across Europe related to organisational models, referral pathways, or clinical techniques are not well-defined.

Background and Objectives: Pilot branch study of the FrailHeart clinical trial aimed to assess the feasibility and preliminary performance of the Edmonton Frail Scale (EFS) for detecting changes in frailty status over a 3-month followup period after cardiac surgery in older adults, and to explore frailty within the context of exercise-training–based (ET) cardiac rehabilitation (CR) in order to inform the design and implementation of future definitive studies targeting frailty in this population. Methods: Patients who arrived at an inpatient CR hospital after open-heart surgery between November 19, 2020, and January 3, 2022, were invited to participate. Out of 336 assessed for eligibility, 100 patients (38 females, 62 males) met the inclusion criteria and were randomized into intervention (IG, N=50) and control groups (CG, N=50). All participants underwent comprehensive inpatient CR based on ET. After discharge, IG continued a 12-week home ET program while CG maintained usual physical activity. Assessment times: before randomization (admittance to CR) (V1); CR completion (V2), and three months post-CR (V3). Assessment included clinical examination: six-minute walk test (6MWT), veloergometry (peak workload (W), maximal heart rate (max.HR, beats/minute), metabolic equivalent (MET), timed up and go (TUG), frailty (EFS score/status). Results: As a result of inpatient-CR all measured parameters except max. HR enhanced significantly for all study participants (6MWT, TUG, EFS, W, MET (p < 0.001)). Analysis of differences between groups at V2 showed significantly better physical capacity for IG (MET, p = 0.037), without statistical significant differences in other outcomes. 58 patients attended V3 and completed the entire study (IG n=33, CG n=25). Only W, MET and EFS enhanced for all patients significantly (p <0,01) without statistical differences between groups. Changes in frailty status over time (V1-V3) were statistically significant (V1-V2: IG p < 0.01; V1-V3: CG p < 0.05; V1-V3: IG p < 0.05) whereas no statistically significant between-group differences were observed (χ² p=0.32). All IG patients were able to successfully participate in the home ET program, no AE were registered. Conclusion: Within-group analyses indicated that EFS scores changed over time, suggesting that the instrument is capable of capturing short-term variation in frailty status in this clinical context. The structured CR ET program was found to be feasible and safe in this high-risk population. Although reductions in frailty scores were observed over time within groups, between-group differences were not consistently demonstrated, and the study was not powered to establish intervention effectiveness. Future adequately powered, multi-center studies incorporating comparator instruments are needed to confirm the responsiveness of the EFS and to clarify the effects of CR and ET on frailty trajectories in this population.ClinicalTrials.gov (No. NCT04636970).

The aim of this study was to evaluate the impact of three physiotherapy interventions on respiratory function, oxygenation, airway clearance, and hemodynamic stability in intensive care unit (ICU) patients diagnosed with bilateral pneumonia.

This study aimed to demonstrate a novel sensor-based measuring stand for objective assessment of multi-directional lower limb muscle strength and to establish essential, age- and gender-stratified normative benchmarks. This cross-sectional study measured relative leg strength (N/kg) across six standing movements in 99 healthy, non-professional athletes (males and females aged 20–30, 40–50, and 60–70 years). Results confirmed that men exhibited significantly greater strength than women across all six directions (17% to 35% difference). Furthermore, a marked age-related decline was consistently observed in both sexes, with the largest and most clinically relevant differences (often exceeding 30%) concentrated in the transition to the 60–70-year range. Methodologically, these findings are limited to demonstrating age-related differences rather than longitudinal decline and are specific to an active, healthy cohort. This study demonstrates the sensor-based stand as an efficient, objective tool for comprehensive strength assessment, but its clinical utility is prospective and requires further validation against diverse and pathological patient populations.

Nutukimas - viena aktualiausių dabartinės visuomenės problemų, neigiamai veikianti daugelį organizmo sistemų ir trikdanti sergančiojo šia liga gyvenimo kokybę, darbingumą bei trumpinanti gyvenimą. Tai - metaboliškai aktyvi ir recidyvuojanti liga, kurios metu kūno masė didėja riebalinio audinio sąskaita. Nutukimą kaip ligą Amerikos medicinos asociacija oficialiai pripažino 2013 metais. Nutukimas pastaruoju metu yra labiausiai aptarinėjama tema tiek medicinos, tiek plačiojoje visuomenėje. Kalbant apie nutukimą, dažnai ši būklė siejama su asmeniniu kaltės priskyrimu: „reikia tik noro“, „reikia suimti save į rankas“ ir t. t. Įvairiais istoriniais laikotarpiais požiūris į žmogaus kūno formas keitėsi nuo Rubenso tipo moterų iki anoreksinių mados manekenių formų. Menamų kūno formų standartų neatitinkantis žmogus gali būti pavadintas putliu, stambiu, apkūniu, didelio dydžio ar net storuliu ar apsileidusiu. Medicinos bendruomenėje vyrauja terminai: antsvoris, hipotalaminis, pilvinis, centrinio tipo, kušingoidinis, morbidinis nutukimas ir kt. Nutukimas turi kompleksines pasekmes - skatina lėtines ligas, galinčias sutrumpinti žmogaus amžių 10-15 metų. Per pastaruosius 5 dešimtmečius nutukimo paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei 3 kartus, ir dabar tai įvardijama kaip nutukimo pandemija. Klinikinėje praktikoje nustatomos įvairiausios nutukimo priežastys - nuo genetinių (Prader-Willi sindromas, Aistrom sindromas, LEPR (leptino receptoriaus) ar LEP (leptino) geno mutacijos ir kt.), endokrininių (hipotirozė, hiperkorticizmas, hipogonadizmas ir kt.) iki valgymo priklausomybių. Skirtingos yra ir nutukusių kūno formos bei kūno kompozicija. Todėl kūno masės indeksas (KMI) klinikiniu požiūriu jau nebetenka prasmės. KMI tikslinga naudoti populiaciniams, palyginamiesiems tyrimams. Statistiniais duomenimis (HIS Lietuva, Eurostat, 2019-2022 m.), pagal KMI nutukusių suaugusių Lietuvoje buvo 21-23 proc. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio ar yra nutukę. Tai - tik statistika, neatspindinti konkrečios individo būklės. 2025 m. pasaulio 58 ekspertų grupė, atstovaujanti įvairioms medicinos specialybėms ir šalims, išanalizavo turimus įrodymus ir, pritarus 75 medikų ir pacientų organizacijoms, rekomendavo klasifikaciją, kurioje išskiriamas ikiklinikinis ir klinikinis nutukimas. Pagal epidemiologinius ir klinikinius duomenis, nutukimas susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir sveikatos sutrikimų. [...]

Objective: To compare self-reported functioning, disability, and health care-seeking behavior of previously healthy and unhealthy participants after SARS-CoV-2 infection. Design: Cross-sectional design conducted in 2021–2022. Subjects/Patients: Participants 18 years or older were asked to participate in an anonymous survey after acute SARS-CoV-2 infection (at least 28 days passed). Methods: The survey was conducted using an Internet-based questionnaire distributed through Lithuanian websites, including Facebook groups, city/town/district hospitals, and media outlets. Results: The final cohort consisted of 1945 participants, almost 90% being women with higher education and approximately 89% working at the time of survey. The mean age was 43 years. Among them, 53% reported to be healthy before SARS-CoV-2 infection and 5% were hospitalized during acute infection. Individuals with chronic diseases prior to infection rated their health status significantly lower but reported similar functional capacity before infection. After infection, they reported more restricted activities and more often sought health care due to remaining symptoms. In total, 16% of the cohort applied for rehabilitation services and only 7% were accepted, more often those with chronic diseases before infection. Conclusions: Results indicate a small proportion of participants receiving rehabilitation services, more often these with prior chronic diseases. The results increase awareness of rehabilitation needs after infection, particularly for previously unhealthy people.