ENDOKRINOLOGIJOS INSTITUTAS (09)

This study analyzes the clinical features and surgical outcomes of combat blast-related traumatic full-thickness macular holes (BRTMH) secondary to war-related ocular trauma in Ukraine, managed at a single civilian center.

Type 1 diabetes (T1D) incidence is rising globally, with significant regional variation. Data from highly homogeneous populations, such as Lithuanian, may contribute to a better understanding of contributing T1D factors. This study examines 24-year trends in childhood T1D incidence and seasonal patterns in Lithuania.

Background: Pituitary adenomas are slow-growing tumors that originate from the anterior part of the pituitary gland. These tumors are associated with dysregulation of a number of long non-coding RNAs (lncRNAs). Metastasis-associated lung adenocarcinoma transcript-1 (MALAT-1) is a long non-coding RNA (lncRNA) that has been implicated in the regulation of cell proliferation, gene expression, apoptosis, differentiation, and cell cycle transition in various tumors, including pituitary adenomas (PA).

Objective: To evaluate the impact of MALAT1 gene variants (rs3200401, rs619586, and rs1194338) and immunohistochemical markers (Ki-67 and p53) on the susceptibility and clinical characteristics of PA.

Methods: a case-control study included patients with PA and age- and gender-matched controls. PA diagnosis was confirmed through MRI/CT imaging and/or histopathological examination. DNA was extracted from peripheral blood samples, and three MALAT1 variants (rs3200401, rs619586, and rs1194338) were genotyped using TaqMan® real-time PCR. The expression of Ki-67 and p53 were evaluated immunohistochemically using digital image analysis. Statistical analyses included chi-square tests to compare genotype and allele distributions, logistic regression to estimate PA risk (odds ratios, 95% confidence intervals), and nonparametric tests for biomarker evaluation.

Results: Among 390 participants (145 PA and 245 controls), only the MALAT1 rs619586 variant showed statistically significant associations after Bonferroni correction (p < 0.016). The rs619586 G allele was more frequent in PA patients than in controls (4.1% vs. 0.8%, p = 0.001) and increased the odds of developing PA by 4.1-fold under the additive model (OR = 4.139, 95% CI: 1.365- 12.551, p = 0.012). The G allele remained significantly associated across several clinical subgroups, including microadenomas, macroadenomas, invasive PAs, and PAs with recurrence (p ≤ 0.015). In PA tissues, p53 H-scores were higher in macroadenomas compared with microadenomas (p = 0.047), and patients with the rs619586 AA genotype showed significantly higher p53 expression than those with the AG genotype (p = 0.008). A moderate positive correlation was observed between Ki-67 LI and p53 expression (ρ = 0.268, p = 0.035).

Conclusions: MALAT1 rs619586 G allele is significantly associated with an increased risk of PA and its more aggressive clinical features, including invasiveness and recurrence. These findings suggest that rs619586 may serve as a potential genetic marker linked to PA susceptibility. Additionally, the observed relationship between p53 expression and tumor proliferation highlights its potential role in PA tumorigenesis. Further studies are needed to confirm these associations and clarify the underlying molecular mechanisms.

Nutukimas - viena aktualiausių dabartinės visuomenės problemų, neigiamai veikianti daugelį organizmo sistemų ir trikdanti sergančiojo šia liga gyvenimo kokybę, darbingumą bei trumpinanti gyvenimą. Tai - metaboliškai aktyvi ir recidyvuojanti liga, kurios metu kūno masė didėja riebalinio audinio sąskaita. Nutukimą kaip ligą Amerikos medicinos asociacija oficialiai pripažino 2013 metais. Nutukimas pastaruoju metu yra labiausiai aptarinėjama tema tiek medicinos, tiek plačiojoje visuomenėje. Kalbant apie nutukimą, dažnai ši būklė siejama su asmeniniu kaltės priskyrimu: „reikia tik noro“, „reikia suimti save į rankas“ ir t. t. Įvairiais istoriniais laikotarpiais požiūris į žmogaus kūno formas keitėsi nuo Rubenso tipo moterų iki anoreksinių mados manekenių formų. Menamų kūno formų standartų neatitinkantis žmogus gali būti pavadintas putliu, stambiu, apkūniu, didelio dydžio ar net storuliu ar apsileidusiu. Medicinos bendruomenėje vyrauja terminai: antsvoris, hipotalaminis, pilvinis, centrinio tipo, kušingoidinis, morbidinis nutukimas ir kt. Nutukimas turi kompleksines pasekmes - skatina lėtines ligas, galinčias sutrumpinti žmogaus amžių 10-15 metų. Per pastaruosius 5 dešimtmečius nutukimo paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei 3 kartus, ir dabar tai įvardijama kaip nutukimo pandemija. Klinikinėje praktikoje nustatomos įvairiausios nutukimo priežastys - nuo genetinių (Prader-Willi sindromas, Aistrom sindromas, LEPR (leptino receptoriaus) ar LEP (leptino) geno mutacijos ir kt.), endokrininių (hipotirozė, hiperkorticizmas, hipogonadizmas ir kt.) iki valgymo priklausomybių. Skirtingos yra ir nutukusių kūno formos bei kūno kompozicija. Todėl kūno masės indeksas (KMI) klinikiniu požiūriu jau nebetenka prasmės. KMI tikslinga naudoti populiaciniams, palyginamiesiems tyrimams. Statistiniais duomenimis (HIS Lietuva, Eurostat, 2019-2022 m.), pagal KMI nutukusių suaugusių Lietuvoje buvo 21-23 proc. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio ar yra nutukę. Tai - tik statistika, neatspindinti konkrečios individo būklės. 2025 m. pasaulio 58 ekspertų grupė, atstovaujanti įvairioms medicinos specialybėms ir šalims, išanalizavo turimus įrodymus ir, pritarus 75 medikų ir pacientų organizacijoms, rekomendavo klasifikaciją, kurioje išskiriamas ikiklinikinis ir klinikinis nutukimas. Pagal epidemiologinius ir klinikinius duomenis, nutukimas susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir sveikatos sutrikimų. [...]

Background: Pituitary tumor-transforming gene 1 (PTTG1) is a proto-oncogene implicated in pituitary neuroendocrine tumors (PitNETs) pathogenesis through regulation of the cell cycle, genomic instability, and angiogenesis. Overexpression of PTTG1 promotes tumor growth, but the impact of its genetic variants in PitNETs size is insufficiently defined.

Objective: To evaluate the impact of PTTG1 gene variants (rs1895320, rs2910200, and rs6882742), circulating PTTG1 levels, and immunohistochemical markers (Ki-67 and p53) on PitNETs susceptibility and clinical features.

Methods: case–control study included patients with PitNETs and age- and gender-matched controls. Diagnosis of PitNETs was confirmed by MRI/CT and/or histopathology. Genomic DNA was extracted from peripheral blood, and three PTTG1 variants (rs1895320, rs2910200, rs3811999) were genotyped using TaqMan® real-time PCR assays. Serum PTTG1 levels were measured by ELISA, while Ki-67 and p53 expression were assessed immunohistochemically with digital image analysis. Statistical analyses included chi-square comparisons of genotype/allele distributions, logistic regression for PitNETs risk (odds ratios, 95% CI), and nonparametric tests for biomarker evaluation.

Results: A total of 340 participants were enrolled, comprising 120 PitNET patients and 220 controls. Median age (53.5 vs. 54 years) and gender distribution did not differ between the groups. Among patients, 35% had microadenomas and 65% had macroadenomas. Logistic regression revealed that the PTTG1 rs3811999 TT genotype was associated with increased odds of microadenoma occurrence (OR = 2.53, 95% CI: 1.17-5.48, p = 0.018). The PTTG1 rs2910200 TT genotype and T allele were significantly more common in tumors with lower proliferative activity Ki-67 LI < 3% (p = 0.013 and p = 0.004), suggesting a potential association with reduced proliferation. In contrast, the rs3811999 TT genotype and T allele were more frequent in tumors with Ki-67 LI > 3% (p = 0.015 and p = 0.011), indicating a relationship with higher proliferative potential. Macroadenomas exhibited significantly higher p53 H-scores than microadenomas (27.34 vs. 16.00, p = 0.012), while no associations were observed with gender, invasiveness, activity, or recurrence.

Conclusions: Results suggest that PTTG1 rs3811999 may influence tumor size or growth pattern, possibly contributing to early tumorigenesis. We can hypothesize that the variant may alter gene expression or protein function, thereby predisposing to PitNETs development at an earlier stage (microadenomas). Future research should integrate molecular studies with larger genetic datasets to clarify how PTTG1 variants contribute to PitNETs’ pathophysiology.

Kušingo sindromas - reta endokrininė liga, pasireiškianti padidėjusia endogeninio arba egzogeninio kortizolio sekrecija. Ilgalaikis kortizolio perteklius lemia daugelio organizmo sistemų - kaulų, metabolinės, širdies ir kraujagyslių, imuninės bei reprodukcinės - funkcijos sutrikimus. Ši būklė sukelia hiperkoaguliacinę būseną, didinančią veninės tromboembolijos riziką, kuri yra net 10-20 kartų didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Tromboprofilaktikos taikymas Kušingo sindromu sergantiems pacientams yra būtinas, siekiant sumažinti komplikacijų dažnį, pagerinti gydymo rezultatus ir sumažinti mirtingumą. Ankstyvas rizikos veiksnių nustatymas bei individualizuota profilaktika yra svarbūs sėkmingo šių pacientų gydymo komponentai. Šiame straipsnyje apžvelgiamos 2025 m. tarptautinės Delphi grupės sutarimo rekomendacijos dėl veninės tromboembolijos profilaktikos esant Kušingo sindromui. Iki šiol nebuvo oficialių, įrodymais pagrįstų tarptautinių rekomendacijų šia tema.

Žarnyno mikrobiota dalyvauja maistinių medžiagų, mikroelementų metabolizme ir gamina trumpų grandinių riebalų rūgštis, kurios palaiko energijos apykaitą, žarnyno barjero vientisumą ir imuninės sistemos balansą. Disbiozė gali sutrikdyti šiuos procesus, taip prisidėdama prie skydliaukės veiklos pokyčių. Mikrobiota reguliuoja skydliaukei svarbių mikroelementų - jodo, seleno ir cinko - pasisavinimą bei jų panaudojimą hormonų sintezei ir imuninei reguliacijai. Tyrimai rodo ryškų ryšį tarp mikrobiotos pokyčių ir autoimuninių skydliaukės ligų, tokių kaip Hašimoto tiroiditas bei Greivso liga, kurios siejamos su Th 17/ Treg disbalansu, žarnyno pralaidumo didėjimu ir patogeninių bakterijų gausėjimu. Skydliaukės vėžio atvejais taip pat nustatomi specifiniai mikrobiotos sudėties pokyčiai.

Daliai pacientų, sergančių diferencijuotu skydliaukės vėžiu, išsivysto rezistentiškumas radioaktyvaus jodo terapijai, kuris įprastai siejamas su prastesne prognoze. Rezistentiškumo vystymasis siejamas su skydliaukės ląstelių diferenciacijos praradimu, kuris lemia Na/1 simporterio funkcijos praradimą. Rezistentiškam radioaktyviam jodui diferencijuotam skydliaukės vėžiui šiuo metu pirmos eilės gydymui skiriami sorafenibas ir lenvatinibas. Tyrimuose analizuojamas tirokinazės inhibitorių taikymas, siekiant atkurti jodo pasisavinimą - taikoma rediferenciacijos terapija. Klinikiniai tyrimai rodo, kad daliai pacientų, ypač turinčių specifines genetines mutacijas, šie preparatai gali padidinti RAI kaupimą ir atkurti terapinį efektyvumą. Vis dėlto atsako dažnis yra nevienodas, tyrimų imtys mažos, o rezultatai nevienareikšmiški.