Dobrovolskienė, Rimantė

Autorė: Justė Gudavičiūtė Darbo pavadinimas: Pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, ligos ir antropometrinių duomenų iki 8 metų vertinimas. Tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, ligos duomenis nustatant diagnozę ir antropometrinių duomenų kitimą iki 8 metų amžiaus. Uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, klinikinių simptomų pasireiškimo dažnį, ligos diagnostikos ir gydymo charakteristikas. 2. Įvertinti ar yra ryšys tarp ligos sunkumo ir klinikinių simptomų pasireiškimo. 3. Įvertinti pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, ūgį, svorį, KMI iki 8 metų amžiaus ir nustatyti ar augimas skiriasi tarp ligos charakteristikos grupių. 4. Nustatyti antsvorio ir nutukimo dažnį pacientams, sergantiems įgimta hipotiroze bei palyginti pacientų su normaliu ir padidėjusiu KMI duomenis tarp ligos charakteristikų. Metodika: Atlikta retrospektyvinė pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, kuriems nuo 1993 m. nustatyta pirminė įgimta hipotirozė ir kurių tolimesnis ligos sekimas vykdytas LSMUL KK, medicininės dokumentacijos duomenų analizė. Buvo vertinami ligos diagnostikos ir gydymo rodikliai bei antropometriniai pacientų duomenys. Pacientų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2013 ir IBM SPSS 26.0 programinį paketą. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, jei SPSS apskaičiuota p < 0,05. Rezultatai: Iš viso į tyrimą buvo įtraukti 46 pacientai, sergantys įgimta hipotiroze. Tyrimo imtį sudarė 24 mergaitės (52,2 %) ir 22 berniukai (47,8 %). Didžiajai daliai į tyrimą įtrauktų pacientų nustatyta pastovi ĮH (67,4 %), tranzitorinė ĮH patvirtinta 17,4 % pacientų. Likusiems tiriamiesiems - 15,2 %, ĮH tipas nenustatytas. Sunkios ligos formos įgimta hipotirozė buvo nustatyta - 14 (32,6 %) pacientų, 10 (23,3 %) – vidutinio sunkumo, likusiems 19 (44,2 %) – lengva ĮH. Vertinant pacientų, sergančių įgimta hipotiroze, klinikinius simptomus, nustatyta, kad dažniausiai pacientams pasireiškė užsitęsusi naujagimių gelta (52,2 %). Analizuojant ligos sunkumą kartu su geltos pasireiškimu buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (p <0,05). Ryšys tarp ligos sunkumo ir užsitęsusios geltos - vidutinio stiprumo (rKramerio = 0,521). Išanalizavus vaikų, sergančių įgimta hipotiroze, antropometrinių rodiklių SDS vidurkius skirtingais amžiaus tarpsniais nustatyta, kad sergančiųjų svoris ir KMI yra didesnis už populiacinį standartą. Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti 4 metų amžiaus pacientų grupėje, vertinant jų ūgio SDS priklausomybę nuo gydymo pradžios dienomis (p=0,037). Didžiausias antsvorio dažnis stebėtas tiriamiesiems, sulaukusiems 8 metų amžiaus, mažiausias – 6 metų amžiuje. Vaikams, sergantiems įgimta hipotiroze, nutukimo dažnis didžiausias 6 metų amžiuje, mažiausias – 4 metų amžiuje. Palyginus normalaus ir padidėjusio KMI paplitimo dažnį tarp lyčių skirtingu amžiaus laikotarpiu, nei vienoje amžiaus grupėje statistiškai reikšmingų skirtumų tarp mergaičių ir berniukų nenustatyta(p>0,05). Išvados:

1. Šiame tyrime ĮH dagnozė buvo nustatyta vėliau, nei nurodo ESPE ĮH diagnostikos ir gydymo rekomendacijos. Tačiau, pradinė Levotiroksino dozė ir laikas per kurį pasiekta normali FT4 ir TTH koncentracija, atitiko minėtas gaires. Dviems trečdaliams pacientų, sergančių ĮH, pasireiškė bent vienas klinikinis simptomas. Dažniausiai nustatyta užsitęsusi naujagimių gelta. Beveik pusei tiriamųjų echoskopiškai nustatyta normali skydliaukė tipinėje vietoje, trečdaliui pacientų skydliaukės ektopija, likusiems - skydliaukės hipoplazija arba gūžys. Sunki ĮH, pagal FT4 koncentraciją, diagnozės nustatymo metu, patvirtinta trečdaliui pacientų, serganačių ĮH. Dviems trečdaliams tiriamųjų nustatyta nuolatinė ĮH. 2.Vertinant ryšį tarp ligos sunkumo ir užsitęsusios geltos naujagimystėje, bambos išvaržos, makroglosijos, nustatytas statistiškai reikšmingas vidutinio stiprumo ryšys ( p=0,001; p=0,001; p=0,031 atitinkamai).
2. Pacientų, sergančių ĮH, svoris ir KMI yra didesni už populiacinį standartą. Įgimta hipotiroze sergantys vaikai yra aukštesni beveik visuose amžiaus tarpsniuose, išskyrus 4 metų amžių, kuomet ūgio SDS buvo reikšmingai mažesnis pacientams, pradėtiems gydyti po 3 gyvenimo savaitės (p=0,037).
3. Antsvorio dažnis didžiausias buvo 8 metų amžiuje ir buvo nustatytas penktadaliui šios grupės pacientų. Didžiausias nutukimo dažnis - 6 metų amžiuje, tai sudarė septintadalį šios grupės pacientų. Palyginus gestaciją, pradines FT4 ir TTH koncentracijas ir gydymo pradžią dienomis, atitinkamo amžiaus ūgio SDS tarp normalaus ir padidėjusio KMI grupių 4 ir 8 metų amžiuje, statistinio reikšmingumo tarp grupių nenustatyta (p>0,05). Pastebėta, kad tiriamiesiems 4 metų amžiaus grupėje su padidėjusiu KMI, nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis gimimo svoris (p=0,015), KMI SDS 2 metų amžiuje (p=0,001). Pacientams aštuonių metų amžiaus grupėje su padidėjusiu KMI, nustatytas didesnis KMI SDS 2 ir 4 metų amžiuje (p=0,044 ir p=0,001 ir atitinkamai).

Tyrimo tikslas: įvertinti ir palyginti GFG žymenis: serumo kreatininą ir cistatiną C, bei ligos kontrolę tarp 1 tipo cukriniu diabetu (CD) ir neautoimuniniu diabetu sergančių pacientų. Uždaviniai: įvertinti ir palyginti 1 tipo CD ir neautoimuniniu CD sergančių pacientų ligos kontrolę ir diabeto mikrovaskulines komplikacijas pagal amžių, lytį ir ligos trukmę. Taip pat įvertinti ir palyginti pacientų serumo cistatino C ir kreatinino ryšį su amžiumi, lytimi, ligos trukme, kontrole ir diabeto komplikacijomis. Galiausiai įvertinti ir palyginti 1 tipo CD ir neautoimuniniu CD sergančių pacientų GFG lygius vertinant aGFG paremtą cistatinu C ir aGFG paremtą kreatininu. Metodai: buvo atlikta duomenų atranka iš vykdyto Lietuvos – Šveicarijos bendradarbiavimo projekto "Genetinis diabetas Lietuvoje". Analizuoti 1 tipo CD sergančių ir neautoimuniniu CD sergančių pacientų duomenys. Vertinta inkstų funkcija pagal GFG, paskaičiuotą naudojant kreatininą ir cistatiną C. Paskaičiuoti GFG lygiai lyginti tarp 1 tipo CD ir neautoimuniniu CD sergančių pacientų. Tyrimo imtis: vaikai ir suaugę iki 25 m., sergantys 1 tipo CD (n = 781) ar neautoimuniniu CD (n = 155), kurie dalyvavo biomedicininiame tyrime „Genetinis diabetas Lietuvoje“. Tyrimo rezultatai: 1 tipo CD sergančių moterų HbA1c mediana statistiškai reikšmingai aukštesnė nei vyrų, p < 0,001. HbA1c abejose grupėse teigiamai koreliuoja su ligos trukme ir amžiumi, p < 0,001. Moterų cistatino C vidurkis 0,79 (s = 0,13) mg/l statistiškai reikšmingai mažesnis nei vyrų 0,84 (s = 0,14), p < 0,001. Cistatinas C priklauso nuo kreatinino, r = 0,307, p < 0,001. Kreatininas statistiškai reikšmingai priklauso nuo amžiaus, ligos trukmės, HbA1c ir paros albuminurijos. Didėjant šiems rodikliams, kreatininas taip pat didėja. Inkstų funkcija nustatyta prastesnė vertinant pagal aGFGcis nei vertinant pagal aGFGkreat, p < 0,001. Nustatyta, kad aGFGcis anksčiau parodo žemesnį GFG lygį, kai amžiaus mediana 12,7 (3; 19) ir tai statistiškai reikšmingai skiriasi lyginant su vyresniais pacientais, kuriems skaičiavimo būdas neturėjo reikšmės GFG lygio nustatymui, p < 0,001. Išvados: Tyrimo imtyje moterų cistatino C vidurkis statistiškai reikšmingai mažesnis nei vyrų, p < 0,001. Cistatino C ir kreatinino reikšmės tarp 1 tipo CD ir neautoimuninio CD statistiškai reikšmingai nesiskiria. Nustatyta teigiama koreliacija tarp serumo kreatinino bei pacientų amžiaus, ligos trukmės, HbA1c, cistatino C ir paros albuminurijos. O cistatinas C su šiais dydžiais nekoreliuoja. Abejose grupėse inkstų funkcija blogesnė vertinant pagal aGFGcis nei vertinant pagal aGFGkreat, p < 0,001. Rekomendacijos: 1 tipo CD sergantiems pacientams rekomenduojama tirti cistatiną C, kaip ankstyvą diabeto sukeltos lėtinės inkstų ligos žymenį. Ypač jis vertingas tirti jauniems paaugliams lyginant su serumo kreatinino verte.

Autorė: Evelina Juodienė Darbo pavadinimas: 1 tipo cukriniu diabetu sergančių paauglių diabeto distresas ir jo sąsajos su klinikine būkle. Tikslas: Įvertinti 1 tipo cukriniu diabetu sergančių paauglių patiriamą diabeto distresą ir jo sąsajas su klinikine būkle. Uždaviniai: Įvertinti sergančių 1 tipo CD mergaičių ir berniukų patiriamo diabeto distreso skirtumus. Įvertinti sergančių 1 tipo CD mergaičių ir berniukų patiriamo diabeto distreso sąsajas su amžiumi. Įvertinti sergančių 1 tipo CD mergaičių ir berniukų patiriamo diabeto distreso sąsajas su diabeto kontrole. Įvertinti sergančių 1 tipo CD mergaičių ir berniukų patiriamo diabeto distreso sąsajas su ligos trukme. Metodika: Tiriamųjų duomenys buvo paimti iš biomedicininio tyrimo „Genetinis diabetas Lietuvoje“ duomenų bazės. Į magistrinio darbo tyrimą įtraukti 246 14-17 metų amžiaus sergantys 1 tipo CD vaikai: 114 mergaičių, 132 berniukų. Buvo analizuojami sociodemografiniai duomenys, CD trukmė, diabeto kontrolės rodikliai ir Problem Areas in Diabetes (PAID) skalė. Duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2015 ir SPSS 20.0 statistinį paketą. Duomenys statistiškai reikšmingi kai p<0,05. Rezultatai: Didelį diabeto distresą jautė 17,07% tiriamųjų, vidutinį – 57,72% ir žemą - 25,20% pacientų. Tiriant diabeto distreso sąsają nustatyta, kad daugiau berniukų (37,12%) negu mergaičių (11,40%) turi žemo lygio diabeto distresą. Tuo tarpu mergaičių (68,42%) daugiau nei berniukų (48,48%) yra turinčių vidutinį diabeto distresą. Didelį diabeto distresą turi daugiau mergaičių (20,18%) negu berniukų (14,39%). Berniukų ir mergaičių patiriamo diabeto distreso lygis skiriasi statistiškai reikšmingai, kai p<0,001. Koreliacija tarp amžiaus grupių ir diabeto distreso tyrimo metu nustatyta nebuvo (p=0,088). Didėjant amžiui, diabeto distreso lygis nesikeičia. Diabeto kontrolė ir diabeto distresas susiję statistiškai reikšmingai (p=0,001). Tačiau, tiriant diabeto distreso lygį pagal diabeto kontrolę atskirai berniukų ir mergaičių grupėse nustatyta, kad berniukų grupėje patiriamo diabeto distreso lygis skiriasi statistiškai reikšmingai tarp berniukų, kurių diabetas optimalios kontrolės, ir kurių blogos kontrolės, kai p=0,018. Mergaičių grupėje nėra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp optimalios kontrolės ir blogos kontrolės CD (p=0,762). Vidutinė visų tiriamųjų CD trukmė buvo 6,26 ± 3,98 metus. Tyrimo metu <1 CD trukmė buvo nustatyta 23 tiriamiesiems, 1-5 CD trukmė – 87 tiriamiesiems ir >5 - 136 tiriamiesiems. Tiriant diabeto distreso lygio sąsają su ligos trukme statistiško reikšmingumo nustatyta nebuvo (p=0,359). Atskirai palygintų mergaičių ir berniukų diabetinio distreso lygio sąsajos su ligos trukme taip pat neparodė statistiškai reikšmingo ryšio. Su CD trukme statistiškai reikšmingai koreliavo tik vienas PAID klausimas „Diabeto komplikacijų įveikimas?“ (p=0,016). Išvados: Didelį ir vidutinį diabeto sukeltą distreso lygį labiau jautė mergaitės nei berniukai. Žemas distreso lygis pasireiškė daugiau berniukams nei mergaitėms. Vertinant 1 tipo CD sergančių mergaičių ir berniukų diabeto sukelto distreso lygio sąsają su amžiumi, statistiškai reikšmingas ryšys nustatytas nebuvo. Vertinant 1 tipo CD sergančių paauglių distreso lygio sąsajas su diabeto kontrole, optimalios ir blogos glikemijos kontrolės grupių distreso rodikliai reikšmingai skyrėsi. Analizuojant atskirai berniukų ir mergaičių diabeto distreso sąsajas su diabeto kontrole, buvo nustatyta, kad blogą glikemijos kontrolę turintys berniukai turi didesnį diabeto sukeltą distresą. Mergaičių diabeto distreso lygio ryšys su CD kontrole statistiškai reikšmingai nepasireiškė. Vertinant 1 tipo CD sergančių mergaičių ir berniukų patiriamo diabeto distreso sąsajas su ligos trukme, ryšys tarp distreso lygio ir diabeto trukmės nebuvo nustatytas.