Gudaitytė, Jūratė

Adherence to Diagnostic and Treatment Guidelines: Challenges and Solutions in Clinical Practice. Aim: To review and evaluate the challenges and solutions associated with adherence to diagnostic and treatment guidelines in clinical practice, with particular emphasis on ERAS and related anesthesiology guidelines. Objectives: 1. To identify the most frequent barriers to adherence to diagnostic and treatment guidelines, particularly in ERAS and perioperative care. 2. To examine the underlying factors that contribute to non-adherence. 3. To analyze how adherence (or non-adherence) to clinical guidelines, especially ERAS protocols, affects patient outcomes, quality of care, and overall healthcare efficiency. 4. To review existing strategies and interventions aimed at improving adherence to clinical guidelines in various healthcare settings. Methodology: Literature review. PubMed and Google Scholar were searched (November 2025-February 2026) using specified terms. English studies (2011-2025) on barriers, outcomes, and solutions to guideline adherence were included. 77 articles reviewed total for this thesis. Results: Adherence to ERAS protocols varies widely, with anesthesiology guidelines showing similar gaps (10%-97%). Compliance is consistently higher in preoperative (90.9%) and intraoperative (89.9%) phases, but significantly lower postoperatively, with rates as low as 10.4% for POD1 fluid discontinuation. Key barriers: staffing shortages, knowledge gaps (lack of awareness/training), attitude issues (disagreement, inertia), poor MDT communication, defensive medical decision making, and guideline complexity. Interventions such as audit-feedback, EMR integration, and education significantly improved adherence (52.4% to 67.3%, p<0.001). Higher adherence was associated with reduced complications (31.5% to 14.6%, p≤0.05), shorter LOS (10.1 to 6.9 days), and lower mortality rates (up to 42%), together with economic benefits. Conclusions: 1. Clinicians face frequent impediments to guideline adherence, most notably in ERAS and perioperative/anesthesiology care, where knowledge gaps (lack of awareness, training deficits), attitude issues (disagreement, clinical inertia), poor MDT communication, defensive medical decision making, and systemic resource shortages remain common. 2. Non-adherence arises from multifactorial factors including clinician disagreement with recommendations, generational inertia favoring experience over protocols, patient non-compliance due to inadequate education, guideline complexity/lack of individualization, and environmental pressures (high volumes, time constraints). 3. Low adherence to ERAS and perioperative guidelines significantly worsens patient outcomes, increasing postoperative complications, prolonging LOS, elevating readmissions, and inflating costs through unnecessary testing. High compliance results in less complications and lower mortality. 4. Effective strategies include audit-feedback, EMR/CDS standardization and multifaceted education amplified by clinical leaders. Recommendations: 1.Dual Paper-EMR Checklists. Later upload/scan to EMR using matching digital ERAS template. 2.Incorporate MDT review into morning department meetings to audit ERAS guideline adherence. 3.Display weekly "Greenie Boards" to increase effectiveness of the two previous recommendations.

Darbo tikslas: Nustatyti anemijos įtaką ankstyvosioms baigtims po kolorektalinio vėžio operacijų
ir palyginti su 2013 m. duomenimis. Darbo uždaviniai:

1. Ištirti ikioperacinės anemijos paplitimą pacientams po kolorektalinio vėžio operacijų.
2. Nustatyti ankstyvųjų komplikacijų dažnį pacientams po kolorektalinio vėžio operacijų anemijos atžvilgiu.
3. Nustatyti anemijos ryšį su pooperacinio laikotarpio eiga.
4. Palyginti 2020 m. ir 2013 m. duomenų rezultatus. Metodai: Retrospektyviajame tyrime (2020.01.01 – 12.31, leidimo nr. BEC – MF – 62) analizuotos 99 pacientų, kuriems LSMUL KK Chirurgijos klinikoje buvo atliktos planinės kolorektalinio vėžio operacijos, ligos istorijos. Pagal PSO apibrėžimą (Hemoglobinas (Hb) <130 g/l) pacientai buvo suskirstyti į anemijos ir kontrolinę grupes. Nagrinėti: demografiniai rodikliai, bendro kraujo tyrimo rezultatai, geležies bei feritino kiekis, ikioperacinės anemijos gydymas, perioperacinis anemijos valdymas, ankstyvosios pooperacinės komplikacijos, hospitalizacijos trukmė ir pooperacinio gydymo ankstyvosios baigtys. Duomenys palyginti su 2013 m. Atlikta statistinė duomenų analizė (SPSS 21.0), skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05*. Tyrimo dalyviai: 18 m. ir vyresni abiejų lyčių pacientai, kuriems buvo atliktos planinės operacijos dėl kolorektalinio vėžio. Tyrimo rezultatai: Anemijos paplitimas siekė 57,58 proc. (2013 m. – 53 proc.). Anemijos grupės pacientai buvo vyresnio amžiaus (vidurkis 67 ± 14 m., kontrolinės grupės – 60±13 m.). 2020 m. nustatytas komplikacijų paplitimas: IŠL (anemijos grupėje 5 pacientai, Hb – 104±8 g/l; kontrolinėje – 0, Hb – 121±3 g/l), žarnų anastomozės nesandarumas (anemijos – 5 pacientai, Hb – 103±15 g/l*; kontrolinėje – 0, Hb – 121±19 g/l), CNS komplikacijos (anemijos – 3 pacientai, Hb – 96±15 g/l*; kontrolinėje – 0, Hb – 121±19 g/l ); 2013 m. – IŠL (anemijos grupėje 3 pacientai, Hb – 87±33 g/l*; kontrolinėje – 1, Hb – 123±19 g/l). Eritrocitų masės transfuzijos (EMT) taikyta 5 pacientams: EMT grupės Hb vidurkis 82±2 g/l*, kontrolinės - Hb 121±19 g/l. 2020 m. EMT grupės pacientams dažniau patvirtinta IŠL – 7 proc. * (be EMT – 1,8 proc.) ir ilgesnė hospitalizacijos trukmė – 18±2 lovadieniai* (be EMT – 9±3 lovadieniai); 2013 m. su EMT dažniau patvirtinta IŠL – 13,3 proc.* (be EMT – 1,5 proc.), žarnų anastomozių nesandarumas – 20 proc. * (be EMT – 1,7 proc.) ir ilgesnė hospitalizacijos trukmė – 17,3±10 lovadienių* (be EMT – 10±4 lovadienių). Darbo išvados:
5. Pacientų, patyrusių planines kolorektalinio vėžio operacijas, ikioperacinės anemijos paplitimas 2020 m. buvo didesnis lyginant su 2013m. ir siekė beveik 60 proc.
6. Anemijos grupės pacientams statistiškai reikšmingai dažniau patvirtintos šios komplikacijos: žarnų anastomozės siūlės nesandarumas (5%), IŠL (5%), CNS komplikacijos (3%); 2013 m. dažniausia komplikacija buvo IŠL (2%).
7. Anemija susijusi su pooperacinių komplikacijų vystymusi, didesniu EMT poreikiu ir 9 dienomis ilgesne hospitalizacijos trukme.
8. Lyginant 2020 m. ir 2013 m. duomenis sumažėjo EMT poreikis, žarnų anastomozės nesandarumo, IŠL paūmėjimo atvejų. Anemijos grupėje nustatyta ilgesnė hospitalizacijos trukmė.

Laura Pazdrazdytė. Medicininė pagalba artimiesiems, magistranto baigiamasis darbas/mokslinė vadovė prof. dr. Jūratė Gudaitytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas, Anesteziologijos klinika.– Kaunas, 2021, - 60 p. Tyrimo tikslas. Pateikti geros medicinos praktikos rekomendacijas, teikiant pagalbą artimiesiems, giminaičiams, atsižvelgiant į etines ir teisines nuostatas. Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti, ar sveikatos specialisto teikiama pagalba artimajam nepažeidžia etiškumo ir moralės principų. 2. Įvertinti, ar teikiama medicininė pagalba artimam asmeniui turi teisinių apribojimų. 3. Išsiaiškinti, kiek gydytojų anesteziologų-reanimatologų bendroje Kauno Klinikų Anesteziologijos klinikos gydytojų imtyje sutiko teikti pagalbą savo artimiems žmonėms. 4. Nustatyti, ar turi įtakos sveikatos specialistų klinikinės praktikos trukmė ir sutikimas padėti artimam asmeniui. 5. Nustatyti, kokią dažniausią medicininę pagalbą sveikatos specialistai yra suteikę savo artimiesiems. 6. Įvertinti dėl kokių priežasčių sveikatos specialistai yra linkę atsisakyti medicininės pagalbos teikimo. 7. Išsiaiškinti, ar sveikatos specialistai žino, jog yra rekomendacijos, galinčios padėti priimti sprendimus artimųjų gydyme.
Tyrimo metodai. Vykdyta anoniminė internetinė anketinė apklausa. Gauta bendra imtis – 128 respondentai. Surinkti sociodemografiniai duomenys, pateikti klausimai skirti išsiaiškinti, ar į sveikatos specialistus kreipiasi jų artimieji ir ar jie sutinka padėti iškilus sveikatos problemoms bei įvertinti medicininės pagalbos suteikimo pobūdį ir sveikatos specialistų požiūrį. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel 2010 bei SPSS Statistics Subscribtion programomis. Statistinių hipotezių vertinimui naudotas reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 128 LSMUL Kauno klinikų sveikatos specialistai. Į anketoje pateiktus klausimus atsakė 51,6 proc. gydytojų, 16,4 proc. gydytojų-rezidentų ir 32 proc. slaugytojų. 95 proc. visų apklaustųjų gavo medicininės pagalbos prašymą iš savo artimųjų ir 99 proc. jų sutiko. 63,2 proc. iš visų apklaustų gydytojų buvo anesteziologai-reanimatologai. 46,2 proc. viso Anesteziologijos klinikos personalo sutiko padėti savo artimiesiems. 67 proc. visų apkaustų gydytojų išrašė receptus vaistams, tačiau tik 6 proc. buvo kaip pagrindiniai gydytojai. 69,5 proc. apklaustųjų sveikatos specialistų medicininę pagalbą teikė telefonu. Resondentų nuomone, atsisakyti paskatintų kompetencijos nebuvimas, negalėjimas būti objektyviu dėl per artimų santykių, jei tai būtų neetiška ar turėtų teisinių apribojimų. 73 proc. sveikatos specialistų nežino ar nėra įsitikinę, jog egzistuoja gairės, kurios gali padėti apsispręsti artimųjų gydymo klausimu. 44 proc. apklaustų sveikatos specialistų norėtų turėti etinį vadovą ar rekomendacijas. Išvados. 1. Išsiaiškinta, jog pagal Lietuvos gydytojų profesinės etikos kodeksą gydytojui rekomenduojama vengti diagnozuoti ir gydyti ligas ar išrašyti vaistus savo šeimos nariams bei artimiesiems; 2. Lietuvoje pagal teisines normas įstatymo, draudžiančio sveikatos specialistams gydyti šeimos narius nėra; 3. Visi tyrime dalyvavę Anesteziologijos klinikos gydytojai ir gydytojai-rezidentai (46,2 proc. viso personalo) sutiko teikti medicininę pagalbą savo artimiesiems; 4. Nustatyta, jog stipraus ryšio tarp sveikatos specialistų klinikinės praktikos trukmės ir sprendimo teikti medicininę pagalbą nebuvo; 5. Dažniausia teikiama pagalba buvo receptų išrašymas (67 proc. visų apkaustų), tačiau tik 6 proc. buvo kaip pagrindiniai gydytojai; 6. 35,9 proc. respondentų pagrindine atsisakymo teikti priežastimi nurodė kompetencijos stygių, kiti 9,4 proc. negalėjimą būti objektyviais dėl per artimų santykių. 7. Nustatyta, jog 73 proc. nežino ar nėra įsitikinę, jog egzistuoja gairės, kurios gali padėti apsispręsti artimųjų gydymo klausimu. 44 proc. nurodė, jog tokios rekomendacijos gydymo įstaigose būtų reikalingos;

Greta Kairytė. Slaugytojų anestezistų požiūrio į komandinį darbą vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – prof. dr. Jūratė Gudaitytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Anesteziologijos klinika. Kaunas, 2020; 60 p. Darbo tikslas: Išanalizuoti slaugytojų anestezistų požiūrį į bendradarbiavimą tarp gydytojo ir slaugytojo anesteziologijoje. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti slaugytojų požiūrį apie gydytojo ir slaugytojo vaidmenį komandoje; 2.Nustatyti slaugytojų požiūrį apie gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimo barjerus 3. Palyginti skirtingo išsilavinimo slaugytojų požiūrį į komandinį darbą; 4.Palyginti skirtingą darbo patirtį turinčių slaugytojų požiūrį į komandinį darbą. Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas trijose Kauno miesto ligoninėse. Tyrimui atlikti naudotas vienkartinės anoniminės apklausos metodas. Tyrimo instrumentas sudarytas iš dviejų atskirų skalių: „Gydytojų ir slaugytojų vaidmuo komandoje“ (Thomas Jefferson University ,,Jefferson scale of attitudes toward physician-nurse collaboration“) ir ,,Gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimo barjerų vertinimas“ (sudaryta šio tyrimo autorių). Anketos teiginiai vertinami 1-4 balų intervale pagal Likerto skalę, laikant vertinimą palankiu, kai mediana >2,5 balų. Rezultatai analizuojami SPSS Statistics 23.0 programa, dispersine analize, koreliacijos koeficientu, aprašomąja statistika. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05. Tyrimo dalyviai. Tyrimo metu dalyvavo 138 slaugytojai, turintys 2 mėnesių - 47 metų darbo stažą bei skirtingą išsilavinimą: aukštesnįjį, aukštąjį neuniversitetinį, bakalauro arba magistro laipsnį. Darbo išvados. 1. Slaugytojai sutinka, kad gydytojas yra komandos lyderis, bet jo absoliutų dominavimą komandoje pripažįsta mažiausiai. Slaugytojai mano, kad jie gali būti savarankiški ir yra lygiaverčiai komandos nariai kaip ir gydytojai. 2. Slaugytojai mano, kad slaugytojo – gydytojo bendradarbiavimui trukdo tiek slaugytojų, tiek gydytojų asmeninės savybės. Didžiausią įtaką daro bendradarbiavimo barjerai, kylantys dėl aplinkos veiksnių. 3. Išsilavinimas lemia komandinio darbo vertinimą, nors bendradarbiavimo barjerus panašiai vertina visi slaugytojai. Rūpinimąsi pacientu ir slaugytojų savarankiškumą svarbesniais laiko aukštesnį išsilavinimą turintys slaugytojai, o gydytojų dominavimą geriau vertina žemesnį išsilavinimą turintys slaugytojai. 4. Darbo patirtis lemia komandinio darbo vertinimą, nors bendradarbiavimo barjerus panašiai vertina visi slaugytojai. Rūpinimąsi pacientu ir slaugytojų savarankiškumą svarbesniais laiko mažesnę darbo patirtį turintys slaugytojai, o gydytojų dominavimą geriau vertina didesnę darbo patirtį turintys slaugytojai.

Enhanced recovery program in abdominal surgery, also known as ERAS, is a protocol used before, during, and after operations, with the goal of improving the well-being of the patient, by facilitating the recovery and making everything possible to decrease the postoperative complications. This system requires a specialized team, consisting mainly on anaesthesiologists, nurses, and surgeons, however, physiotherapists, nutritionist or administrative department can also be involved, according to the individual needs. ERAS programme is not yet introduced worlwide, not even in most of hospitals, due to a number of difficulties which makes it arduous. According to studies, such problems include accomplishing the compliance and keep it for long term, resistance to implementation, lack of communication or collaboration among the medical professionals, lack of financial resources, and patient education, being the compliance and resistance the most prevalent ones. Embracement of such a multimodal protocol with so many professionals involved is quite difficult, since a traditional surgical dogma has been in hospitals for years, and it takes a long time to change their beliefs. Therefore, first thing to accomplish the implementation is the education, not only for the medical staff, but also for the patients undergoing major surgeries, because a clear understanding of the protocol is the main goal for achievement. This education should be continued for a long term, in order to keep the compliance in high rates, so seminars, informative brochures or any other form of educational material could be taken into account. Another way to success is to make some changes in the postoperative ward, which according to studies they show the lowest compliance rate, so if they are more friendly towards the patient and they are transformed into a rehabilitation center, well-being of the patient could be achieved better than with actual wards.

Hence, ERAS programme is a revolutionary protocol for most of the hospitals, which is trying to be introduced, since the goal is facilitating the recovery and well-being of patients undergoing major surgeries. It confronts some difficulties, however solutions can be carried out to achieve the implementation.

The number of older people undergoing surgery is steadily increasing, and the number of postoperative complications in older patients may be as high as 65%, but the risk for the same age is not the same. It is of utmost importance to evaluate senile weakness syndrome in the pre-operative period, as the identification and evaluation of this syndrome may facilitate the identification of vulnerable surgical patients and the prevention of possible complications in order to select optimal surgical and anesthetic treatment. Old age weakness is increasingly recognized as a specific clinical condition associated with worse outcomes in many medical and surgical areas. It is crucial that cardiologists, anesthesiologists and cardiac surgeons know how to assess weakness and its potential impact on postoperative results. This study analyzes the impact of senile weakness syndrome on postoperative progress, and in the case of clinical case analysis we understand the importance of evaluating this syndrome in the early postoperative period and consider what measures can be taken to improve post-operative results.

Tyrimo tikslas: Suorganizuoti ir įvertinti simuliacija pagrįstų paciento perdavimo mokymų įtaką išmaniųjų slaugytojų gebėjimui tinkamai perduoti informaciją apie pacientą bei įvertinti savo bendravimo kokybės pokyčius. Uždaviniai: 1) Nustatyti slaugytojų nuomonę apie turimus netechninius įgūdžius prieš parengtą medicininę simuliaciją. 2) Įvertinti dažniausiai daromas klaidas perduodant pacientą simuliuojamoje aplinkoje. 3) Palyginti slaugytojų žinias apie įgytus netechninius įgūdžius po organizuotų mokymų. 4) Įvertinti simuliacija pagrįstų netechninių savybių mokymų išliekamąją vertę tinkamiems informacijos mainams apie pacientą. Metodika: Perspektyvinis tyrimas atliktas Medicininės simuliacijos centre. Tiriamieji – 10 išmaniųjų slaugytojų. Tiriamieji užpildė anketą ir įvertino savo netechninius įgūdžius prieš ir po mokymų. Medicininės simuliacijos sprendimas vertintas vertinimo skale pirmąją dieną ir praėjus mėnesiui laiko po mokymų. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jei p<0,05. Rezultatai: Bazinės žinios - labai geros: komunikacija (25,70±2,36), informacijos surinkimas (27,50± 3,06), nustatymas (27,60±1,17), informacijos perdavimo vertinimas (25,90±1,85). Lyginant su pradiniu, simuliacija įtakos turėjo: komunikacijai (28,70±1,42) ir informacijos perdavimo vertinimui (28,90±1,97) (p<0,05). Vertinant mokymų išliekamąją vertę, simuliacija turėjo teigiamą efektą paminint paciento svorį ir kūno temperatūrą (p<0,05). Kitose kategorijose informacijos perdavimas nepasikeitė. Informacijos mainai po mėnesio pablogėjo: paciento būklės, anestezijos rūšies, operacijos eigos, intervencijos srities ir paciento stebėjimo (p<0,05). Išvados: 1) Tiriamųjų žinios netechninių įgūdžių srityje prieš organizuotus mokymus visose kategorijose įvertintos, kaip labai geros. 2) Klaidos simuliuotoje aplinkoje perdavimo metu pasireiškė tiek pirmąją dieną po mokymų, tiek praėjus mėnesiui laiko. 3) Tiriamųjų netechniniai įgūdžiai po medicininės simuliacijos pagerėjo komunikacijos ir informacijos perdavimo kategorijose. 4) Nustatyta organizuotų mokymų išliekamoji vertė. Taip pat organizuoti mokymai statistiškai reikšmingai turėjo įtakos paminint paciento svorį ir kūno temperatūrą. Tačiau informacijos mainai pablogėjo paciento būklės, anestezijos rūšies, operacijos eigos, intervencijos srities ir paciento stebėjimo kategorijose.

Tyrimo tikslas. Įvertinti anemijos gydymo intraveninės geležies tirpalu įtaką kraujo rodikliams - pacientams po storosios žarnos vėžio chirurginio gydymo. Uždaviniai. 1. Įvertinti kraujo rodiklių kitimą dinamikoje pacientams, kuriems buvo skiriamas intraveninės geležies tirpalas, po storosios žarnos vėžio chirurginio gydymo. 2. Palyginti pacientų, gydytų intraveninės geležies tirpalu po storosios žarnos vėžio chirurginio gydymo, kraujo rodiklių kitimą dinamikoje su kontrolinės gr. pacientų kraujo rodikliais. 3. Įvertinti ir palyginti hospitalizacijos trukmę tarp grupių. Metodika. Atliktas perspektyvinis stebėjimo tyrimas. Tiriamieji – 10 LSMUL KK pacientų, kuriems diagnozuota priešoperacinė anemija ir taikytas storosios žarnos vėžio chirurginis gydymas. Tiriamieji suskirstyti į grupes: į/v geležies gr. ir kontrolinė gr. Į/v geležies gr. pacientams po operacijos buvo skiriamas 1000 mg į/v geležies tirpalas. Kontrolinės gr. pacientams – skiriamas gydymas placebu. Analizuoti pacientų kraujo rodiklių pokyčiai dinamikoje, skirtas gydymas, pooperacinės komplikacijos, hospitalizacijos trukmė. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05. Rezultatai. Į/v geležies gr. serumo feritino konc. parą prieš operaciją (13,7±16,6 μg/l), 1 pooperacinę parą (72,84 ± 37,3 μg/l), 3 pooperacinę parą (291,4 ± 66,3 μg/l), išrašymo dieną (355,42 ± 226,3 μg/l), 4 savaitės po operacijos (364,66 ± 129,3 μg/l), kontrolinės gr. - parą prieš operaciją (43,52±30,9 μg/l), 1 pooperacinę parą (45,7 ± 39,1 μg/l), 3 pooperacinę parą (74,94 ± 63,9 μg/l), išrašymo dieną (69,16 ± 30,62 μg/l), 4 savaitės po operacijos (122 ± 54,6 μg/l) (p<0,05). Hospitalizacijos trukmė minėtose gr. buvo atitinkamai 7,4 ± 1,1 d. ir 10,0 ± 2,3 d. (p > 0,056). Išvados: 1. Pacientų, kuriems buvo skirtas intraveninis geležies tirpalas, kraujo rodikliai (Hb, HCT, MCV, MCH, serumo feritinas) buvo aukštesni lyginant su pradiniais ir išliko laiko atžvilgiu stabiliai aukštesni. 2. Į/v geležies gr. pacientų kraujo rodikliai (Hb, HCT, MCV, MCH) buvo aukštesni ir išliko stabilūs, lyginant su kontrolinės gr. pacientais, nors statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Serumo feritino konc. į/v geležies gr. pacientams, lyginant su kontrolinės gr. pacientų, buvo statistiškai reikšmingai didesnė ir išliko aukštesnė visą tyrimo laikotarpį. 3. Kontrolinės gr. pacientų hospitalizacijos trukmė buvo ilgesnė nei į/v geležies gr. pacientų, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio nustatyta.