Gudaitytė, Jūratė

Background: Marfan syndrome is an autosomal dominant connective tissue disorder that affects multiple organ systems, with cardiovascular complications posing a major risk. With advancements in medical care and the increasing lifespan of patients with Marfan syndrome, the spectrum of medical issues has evolved. This case report highlights the complex anaesthetic management of a patient with Marfan syndrome during elective ventral hernia repair. Case presentation: A 37-year-old male with Marfan syndrome was admitted for elective open ventral hernia repair. Challenges included severe arterial hypertension, prior aortic valve replacement, scoliosis, and an anticipated difficult airway, as the patient presented with restricted mouth opening due to craniofacial abnormalities consistent with difficult laryngoscopy. Preoperative assessments included routine tests, echocardiography and chest X-ray. The anaesthetic management focused on specific patient positioning with head-up tilt, maintenance of haemodynamic stability with the insertion of an arterial line before the induction of anaesthesia and neuromuscular block (NMB) monitoring, followed by titrated doses of all medications. Lung ventilation strategies were specifically adjusted to address the patient’s underlying comorbidities. The patient was extubated and transferred to the recovery unit. The intraoperative and immediate postoperative periods were relatively uneventful. Dyspnea due to external pressure on the abdominal wall caused by a specific binder was treated with the release of pressure. Later postoperative recovery was complicated by hydrothorax and pneumonia, both treated successfully. Conclusions: This case emphasises the importance of multidisciplinary approaches and vigilant monitoring in the management of a patient with Marfan syndrome perioperatively, even for seemingly low-risk operations. Appropriate anaesthetic management helped to avoid major perioperative complications.

Straipsnyje nagrinėjama farmakogenetikos svarba anestezijos praktikoje ir kaip ji gali padėti individualizuoti gydymą, kad sumažėtų komplikacijų ir pagerėtų pacientų gydymo rezultatai. Kasmet atliekama daug chirurginių procedūrų, tačiau komplikacijų ir mirtingumo rizika išlieka, todėl svarbu atsižvelgti į genetinius pacientų skirtumus, kurie gali daryti įtaką jų atsakui į anestezijos vaistus. Farmakogenomika, tirianti genetinius pokyčius, turinčius įtakos vaistų poveikiui, padeda taikyti gydymą pagal kiekvieno paciento genetinį profilį. Pavyzdžiui, citochromo P450 (CYP) fermentų sistemos polimorfizmai, ypač CYP2B6, gali turėti didelę reikšmę propofolio metabolizmui, dėl kurio keičiasi jo poveikio trukmė ir atsigavimo laikas. Taip pat opioidų, pvz., fentanilio, farmakogenetika rodo, kad genetiniai skirtumai gali lemti skirtingą skausmo kontrolės efektyvumą ir galimas nepageidaujamas reakcijas. OPRM1 ir ABCB1 genų variantai gali nulemti, kiek opioidų reikia, norint pasiekti tinkamą efektą. Be to, piktybinė hipertermija, kuri yra pavojinga reakcija į anesteziją, gali būti susijusi su genetiniais pokyčiais RYR1 ir CACNA1S genuose. Šie genetiniai skirtumai gali sukelti sunkius šalutinius reiškinius, todėl svarbu juos nustatyti prieš atliekant anesteziją. Apskritai, šie tyrimai rodo, kad genetinių tyrimų naudojimas anestezijos metu gali žymiai pagerinti gydymo saugumą ir efektyvumą. Farmakogenetika teikia galimybę sumažinti nepageidaujamų reakcijų riziką ir pagerinti pacientų atsigavimą po procedūrų. Tai pabrėžia, kaip svarbu pritaikyti individualų požiūrį į kiekvieną pacientą, kad anestezijos procesas būtų kuo saugesnis ir efektyvesnis.

Background and Goal of Study: Current fasting guidelines state that no clear liquids should be consumed <2h, solid food <6h before surgery [1]. Objective: The aim of the study was to evaluate the situation in Lithuanian University of Health Sciences Hospital Kaunas Clinics (KC) in terms of awareness, real-time intake and possible adverse symptoms of dehydration. Materials and Methods: The study received ethical approval (No 2023-BEC2-263) and was performed at KC in 11.2023 – 10.2024. Adult consecutive Lithuanian speaking, mentally healthy, admitted for elective surgery patients were asked to fill a survey. Statistical analysis was performed with SPSS 29.0.0.0. Results: Sample included 87 patients, 36 males, 51 females. Mean time of last intake before surgery: 10.82±5.72 h for fluids, 16.16±4.39 h for solid food. According to patients, fluids must not be taken preoperatively: <2h in 16(18.4%), <6h in 51(58.6%), <24h in 16(18.4%) and indefinitely in 4(4.6%) cases. 65(74.7%) patients reported knowing the definition of clear fluids, meanwhile 42(48.3%) marked the correct list of clear fluids. 79(90.8%) patients were informed about preoperative fluid intake: 52 - the surgeon, 35 - a resident doctor, 29 - family doctor or nurse, 23 - an anaesthesiologist, 12 - relied on previous knowledge or social media. Complaints related to prolonged fasting: xerostomia (n=45), thirst (n=43), heart palpitations (n=19), headache (n=11), fatigue (n=7), dizziness (n=5), muscle cramps (n=4), nausea (n=2). Fasting-related adverse effects were arterial hypotension (7 cases, 3 requiring vasopressors), and 1 case of bradycardia. Conclusions: Patient awareness of preoperative fasting is low: 18.4% of respondents define recommended intervals correctly. Mean duration of last oral intake exceeds the recommended interval by 5 times for clear fluids and 2.5 times for solid food. This leads to subjective and objective haemodynamic adverse effects of hypovolaemia.

Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis, kai atlikus periferinę regioninę blokadą išsivystė paralyžius su sąmonės netekimu. 49 metų pacientui, prieš planinę peties akromioplastikos operaciją, atlikta peties nervinio rezginio interskaleninė blokada užpakaliniu būdu. Adatos dūrio vieta ir nervinis rezginys identifikuoti pagal anatominius orientyrus ir naudojantis neurostimuliatoriaus duomenimis. Po vietinių anestetikų mišinio injekcijos stebėta išnykusi kvėpavimo funkcija ir sąmonės netekimas. Labiausiai tikėtina simptomų priežastis – vietinių anestetikų intratekalinė injekcija. Pacientas intubuotas ir pradėta dirbtinė plaučių ventiliacija. Po operacijos pacientas perkeltas į intensyviosios terapijos skyrių, kuriame taikant simptominį gydymą, gyvybinės funkcijos buvo atkurtos. Šis klinikinis atvejis atskleidžia, kad periferinė regioninė blokada gali komplikuotis gyvybei grėsmingomis būklėmis, kurios gali tapti iššūkiu visai komandai. Literatūroje nurodoma, kad siekiant sumažinti komplikacijų dažnį, šią blokadą rekomenduojama atlikti kontroliuojant ultragarsu.

Background and Goal of Study : Current fasting guidelines state that no clear liquids should be consumed <2h, solid food <6h before surgery [1,2]. However, following guidelines is a problem. The aim of the study was to evaluate the situation in Lithuanian University of Health Sciences Hospital Kaunas Clinics (KC) in terms of awareness, real-time intake and possible adverse symptoms of dehydration. Materials and Methods: The anonymous survey study received ethical approval (No 2023-BEC2-263) and was performed at KC in 11.2023 – 10.2024. Adult consecutive Lithuanian speaking, mentally healthy and admitted for elective surgery in 24h patients were asked to fill an original questionnaire. Anaesthesiologists were asked to report intraoperative complications possibly related to fasting. Statistical analysis was performed with SPSS 29.0.0.0. Data is presented as mean±SD, number or % of cases. Results and Discussion: The study included 87 patients, 36 males and 51 females. Mean time of last intake before surgery was 10.82±5.72 h for fluid and 16.16±4.39 h for solid food. According to patients, fluids must not be taken preoperatively: <2h in 16(18.4%), <6h in 51(58.6%), <24h in 16(18.4%) and indefinitely in 4(4.6%) cases, respectively. Patients stated they knew the definition of clear fluids in 65(74.7%) cases but only 42(48.3%) of them marked the correct list of clear fluids. 79(90.8%) patients were informed about preoperative fluid intake: 52 by the surgeon, 35 - a resident doctor or another specialist, 29 - family doctor or nurse, 23 - an anaesthesiologist, 12

• relied on previous knowledge or social media. Complaints related to prolonged fasting were xerostomia (n=45), thirst (n=43), heart palpitations (n=19), headache (n=11), fatigue (n=7), dizziness (n=5), muscle cramps (n=4), nausea (n=2). Anaesthesiologists reported the following intraoperative adverse effects related to prolonged fasting: 7 cases of arterial hypotension, 3 cases requiring iv fluids and vasopressors and 1 case of bradycardia requiring atropine. Conclusions: Patient awareness of preoperative fasting is low: 18.4% of respondents define recommended intervals correctly. Mean duration of last oral intake exceeds the recommended interval by 5 times for clear fluids and 2.5 times - solid food. This leads to subjective and objective haemodynamic adverse effects of hypovolaemia.

Introduction Esophagogastric fundoplication, a surgical procedure to treat reflux or hiatal hernia, presents significant challenges for anesthesiologists. Its complexity and patient-specific factors necessitate thorough airway assessment, intubation preparation, and continuous respiratory and hemodynamic monitoring to prevent complications [1,2]. Case Presentation A 55-year-old man underwent elective laparoscopic diaphragmatic hernia repair under general anesthesia for a grade II–III axial gastric hernia (ASA III). Intraoperatively, he developed severe complications, including hemodynamic instability, cyanosis, pneumothorax, pneumomediastinum, and subcutaneous emphysema. These were likely due to increased intra-abdominal pressure, pleural injury, or esophageal fragility from prior surgeries and adhesions. Postoperatively, persistent vasopressor requirements and respiratory acidosis necessitated ICU admission without extubation. Three days later, his condition worsened, and imaging revealed gastric perforation with ongoing pneumothorax, leading to emergency relaparoscopy (ASA IV E). Intraoperative challenges included CO₂ retention and hypoxemia, requiring intensified hemodynamic support with norepinephrine and 100% FiO₂. Extensive adhesions and tissue compromise likely contributed to these complications, prolonging the ICU stay. Discussion Intraoperative complications in esophagogastroduodenal surgery require careful preparation and continuous monitoring by the anesthetic team. A meticulous preoperative evaluation—including assessments for dysphagia, gastric regurgitation, and aspiration risk—is critical [3,4]. Intraoperatively, careful positioning, nasogastric tube insertion, and vigilant respiratory monitoring (via pulse oximetry, capnography, and gas exchange analysis) are essential to detect and manage pulmonary complications such as barotrauma, pneumothorax, or subcutaneous emphysema. Although hypotension is a rare laparoscopic complication, typically caused by high intra-abdominal pressure, early use of norepinephrine can stabilize hemodynamics when fluid therapy is inadequate [5–8]. Conclusions This case underscores the necessity of a robust anesthetic strategy for difficult situations to maintain patient stability during and after surgery.

The goal of study was to test the hypothesis that addition of fentanyl to low-dose spinal hyperbaric bupivacaine reduces the effective dose of bupivacaine with faster recovery and similar quality of anaesthesia for anorectal surgery. 132 adult consecutive American Society of Anaesthesiology (ASA) 1–3 patients were randomized to receive spinal anaesthesia (SA) in the sitting position at L3-4 or L4-5 with hyperbaric bupivacaine (Marcaine Spinal Heavy 0.5%) injected over 2 minutes: Group S4 (n = 66) 0.8 mL, Group S3F (n = 66) 0.6 mL + fentanyl 10 µg to 0.8 mL. After sitting for 10 minutes, surgery was started. The rate of success, level and duration of sensory and motor block, time to voiding and ambulation, complications, consumption of analgesics, quality of anaesthesia according to the patient and medical staff (0–2 score) were assessed. Student’s t, Mann-Whitney, Analysis of variance (ANOVA), Kruskall-Wallis and χ 2 tests were used. Characteristics of SA are presented as mean ± standard deviation (SD), no of cases (%), median (range), p < 0.05* regarded as statistically significant. Maximum level of sensory block was 7.7 ± 1.4 vs. 7.0 ± 1.8 dermatomes in Group S3F vs. Group S4. Level of motor block was 0 Bromage score in >85% of cases in both groups. Mean duration of sensory block was 212.7 ± 35.1* vs. 229.5 ± 36.5 minutes in Group S3F vs. Group S4. Median time to urinate was 260 (120–960)* vs. 315 (160–1140) minutes in Group S4 vs. Group S3F. Quality of anaesthesia was comparable among groups. Pruritus was recorded in 4 cases vs. 0, Group S3F vs. Group S4 (p < 0.05). In conclusion, a combination of 3 mg of spinal hyperbaric bupivacaine with fentanyl produces an adequate level of anaesthesia similar to a dose of 4 mg but with faster recovery and prolonged analgesia for adult anorectal surgery. The trial was registered retrospectively in ISRCTN registry as ISRCTN84658134 and can be viewed at https://www.isrctn.com/ISRCTN84658134.

Tyrimo tikslas. Pateikti gerosios medicinos praktikos rekomendacijas, teikiant pagalbą artimiesiems, giminai­čiams, atsižvelgiant į etines ir teisines nuostatas. Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti, ar sveikatos specialisto teikiama pagalba artimajam nepažeidžia etikos ir moralės prin­cipų. 2. Įvertinti, ar teikiama medicininė pagalba arti­mam asmeniui turi teisinių apribojimų. 3. Išsiaiškinti, kiek gydytojų anesteziologų reanimatologų bendroje Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos gydytojų im­tyje sutiko teikti pagalbą savo artimiems žmonėms. 4. Nustatyti, ar turi įtakos sveikatos specialistų klinikinės praktikos trukmė ir sutikimas padėti artimam asmeniui. 5. Nustatyti, kokią dažniausią medicininę pagalbą svei­katos specialistai yra suteikę savo artimiesiems. 6. Įver­tinti, dėl kokių priežasčių sveikatos specialistai yra linkę atsisakyti medicininės pagalbos teikimo. 7. Išsiaiškinti, ar sveikatos specialistai žino, jog yra rekomendacijų, galinčių padėti priimti artimųjų gydymo sprendimus. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 128 LSMUL Kauno klinikų sveikatos specialistai. Į anketoje pateiktus klau­simus (1 priedas) atsakė 51,6 proc. gydytojų, 16,4 proc. gydytojų rezidentų ir 32 proc. slaugytojų. 95 proc. visų apklaustųjų gavo medicininės pagalbos prašymą iš savo artimųjų ir 99 proc. jų sutiko ją suteikti. 63,2 proc. iš visų apklaustų gydytojų buvo anesteziologai reanimatologai. 46,2 proc. viso Anesteziologijos klinikos personalo su­tiko padėti savo artimiesiems. 67 proc. visų apklaustų gydytojų išrašė receptus vaistams, tačiau tik 6 proc. buvo kaip pagrindiniai gydytojai. 69,5 proc. apklaustųjų svei­katos specialistų medicininę pagalbą teikė telefonu. Res­pondentų nuomone, atsisakyti paskatintų kompetencijos nebuvimas, negalėjimas būti objektyviu dėl per artimų santykių, jei tai būtų neetiška ar turėtų teisinių apribo­jimų. 73 proc. sveikatos specialistų nežino ar nėra įsiti­kinę, jog egzistuoja gairės, kurios gali padėti apsispręsti dėl artimųjų gydymo. 44 proc. apklaustų sveikatos spe­cialistų norėtų turėti etikos vadovą ar rekomendacijas. Išvados. 1. Išsiaiškinta, jog Lietuvos gydytojų profesi­nės etikos kodeksas gydytojui rekomenduoja vengti di­agnozuoti ir gydyti ligas ar išrašyti vaistus savo šeimos nariams bei artimiesiems. 2. Lietuvoje įstatymo, drau­džiančio sveikatos specialistams gydyti šeimos narius, nėra. 3. Visi tyrime dalyvavę Anesteziologijos klinikos gydytojai ir gydytojai rezidentai sutiko teikti medici­ninę pagalbą savo artimiesiems. 4. Nustatyta, jog stipraus ryšio tarp sveikatos specialistų klinikinės praktikos tru­kmės ir sprendimo teikti medicininę pagalbą nebuvo. 5. Dažniausia teikiama pagalba buvo receptų išrašymas. 6. 35,9 proc. respondentų pagrindine atsisakymo priežastimi nurodė kompetencijos stygių, kiti 9,4 proc. negalėjimą būti objektyviais dėl per artimų santykių. 7. Nustatyta, jog 73 proc. nežino ar nėra įsitikinę, jog egzistuoja gai­rės, kurios gali padėti apsispręsti dėl artimųjų gydymo. 44 proc. nurodė, jog tokios rekomendacijos gydymo įs­taigoms būtų reikalingos.

Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis, kai po periferi­nės regioninės blokados pasireiškė paralyžius ir sąmonės praradimas. 49 m. pacientui, prieš planuojamą peties akromioplastikos operaciją, buvo atlikta interskaleninė peties nervinio rezginio blokada užpakaliniu būdu. Ada­tos dūrio vieta ir nervinis rezginys identifikuoti remiantis anatominių orientyrų ir neurostimuliatoriaus duomeni­mis. Po vietinių anestetikų mišinio injekcijos pacientui stebėtas kvėpavimo funkcijos praradimas ir sąmonės netekimas. Labiausiai tikėtina, kad simptomų priežastis buvo vietinių anestetikų intratekalinė injekcija. Pacientas buvo intubuotas ir pradėta dirbtinė plaučių ventiliacija. Po operacijos pacientas perkeltas į intensyviosios tera­pijos skyrių, kuriame taikant simptominį gydymą, gyvy­binės funkcijos atsikūrė. Šis klinikinis atvejis parodė, kad periferinė regioninė blokada gali sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas, kurios gali tapti iššūkiu visai medikų komandai. Literatūroje nurodoma, kad siekiant sumažinti komplikacijų dažnį, šią blokadą rekomenduo­jama atlikti kontroliuojant ultragarsu.

Vadovėlis „Vaikų anestezija“ skirtas gydytojams rezidentams, studijuojantiems Anesteziologijos ir Intensyvios terapijos rezidentūroje, Vaikų intensyvios terapijos rezidentūroje ir Skubiosios medicinos rezidentūroje bei Išplėstinės slaugos studentams, studijuojantiems Anesteziologijos cikle. Ši knyga taip pat gali būti naudinga ir gydytojams, atliekantiems anesteziją įvairaus amžiaus vaikams. Knygos autoriai - ilgametę patirtį, dirbant su vaikais, turintys gydytojai. Tikimės, kad ši knyga bus ne tik naudinga besimokantiems, bet taip pat bus vienu iš įrankių, padėsiančių užtikrinti saugią ir kokybišką anesteziją ir sklandų poanestezinį periodą vaikams.